Pedagogų (Mokytojų) etatinis apmokėjimas: lentelė, apskaičiuoti darbo krūviui pagal kvalifikaciją ir stažą

Sveiki,

Paskutiniu metu kyla daug diskusijų dėl etatinio pedagogų apmokėjimo. Šiandien pateikiu naujausią krūvio apmokėjimų ir sudarymo lentelę, kuri aktuali ne vien tik pedagogams, bet ir tėvams, kurie domisi, kaip jų atžalų autoritetams nukrenta į kišenę ir kokios funkcijos jiems priklauso. Iš esmės 92 milijonai eurų skirtų šiai sistemai daugeliui pedagogų ne tik kad neišėjo į naudą, bet ir sumažėjo atlyginimas.

Juokas: padarysime pedagogų profesiją prestižine iki 2025 metų!

Gal paprasčiau be šios kvailos sistemos būtų tiesiog padidinę pamokos įkainį ir tie 92 milijonai būtų pasiteisinę, o dabar pinigai sugulė biurokratinei sistemai, naujiems popierizmams, nereikalingai veiklai ir t. t. Kaip visada, norime geriau, o padarome prasčiau, todėl nereikia meluoti nei Skverneliui, nei švietimo ministrei Petrauskienei, kad kiekvienam pedagogui bus tik geriau ir niekam nebus prasčiau. Tai yra absoliutus melas, toks, kad net gėda prieš visą Lietuvą.

Norėdami pamatyti geresnį vaizdą, spauskite ant lentelė – padidės.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Dalai Lama ir Vytautas Landsbergis

Sveiki,

Nėra pasaulyje daug žmonių, kurių laukčiau atvykstant į Lietuvą. Na, neskaitant kai kurių meno atstovų, bet tų, kurie užsiimtų politika ir dvasingumu, tikriausiai pirmiausia mintis šovusi į galvą – Dalai Lama. Po dvidešimties metų pertraukas Jo Šventenybė vėl atvyko į Lietuvą.

Sakoma, kad susitikti su Dalai Lama yra nuostabus karminis įspaudas, ženklinantis ypatingą gyvenimo kryptingumą. Pirmą kartą su Juo nesusitikau, nes buvau tiesiog per mažas...

Šįkart su Juos nesusitikau, nes buvau atitvertas darbų... Kol iškilūs politiniai veikėjai galėjo paliesti Dalai Lamos bent jau rūbo skverną, aš tikriausiai buvau uždarytas tvankiame ofisais kvepiančioje patalpoje ir toli gražu neatrodė, kad gyvenimas eina šventyn.

Toks, matyt, tas likimas. Atrodo, kad daugiau ir nebesulauksime Dalai Lamos atvykimo į Lietuvą.

Likimo ironija. Štai Vytautui Landsbergiui ir po dvidešimties metų pavyko vėl susitikti su Dalai Lama. Iš fotografijos matyti, ką reiškia būti šalia Dalai Lamos. Nors vienai akimirkai.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šventojo elnio nužudymas" / "The Killing of a Scared Deer"

Sveiki,

Graikų režisierius Yorgos Lanthimos ne kartą nustebinęs savo filmuose vaizduojamomis perversijomis ir aštriai tarsi utopiškai vaizduojamais socialiniais nukrypimais „Iltinis dantis“ (2009), „Omaras“ (2015). Panašią provokuojančią poziciją jis pateikia ir naujausiame savo darbe „Šventojo elnio nužudymas“ (angl. The Killing of a Sacred Deer) (2017), pasikviesdamas iš „Omaro“ filmo jau „prisijaukintą“ aktorių Colin Farrell bei mano didžiausiai nuostabai dramų divą Nicole Kidman.

Tai jau trečiasis mano matytas šio režisieriaus darbas ir galiu pasakyti, kad jis itin įdomus ir savitas. „Šventojo elnio nužudymas“ iš esmės didelių lūkesčių filmas, bet lyginant su kitais jo darbais, kad ir koks jis atrodytų provokatyvus, man asmeniškai tikriausiai mažiausiai patikęs jo darbas. Biblijinių siaubų ir išbandymų pritvinkęs pasakojimas panašus iš esmės kaip ir siaubo trileris „Pjūklas“, nes principas gi toks pat – nori išsigelbėti, tenka paaukoti didžiausią kainą. Ši atpirkimo istorija nuo „Pjūklo“ skiriasi daugiausia simboliais ir pasakojimo maniera, kurios neturi joks kitas režisierius – mistifikuota alegorija, nutolusi nuo racionalios gyvenimo logikos, todėl jo filmai (įskaitant ir šį) atrodo truputį netikri, teatriniai, skirti žiūrovo emocijoms išprovokuoti. Tai Lars von Triero kino efektas ir tokius aš be galo mėgstu.

Aktorių kolektyvas išties puikus, bet šįkart daugiausia liaupsių skirčiau jauniausiam aktoriui Barry Keoghan, kuris toli gražu ne Holivudinis saldainiukas, bet savo išvaizda taip tiko keistam pranašiškai demoniškam, netgi su sutrikimu atrodančiam veikėjui, kad nebelieka abejonių, kad tai puikus aktorius ir puikus vaidmuo.

Grįžtant prie filmo koncepcijos. Filmas iš esmės geras ir nors didžiąją dalį visgi norėjosi dar didesnio aštrumo nei lengvos abejonių mistikos, man asmeniškai daug ką atperka labiausiai šokiruojanti finalinė kulminacinė scena, kada šeimos galva ima šaudyti į šeimos narius ir renkasi atsitiktinumą. Kaip pasirinkti, kai širdis neleidžia pasirinkti? Tada kliaujamasi likimo logika ir tai yra priešingas kelias nei, tarkime, Meryl Streep veikėja Sofija filme „Sofijos pasirinkimas“, kada naciai liepia pasirinkti vieną vaiką sušaudyti, kad išliktų nors vienas gyvas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:7.1

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Abraham B. Yehoshua "Ponas Manis"

Abraham B. Yehoshua. „Ponas Manis“ – Vilnius: Sofoklis, 2018 – 512 p.

Sveiki, skaitytojai,

Kurį laiką buvau užstrigęs skaitydamas šiuolaikinio Izraelio rašytojo Abraham B. Yehoshua romaną Ponas Manis (hebraj. Mar Mani), kuris laikomas vienu geriausiu kada nors hebrajų kalba parašytų grožinės literatūros kūrinių. Turėjome Sofoklio leidyklos išleistą šio rašytojo romaną Moteris Jeruzalėje, kuris taip pat buvo pastebėtas ir įvertintas lietuvių skaitytojų.

Ponas Manis – pirmoji mano skaityta šio autoriaus knyga, kurią skaičiau iš pradžių be didesnių abejonių, kad rankoje laikoma išties auksinės prabos literatūra. Iš esmės Ponas Manis yra epinis pasakojimas, apimantis penkias vyriškos giminės Manių generacijas, pasakojama nuo 1982-ųjų atgal, kol nusikeliama iki XVIII amžiaus. Kiekvienai kartai struktūriškai skiriamas vienas esminis pokalbis – tai momentas, kuriame išryškėja vis kitas Manis, turintis lemiamos įtakos pokalbio dalyviams.

Gana novatoriška knygos kompozicija ir modernus pokalbis teturi viso labo tik vieną pašnekovą, tarp pokalbių trūksta antrojo, tačiau autorius išmoningai įterpdamas tylą, leidžia pačiam skaitytojui užpildyti trūkstamas pokalbio dalis. Tokiu būdu sukuria sąlyginę iliuziją, kad veikėjai kalbasi su pačiu skaitytoju. Penkios skirtingos istorijos, penki skirtingi žydams laikotarpiai, istorinės detalės lyg ir turėtų būti istorinis žynių atlasas po paskutiniuosius kelerius šimtus metų po žydų tautos istoriją, tačiau tai taip pat labai sąlygiška, nes tikroji pasakojimo esmė yra labiau transcendentinė, pasakojama apie dvasinius žydų pokyčius, o kai kada net ne pokyčius, o uždarą savotišką karmos ratą, nuolat vienaip ar kitaip atsikartojantį įvairiais rakursais.

Ieškodami konkrečių detalių nesunkiai rasime panašių įvykių, kai kada net poetiškos kalbos metaforų, jungiančių iš pažiūros skirtingas generacijas. Įdomiausia, kad kai kurios istorijos taip nutolusios nuo pačių Manių, kad jas pasakoja vos tepažinoję veikėjai. Paskutiniame pokalbyje užfiksuotas pono Manio noras nusižudyti praradus sūnų vienaip ar kitaip persekioja jo ainius. Šis prakeiksmas, nenuplauna nuodėmė itin siejasi su judaizmo doktrina – net ir praėjus beveik 200 metų ponas Manis kartoja savo protėvių veiksmus. Išmoningai pasiektas gylis per paprasčiausią pokalbį – tai neabejotino rašytojo talento dovana, vertinantiems daugiaplanę literatūrą.

Žvelgiant į pokalbio pasakojimo stilių, visgi neapleido jausmas, kad veikėjai nors ir skirtingi, tačiau jų pasakojimo ritmas ir tonas yra vientisas ir A. B. Yehoshua nesistengė sukurti karnavalinių charakterių, nes pasakotojo centre – išpažinties trokštantis veikėjas, kurio lūpomis byloja jo esminis gyvenimo lūžis, susietas su vienu ar kitu Maniu. Ilgi monologai, pasakojimai veikėjams atrodo neapsakomai svarbūs, tačiau tai šioks toks vedžiojimas skaitytoją už nosies, nes jis tikisi išpažintyje pasiekti kulminaciją, išsiaiškinti, kodėl Manis toks svarbus veikėjui, tačiau tos numanomos kulminacijos taip ir nepasiekia. Bent jau klasikine pasakojimo forma, nes jis įvyksta tik veikėjui išliejus širdį, o prasmes jau susikuria pats skaitytojas.

Rašytojas Abraham B. Yehoshua

Pasakojime itin svarbi neigimo motyvas, paveldėtas su penktojo pokalbio pasakotoju, kuriuo tampa nuodėmės pradininkas Manis. Veikėjai išsižada savo veiksmų ir visą savo išpažintį jie neigia svarbiausią savo įstatymo sulaužymą, pavyzdžiui, kai moteris kalbasi pirmajame pokalbyje su savo motina: „Ir tu teisi, tu visada teisi, mama, ką čia bepridursi? Žinau, kad tu teisi, bet žinau ir tai, kad anapus tavo psichologijos yra ir šis tas daugiau – be galo nuostabus pasaulis (p. 104)“ Priminsiu, kad moteris gynėsi prisirišusi prie seno Manio dėl to, kad ieškojo savojo vaikystėje neturėto tėvo. Šis neigimas tampa viena stipriausių jungiančių ašių, tiesa, dėsningai po išpažinties kiekvienas personažas pripažįsta visai kitą tiesą.

Man asmeniškai viena įdomiausių istorijos jungčių buvo antroji istorija, kur Haraklione (Kretos saloje) vokiečių nacis pasakoja savo senelei apie susitikimą su Maniu. Jis bando sujungti dvi priešpriešas, kurios tampa jo likimo tragedija – fiurerio pasaulį ir žydų išsižadėjimą būti žydu. „Juk neįmanoma visą žmonijos istoriją po vieną jų vaikytis... (p. 198).“ Pagrindinis pasakotojas nacių senelei bando tarsi apginti žydų tautą, siedamas jų savitumą su senovės graikų ištakomis ir sąmoningu savęs išsižadėjimu. Išvengdamas aštrių holokausto vaizdavimo būdų autorius randa absoliučiai netikėtą būdą papasakoti apie Antrojo pasaulinio karo tragediją visai žydų bendruomenei.

„Taip, kantrybės, prašau šiek tiek kantrybės, leiskite, tėve, man papasakoti viską iš eilės – man tai būtų tarsi balzamas sielai...<...> Ne, nekeliu balso... (p. 319)“ Išpažinties sakytojams būdinga viena bendra tendencija – be galo didelis pagarbos jausmas klausytojui. Ir priešingai – tie kurie klausosi, atrodo, turį nemažai pretenzijų, mėgsta pertraukti, išsišoka. Tai esminė žydų tautos bendravimo formulė: pagarba savo artimajam, savo vyresniajam, tėvams, mokytojams. Nors pasakotojų balsai knygoje labai panašūs, tačiau juos apjuosia kultūrinės bendravimo normos, nekintančios ištisus du šimtmečius. Tai daug ką pasako apie žydų bendruomenės tradicijų puoselėjimą.

Pradedant skaityti knygą, neišdilo įspūdis, kad autorius mistifikuoja, kuria kažin kokį magišką pasakojimą, grįsdamas iracionaliais veikėjų veiksmais. Išpažinties pasakotojai kažin kaip smarkiai paveikti nematomų Manių energetikos, pavyzdžiui, pirmojoje istorijoje moteris niekaip negali grįžti namo ir vis eina žiūrėti į teisininko Manio namus, ar jis nepasidarė sau galo. Pati negali sau atsakyti, kodėl ji taip elgiasi. Iracionalu ir magiška čia tik tiek, kad tai likimo (pagal budizmą – karminės skolos) įspaudas. „Tas moterų gydytojas iš tiesų buvo mus įkalinęs. Jis turėjo prigimtinių galių priversti tūlą elgtis pagal savo valią: švelnaus būdo, kupinas staigmenų, iš anksto neįspėjęs staiga nukrinta lyg iš dangaus ir taip pat netikėtai pradingsta (p. 370)“.

Iš hebrajų kalbos vertė Kristina Gudelytė. Užduotis puikiai atlikta, nes jaučiama pagavi poetiška ir turtinga rašytojo kalba, sodrus kultūrinis žydiškas žodynas, pareikalavęs iš vertėjos tikslumo.

Iš tikrųjų iki pusės knygos skaičiau gana uždegančiai, žavėjausi knyga, jos teikiama kalbos ir prasmių sodrumu, tačiau dėl užplūdusių darbų ir nuolatinio skaitymo atidėliojimų, sutrupėjo atsiradusi gija, tad paskutinius du pokalbius įveikiau nebe taip džiugiai nusiteikęs. Nepaisant iškilusių sunkumų, knygą reiktų skaityti vientisai, be pertrūkių ir suvokti jos ne tik kultūrinį turtingumą, bet ir novatorišką pasakojimo formą, kuri ne iškart atrakina visas pasakojimų prasmes. Kartais knyga be kulminacijos, bet išryškinanti pasakojimo jungtis, gali labiau nustebinti nei klasiška pagrindinio veikėjo mirtis kūrinio pabaigoje. Gal ir nedžiugiausia perskaityta knyga, tačiau be galo turtinga.

Jūsų Maištinga Siela  

Filmų žiūrėjimo tendencijos: A. Tarkovskis, "Ponas Niekas" ir tai, kas paskutiniu metu nuvilia

Sveiki,

Nemėgstu antrąkart žiūrėti tų pačių filmų... Nes iš esmės filmas yra įspūdžio reikalas ir jeigu filmas „nusidėvi“, tai jis tampa tiesiog kasdieniniu... Nebeypatingas. Gal dėl to bijau antrąkart žiūrėti Tarkovskio „Stalkerį“ (1979), bet žinau, kad prie jo dar grįšiu, nes Tarkovskio kino mąstymo forma man tokia savita, tokia artima ir jautri, kad iš to ilgesio norisi vėl ir vėl... Bet bijau subanalinti, nes esu toks, kad antrąkart įspūdis dažniausiai būna kone perpus prastesnis.

Paskutinį sykį peržiūrėjau prieš aštuonerius ar daugiau metų matytą prancūzų režisieriaus filmą Jaco Van Dormeal filmą „Ponas Niekas“ (angl. Mr. Nobody) (2009), kuris anuomet padarė itin didelį įspūdį dėl struktūros ir kitų dalykų. Šįkart spontaniškai, tiesiog negalvodamas užsinorėjau grįžti į tą filmą ir išgyventi viską iš naujo. Kaip jau galite numanyti, teko šiek tiek nusivilti. Filmas nebepajėgus manęs paveikti. Yra gerų niuansų, pasakojimo stilius ir J. Leto vaidyba, tačiau... Tai žaidybinis filmas, nebepajutau gylio, kurį maniau kadaise aptikęs ir pajautęs. Gal išaugau? Stebiuosi, kaip vis sunkiau ir sunkiau aptikti gerą filmą, tarsi būčiau atbukęs nuo tų juostų ir tik retkarčiais kokiuose festivaliuose beaptinku grynuolį, o šiaip dažnas geras filmas tiesiog nebejaudina – daugiau ar mažiau viskas matyta, regėta, patirta... Labai bijau, kad kinas, tiek metų teikęs džiaugsmo, ima mane apleisti.

Nors „Ponas Niekas“ absoliučiai geras filmas ir tinka ypač ekpresyviam ir eksperimentuoti linkusiam žiūrovui, šiandien man žiūrisi kaip Holivudinis kūrinys. Ar toks taps ir Tarkovskis? Išlepinto ir persisotinusio žiūrovo kliedesiai? Tikriausiai nuo stalkeriečių ir Tarkovskio gerbėjų gaučiau gerai į kaulus, nes itin didelis ne taktas yra kritikuoti klasikinius filmus, bet šiam pasauly nieko gi amžino nėra.

Gal dėl to renkuosi lengvesnį kiną – tiesiog pavargau tikėtis, norėti patirti, kartais tikiuosi vienintelio dalyko – užmigti vidury filmo ir dėl to nesigailėti.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hitčkokas" / "Hitchcock"

Sveiki,

Vienu metu buvau labai susižavėjęs trilerio meistro A. Hitchcocko filmais, tad vedinas sentimentų nusprendžiau pažiūrėti biografinę juostą, apie tai, kaip jis kūrė vieną žinomiausių savo filmų – „Psichopatą“. Filmas vadinasi labai paprastai „Hičkokas“ (angl. Hitchcock) (2012) ir pagrindinį vaidmenį atlieka mano itin vertinamas aktorius Anthony Hopkins bei dar keletas itin ryškių Holivudo aktorių.

Tiesą sakant, filmas ne tiek nuvylė, kiek niekaip negalėjau prie jo „prisiderinti“. Ėmė miegas. Jeigu Hičkoko filmai verti įtampos valandų ir į juos nesudėtinga įsijausti, tai šis biografinis filmas pasirodė pakankamai skystai. Istorija tarp darbo su „Psichopatu“ bei asmeninės Hitčkoko melodramos, kurios iš esmės šiek tiek primena muilo operą, atrodo kiek iš piršto laužtos – pasaldinta, sureikšminta, rodos, vien iš nuogirdų bandoma remtis vien Holivudo plepalais. Medžiaga nuvylė, nes filmas nieko daugiau nesuteikė ir atrodo labiau skirtas patiems Hičkoko gerbėjams nei žmonėms, kurie tikisi ypatingos gyvenimo istorijos...

Nors esama ir gerų dalykų. Žinoma, aktoriai daro įspūdį, atrodo, kaip jau ir įprasta holivudiniam filmui, karikatūrinių veikėjų braižą, šiek tiek šaržuojami, hiperbolizuojami, todėl lengvai sentimentalūs, tačiau tai ne aktorių kaltė, tai režisieriaus vizija tam tikra forma perteikti pasakojimą. Neapleido jausmas lyg žiūrėčiau kokį R. Murphy serialą „Amerikietiška siaubo istorija“ ar „Dvikova: Bette and Joan“, kur viskas estetiška, gražu, bet šįkart nepajutau nei ypatingumo, nei intrigos, nei bent vidutinės gelmės. Tiesiog likau abejingas.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Radistai DJs & Beatrich - Good Things [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Gerai, ilgą laiką galvojau, kad šis lietuvaitės hitas visai ne lietuvaitės, o kokio nors jauno vaikino iš Vakarų muzikos industrijos. Žodžiu, dar vienas populiarus hitas, riedantis kaip banga per pasaulį, tačiau absoliučiai nustebau, kai sužinojau, jog dainą „Good Things“ atlieka kukli mergaitė iš Šilutės, pasivadinusi Beatrich. Ir tai toli gražu ne vienintelis jos hitas, sakyčiau, viską, ką ji paruošia ir pateikia, yra pasaulinio lygio.

Tiesą sakant, ji man padarė lygiai tokią pat įspūdį, kokį buvo padariusi prieš kokius penkerius metus jauna atlikėja GJan startavusi su „Not Afraid“.

Žinoma, daug kuo prisidėjo ir Radistai prie „Good Things“, kartu nusifilmavę ironiškame vaizdo klipe. Šiandien siūlau pasiklausyti ir pasižiūrėti vaizdo klipą:

Žodžiai / Lyrics

Good Things

I know the good things coming to you

Where we found our loves, where we found desires,

Bad if you're getting no clue

We could stop the world for you

I know the good things coming to you

All the time you've been in a great disasters

I'll move all mountains for you

Where you've been these years before?

I love you

Good things coming on [higher, higher, higher] 3x

[Instrumental]

I know there's something that we could do

All these crazy things where the love begins

Life's not changing for you

We could stop the world for you

I know the good things coming to you

All the time you've been in a great disasters

I'll move all mountains for you

Where you've been these years before?

I love you

Good things coming on [higher, higher, higher] 3x

Jūsų Maištinga Siela