Atsigręžus norisi kažko įdomesnio

Sveiki visi,

Paskutiniu metu jaučiuosi kuo nuostabiausiai dirbdamas. Kelerius paskutinius metus bijojau rudens pabaigų ir žiemos, nes jie man pasirodė gniuždantys ir nepakeliami. Juk žinot, kai trokšti dar sulaikyti saulės spindulį, dar pabūti ilgesnėje dienoje. O dabar žiūrėk, aušta ir temsta ant penkių pirštų valandų amplitudėje. Šviesos ilgesys, saulės ilgesys, žalumos būdavo beribis, o dabar net nepajutau, kaip atėjo gruodžio pabaiga. Na, dar ne pabaiga, bet tuoj tuoj... Tikrai nepajusiu, kaip pasibaigs metai. Ir nebijau, kad laikas slenka taip greitai, nepastebėjau, kad viskas taip greitai. Gruodis? Jau? Taip greit? Slenkantys darbai tiesiog ištrynė mane nuo laukimo. Nieko nelaukiu. Gyvenu ir esu tuo patenkintas, tik...

Šiandien pagavau save sekundei, kad taip einant per gyvenimą, nepajusi, kaip prabėgs ištisas dešimtmetis, nebeprisiminsi, ką veikei prieš dvi žiemas. Ir nežinau, kas geriau, ar eiti ir nejausti laiko, nejausti, kaip sensti, kad bėga laikas ir nesimėgauji jaunu laiku, kuris pasibaigs, ar sėdėti ir apgailestauti, jog laikas taip slenka sunkiai ir kiekvieną akimirką tavęs vis mažiau liks linijiniame laike? Aišku, apgailestauti tikrai neverta, tačiau manęs neapleidžia įtarumas, kad toks skubėjimas per darbus, tikslus link kažko gali pasibaigt kaip baterija „Sirijus“. Kuo viskas pasibaigs atsigręžus paskutiniojoje? Tikiuosi, kad ne koks furgono buferis! Che. Tebūnie kas nors įdomesnio.

Jūsų Maištinga Siela