Senas geras posakis: "Kad tik nebūtų karo"

Sveiki,

Išaušo tokia keista diena, kada bijai įsijungti bet kokį informacinį portalą, nes baiminiesi, kad gali būti paskelbtas karas, į kurį gali įsitraukti visos šalys. Krymo klausimas, Rusijos ir ES ginklavimasis, rusų kariuomenės pratybos Kaliningrade kelia baisius pamąstymus: o kas, o jeigu, juk jau būta... Bet kokiu atveju derėtų susirūpinti, nes niekas nenori karo, išskyrus tik tuos, kuriems karas yra naudingas ir kiti nerūpi. Toks ginklavimasis, manau, labai pavojingas ir jis turėtų būti sustabdytas, tačiau kaip, jei tenka gintis ir ginti?

Kaip? Kaip? Kaip?

Žinoma, taikiomis derybomis, bet jeigu agresorius nenori jokių derybų?

Kaip? Nežinau. Šiandien pagalvojau, kad kažkur visatoje jau yra gimusi kometa, kuri lėtai keliauja link mūsų tik su vienu tikslu. Kažkur labai toli, o gal ir nelabai, nes niekada nežinai. Ir vis tiek, ir vis tiek mes tai žinodami taip baisiai elgiamės vieni su kitais.

Jūsų Siela

Filmas: "Dalaso klubas" / "Dallas Buyers Club"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti kino juostą „Dalaso klubas“ (angl. Dallas Buyers Club) (2013), kuris pagarsėjo kaip puikiai įvertintas kino kritikų ir žiūrovų, pastarieji ypač negailėjo liaupsių antro plano aktoriui Jared Leto ir pirmo plano vaidmens kūrėjui Matthew McConaughey – abu šie vyrukai, atlikę itin spalvingus vaidmenis šiemet pelnė daugybę prestižinių variantų, tarp jų ir „Oskaro“ statulėlę.

Net įsižiojau, kai pamačiau, jog šį filmą režisavo Jean-Marc Vallee – neprognozuojamas režisierius, kuriam pagaliau pavyko nusigauti iki „Oskaro“. Mačiau jo visus nuostabiausius filmus, kuriuos pamėgo „Kino pavasario“ festivalio repertuaras: „Jaunoji Viktorija“, „C.R.A.Z.Y“ ir man labiausiai patikęs, sakyčiau, šedevras – „Cafe de Flore“.

 

Matthew McConaughey yra išties puikus aktorius, tą įsitikinau iš paskutiniųjų dviejų metų, kada vis pasitaikydavo vienas kitas filmas su juo – „Laiškanešys“, „Mudas“ ir kt. Tai vienas iš tų aktorių, kurie nėra vaikščiojantys modeliai, spinduliuojantys seksualumą, tačiau turintys nepaprastai platų ir įdomų aktorinį amplua diapozoną. Jis šįkart suvaidino AIDS sergantį kaubojų, kuris į Ameriką nelegaliai atvežė ir ėmė platinti vaistus nuo šios baisios ligos.

Liga suartina jo personažą su homoseksualų kultūros atstovais ir prasideda nauja kova už būvį. Visą filmą suintensyvina dar ir tai, jog tai biografinė drama ir daugiau ar mažiau visi įvykiai yra realaus gyvenimo. Aišku, stebina laikotarpis, LGBT drąsa rodytis viešosiose erdvėse, įdomi devinto dešimtmečio atkurta atmosfera, grimas, kostiumai ir atradimas – Jared Leto, kuris suvaidino AIDS sergantį transeksualą, ypatingai baugino abiejų aktorių fiziniai duomenys – liesi ir išdžiūvę, šiam vaidmeniui netekę labai daug svorio, o tai leido dar labiau patikėti jų personažais.

Šiaip filmo medžiaga daugiau ar mažiau įdomi kaip istorinis klodas ir kaip asmenybės kulto įprasminimas kine, o tokių mes turime ne vieną ir ne tris. Apskritai LGBT (t. y. Gėjų, Lesbiečių ir t. t.) tematika sukurti filmai ne pirmą kartą patenka po didinamuoju stiklu – „Milkas“ (2008), kurio niekaip anuomet negalėjau pažiūrėti, nes pasirodė mirtinai nuobodus, „Kuprotas kalnas“ (2005) taip pat buvo nuskandavęs plačiai per pasaulį, „Transamerika“ ir kt. Aišku tokie filmai daugiau kuriami nepriklausomo kino užkambariuose, tačiau tarp jų atsiranda ne ką prastesnių juostų už „Dalaso klubą“. 

Nepasakyčiau, kad šis filmas šedevras, tačiau tikrai vienas geresnių „Oskarų“ terpėje, įdomesnis nei prieš tai matytas W. Allen‘o „Džesmina“. Tas, kas nemėgsta gėjų, transeksualų ir t. t., patarčiau, priešingai nei kiti, kaip tik pažiūrėti. Netuščias filmas su puikiu siužetu ir aktoriais.

P. S. Nors filmas nepasieks populiariųjų kino ekranų, bet jį galėsite išvysti šiemet, visai greit startuosiančiame „Kino festivalyje“. Apie filmą pastarųjų puslapyje ČIA.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džesmina" / "Blue Jasmine"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti kino juostą, apie kurią tik išgirdęs jau troškau pamatyti – tai naujausias Woody Allen darbas „Džesmina“ (kitur verčiama „Mėlynasis Jazminas“) (angl. Blue Jasmine) (2013). Puikiai įvertintas tiek kino kritikų, tiek tarptautiniame Kanų kino festivalyje, o ir visai neseniai Cate Blanchett gavo Oskarą ir dar daugybę apdovanojimų.

Esu matęs ne vieną ir ne penkis Woody Allen‘o filmus ir galiu pasakyti, kad režisierius išsiskiria savotišku braižu, netikėtais siužeto vingiais, stipriais, kitoniškais, įdomiais, subtiliais charakterio pateikimais. Ne vienas garsus aktorius yra gavęs Oskarą, vaidindamas jo filmuose, todėl iš jo darbų tikiuosi rafinuoto intelektualumo, netgi skanaus snobizmo.

„Džesmina“, nors ir smarkiai išgirta juosta, manding, pasirodė ypač kitoniškas Allen‘o darbas. Po penkiolikos minučių susizgribau, kad žiūriu visai ne Allen‘o juostą, o kažkieno kitą darbo, kadangi jame beveik nebuvo nieko „Aliniško“ – nei magiško realizmo, meilės trikampių, ginklo šūvių, intelektualių dialogų apie operą, miesto grožį, netikėtų ir išbaigtų siužetinių vingių – nebuvo nieko, kas įprasta Allen‘ui. Gal tai ir gerai, nes tai lyg ir žymėtų kitokį režisieriaus posūkį kūryboje. 

Apskritai galiu pasakyti, kad tai nėra geriausias Allen‘o filmas, bet, vėlgi, tai yra skonio reikalas, tačiau pasigedau įdomesnio siužeto, kažkokių netikėtų koreliavimų ir išsiskyrimų, pasirodė pasakojimas pernelyg vientisas, nors ir stengtasi maišyti nuskurdusios milijonierės gyvenimo etapus kontrastingai maišyti. Filmas nėra tuščias, tačiau toks jausmas, pažįstant Allen‘ą, jog nuolatos kažko stinga, lyg kažkas tuojau įvyks netikėto, bet nieko neįvyksta. Iš tikrųjų filmas laikosi tik ant vieno labai stipraus plauko – Cate Blanchett, kuri sukūrė stulbinamai sudėtingą personažą – savanoriškos naivuolės, išlepusios turtuolės vaidmenį, kuri praradusi mėgavimąsi gyvenimu, praranda ir sveiką protą. Dar kur kas įdomesnis antraplanis psichologinis personažo pasaulis – moteris, kuri didžiąją gyvenimo dalį nieko neveikė ir dėl to lyg ir graužiasi, vadinasi, ji supranta savo naivumą, bet neleidžia sau būti kitokiai nei yra iš tikrųjų... Išties apie šį personažą būtų galima parašyti itin įdomią knygą, bet tai lik tik žiūrovų pasamprotavimui po seanso. 

Šiaip filmas sveikintinas, tačiau ne toks įspūdingas, kokio tikėjausi. Šiaip ar taip, galite ir nesutikti, bet Woody Allen turi savo kraityje ir geresnių darbų.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Dvidešimto amžiaus fondas ir kitos knygos

Mano biblioteką papildė šiomis puikiomis naujomis knygomis. Kada jas suskaityti?

Dvidešimto (XX) a. aukso fondo knygos:
Dieno likučiai,
Kvepalai. Vieno žudiko istorija,
Aleksandrijos kvartetas. Baltazaras

Ir kitos knygos:

Ožiaragio atogrąža,
Ponia Delovėj.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Salman Rushdie "Paskutinis Mauro atodūs" / angl. "The Moor's Last Sigh"

Sveiki, knygų mylėtojai,

Su indų kilmės britų rašytoju Salman Rushdie susipažinau prieš gerą dešimtmetį, kai man į rankas pakliuvo tikriausiai viena kada nors įspūdingiausių skaitytų knygų „Vidurnakčio vaikai“. Nuo to laiko žinojau, kad vienokiais ar kitokiais būdais sugrįšiu prie šio įstabaus ir nuostabaus rašytojo kūrybos, o ir lietuvių kalboje turime išverstą ne vieną jo kūrinį. Šis sugrįžimas buvo ilgas ir netgi šiek tiek pamirštas, bet visai neseniai teko progos perskaityti jo kūrinį „Paskutinis Mauro atodūsis“ (angl. The Moor‘s Last Sigh), į lietuvių kalbą vertimo mes sulaukėme 1998 metais, labai kokybiško ir gražaus vizualine prasme. Galiu pasakyti, kad vertėjas Laimantas Jonušys padarė milžinišką darbą, nes versti Salman Rushdie tekstus yra be galo sudėtinga, ten pina internacionalinių vingrybių, indiškos leksikos, daugiasluoksnių prasmių, todėl išmanyti Indijos kultūrą, yra daugiau ar mažiau būtina sąlyga.

„Paskutinis Mauro atodūsis“, nepaisant savo sodraus pasakojimo gylio, daugiasluoksniškumo, man skaitėsi gana ilgai ir sudėtingai – o tai nėra gerai, kadangi tokią knygą reikia „paimti“ vienu grybšniu, kad tinkamai būtų suvoktas kontekstas, šeimos sagos tęstinumas. Jeigu knygą skaitoma daugiau nei mėnesį, pasakojimas tampa sunkesnis, galvoje ima skeldėti vientisumo žemė, vertis spragos ir pabaiga gali atrodyti pernelyg ištęsta. Bet kokiu atveju, kiekvieno reikalas, kas ir kaip skaitys šią knygą.

Tenka pripažinti, kad kaip ir „Vidurnakčio vaikai“ (įdomu, kaip ši knyga dabar skaitytųsi?), taip ir „Paskutinis Mauro atodūsis“ yra nevienadienė knyga, pilna intelektualus pasakojimo. Salman Rushdie ir vėl pavyko papasakoti siužetą t.y. vientisą giminės sagą, kartu nupasakoti atskirą audringosios Indijos istoriją ir vienaip ar kitaip aprėpti kosmopolitinį pasaulį. Kaip visada autorius aštriai polemizuoja religijos klausimais – šįkart mes turime net keturis frontus: judaizmas, krikščionybė, induizmas ir islamas. Šios keturios koncepcijos, jeigu jas taip galima pavadinti, turi atskirus monolitinius pasaulius, atskirą politiką, lyderius ir žvilgsnį į pasaulį. Spalvinga ir įdomi de Gamų–Zogoibių šeimos linija ilgą šimtmetį zulinasi tarp dvasingo gyvenimo ir verslumo, bando derinti tikėjimą su mokslu ir galbūt iš to autoriui gimė visai netobuli, netgi, sakyčiau, neigiami, geismų, godulio, neteisingų sprendimų, savo įsitikinimų suvaržyti personažai. Tai knyga, kurioje nėra gėrio, bet nėra ir blogio – personažai, situacijos, į kurias jie patenka, pateikti tokiu patosu, lyg jie būtų dvipoliai ir tik iš pirmo žvilgsnio atrodantys brutalūs, grubūs, negatyvūs. 

 

Rašytojas Salman Rushdie.

Salman Rushdie vėl mėgaujasi šaržuodamas mūsų kultūrinį susiskaldymą, vėl intensyviai ryškina visuomenės ir šeimos modelyje besiformuojančias ryškiausias ydas, jas iškelia taip aistringai ir įdomiai, kad šio autoriaus nesupainiosi su nieku kitu. Aišku, S. Rushdie kuria fiktyvią tikrovę ir nesistengia pernelyg dangstytis faktais, nors esama ir tikrų knygos veikėjų bei įvykių – Indira Gandi, Gandis, britų kolonizacijos pabaiga, pasakojimai apie filmą „Motina Indija“, protestai ir kovos, tačiau visa tai yra kontekstiniai dalykai, neleidžiantis mus galutinai atitrūkti ir pasinerti į gryną magišką realizmą. O magiškas realizmas, kaip ir „Vidurnakčio vaikuose“, yra gausus – vienas ryškiausių tokių būtų pats paskutinysis mauras, gimęs iš Auroros ir žydo Abraomo Zogoibių santuokos, kuris sensta dvigubai greičiau, nei sensta paprasti žmonės, todėl sulaukęs 30 metų, jis jau atrodo kaip 60 metų vyras. Šis magiškas realizmas man tinka ir patinka, bet šįkart nenustebino, nes paskaičius G. G. Marquez kūrybos, nebėra ko stebėtis, kad mistifikuotos šeimos sagos tampa tikru delikatesu grožinės literatūros baruose.

„Paskutinis Mauro atodūsis“ – tai be jokios abejonės verta dėmesio knyga, kuri privalėtų būti šalia geriausių literatūros kūrinių. Deja, mes nesulaukėme pakartotino leidimo ir Salman Rushdie pirmieji išversti kūriniai tampa tikra retenybe, kurią tenka medžioti senų knygų parduotuvėse, portale sena.lt. Šitaip įsigijau ir savo „maurą“. 

Šįkart stebėjausi įdomiu Salman Rushdie magiško realizmo žvilgsniu. Jis toks žaižaruojantis ir plataus masto, kartais jis labai platus ir aprėpiantis horizontus, pasakojantis apie laivus su prieskoniais, apie „Elephanto“ bokštus, namų sąmyšius, giminių karus ir staiga žvilgsnis krenta į žydrai baltas šventyklos plyteles, į smulkius daiktus, per kuriuos ima pasakoti dar didingesnes šeimos legendas. Šįkart man pagrindinis personažas nepasirodė toks įdomus, kurie man savo charakteriais pasirodė įdomios Gamų šeimos moterys, ugningos, dygios, nepriklausomos ir stiprios. Aišku, tokie moterų personažai visada suvilgys skaitytojų širdis, tokia ta jau moterų trauka. O ką jau besakyti apie šeimos šunį, kuris galiausiai tampa iškamša, kurį vežiojasi mauras, šuo tampa mirštančios giminės pranašu. Knygoje pilna pamąstymų apie meilę, jos įvairius lygmenis, bet bene įdomiausia yra niekšingos meilės teorija. Ar įmanoma mylėti žmogų, šiuo atveju Umą, kuri manipuliuoja ir meluoja? Mylėti manipuliaciją?

Perskaičius knygą, apima keistas nemirtingumo jausmas. Niekas niekur nemiršta. „Elefantoje“ ir toliau vaidenasi drambliai ir mirusios giminės moterys, vyrai išplaukia į vandenynus ir daugiau nebegrįžta. Smagu, kada rašytojas gali paliesti tai, kas lieka, kai nebelieko nieko. Lieka tik žodžiai, prisiminimai, kurie tampa legendomis, mitais ir pasakojimais. Kas žino, gal ir mūsų senų tėvų namuose retsykiais pasirodo mūsų prosenelės ir apžiūrinėja šeimos papuošalus. Kas žino.

Jūsų Maištinga Siela