Knyga: Vercors "Silva"

Sveiki,

Paskutiniosiomis dienomis mano galvą buvo užgulusi didžiulė ugniaplaukė lapė, taip galiu apibūdinti į lietuvių kalbą išverstą prancūzų rašytojo ir dailininko Vercors (tikras vardas Jean Brullero) romaną „Silva“ (pranc. Sylva), kuris gimtojoje šalyje pasirodė 1961 metais, o į lietuvių kalbą buvo išverstas ir pristatytas 1998 metais „Dvidešimto amžiaus aukso fondo“ knygų serijoje, kurią kadaise leido leidykla Alma Littera.

Iš tikrųjų apie šios knygos serijas nuolat kilo ir dar tebekylą diskusijų, apie jų vertimo kokybę ir t.t., tačiau aš asmeniškai vertinu visą seriją tikrai palankiai ir ketinu surinkti visas šios knygos seriją. Kol kas sekasi tikrai neblogai. Vercors romanas „Silva“ yra laikoma alegorine pasaka, sakytume, koks „Mažasis princas“, tačiau drįsčiau dėl šito pasiginčyti. Taip, kūrinys turi magiško realizmo apraiškų, bet tokį kūrinį galbūt labiau priskirčiau tai knygų nišai, kuri balansuoja tarp Maruez‘o kūrybos ir G. Orwelio, būtent „Silva“ yra ta vizija, per kurią nagrinėjami socialiniai ir prigimtiniai žmogaus klausimai, ieškoma žmogiškumo genezės.

Romanas prasideda gana neįprastai – medžioklė, skalikai vejasi lapę, kuri pavirsta moterimi. Per visą knygos liniją, vyksta labai intensyvus psichinis vystymosi procesas, kurį išgyvena Silva, jos sąmonė evoliucionuoja tūkstantmečiais, todėl romanas atrodo tarsi paralelinė gamtos ir psichologijos studijos, suvokiant visus šiandieninio žmogaus savivokos procesus. Pagrindinis herojus Bonis, kuris iš pradžių įsimyli žvėrišką Silvos prigimtį, nuolatos svarsto, kaip jis myli šią būtybę – ar kaip tėvas, ar kaip vyras? Į apylinkes grįžta sena jo draugė ir pirmoji meilė Dorotė, kuriai Londono gyvenas nenusisekė, tačiau Bonis dar nežino, kad Dorotė yra įklimpusi į narkotikų liūną. Vyksta dviejų moterų evoliucijos etapai – Silva žmogiškėja, o Dorotėja pamažu ima atsisakyti savo žmogiškumo. Tai labai įdomūs psichologiniai procesai, kurie tik retais taškais polemizuoja su religija, bet iš esmės remiasi Darvino teorija. Ilgas prisitaikymo procesas, logiškai motyvuoti veiksmai, kūrinį tik sutvirtina ir padaro jį įtaigų, įdomų, jį gan lengva skaityti.

Tikriausiai skaitant ir dėliojant visas logines sekas, atsižvelgiant į socialinė raidą ir t.t., viskas atrodo įtikinama, išskyrus viena – lapė pavirto moterimi. Simbolis virto magiško realizmo įrankiu, nes dažniausiai lapė siejama su moters gudrumu ir mokėjimo prisigretinti, tačiau čia šito šabloniškumo nelieka, nes kūrinyje lapė simbolizuoja stačiai žvėrišką, ne tik žmogaus prigimtį, bet ir neišsivysčiusią sąmonę. Dar vienas įdomus dalykas buvo tai, kad autorius ne vienoje romano vietoje mąstydamas vartoją sąvoką „siela“, bet turi galvoje, kad siela ne kaip dvasios svertą, kuris žmogų skiria nuo žvėrių, bet kaip asmenybės, socialinio išsilavinimo ir etiketo mišinį, - žodžiu siela yra tai, kas susikuria visuomenės terpėje. Tai gan įdomus požiūris, nes daugelis rašytojų ir šiaip menininkų sielą laiko ne tik visuomenės sumodeliuotą asmenį, identitetą, bet ir dvasinę dalelę, metafizinę žmogaus formą, tai, kas gali atsiskirti nuo fizinio kūno.

 

Rašytojas Vercors (Jean Brullero) (1902 - 1991)

Iš esmės autorius daug kalba subtiliai apie žmogaus lytiškumą, nes herojai ne tik nuo savo psichologinių drebėjimų nepabėga, bet ir neaplenkia ir kūniškumo. Idealizmo esama kūrinyje taip pat nemažai, bet jis gan vienpusis, dėl to, kad viskas žvelgiama iš pagrindinio herojaus pozicijų t.y. per vyro sąmonės srautą, o čia aplinkui tiek moterų ir dar gundančioji bei mistinė Silva... Dar viena, gal kiek antraplanė kūrinio mintis – ar vyras gali sukurti, paveikti, įdiegti į moters kūną savo moters idealo vaizdinį ir jį realizuoti. Visos knygos eigoje neapleidžia jausmas, kad Silva yra labai pažeidžiama, ji yra kaip maišas, į kurį galima prigrūsti visko, ko trokšta vyriškos ambicijos. Herojus visgi atrodo garbingas, stengiasi pasipriešinti savo instinktams ir spekuliacijomis, ir nujausdamas, kad negalės tinkamai kaip vyras formuoti ir vertinti Silvos evoliucijos, pasiteikia moterišką logiką – atsvara yra prižiūrėtoja Neni. Sukurti sau moterį vergą, apie tai mąsto herojus: „o tuo pat metu galėsiu laikyti tokią gyvenimo draugę, kokios, bent jau slapta, yra troškęs kiekvienas vyras: santūrią, ištikimą, koks gali būti šuo...“ (p. 79).

Visas kūrinys yra grožinė literatūra, kuri ieško ribos, tai ribinė literatūra, kur prasideda žmogiškumas, kur prasideda siela ir kur ji pasibaigia, kaip vyksta savęs ir pasaulio pažinimo procesai. Taip pat nemanau, kad Vercors simpatizuoja žmogiškumui ir civilizacijai, priešingai, gal kiek žvelgia niūriojo egzistencialisto akimis ir suvokia, kad mąstanti būtybė suvokia savo skilimą, savo neutralumą, laikinumą, savo atskirtį nuo gamtos pasaulio. Tas žinojimas, skilimas tampa herojui tikra našta, ta našta evoliucijos procese užgrius ir Silvą.

Knygos pabaiga taip pat alegoriška, nes moteris pagimdo lapiuką. Šitą vėlgi galime priimti kaip magišką stebuklą, bet visgi protaujantis skaitytojas, manau, tai priims kaip naujos būtybės atėjimo į pasaulį alegoriją t.y. juk kūdikis turės pereiti visus evoliucijos kelius, kokius praėjo Silva – mokytis vaikščioti, kalbėti, elgtis prie stalo, skaityti... Jis iš žvėriuko privalės evoliucionuoti ir tapti žmogumi. Mes visi daugiau ar mažiau ateiname nemokėdami nieko ir viską įgyjame iš žmonių, iš auklėjimo ir galiausiai tampame žmonėmis. Romanas „Silva“ yra neblogas kūrinys einantis tomis žmogiškosios atskirties ir susijungimo ribomis, bet visko iki galo nenubrėžiantis. Galiausiai kyla klausimas – argi tai nubrėžiama?

Jūsų Maištinga Siela