Sveiki,
Jerome David Salinger
(Jeronimas Deividas Selindžeris) tikriausiai yra žinomas visiems, kurie
vienokiais ar kitokiais būdais baigė vidurinę. Šis itin neproduktyvus
amerikiečių autorius, kurio darbus galime suskaičiuoti ant vienos rankos
pirštų, tikriausiai yra vienas garsiausių ir didžiausių amerikiečių literatūros
modernistų, kuris eina greta su E. Hemingvėjumi, V. Nabokovu, H. Mileriu ir
kitais XX a. modernistų rašytojais. Jo romanas Rugiuose prie bedugnės yra lygiai taip pat visiems įsiėdęs kaip
koks A. Škėmos Balta drobulė, tačiau
tik 2006 metais mes sulaukėme pirmojo vertimo į lietuvių kalbą jo 1955 metais
pasirodžiusio romano Franė ir Zujis.
Tiesą sakant, romano pavadinimas skamba labai juokingai, nes jis man
asocijuojasi kaip „Pranė ir Zuokas“ – o kodėl gi ne? A?
Franė
ir Zujis gali sukelti dvejopas reakcijas. Vieniems, kurie
yra pratę prie aštrios literatūros, kuri nagrinėja, na, kur čia nagrinėja,
kartais tiesiog mėsinėja ypač atvirus dalykus, Franė ir Zujis gali pasirodyti pernelyg „apie nieką“ knyga, kuriai
trūksta veiksmo, poslinkio, įvykių, charakterių. Kitiems romanas gali
pasirodyti kažkas ilgai laukto verstinės literatūros padangėje, nes knyga pilna
subtilybių, detalių, aliuzijų ir metaforų. Pirmas mano įspūdis buvo – labai
lengvai skaitosi, toks jausmas, kad su vienu prisėdimu perskaitysiu ir greitai
pamiršiu, pereidamas prie kitos knygos. Ir iš tikrųjų, stilius labai lengvas, o
romane angažuota buitinė aplinka – pokalbiai kavinėje, vonioje, svetainėje ir
telefonu suteikia dar didesnio „įžeminimo“ ir paprastumo.
Niekada nesižavėjau
knyga Rugiuose prie bedugnės. Man ji
iki šiol pasirodė pernelyg išpūstas reikalas ir skaitoma tik dėl modernizmo ir
paaugliams artimo pasaulio, kurį vaizduoja rašytojas romane. Nežinau, gal kada
ir grįšiu prieš šio romano ir atrasiu jį visai kitokį, tačiau Franė ir Zujis man patiko savo subtiliu
prisilietimu prie esminių egzistencinių klausimų. Romane autorius ryškina
pamatines žmogaus ir visuomenės vertybės.
Romane vaizduojama
Glasų šeima, kurioje vaikai turėjo itin sėkmingą vaikystės periodą, buvo
laikomi vunderkindais, kurie dalyvavo radijo laidoje „Koks nuostabus mažylis“,
vaikystės sėkmė atveria jau brandos amžiuje atsiveriančias nusivylimo ir
nuopuolio periodus. Vaikystės laurai ir pripažinimas vaikams vėliau tampa neišsipildžiusių
lūkesčių pasauliu, kuriame aiškiai juntamas paviršutiniškumas, per kapitalistinį
pasaulį ir norą įtikti rinkai paminamos fundamentaliosios vertybės. Zujis bando
išvengti netikrumo ir kartu bando atsisakyti Simoro, nusižudžiusio brolio
šešėlio. Jo personažas gana sudėtingas, jis šeimoje gana familiarus, elgiasi grubiai,
bet už vis labiausiai trokšta nuoširdumo, tikrumo ir meilės. Jo jaunėlė sesuo
Franė, kuri atsisako aktorės karjeros, negaluoja konfrontuodama su pasaulio
paviršutiniškumu – ji nusivylusi žmonėmis, kurie paviršutiniškai žiūri į savo
veiklą, ypatingai kritikuoja dėstytojus, akademinę aplinką, pasigenda gilumo,
atsidavimo. Abiejų vaikų intelektas yra aukštesnis ir skvarbesni jausmai nei
išorinio pasaulio, todėl abu herojai ieško užuovėjos, placebo, išsivadavimo iš
netikrumo.
Autorius per
kasdieninius veiksmus, buitį, Manhateno gatvės aprašymus perduoda žmogaus
pagalbos šauksmą, perduoda nykstančio, pasaulio paviršutiniškumui pasiduodančio
žmogaus klyksmą. Viskas neva pateikiama labai paviršutiniškai, tačiau dialogai
ir per juos ištransliuoti herojų santykiai yra tokie subtilūs, kad belieka po
skaitymo seanso iš naujo apmąstyti mūsų egzistenciją ir santykį su pasauliu.
Toks vaizdavimo būdas aiškiai išskiria dvejopus žmogaus santykius – vidinius ir
išorinius žmogaus parametrus, mes esame priversti prisitaikyti prie gyvenimo
reljefų.
Knyga gana slogi,
jaučiami depresijų simptomai, egzistencializmo filosofijos, XX a. ekonomikos
pakylėjimo tramplynas, socialiniai niuansai, šeimos pokyčių era, kintančių
vertybių diagrama. Į šią gana mažą knygutę sugula XX a. ne tik JAV, bet ir viso
pasaulio vystymosi tempas, dvasinio gyvenimo užspendimas viduje ir, aišku, dar
A. Camus gerai suformuota „Sizifo mito“ beprasmybės su absurdu gairės. Autorius
nestokoja ironijos, sarkazmo, tačiau jie skamba gana liūdnai, nes nepaliauja
aidėti sugriautų žmonių gyvenimų, iliuzijų ir nusivylimų atgarsiai.
Iš esmės tai gana
izoliuota knyga, kurio esmė yra vidiniuose herojų pasauliuose, o autorius tik
per paviršių atskleidžia sudėtingas žmogaus gyvenimo tendencijas ir skaudulius.
Kalba persmelkta intelektualumu – daug aliuzijų, daug literatūrinių terminų, rašytojų
minėjimo, išreikšta meilė knygoms, retkarčiais stilizuojami įvairūs kūriniai,
cituojamos ištraukos, kurios virsta sentencijomis. Aišku, knyga stilistiniu
atžvilgiu taip pat nevienalytė – ji turi struktūrą, esama epistolinių intarpų,
retkarčiais prasiveržia naratoriaus pasakojimo pobūdžio bangavimas – vietomis
jis tik visažinis neutralus pasakotojas, o kai kada tampa advokatu skaitytojams
ir prabyla visai kitomis tonacijomis.
Knyga pakankamai įdomi,
per buitinį santykį atsiveriantys dvasiniai žmonių trūkiai suformuoja įdomų
pasaulėvaizdį ir pasaulėjautą, kuriuos pajus subtilesnių tekstų mėgėjai. Man Franė ir Zujis paliko geros knygos
įspūdį, aišku, tik kai įveikiau visą tekstą ir leidau visam turiniui susigulėti
galvoje.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą