Mūsų teisė

Sveiki mielieji, tas, kuris sako, kad Lietuvoje arba visuomenėje neturi teisių, mano nuomone, gali tik trumpai pasiguosti, trumpai paverkti arba išketi aukščiau galvą ir įsivaizduoti, kad esi aukščiau viso mėšlo, kurį valdo tokia nežinoma ir korumpuota valdžia, kad belieka tik pilstyti gražiais žodeliais. Žinot, nes po visų draudimų aš, tu ir dar visi, kurie negali tam pasipriešinti, vis dar turi teisę kalbėti su savimi, mes dar turime teisę mylėti save ir gyvenimą, visi turim teisę į raudonus skėčius su geltonais apskritimais. Nepaisant, kad kažkam tai nepatinka, mes dar turim teisę į saulėtas dienas, į žemės saują, į orą, kuris dar neapmokestintas. Aš ir tu turime teisę į lietų, šokti jame iki begalybės arba tyliai sau sėdėti vandeniui žliaugiant per kūną. Dar turime teisę ilgai juoktis iš nieko, nesvarbu, kad kažkam nepatinka, galime „žvengti“ iki begalybės arba ilgai nesustojant verkti, jei skauda. Dar turime teisę kalbėtis su savimi tik mums suprantama kalba, turim teisę laužyti stereotipus, laižyti braškinius, o ne šokoladinius ledus, mylėti tai, ko įstatymai neleidžia arba piktas kaimynas draudžia, mes vis dar turime teisę į pavasarį, į pasivaikščiojimus, galiausiai turime teisę į patį gyvenimą, egzistavimą ir net mirtį, jeigu to nori žmogus. Kai kurie šia teisę pasinaudoja labai jauni, bet tai buvo jų teisė. Mes vis dar turim teisę dažyti plaukus mums patinkančia spalva, turim teisę maitintis, turim teisę pabėgti iš namų ir ilgai ilgai nesugrįžti, mes net turim tokią kvailą teisę save įtikinėti, kad viskas yra gerai arba, kad viskas yra blogai. Mes turim teisę bent kartą gyvenime pamatyti jūrą, bent kartą basi pabraidyti po žolę, turime teisę į savo svajones, o neprimestas kitų. Taip, turime teisę į savo mintis, turime teisę mąstyti ir galvoti blogai, galime klysti, apgauti save. Turime teisę būti pikti ir negražūs, turime teise sirgti, šlubuoti arba būti žvairais, turime teisę nekęsti visų ir kartu mylėti, šypsotis, kada tik to užsinori. Visi turi teisę tikėti Dievu arba jo nekęsti, visi turi teisę kvėpuoti, padėti nuskriaustiems, jeigu to nori. Visi turi teisę į pasiaukojimą arba būti abejingais, turi teisę tylėti, neatsakyti į klausimus. Visi turi teisę per Vėlines žiūrėti „Teletabius“, o per Kalėdas „Titaniką“, ir apskritai turime teisę nešvęsti švenčių, jei tik to norime. Turime teisę vilkėti didelius „šeimyninius“ geltonus apatinius. Turime vis dar teisę parduoti savo kūną, turime teisę atsisakyti smurto ir paglostyti šunį, turime teisę nemiegoti visą naktį, turime teisę būti geri vieni kitiems, vis dar turime teisę nevalgyti mėsos ir nemesti šiukšlių pro mašinos langą, nes juk niekas to neverčia daryti. Vis dar, ačiū Dievui, turime teisę kritikuoti valdžią, dar turime teisę patys nesilaikyti teisių, kadangi patys kuriantieji jų nesilaiko, turime teisę būt naiviais arba labai įtariais. Turime teisę kažko atsisakyti arba priimti pagalbą, turime teisę prisirišti prie mums svarbių dalykų, turime teisę iki begalybės reikalauti savo teisių į teisę, pildyti šį sąrašą, turime teisę kuo nors žavėtis, turime teisę badauti arba persivalgyti, jei to mums norisi. Turime teisę juokauti, rašyti tokius blogus kaip čia, turime teisę išsakyti savo nuomonę, jei kitam ir nepatinka, visi turime teisę dainuoti, niuniuoti mums gražios dainos melodiją, kalbėti kinų ar mįslių kalba, turime teisę skaityti tai, kas mums patinka, o kitiems nepatinka. Galiausiai turime teisę būti savimi ir dėl to nesigriaužti.

Jūsų Maištinga Siela

P.S. Dėkui eilėraščiui įkvėpusiam tęsti tai iki begalybės...