Knyga: Françoise Sagan "Sveikas, liūdesy"

Francoise Sagan. „Sveikas, liūdesy“ – Vilnius: Baltos lankos, 2016.

Sveiki, skaitytojai,

Bene garsiausias prancūzų rašytojos Francoise Sagan romanas Sveikas, liūdesy lietuvių kalboje perleistas jau nežinia kelintą sykį, šįkart turi viršelyje citatą iš The Time apie knygos turinį: „Juokingas, nepadorus ir itin prancūziškas“. Perskaitęs romaną pagalvojau: juokingas (?) tikriausiai to humoro nelabai supratau, nepadorus (?) ir kuo gi, taip pat nesupratau, bet, kad labai prancūziškas, tai gali sulinksėti ir avies galva, jeigu ji nėra kokia kimštinė ir nekabo ant sienos.

Sveikas, liūdesy iš tikrųjų itin prancūziškas. Autorė jį išleido būdama vos aštuoniolikos. Ir tai įvyko neįtikėtinoje epochoje – šeštajame dešimtmetyje, dar prieš visas seksualines revoliucijas. Skaitant kūrinį vis neatsiejau skandalingą autorės gyvenimą ir jos maištingą bei laikmetį pralenkusį gyvenimo būdą su jos talentu. Pabandyk, kad gudrus, parašyti taip romaną, kaip F. Sagan, kai tau viso labo septyniolika! Išties, kaip ir pačius prancūzus, taip ir lietuvius, tikriausiai žavi ne tiek pačios F. Sagan kūriniai, kiek jos asmenybė ir gyvenimas – narkotikai, alkoholis, biseksualumas, vaikai...

Apie ką galėjo rašyti išsilavinusi mergina šeštajame dešimtmetyje? Apie meilę, santykius, tobulą šeimą... Tiesą sakant, romano temos lyg ir nebūtų per toli nutolusios nuo to meto moterų rašytojų temų. Romane svarbu, kaip šeimos santykiai pavaizduoti. Pagrindinė veikėja – septyniolikmetė Sesilė (neįmanoma tikriausiai įžvelgti autobiografinių bruožų) su tėvu atostogauja ir ilsisi provincijoje nuo Paryžiaus šurmulio. Nors romane nėra akcentuota tėvo ir Sesilės santykių raida, tik štrichais paminėti keli faktai, akivaizdu, jog jų santykiai (kaip tėvo ir dukters) yra netipiniai. Sesilė myli tėvą besąlygiškai su visais jo donžuaniškais trūkumais, netgi pateisina jo seksualinį apetitą, taip iš pat pradžių atskleisdama savo nuovokumą, psichologinę gelmę, gudrumą ir mokėjimą manipuliuoti daug vyresniais už save. Iš esmės Sesilė neatsiejama nuo romano pasakotojos – jų balso intonacijos atskleidžia jaunos merginos to meto šiuolaikišką mąstyseną, kuri skaitytoją ir glumina, ir linksmina.

 Francoise Sagan.

Perskaičius romaną, galima dėti tašką, jog tai visgi kūrinys tarp pramoginės ir jau klasikos tapusios literatūros. Norėtųsi priklijuoti etiketę „kurortinis romanas“ ir jeigu jį būtų parašiusi kokia 25 metų rašytoją, kažin, ar šitaip stebintų kūrinio raiška ir mokėjimas atskleisti žmonių seksualinius santykius be banalybių. Autorei pavyko išvengti pornografijos ir apsiriboti vien tik erotiniais štrichais, todėl to nepadorumo tėra tik tiek, kiek gali kilti skaitytojo galvoje – o kas jei septyniolikmetė Sagan būtų paleidusi visą pornografinę tiradą? Tikriausiai kūrinys būtų suprastėjęs.

Tiesą sakant, Sveikas, liūdesy skaitosi lengvai, kaip melodramatiška telenovelių tipo knyga, labiausiai žavi prancūziškas aristokratiškas manieringumas (bravo vertimui!), kur net dukra į tėvą kreipiasi „jūs“ ir tos malonybinės veiksmažodžių galūnės tiesiog stebina savo keista arogancija, kuri kartais tampa ir ironiškų santykių išraiška. Jaunos kaprizingos merginos, mėgstančios išgerti viskį, pastangos išskirti tėvą nuo elegantiškos jam į žmonas tinkančios moters, primena išties lengvo turinio knygą. Netgi galima piktintis, kodėl suaugę taip patikliai reaguoja į jaunuolės banaliai rezgamas pinkles, netgi galima įtarti, kas Sesilę seksualiai traukia tėvas arba bent jau panašūs vyrų tipai – lengvabūdžiai, nemėgstantys planuoti, todėl ji nemyli atsidavusio savo jaunojo meilužio Sirilio. 

Nepasakyčiau, kad knyga sužavėjo. Daugiau ją galima skaityti kaip literatūriškai edukacinę knygą, bandant aprėpti arba dalinai suprasti, kas per literatūrinė ikona toji F. Sagan. Sveikas, liūdesy lengvai perkandamas romanas, kurio pagrindas gana banalokas – įnoringa dukrelė pavydi savo tėvo meilužėms ir trokšta tik laisvės, stabilios tėvo ir dukters kasdienybės. Iš esmės tai ne tik keistų prieraišių santykių panorama, bet ir maišto literatūra, visų pirma feministiškai, o galiausiai ir epochos bei moters kaip F. Sagan kūrybos svarba XX amžiuje. Knyga greit persiskaito, bet ji nepretenduoja išlikti tokia gili ir sukrečianti, kaip tai gali kiti autoriai ir kiti kūriniai. Nesigailiu skaitęs, tačiau kūrinys tikrai ne tas, kurį dėčiau prie „perliukų“.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Madonna "True Blue" ir "Rebelheart" Vinyl, LP

Sveiki, skaitytojai, 

Tai ne kalėdinė dovana. Net nežinau kaip, bet Madonnos vinilinės plokštelės atkeliavo per namiškius ir tiesiog tvarkydamas juos suglaudžiau viena prie kitos. Pirmoji „True Blue“ išleista 1986, o kita „Rebelheart“ – 2015. Juokėmės su namiškiais, kad dabar Madonna „nuphotošopinta“ dar jauniau nei... prieš 30 metų. Nors man asmeniškai priimtinesnės ir geresnės dainos iš 1986 metų albumo ir tas viršelis kažkoks legendinis, užburiančiai „madonniškas“, sakyčiau, abu albumai brėžia keistą ribą tarp to meto muzikos mados ir dabar. 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Kęstutis Navakas "Vyno kopija"

Kęstutis Navakas. „Vyno kopija“. – Vilnius: Tyto alba, 2016.

Sveiki, skaitytojai, 

Jeigu reiktų balsuoti Metų knygos konkurse šiemet, tai tikriausiai nežinočiau, už ką balsuoti. Bet bent žinočiau, už ką NEBALSUOTI – už debiutinį Kęstučio Navako romaną Vyno kopiją, kurią jau liaupsino visas autoriaus palaikymo užnugaris, kitaip sakant, kiti rašytojai, grąžindami „gerų žodžių“ skolas už kažkada jų knygose atgalinių viršeliuose brūkštelėtus „navakiškus“ komentarus. Tiesą sakant, knygos nė nepabaigiau skaityti ir recenzijos rašyti apie neaprėptą kūrinio visumą lyg ir nederėtų, tad, prašau, laikykite tai net ne recenzija, o tiesiog „įspūdžiais“.

Visų pirma – niekada K. Navako neskaičiau, tačiau, kad jis šiuolaikinis poeta legenda, tai tas tikriausiai niekas nepaneigs ir jo įtaka ir skydas kitiems literatūros kūrėjams yra tvirtas, nes jau vien „Kęstutis Navakas“ skamba kaip literatūros kanonas. Ko galima tikėtis iš legendos? Ogi tik paties geriausio! Tik ne kraujo, o pieno putos! Tačiau kuo daugiau tikiesi ir stiebiesi, tuo greičiau nusmunka kelnės ir pasimato visas „grožis“.

Vyno kopija skaitėsi nuo pat pirmųjų puslapių siaubingai. Nėra siužeto. Turbūt nušovė su ta pačia Giedros Radvilavičiūtės muškieta. Nuo pat pradžių padrikai miglota intriga, daug literatūrinių reveransų – pradžia lyg tarp Fausto, lyg Dantės Dieviškosios komedijos idėjų, kur pasakotojas numiręs leidžiasi į kažin kokią paslaptingą fantasmagorišką kelionę, o jį lydi velniškasis personažas grafas Pti. Gerai, pradžia dar lyg ir žada kažką įdomaus, kažkokį postmodernizmo nuotykį, tačiau greitai paaiškėja, kad visas trynys daug skystesnis, negu atrodė iš pradžių. 

 Kęstutis Navakas.

Pasakotojas ima slampinėti po barą, kur dirba Telma ir Luiza – gal senos K. Navako simpatijos? – o baras lyg ir nuolatinė apsisvaiginimo ir intelektualių reveransų, kitaip sakant, perdėto patoso ir užgniaužtos arogancijos aikštele skaitytojams. Bet galiausiai išlendantys visokie buitiškieji „tunai“ ir kiti, manding, jau nebeskoningi dalykai – intelektualumo ir masinės kultūros kergimas – išblaško ir dar labiau išskaido pasakojimą į visišką miglotą sąmonės srauto diktuojamą beprotybę.

Išties ta beprotybė ir erzina, nes knyga tampa tokia intelektualiai manieringa, kad tiesiog, rodos, parašyta vien tik menamam paties K. Navako sielos draugui, savo paties kopijai, kalbant tik apie tai, kas svarbu tik pačiam autoriui. Kas gali perkąsti visus kultūrinius biskvitus, sukryžminamus veikėjus iš skirtingų kultūrinių (realių ir fiktyvių) klodų? Po 10 puslapių teksto tampa „nebeskanu“ net nuo atpažinimo džiaugsmo, nes knieti, kad kuo greičiau šis manieringas intelektualinis pasimaivymas pasibaigtų. Žvelgiant iš lietuviškos literatūros perspektyvos, žinoma, knyga intelektualiai vertinga, jos forma, kultūrinis barokas lyg ir veda šiuolaikinę lietuvių literatūrą į naujus aguonos laukus, tik, manding, pernelyg nusvaigintus, nualintus nuo perdėto intelektualinio vartojimo – tai tarsi karvė, kuri nurupšnoja šviežią žolytę, pavirškina skrandyje ir atrajoja mums jau apvirškintą produktą. Štai ką man priminė visiškai jokio įspūdžio nepalikusi Vyno kopija.

Jūsų Maištinga Siela