Mirtis gali būti pramoga

Sveiki,

Mirtis visais laikais buvo karnavalas ir pramoga. Sakau tai rimtai! Štai Šiauliuose visai neseniai dvi draugės kirviu sukapojo trečiąją draugę, nes buvo giliai įtikėjusios, kad mirti yra smagu ir prasminga, vadinasi, šiokia tokia pramoga. Žinoma, nežinau, ką jos galvojo, bet kažkam tai buvo ir paskutinė gyvenimo pramoga. Dar anksčiau žmonės kankindavo kraugeriai iš KGB, prievartaudavo moteris, degindavo juos įkaitintomis lempomis, mušdavo ir visaip kitaip fiziškai artindavo mirtį, esesininkai savo laiku badu marino žydus ir iš to darydavo pramogą! Dar anksčiau žmones degindavo ant laužo ir visas miestas susieidavo pažiūrėti linksmų ir įspūdingų kartuvių, o ką jau bekalbėti apie gyvus anatomijos teatrus, kada studentai su pasimėgavimu mėsinėdavo surištą gyvą žmogų scenoje. Mirtis yra pramoga, kuri šiurpina, stebina, linksmina ir, žinoma, užmuša įspūdžiais mūsų žemišką laiką.

Manęs nesiliauja stebinti tai, kad viena žmogaus pusė lyg ir turi savotišką gailestingumą, išpuoselėtą atsakomybės, supratimo ir altruizmo jauseną, o kita pusė – žiauri, makabriška, ištroškusi mėgautis kitų kančia, kitaip sakant, mėgautis mirtimi. Visus ant baslio! O aš, aišku, iš nuodėmių ir malonumo parterio stebėsiu, kaip visi mėgaujasi kančia. Bet ką aš čia tauškiu, juk mirtis negali būti kančia, o pati kančia stebinčiajam tėra tik smagi pramoga. Kai buvau mažas ir aš traukiodavau žiogų kojas, stebėdavau kaip besparnės musės juda nelyginant vorai ir man tąkart tai buvo kaip pramoga. Smagi pramoga – kitos gyvybės kančia. Žiaurumas čia nieko nėra dėtas, viskas dėl pramogos. Juk kiek per pastaruosius metus spaudoje pasirodė straipsnių apie gyvai nudirtą šunelį, apie šunelį įmestą į šulinį, apie šunelį, kurio nosį pripylė klijų, apie kačiukus išmestus iš penkto aukšto. Visa tai yra mirties karnavalas, kuris nesibaigia ištisus metus.

Žinau esant Artimuosiuose Rytuose tokių grupuočių, kurie su žmonėmis iki šiol atlieka mokslinius bandymus, nekalbu apie baltąsias pelytes, kalbu apie gyvą žmogų, kurį prigirdo įvairiausių rūgščių ir šis miršta nuo pradegintų vidurių. Moterys, kurios apkaltinamos paleistuvyste, greitai užmetamos akmenimis visos į teatrą įsijautusios minios. Manote, galioja tezė – kas be nuodėmės, tas meta į mane akmenį? Apsirikote. Tai mirties karnavalas, jį palaiko visi griebdamiesi akmens, nes nebūti bandos avele, reiškia, kad sekantis mirties karnavalo superstar gali būti tu. O ką kalbėti apie afrikietes moteris, kurios tyčia užkrečiamos AIDS, o islamo homoseksualams super klijais užkemšamos analinės angos ir jiems per prievartą sugirdoma mirtina dozė viduriavimo sukeliančių nuodų. Šie miršta per parą mirtinai nusikamavę, bet užtat koks malonumas žiūrėti, kaip žmogus kenčia ir raitosi priešmirtinėse agonijose! Argi jūs, vienas iš karnavalo stebėtojų, nesutinkate su manimi?

Toks Kirgizijos rašytojas Čingizas Aitmatovas romane „Ilga kaip šimtmečiai diena“ aprašo mankurtų likimą, jų dvasinę, asmenybės mirtį, kada nuo skausmo žmogus protiškai miršta ir jis nieko nebeprisimena, tada priešų gentis jį paverčia vergu. Iš esmės visi esame mankurtai, visi būsimieji mirties karnavalo dalyviai, tik klausimas, kada ir kokiu būdu. Kai amazonės žudydavo įsibrovėlius vyrus, visada sakydavo, kad nesvarbu, jog mirsi, svarbu, kaip tai įvyks.

Mūsų liaudies pasakos taip pat neišvengia pasimėgaujančios mirties akimirkos. Iš vaikystės pamenu raganą, kuri ištepta degutu buvo prilipinta prie arklio, o jos kauleliai išbarstyti laukais. Mažieji tikriausiai su pasimėgavimu klausėsi suaugusiųjų kurtų pasakų, ypač domino mirties ir atpildo akimirkos. Galima sakyti, jau nuo pat senovės mūsų tautosakoje glūdi pasimėgavimas mirtimi. Manding, tai vienintelis būdas pasijuokti iš pačios mirties, nes ji tėra pati bjauriausia kanibalė, kuri anksčiau ar vėliau suvalgo mus visus. Be jokio išskirtinumo, socialinės padėties, gero ar blogo vardo, nuopelnų, nusikaltimų.

Visi esame matę ir filmų, kada žmones sodindavo į elektros kėdę. Dievaži, kokios mirties ceremonijos! Niekas beveik nekito nuo pačių Viduramžių. Tiesa, pats Jėzus Kristus ir jo mistinė mirtis, jo agonija taip pat su pasimėgavimu vaizduoja kino kūrėjai, pasakoja močiutės lūpos anūkėliams. Teko girdėti, kad „Kristaus kančios“ seanse nuo perdėtos makabriškos kelionės į mirtį – juk toks šio filmo tikslas – mirė žmogus. Pamanykit, prieš filmą buvo gyvas, o po seanso jau nebe. Prisimenu ir antikos teatrą, kada aktoriai rengdavo tikras kautynes ir turėdavo mirti iš tikrųjų, o ką jau besakyti apie gladiatorių kautynes iki mirties. Milijonai pavyzdžių, kada masinės mirtys tampa spektakliu. Kartais atrodo, kad gyvename tam, kad mirtume. Mirtume tragiškai, įdomiai, originaliai ir įspūdingai. Vėl prieš akis iškyla ta istorija, kai vienas vokietis norėjo būti suvalgytas, pradedant jo lyties organu ir baigiant viskuo... Kas žino, gal net smegenis iš kaušo su ledams skirtu šaukšteliu valgė užsakytas kanibalas. Aišku, po to vyko įvairiausi teismai, tačiau žmogus pats norėjo ir sutiko, ir net parengė tam raštišką sutikimą!

Nieko nebus, reikia ruoštis įspūdingai mirčiai. Kokiai nors netikėtai ir įspūdingai, su teatru, įžanga, kulminacija ir fatališka atomazga. Juk mirti dėl širdies ligos ar patekus į avariją šiek tiek nuobodu, tiesą sakant, tokios istorijos spaudoje jau niekam nebeįdomios – skaitytojams reikia sensacingo ir kraupaus mirties įvykio, žinoma, kad būtų kuo giliai mėgautis: ak, kaip gerai, kad aš ten nebuvau tarp jų. Džiaugsminga ir keista mirtis, kas šiaip atrodo nekasdieniška, mus lyg ir atitolina nuo tikrojo fakto – mirtis paprasta kaip du kart du – ji čia pat, ji šalia. Ir tai glumina, geriau iš jos juoktis, mėgautis, nes gyvenimas yra per daug mažytis, vienos nusususios utelės akimirka. Dievas pagailėjo laiko gyvenimui, nors tik aš dabar taip sakau, o kai būsiu senas, turėčiau visa šita paneigti, nes senatvėje jau norisi mirties, teko tai girdėti iš senolių, kurie teigė, kad gyvenimas pakankamai ilgas visko patirti, visko išgyventi, kad pasidarytų nebeįdomu gyventi.

Ir visgi, jaunystė – makabriškiausias laikas pasiruošti mirčiai. Žinau, esančių žmonių, kurie turi savo savižudybės planus – nusinuodijimas, palindimas po traukiniu, pasikorimas, šokimas iš dvylikto aukšto, susideginimas ir t.t. Tikriausiai kiekvieną iš mūsų yra palietusi jei ne artimo, tai bent pažįstamo iš matymo žmogaus savižudybė. O taip, ji efektinga, sukrečianti ir teikianti daug keisto bei neatpažinto džiaugsmo. Tada perkam gėles, lankomės šermenyse, kemšam baltas mišraines ir kotletus, geriam kompotą, nors čia pat už sienos amžiams į patalą atsigulė lavonas. Atsisveikinimo su mirusiuoju irgi yra ego paglostymas, kiek ašarų galima išlieti, kiek savęs gailėti, laiko, kurį praleidai su tuo žmogumi. Tada drebančiom rankom taisom gėlių vainikus, rūpinamės žvakėmis, kai kurie juokingai laksto ir su žirklėmis karpo jų galiukus – man nesuprantama procedūra. Dar šiek tiek pasifotografuoji prie lavono, po to leki pasikalbėti prie stalo ir mišrainių su senais į šermenis atvykusiais giminaičiais. Mirtis ir laidotuvės yra vienas didelis cirkas – rimtai! O ką jau bekalbėti apie afrikiečius, kurie per laidotuves apsirengia baltai, šoka, „tūsinasi“, džiaugiasi, kad mirusysis pagaliau susikrovė „čemodanus“ į amžinybę. Tose kultūrose nesuvokiamas kančios motyvas, tik mes, krikščionys, mėgstame iš savęs padaryti cirką.

Taip, tegu prie mano kapo šoka lambadą ir čia-čia-čia. Jeigu turėsiu vaikų su geru humoro jausmu, šie tegu nors ir striptizą nusamdo, man tai nebebus svarbu, o štai gyviesiems – jiems visada reikia šou, tragikomedijos, apkalbų! Na, ką jie veiks be viso spektaklio, kurį surengia mirusysis nuo debesies? Gyvenimas tęsiasi, deja, net ir manasis, o mirčių pasaulyje kaip nemažėja, taip nemažėja. Kas nustebins šiandien, o kas rytoj? Kokios dar netikėtos mirtys gali prajuokinti žmogų ir suteikti jam nors trumpą malonumą – ak, kaip gerai, kad ne aš. Bent jau kol kas.

Jūsų Maištinga Siela