Knyga: Alessandro Baricco "Jūra vandenynas" / "Oceano Mare"

 

Sveiki, knygų gerbėjai,

Su italu šiuolaikiniu klasiku Alessandro Baricco susipažinau prieš kokius trejus ar ketverius metus, perskaitydamas jo puikųjį romaną „Aistrų pilys“, kurio skonis dar iki šiol kaip koks retas vaisius menamas mano atmintyje. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau sugrįšiu prie jo kūrybos. Štai ir ta diena išaušo, kai mano rankose atsidūrė dar viena jo knyga, daugelio Lietuvos knygų mylėtojų vadinama pačia geriausia šio autoriaus knyga – „Jūra vandenynas“, kuri mūsų šalyje sulaukė antrosios laidos, (ją išleido ir vėliau perleido leidykla „Tyto alba“). Skaičiau pirmąjį šios knygos leidimą, kuris pasirodė 2006 metais – tai plonu, bet efektingu viršeliu išleista knyga, kuri turėtų atsidurti daugelio bukinistų bibliotekose kaip viena poetiškiausių verstinių grožinės literatūros kūrinių.

„Jūra vandenynas“ – tai labai lengvai ir sodriai skaitoma knyga, kuri perskaitoma per vieną ilgą vakarą, tačiau jos skonis, kvapas ir emocijos pasiliks ilgam. Alessandro Baricco čia, kaip ir „Aistrų pilyje“, pasitelkia savo išskirtinį poetiškumą, todėl jo kūriniai mažiau ar daugiau apgaubti ypatingos pasakojimo tonacijos, tarsi kažkas pasakotų legendą, tarsi istorijos keliautų per marias, kalnus ir lygumas, kelionėje keistųsi, žmonės būtų kažką pridėję savo, kažką pakeitę, todėl jos turi fantastiškumo, magiško realizmo auros. „Jūra vandenynas“ – tai neapibrėžto laikotarpio pasakojimas, bet iš detalių apie laivus, mediciną, prietarus, galima spėti, jog tai maždaug 17 amžius, didieji geografiniai atradimai jau galutinai pakeitė pasaulį ir mąstymą, tačiau istorijos vis dar gaubia kelionių mistika ir mitai apie jūrą. Jūra čia visa ko gyvastis, čia ji romantiška, meili, paslaptinga, čia ji audringas monstras. Mokslininkas bando išmatuoti jūros pradžią ir pabaigą, tačiau jam nesiseka, kaip nesiseka ir dailininkui Plasonui jos nutapyti, kuris visą gyvenimą prieš tai tapė vien tik žmonių portretus. Akivaizdu, kad jūra romane tiek pat sumitinta, tiek pat personifikuota ir tiek pat žvelgiama kaip žvelgia paprasto turisto akys – viskas viename. Mistika. Kerai.

„Jūra vandenynas“ turi labai platų ir įdomų filosofinį klodą, tos paralelės ir gretinimai jūros ir žmogaus likimo atrodo ypatingai subtiliai nuaustos tekstu, aišku, prie to prisidėjo ypač geras šio romano vertimas, už tai turėtume būti dėkingi vertėjai Ingai Tuliševskaitei. Aišku, su vertimu kažkiek buvo prarastas šio kūrinio magiškumas – tai neišvengiama, kai iš vienos kalbos į kitą pernešamos mintys, tačiau pajusti A. Baricco magiją vis tiek galima be proto daug. „Kaip pasakyti jai, tai moteriai, kad norėtum išsigelbėti, o dar labiau norėtum kartu išgelbėti ir ją, visą gyvenimą neveikti nieko daugiau, tik gelbėti ją, ir gelbėti save...“ (p.143) – štai taip vietoj banalių sekso scenų pasakoja A. Baricco, kai žmonės suartėja lytiškai, nereikia kūno, autorius palieka tik vidinį geidulį kaip svajonę, troškimą.

Knygą sudaro trys romano dalys. Pirmoji knygos dalis ypatingai tapybiška, labiau abstrakti, visi veikėjai tampa užuominomis į savo asmeninę istoriją, kuri vėliau augs antrojoje knygos dalyje. Jūra inspiruoja ir keičia žmonių likimus, nesvarbu, tu gali net į ją neįbristi, užtenka tik nukeliauti ir į ją pažiūrėti, kad tavo likimas pasikeistų, taip nutiko jaunutei Elizavinai ir tėvui Pliušui. Arba tenka pasinerti į negailestingą jūros prigimtį, kaip tai padarė Tomas (Adamsas), kurio pasakojimo linija buvo bene pati ryškiausia ir įdomiausia romane – po laivo sudužimo jis atsiduria plauste, kuriame ilgas savaites plūduriavo su šimtais žmonių, o šie vienas kitą pamažu ėmė skersti, valgyti vieni kitų mėsą, gerti kraują, kad išgyventų... Visi knygos personažai serga kažkuo neapibrėžtu, kažkokiomis negaliomis, serga ilgesiu, aistromis, kerštu, savojo kelio paieškomis. Nors pasakotojas labai trapus, subtilus, tačiau veikėjai nepaprastai aistringi, fatališki ir jūra juos gydo, jūra tampa prieglauda, namais, savotiška sanatorija, tačiau ne kūnui, bet sielai. 

Knygos pasakojimas netolygus, autorius eksperimentuoja ir kiekvieną skyrių išreiškia vis kitomis spalvomis ir prozos teksto naujomis formomis, tarsi bandytų imituoti jūrą pačiu tekstu – audringą, ramią, monotonišką, banguojančią, lygią kaip stiklas... Kartais skyrius – vien tik dialogai, kai kada primena potvynius, vien tik dienoraštinius apmąstymus, bet visada prieš akis išlieka sūri jūra – „pirma yra mano vardas, antra – jų akys, trečia – mintis, ketvirta – nakties skraistė, penkta – tie iškankinti kūnai, šešta – alkis, septinta – siaubas...“ (p. 111), šis nuolatinis pasikartojimas kiekviename puslapyje perkelia jūros ritmus ir jausmą į tekstą.

Man patinka, kada siužetinė linija yra kartu intriga, bet ji nėra tokia atvira kaip daugelyje masinio vartojimo romanuose. Autorius per visą knygą išlaiko paslapties skraistę ir iki paties galo neaišku, kas vyksta ir įvyks su herojais. Siužetinė linija eina išvien su romano tapybiškumu, kitaip sakant, pačia jūra. Man asmeniškai labiau patiko antroji knygos dalis, kadangi į ją susiveda visi taškai, ima ryškėti niekada nesibaigiančios jūros peizažas, - štai mirdamas gamtos ribų enciklopedijos kūrėjas naivusis Bartelbumas, paprašo, kad jam pastatytų prieš pat mirtį jo kolegos tapytą jūros paveikslą – o ten tuščia drobė. Neįmanoma išmatuoti jūros kaip ir paties žmogaus likimo, gyvenimo, kurios dviem linijomis eina per visą romaną. 

Kaip ir „Aistrų pilyse“, „Novečente“, taip ir „Jūra vandenynas“ jaučiamas ryškus graudulys, kurį sukelia niekada neišsipildančių herojų troškimai ir svajonės. Jie niekada autoriaus kūriniuose neišsipildo, gyvenimas eina sau, o tikslai kažkur prasilenkia ir lieka keistas neišsipildymas, kuris bene labiausiai mane sujaudina po Alessandro Baricco knygų pabaigų. Nejučia gretinu savo paties gyvenimą, kur jis plaukia ar jis toks pat kaip ir jūra? Neišsipildymas. Kerai.

„Jūra vandenynas“ – stiprus kūrinys, kuris šiemet švenčia jau dvidešimtmetį, kadangi buvo išleistas Italijoje 1993 metais. Smagu, kad turime šį kūrinį ir šiaip turime beveik visus šio autoriaus kūrinius lietuvių kalba. Manau, mielai šią knygą priglausiu prie savo kuklios bibliotekos, džiaugiuosi, kad su šia knyga galėjau labiau pažinti jūrą, o tiksliau – jūrą savyje, kuri atskleidžia įvairiapusišką žmogaus prigimtį – šviesias ir demoniškas prigimties puses.

Jūsų Maištinga Siela