"Akropolis" - bukagalvių sostinė su Dantės pragaro ratais arba kodėl aš negaliu pakęsti "Akropolio"

Sveiki, brangūs skaitytojai,

Nėra labiau mane varginančio darbo nei vaikščiojimas po „Akropolį“. „Akropolio“ tiesiog negaliu pakęsti, nes jame nuolat sutinku pažįstamus ir dažniausiai tuos, kurių sutikti nenoriu. Nemėgstu dar ir dėl to, kad po penkių minučių tame pastate pradeda spausti smegenis, pilti karštis ir imu pamažu dusti. Iš tikrųjų nežinau baisesnės vietos, nei apsipirkinėjimo „Akropolio“ parduotuvėse, kai žmonės kaip silkės migruoja iš vienos parduotuvėlės į kitą ir kilnoja tas pačias drapas, galvodami, ar verta pirkti...

Šiandien buvau „Akropolyje“ ir vėl ištiko tas baisus panikos priepuolis, kad noriu tučtuojau dingti iš tų baisiai išblizgintų koridorių, kuriuose nelyginant parko takeliais vaikšto nieko neperkantys žmonės, ryškiai bukais ir apatiškais snukiais, kurie žiūri į vitrinas ir suka jau antrą „Akropolio“ ratą, pailsindami sėdimuose vėtuose (kaip vištos ant laktos) savo tinstančias čiurnas. Šlykštu ir netgi, prisipažinsiu, šiek tiek pavydu, kad jie turi tiek daug laiko klipatiškai maklinėti ir kirmyti „Akropolyje“, tai tarsi kaip narkotikas, tarsi kas juos lyg šunyčius varytų tais pagariškais Dantės ratais ir per stebėjimo kamaras bei garsiakalbius grasintų šėtoniškai įmesti į smalos bačką, jeigu šie nejudės ir nevaizduos abejingai susidomėję vitrinomis. Tiesiog Šiaurės Korėjos švenčių parodija. Kažkoks ne „Akropolis“, o Zombiada, kur turtuolių žmonos kaukši ir dairosi naujo dekoro tualeto kambariui, nes ankstesnės jau nusibodo, o kur čia pat beturčiai, kurie nieko neperka, bet šliejasi kaip kokiuose iliuzijų rūmuose ir relaksuoja tiesiog būdami tarp daiktų ir „visuomenėje veiklūs“. 

Ieškojau batų. Nieko neradau ir išlėkiau iš „Akropolio“ trilinkas, nes jutau, kaip pats užliūliuotas vitrinų ir tuštybės mugės dulkių, imu pamažu bukėti ir tapti ratais vaikštantis klipata. Fe! Net vidurius pradėjo sukti nuo tos aplinkos, kuri tapo tikriausiai labiausiai priimtiniausia kasdienio lietuvio „pasižmonėjimo“ vieta. Fe! Fe! Fe! Dar kartą įsitikinau, kad į tą Dantės pragarą be aiškaus pirkinių lapelio geriau nė nelįsti, nes susisuks smegenis ir tave įtrauks velnių desantas... Bet labiausiai niūrina mane ne ta tuštybių mugė, kiek ta tuštybe iš visų jėgų besistengiantys mėgaujantis žmonės, tiesiog apsėsti beprasmybės, kuri kaip užtrūkęs karvės spenys negali patenkinti klipatų alkio.. 

Ne, tai ne „Akropolis“ – tai nusivylusių žmonių „Narkotikpolis“. Štai kodėl taip ilgai negalėjau įvardyti, kodėl nemėgstu šios velnio skylės. Nes ji sutraukia visus bukagalvius pačiupinėti materijos, kuri įsiurbia jų laiką, gyvastį. Jų menkavertiškumą iliuziškai paverčia savivertę kelenčiais masturbaciniais spazmais, kitaip sakant, žmonės bando pajusti kaifą, bet išeina pro džinsų reklama (nelyginant tarpukojį) nuklijuotus paradinius tik tuščiomis akimis. Fe.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dabar ir visada" / "From Here to Eternity"

Sveiki,

Legendinių filmų bagažą kas savaitę pateikia LRT naujoji rubrika „Kino žvaigždžių alėja“, kurioje švystelėjo ir šis „Oskarais“ įvertintas kino perlas „Dabar ir visada“ (angl. From Here to Eternity) (1953), kuris pasakoja apie Havajuose įsikūrusius karininkus. Pastarųjų tarpe atsiranda romantiškas maištininkas, kuris atsisako kovoti bokso ringe ir todėl yra terorizuojamas vietinių tarnautojų. Iš esmės iš dviejų siužetinių linijų sukalta romano ekranizacija tikriausiai galėjo patraukti dėmesį savo išvystytu siužetu, atmosfera bei (šiandien jau nė į galvą nebešautų) kiek to meto kinui amoraliomis santykių gairėmis...

Vis daugiau žiūriu senojo kino ir galiu pasakyti, kad filmas „Dabar ir visada“ absoliučiai geras filmas, bet kažkodėl neabejoju, kad po metų ar kelių jo praktiškai neatsiminsiu. Filmas absoliučiai manęs neįtikino, viskas suręsta pagal to meto kino manierą, scenos konstruojamos tarsi teatro scenoje, viskas kiek negyva, pvz., palyginkime šių dienų kine vaizdinius apie vyrų gyvenimą tarnaujant kariuomenėje ir anuomet, atrodo, kad anuomet kine viskas pateikta taip skaniai ir žaviai, kad tiesiog jokio smurto, keiksmų, pavydo nė nebūta... Tiesiog visi gražiai mankštinasi, draugiškai gyvena, dalijasi gultais ir dušais, visi sąžiningi ir t. t. Tiesiog neįtikina nei tas karininko gyvenimas, o romantinės scenos, tenka pripažinti, kad ir kaip skaniai bekeltų nostalgiją senajam gerajam kinui, visgi ir tėra tik paveikios tiek, kiek žiūrovui suveikia nostalgijos jausmas, o ne realiai jausmą perteikiančiose scenose pagal aiškius šablonus vaidinantys aktoriai.

Be jokios abejonės rekomenduoju kino gurmanams, tačiau filmas manęs nesužavėjo, nes kuo toliau žiūrių „seną gerą kiną“, tuo vis daugiau jam turiu priekaištų dėl nenatūralumo ir šablonų, netgi paties pačiausiems perlams. 

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sąjungininkai" / "Allied"

Sveiki, kino mėgėjai,

Vikipedija teigia, kad režisierius Robert Zemeckis yra žymiausias lietuvių kilmės Holivudo režisierius. Žymiausias ar nežymiausias, bet jo filmai, įskaitant ir jo legendinį „Forestas Gampas“ (1994) yra tikrai pastebimi plačiosios auditorijos ir nuolat pritraukia gausybę žiūrovų. Panašiai nutiko ir su filmu „Sąjungininkai“ (angl. Allied) (2016), dėl kurio keistai subraškėjo ir subyrėjo Brad Pitt ir Angelina Jolie santuoka, bet tai tikriausiai tik papuošimas ant torto, nes daug ko mes nežinome. 

Filmas „Sąjungininkai“ absoliučiai pataikė į madą, kada iš naujo užgimė filmus apie šnipus. Tiesą sakant, šiai temai niekada nesimpatizavau ir kažin ko iš šio filmo nesitikėjau. Kaip ir buvo galima numanyti, siužetiškai filmas gana silpnas – du slapukai agentai atlieka užduotį, besimaskuodami vienas kitą įsimyli ir galiausiai nebegali vienas be kito tverti. Siužetiškai dėl B. Pitto ir scenarijaus niekaip iš galvos neišeina kvailos asociacijos su kitu jo filmu „Ponas ir ponia Smitai“, tik čia kur kas mažiau žaismės, nes filmas kiek kitokio žanro. Praktiškai iki pusės filmo galėjome mėgautis tik aktoriais ir kostiumais, bet siužetiškai filmas absoliučiai skystas ir netgi nuobodus. Vėliau, kai filmas persirita į antrą pusę, staiga atsiranda emocijos, spėlionės, abejonės, nors tenka pripažinti, kad filmas primena daugybę kitų filmų, tačiau žiūrėti vis tiek antrąją filmo dalį buvo įdomu.

Didžiausias šio filmo minusas – silpnas siužetas, kuriam tiesiog trūksta „suktumo“, originalumo, nes kiek bežiūrėtume, vis neapleidžia jausmas, jog jau kažkur kažkada matyta panaši istorija. Didžiausias šio filmo pliusas – Marion Cotillard bei Brad Pitt, kurie taip gražiai žiūrisi ir jų scenos, kad ir kokios šabloniškos, kad ir kaip teatrališkai sustatytos ir preciziškai nudailintos Holivudiška maniera, vis tiek nepraranda tvirtumo ir emocionalumo įspūdžio. Ir, žinoma, kostiumai, bendra filmo atmosfera gana vykusi ir patraukli ne tik masiniam žiūrovui, bet ir kino gurmanams. Filmas nėra kažin koks šedevras, bet su graudžia pabaiga gali priversti ašaroti minkštesnių širdžių savininkus.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela