Knyga: Virginia Woolf "Ponia Delovėj"

Sveiki,

Ir vėl grįžtu prie Virginia Woolf kūrybos. Pernai perskaitęs jos puikų romaną „Orlandas“, šiemet akimis supleškinau jos bene garsiausią romaną „Ponia Delovėj“, kuri lietuviškai pirmą kartą pasirodė 1994 metais ir ją išleido leidykla „Vaga“. 2008 metais „Alma littera“ gana skoningu viršeliu, kas paskutiniu metu šiai leidyklai nebūdinga, perleido pataisytą „Ponios Delovėj“ variantą.

Apie pačią Virginia Woolf sukurta daugybę legendų, o jos asmenybė tampa tikru kultu ne tik literatūroje, bet ir už jos ribų, pvz. kine – kone ant knygos viršelių prie jos romanų anotacijų šabloniškai priduriamas pasakymas apie filmą „Valandos“ bei Nicole Kidman išplėštą „Oskarą“ už pačios V. Woolf vaidmenį. Daugiau apie pačią Virginia Woolf jau galime paskaityti neseniai lietuvių kalboje leidyklos „Gimtojo žodžio“ išleistoje knygoje „Vanesa ir Virdžinija“ apie V. Woolf sesers konkurenciją ir jos įtaką asmenybei. Esu susidomėjęs ta knyga, gal kada paklius į rankas...

Na, o „Ponia Delovėj“ – tai naujo tipo romanas, kuris pasirodė 1925 metais ir iškart tapo įtakingas visai pasaulinės literatūros raidai. Romanas nevienalytis, veiksmo jame gana maža ir jis vyksta tik vieną dieną Londone, tačiau per nereikšmingus įvykius, kasdieninius gyvenimiškus ritualus atsiskleidžia personažų nepaprastai sudėtinga gelmė, kurią pavadinčiau „depresine“, ir kurią iškart siečiau su Virginia Woolf asmenybės kultu. Pati rašytoja išgyveno didelę depresiją, ne visada buvo stabilios psichinės būklės, o ir savo gyvenimą, kaip žinia, baigė savižudybe. Apie savižudybę, gyvenimo prasmės paieškas „Ponioje Delovėj“ ryškiai aidi – vienas iš personažų nusižudo, o ponia Delovėj, kuri rengia tuštybių muge kvepiantį pobūvį taip pat apmąsto savo būtį, kuri toli gražu neturi optimistinio užtaiso, priešingai – vaizduoja trupantį ir byrantį pasaulį, išniekintus ir ne taip susiklosčiusius gyvenimus, o tai suvokiant romano herojams tenka šypsotis aplinkiniams. Apskritai visas romanas tarsi skamba penkiasdešimtmetį perkopusių, dar veiklių, tačiau praradusių svajones žmonių pamąstymais ir jausenomis. Tos jausenos gana dviprasmiškos – jos gana apmaudžios, daug grįžimo į praeitį, gailesčio, savigraužos, bet kartu, lyginant su jaunesne personažų karta, jausmų atžvilgiu personažai jaučiasi kur kas pranašesni, nes, kaip teigia Piteris Volšas, vienas iš knygos personažų, patirtis nesunaikina jausmų.

Knyga „Ponia Delovėj“ pilna apmąstymų apie senėjimą, apie brandą ir apie tai, kiek beprasmių dalykų yra mūsų gyvenime. Pati V. Woolf priklausė turtingųjų luomui, todėl ir knyga labiau pasakoja apie turtinguosius, kurie gyvena tuštybių mugės siautulyje ir iš esmės gailisi blogais sprendimais. Tai vėlgi rodo, kad V. Woolf laikais, iš esmės ir ponios Delovėj, visuomenės kanonų, moterų teisių laužymą, tai seksualinio laisvėjimo ir moterų teisių grąžinimo laikas, todėl personažų, veikėjų vidiniuose monologuose aidi tų „ledo laužymo“ atgarsiai, kur susigrumia Viktorijos laikų griežtų vertybių ir sustabarėjusių madų ledkalnis su besikeičiančio pasaulio, naujosios kartos atėjimu, kurie žada revoliuciją ir naują požiūrį į pasaulį. 

Ir visgi knygoje mane labiausiai žavėjo V. Woolf stilius, gebėjimas vidiniais monologais užvirinti psichologinį veikėjų vandenyną, atskleisti ką vienas ar kitas personažas galvoja, koks dviveidiškas yra gyvenimas sluoksniuose ir šeimoje. Užfiksuotas nelaimingumas, saviapgaulės pavojingas minų laukas, kuriais yra priversti vaikščioti romano veikėjai. Smagu, kad V. Woolf pernelyg neromantizuoja, jos stilius skvarbus, turintis lyrinių niuansų, tačiau jie nesureikšminti, saikingi ir derantys, o pati romano visuma pasirodė neištęsta, logiškai motyvuota. Nežinau, kaip būčiau jį skaitęs, jei nežinočiau, kad tai V. Woolf romanas, o dabar skaitymą labai smagino tai, kad įsivaizdavau kiekvieną eilutę, su kokia inercija, emocijomis vedžiojo pati V. Woolf, kaip ji sėdi krėsle, kaip atsigeria arbatos ar užsirūko cigarą tarp plunksnakočio vedžiojamų pastraipų. Visgi V. Woolf kultizmas labai padėjo pajusti ir Londoną, ir jos laikmečio dvasią, atvėrė jos kūrybos platų skonio spektrą.

„Ūmai pajusdavai veriantis paslaptį, užplūstant tartum raudonį, kurį stengiesi sulaikyti, tačiau jam veržiantis paklūsti tai ekspansijai, puoli į tolimiausią kraštą ir ten virpi, jauti, kaip pasaulis artėja, pritvinkęs kažin kokios pribloškiančios prasmės, ekstazės, kuri suplėšo plonytį apvalkalą, ištrykšta, išsilieja ant žaizdų bei įtrūkimų ir atneša ypatingą palengvėjimą. Tąją akimirką protas nušvinta – degtuko liepsnelė, plevenanti kroko žiede, – vidinė, paslėpta prasmė – beveik jau išsakyta (p. 39).“

Norėtųsi kažką pasakyti ir apie romano vertimą. Iš anglų kalbos tekstą išvertė Violeta Tauragienė. Taip, tai ta pati, kuri ką tik gavo metų vertėjos titulą už knygas J. M. Coetzee „Barbarų belaukiant“ ir W. Faulkner „Jeruzale, jeigu tave pamirščiau“. „Ponios Delovėj“ 1994 metais išėjusį vertimą vertėja vadina brokuotu ir tikina, kad ji trokšta, kad šis vertimas dingtų iš knygų lentynos, o pakartotinu ir pataisytu „Ponios Delovėj“ variantu ji taip pat nėra patenkinta ir vadina jį „perrašinėjimu“. Nežinau, kaip kitiems, bet man antrasis leidimas buvo ypatingai gerai išverstas. Tekstas skambėjo, išnašose paaiškinta daug kultūrologinių niuansų, ypatingai Londono gatvės, todėl susimąsčiau, kokie kiti turėtų būti Tauragienės vertimai, jeigu šis tekstas jos pačios vertinamas prastai? Mano sąrašuose jau atsidūrė J. M. Coetzee kūryba, todėl bus progos sulyginti su „Ponia Delovėj“.

O šiaip knyga, kad ir gera, bet prie jos ne kiekvienas prieis, ji subtili, į ją reikia žiūrėti per diachroninę distanciją, su istoriniu ir asmens kulto prieskoniais, nes kitaip nūdienos literatūros baruose ji gali nesuskambėti ir netgi pasirodyti pernelyg snobiška, tačiau džiaugiuosi, kad galėjau pasitelkti daug dalykų ir tikrai įdomiai, ir teigiamai išgyventi „Ponią Delovėj“.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kaip pavogti žmoną"

Sveiki, kino mėgėjai,

Šiandien labai trumpai apie nelabai seniai per Lietuvos kino teatrus praūžusią kino juostą „Kaip pavogti žmoną“ (2013), apie kurią buvau girdėjęs itin palankių ir įdomių atsiliepimų. Taip jau išėjo, kad nutarėme su draugais žaisti „Monopolį“ ir aš išrinkau šį filmą kaip vakaro „fono“ filmą, kadangi vis tiek nieko gero nesitikėjau, nesvarbu, kad liaudis liaupsino, - o juk ir pats ne kartą įsitikinau, kad geri atsiliepimai apie filmą nieko nereiškia.

„Kaip pavogti žmoną“ skamba labai amerikietiškai, tiesą sakant, filmo kūrėjai būtent ir pretenduoja į šį žanrą – komercinį kiną, kuris pamažu užgimsta Lietuvoje. „Valentinas vienas“, kuris mane nuvylė visomis prasmėmis, to maždaug tikėjausi ir iš šio filmo. Ir visgi, po seanso, kurį stebėjau daugmaž viena akimi, galiu pasakyti, kad filmas tikrai geresnis nei „Valentinas vienas“, tačiau kartu nebuvo „kažkas tokio“, veikiau man priminė kokį nors banalų humoristinį rusišką serialą apie kaimynus ar kambariokus, kurių labai nemėgstu ir negaliu pakęsti nė sekundės. Šiaip filmas gan vidutiniškas, įdomūs kai kurie juokeliai, kai kurie labai nuvalkioti, neįtikinantys, pernelyg priminė „Dviračio šou“ parodijų vaizdelius, bet iš bėdos galima tikrai žiūrėti, juolab kad filme pasirodo vieni ryškiausi šio žanro atlikėjai, kurie žinomi visai Lietuvai.

Nemanau, kad toks filmas turėtų pasisekimo užsienyje, nors ką tu gali žinoti... Lietuviška komedija apie milijonus ir draugystė pasirodė pernelyg neįtikinama, nors jų tikslas ir nebuvo įtikinti, veikiau linksminti. Buvo keletas vietų, kada iš tikrųjų smaginausi, tačiau ryškiu blykstelėjimu šio filmo nepavadinčiau. „Kaip pavogti žmoną“ už savo pirmtaką geresnis tuo, kad jis vientisesnis, minimalus aktorių skaičius leidžia išlaikyti šiokią tokią intrigą, tačiau kaip meno produkcija šis filmas pernelyg tuščias. Vis dar klausiu – ar verta Lietuvai kurti komercinį filmą, kai jo tiek apstu iš užsienio, kai tuo tarpu galėtume kurti savo rimtąjį kiną?

Mano įvertinimas: 5/10

Obuolys.lt: 52 proc.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Celine Dion "Water and a Flame"

Sveiki,

Neleidžiant numirti rubrikai „Šios dienos daina“, noriu pristatyti vieną naujausių Celine Dion kūrinių „Water and a Flame“ (liet. Vanduo ir lipesna), kurią išgirdau per radiją virtuvėje skusdamas bulves ir nuo to karto ji neiškrenta man iš galvos. Nors radijo laidos vedėjai dainą pavadino „labai dion‘išką“, o aš norėčiau paprieštarauti, kad ši daina kaip tik tokia nebūdinga Celine Dion repertuarui – ritmas, muzika, žodžiai. Ir jei ne išskirtinis C. Dion tembras, tikriausiai niekada nepasakyčiau, kad tai jos daina. „Water and a Flame“ yra trečiasis Celine Dion singlas iš 2013 metais pasirodžiusio jos albumo „Love Me Back to Life“.

Iš tikrųjų šią dainą atliko pirmiausia ne Celine Dion, o Daniel Merrweather kartu su jau tikra legenda tapusia britų atlikėja Adele. Tiesą sakant, iki šios dienos jų 2009 metais pasirodžiusią dainą nebuvau girdėjęs. Ilgai netaukšdamas niekų, tiesiog leisiu pasimėgauti abiem versijomis.

Celine Dion – Water and a Flame:

Celine Dion apie kūrinį:

Daniel Merrweather ft. Adele – Water and a Flame versija: 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nebraska" / "Nebraska"

Sveiki, kino gerbėjai,

Visai neseniai teko pagaliau išvysti seniai lauktą amerikiečių kino juostą „Nebraska“ (angl. Nebraska) (2013), kuris sulaukė daugybę pačių prestižiškiausių apdovanojimų ir nominacijų. Na, režisierius Alexander Payne lietuviams taip pat nėra šviežias reikalas, jis žinomas iš tokių kritikų ir žiūrovų įvertintų darbų kaip „Klystkeliai (2004), „Apie Šmitą“ (2002), „Paveldėtojai (2011), „Išsišokėlė“ (1999) ir kt. Buvau tikrai maloniai sužavėtas filmu „Klystkeliai“ ir jį galėčiau rekomenduoti visiems be išimties, o štai juosta „Nebraska“ labai skiriasi nuo kitų režisieriaus darbų.

„Nebraska“ – reto „liūdnojo, melancholiškojo humoro“ pavyzdys, kuris man be galo patinka. Tai retro spalvų filmas, kuris kelia visų pirma energetinę nostalgiją – gamtovaizdžiai, neforsuojantis garso takelis ir amerikietiškos, šiek tiek provincialios šeimos modelis, kuriame ryškų karo padarinių reiškiniai, šiurkštumas, švelnumas, įvairiausios santykių spalvos, kurios labai subtiliai suskamba juostoje. Šis filmas gana lėtas, juo tenka mėgautis neskubant, įsijaučiant į tą šventą naivumą, kartoninį tikėjimą pasauliu ir žmonėmis – senukas tikisi iš reklaminės skrajutės laimėjęs milijoną ir tuo atkakliai tiki, bet netiki tuo, kas randasi aplink jį – priešai, vaikai, šeima... Tai gilių metaforų filmas, kuriame galima įžvelgti egzistencinio absurdo, sutrūkinėjusių santykių grandinių, susvetimėjimo...

Iš esmės – tai filmas apie nykimą ir nykimo susitaikymą. Nekinta tik amžinosios vertybės, kinta tik aplinkybės, keičiasi kartos, gyvenimai, žmonės sensta ir miršta. Apskritai tai gana gyvenimiškas filmas su liūdnojo humoro prieskoniais, režisierius moka užfiksuoti subtilius gyvenimiškus absurdus ir padaryti iš jų ironiją. Filmas, aišku, nepatiks kiekvienam, tai veikiau gurmanams skirta juosta, bet tokios juostos, sakyčiau, gelbsti visą kino industriją. Gera, kai tokie filmai kuriami ir dar geriau, kai jie mus pasiekia. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dabar tikrai jau šikna" / "This is the End"

Sveiki,

Kartais taip norisi kokio nors nepaprastai gero juoko užtaiso, kad plyšte plyštų žandai ir taip vis nieko gero komedijų fronte. Šįkart nusprendžiau pažiūrėti amerikiečių komediją „Dabar tikrai jau šikna“ (angl. This is the End) (2013), kurią pakankamai gerai įvertino tiek žiūrovai, tiek kino kritikai.

Na, derėtų pastebėti, kad dar neturėjome tokio drąsaus filmo pavadinimo vertimo, kuris iškart atkreipia dėmesį, na, kažkaip šikna, vis dar labai neviešintinas žodis, bet vartojamas gana dažnai buityje, ką padarysi, reklama žino, kaip atkreipti dėmesį. Bet dabar ne apie tai... Šiaip komercinės komedijos paskutiniu metu pateikia vis daugiau ir daugiau staigmenų. Panašiai galėčiau pasakyti ir apie filmą „Dabar tikrai jau šikna“, kuri pirmosiomis minutėmis pasirodė tipinę NESĄMONĘ, kurios neįmanoma žiūrėti, nes supranti, kad leidi laiką nei įdomiai, nei turiningai. Visgi filmą gelbsti ambicingas ir įdomus filmo siužetas – apokalipsė, Biblijiniai motyvai, Emma Watson, lakstanti su kirviu, dainininkė Rihanna krentanti į lavos duobę... Tikra apokalipsė. Filme esama ir nešvankybių, kurios puikiai dera prie parodijuojančios Holivudo žvaigždžių aplinkos, mat, filme visos „žvaigždės“ vaidina save pačius, tik aišku, fiktyvius.

Neprasta filmo idėja, grafika ir siužetas man priminė kitą apokalipsinę „dangaus ir pragaro“ susimaišymą žemėje komediją – „Dogma“ (1999), kuri taip pat turėjo pasikvietusi devynias galybes garsių Holivudo aktorių. Apie vaidybą nieko nepasakysiu, nes nėra ko komentuoti, o juokelių filme būta irgi pačių įvairiausių. Jeigu neužmigsite per pirmą pusvalandį, tai kitą valandą tikrai turėtumėte praleisti gana nuotaikingai ir įdomiai. Ilgai spėliojau, kuo gi filmas pasibaigs – ar paaiškės, kad jie buvo apsirūkę ir viską tik įsivaizdavo, ar iš tikrųjų jie išgyvena apokalipsę? Tas kirbėjimas buvo vienas galingiausių akumuliatorių. Tiesa, tokio tipažo komedijos, kurioje nuolat rūkoma, vartojami narkotikai, labai lengvai lenda į galvą, kad iš tikrųjų tai daryti smagu ir netgi vakarėliuose tai įprasta ir nieko čia blogo, o ir nuotykių visokių nutinka, tačiau tokia programa žiūrovams paleista ne itin naudinga, sakyčiau, tad reiktų atsargiai žvelgti į suromantizuotas ir subanalintas narkotikų pasilinksminimų vaizdinius, nes pastebėjau, kad filmuose tai jau tapo tikra norma.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela