2018 m. kovo 22 d., ketvirtadienis

Filmas: "120 dūžių per minutę" / "120 battements par minute" / "BPM (Beats per Minute)"


Sveiki,

Prieš daugiau nei kelerius metus pristatytas iš Maroko kilusios prancūzų kino režisieriaus Robin Campillo filmas „Vaikinai iš Rytų“ festivalio Kino pavasario žiūrovų nepaliko abejingų, jis sugrįžo su nauju LGBT temos filmu „120 dūžių per minutę“ (pranc. 120 battements par minute) (2017), kuris tarptautiniame Kanų kino festivalyje pelnė Didįjį žiūri prizą. Ilgas, beveik pustrečios valandos filmas praskrieja kaip per minutė ir nejauti, kaip įsiveli ir gyveni dešimto dešimtmečio gėjų ir lesbiečių, sergančių AIDS bendruomenėje.

Aišku, galima padejuoti, kam reikalingas toks filmas Lietuvoje, kai purkštaudami žmonės bėga iš kino salės, prisidengę veidus? Atsakymų įvairių galima sugalvoti, bet tuokart šovė tik vienas – kad nebebėgtų iš salės, kad nebenusigręžtų nuo bendrų žmonijos problemų lyg tai jų visiškai „neliestų“, kaip tai kruopščiai darė farmacininkai, delsdami dėl gydymo preparatų. Nors šįkart seanse niekas nebėgo iš salės, nes daugelis žinojo, į kokį filmą atėjo ir ko iš jo tikėtis, tad tik per itin atviras erotines scenas vyrai žemais bosais krizeno kosėdami, o moterys spigiai kikeno, neturėdamos kur dėti akių. Prisiminiau, kad nėra jokios panašios reakcijos, kai per kokį kitą Kino pavasarį filmą rodoma, pavyzdžiui, intymi heteroseksualų sekso scena...

Grįžtant prie paties filmo – jis labai margas. Pirmoji pusantros valandos filmo dalis kaip vaivorykštės spalvos tiesiog kibirkščiuoja – daug nesutarimų, agresijos, po kuria slepiasi mirties baimė, protestų, ginčų, nuomonių. Viskas rodoma iš aktyvistų „lizdo“, bet netrukus ima išryškėti pagrindinė santykių istorija, kuri filmą nutempia iš esmės prie minorinių nuotaikų ir filmas iš šurmulingo daugiakalbio triukšmo tampa panašus į amerikiečių tikrai gerus filmus „Normali širdis“ ar „Dalaso klubas“, na gerai, netgi šiek tiek primena „Filadelfija“. Iš esmės filmo finalas susmūgiuoja ir kyla daug prieštaringų apmąstymų, kai regi mirštantį palatoje žmogų, kuriam paskutinis malonumas yra, kai jam pamasturbuoja, kai vyrai eina į naktinį klubą ir šoka tiek, kiek gali, nes po pusmečio geriausiu atveju galės tik stebėti nuo baro kėdės, nes dėl ligos judesiai bus riboti... Tas gyvenimo troškulys, išreikštas taip stipriai ir erotiškai visiškai filme pateisinamas, nes pasaulyje nėra jėgos ir ramsčio, kurie tos sergančius palaikytų – religija nusigręžusi, didžioji visuomenės dalis irgi, farmacininkai delsia ir t. t. Kaip kabintis į gyvenimą, jeigu ne savo kūnu ir mėgautis likusiu laiku?

Apskritai kol kas tai pirmasis „Kino pavasario“ filmas, po kurio šiek tiek susigraudinau ir namo grįžau galvodamas apie raudonai nudažytą ankstyvą rytmetį Paryžiaus upę Seną.

Nuoroda į Kino pavasario filmo tinklapį ČIA.

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 84/100
IMDb: 7.6


Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą