Černobylio taikos premija

Noriu Černobylio taikos premijos! Kompensacijos už tai, kad gimiau, išmokų, kad gyvenau, subsidijų ir Europos sąjungos pinigų už tai, kad esu europietis, kad nešiojuosi savo mirtinai nudryžusioje piniginėje iš Kinijos asmens dokumentus. Žodžiu, už tai, ką sužeidžiau, ką suvalgiau, ką išgėriau, ką nuskriaudžiau ir apdovanojau. Černobylio taikos premijos, sakau!

Visada gera gauti apdovanojimą. O labiausiai netikėtą – už nieką. Kai niekas tavęs neapdovanoja, tada geriausia reikalauti apdovanojimo, nežinant už ką, neturint argumentų, nežinant premijos pavadinimo. O kam? Vis tiek iš mano aplinkos žmonių negirdėjo Nobelio vardo, tad tebūnie Černobylis! Ten siųsdavo mūsiškius tvarkytis su radioaktyviomis atliekomis po sprogimo. Vyrai grįždavo žaliai kaip marsiečiai švytėdami, nevaisingi, niekam nereikalingi, sergantys ir nesveiki. Porą savaičių pasidarbuoti tada Černobylio teritorijoje reiškė ne ką kitą, o mažų mažiausiai viso gyvenimo rekrūtą. Nurašytas vyras, grįžęs namo, savaime suprantama, jokio apdovanojimo už tai negavo. Baltijos šalių žmonėms buvo iki absurdo meluojama. Niekas nesuprato, kodėl turime valgyti baltarusiškas daržo ir miško gėrybes, o savo produkciją eksportuoti į Maskvą. Keista, rusai taip pat slapta turėjo savo tautų susiskirstymą, visai kaip naciai. Baltai, žinoma, už slavus buvo vienu laipteliu žemiau. Tegu valgo Černobylio nušlakstytas gėrybes, o mes pasitenkinsime jų šiltnamių produkcija.

Gaila, vyrai negavo Černobylio apdovanojimo. Dalis žmonų nuo jų nusigręžė, kai ėmė gimti nesveiki kūdikiai. Kur ta vyrija baigė savo dienas? Druskininkų sanatorijose ar prie stoties kioskų? Nežinau, ar apie juos yra sukurtas kino filmas, ar parašyta kokia autobiografinė knyga, kuri nebyliai net neprašo apdovanojimo, bet guodžiasi dėl savo lemties. Žaliai nušvytinti, privalgydinti iš vietinių daržų nušlakstytomis daržovėmis – tai nelaimingoji Černobylio karta. Aišku, galima tik spėlioti, bet ir kvailiui aišku, kad Rusija tyčia į Černobylio teritoriją siuntė vyrus susinaikinimui. Po to, aišku, naiviai lapsėdami akytėmis aiškino, kad nežinojo tikrojo Černobylio katastrofos masto. Nežinojo?! Švedijos radarai pirmiau užfiksavo mirtinus radioaktyvius debesis slenkančius nuo Ukrainos per Europą, aišku, Maskvos politikai, seniai lindėjo namuose, ąsočiais gėrė jodą ir valgė produktus iš mažiausiai katastrofos paliestų šalių. Tylos propaganda buvo tokia gili, kad Tarybų Sąjungai tiesiog nebuvo lemta suklysti geležinės uždangos akivaizdoje – juk baisi gėda. Pas mus net sekso nebuvo! Vaikai kopūstuose, geriausiu atveju, gandras atnešdavo iš kokio Afrikos varlinyko. O ką čia garsiai kalbėti apie Černobylio nesėkmę? To tiesiog negali būti!

Ir kodėl pasaulyje nėra Černobylio taikos premijos tiems, kuriuos siųsdavo į mirtį, jiems patiems nežinant? Ir dabar, Rytuose vaikai nešioja granatas, jiems pasakoma, kada ištraukti žiedelį, tačiau niekas nepaaiškina vaikui, kas iš tikrųjų bus po to. Nekalto žmogaus bukinimas ir melagystė yra didžiausi valdžios ir visos sistemos jėgų koziriai, tai aišku ir beždžionei, kuriai juodaodžių pulkelis davė šautuvą palaikyti, kad galėtų pasijuokti iš neveiksnaus padaro. Beždžionė ne pėsčia, pradėjo šaudyti, o juodukai išsilakstė kaip blusos, o beždžionė džiūgaudama kilnoja ginklą ir juokiasi, suprask, įleisk kiaulę į bažnyčią, ta ir ant altoriaus užlips. Nieko nuostabaus, kad primatai gali valdyti ir be didelio proto. Kuo mes blogesni, jei kasdien esam kaip eskimo šunys įkinkyti į roges? Klusniai vykdome ir tikime žiniasklaida, valdžios skleidžiamais skiedalais apie geresnį gyvenimą. Iš tikrųjų tikroji kova vyksta virš mūsų galvų, tik mes nieko nenutuokiame, nes esame Černobylio kartos žmonės – užrištomis akimis einame prieš atvažiuojantį traukinį. Aišku, dar kažkas į rankas davė cigaretę, suprask, gyvenimas gerėja, bet vis tiek nematai, kad traukinys atvažiuoja. Tokie buvo ir tie vyrai, kurie ėjo tvarkyti radiacijos persisunkusios Černobylio teritorijos. Jie buvo mirtininkai, nemąstančioji karta, priespaudos karta, kamikadzės, manipuliacijos aukos.

Kas žino, kokiais mastais dabar mes esame siunčiami į Rytus vykdyti taikos įvedimo, kai už nugarų dėl naftos valdžia trinasi rankas ir skaičiuoja, kiek šįkart uždirbsime iš šio „taikaus karo“. Taip dabar žmonės ir pelnosi iš kiekvieno menkniekio. Net patriotizmas dabar kuriamas rinkos principu, gaminama atributika, finansuojama vis didesnė gynyba, skiepijama tautos idilė, o tik reikalui prireikus paskiepytas žmogus su dirbtinai infiltruotomis vertybėmis stos prieš tanką, vadinasi, būtent taip, kaip ir norės Valdžia. Už visko stovi ta pati Valdžia, ne, ne politikai, bet ta tikroji Valdžia, kuri turėtų vadintis Pasaulio Vergvaldžiais, kuriems esame tik šunyčiai, kvaili mirtininkai, kuriuos galima valdyti per utopinę demokratiją,

Kiekvienas iš jūsų, jūsų tėvų, jūsų pažįstamų nusipelnė Černobylio taikos premijos! Sakau tai be ironijos. O dabar ar daug kas pasikeitė? Einame į parduotuvę nusipirkti maisto, o visas maistas prifarširuotas visokiausiais toksinais ir konservantais, nuo kurių kepenys atšimpa, kraujagyslės užkalkėja ir baisu darosi maitintis. Maistas radioaktyvus, žmonės vis dar nuodijami, nuodijami mūsų vaikai, nuodijamas mąstantis žmogus. Nuodijamas ne tik maistu, bet ir dezinformacija, darbais, kurie mus nuplėšia nuo kultūros, meno, dvasingumo, savirealizacijos. Juk dabar ir pati savirealizacija yra susijusi tik su karjera ir pasiekimais, žodžiu, valdžiai vis dar reikia vergo t.y. produktyvaus žmogaus, kuris dirbtų bent 8 valandas per parą, pumpuotų naftą, gimdytų vaikus ir būtų reikiamu metu priedanga, valdžiai paklusnus ėriukas. Manding, mums nematomai išsipildė Orvelio „1984-ieji“ romano siužetinės idėjos.

Aš esu iš Černobylio kartos. Tu taip pat. Visi esame paliesti žalios radiacijos glėbio. Argi dėl to, kad mūsų tėvai buvo siunčiami mirčiai, nenusipelnome Černobylio taikos premijos? Nenusipelnome žinoti tiesos ir būti gerbiami – tai didžiausia premija, kuri buvo atimta iš mūsų, iš Černobylio kartos žmonių.

Jūsų Maištinga Siela