Beskaitydamas
lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk romaną „Bėgūnai“, kuris neseniai pasirodė lietuviškai,
nenustojau stebėtis tekstų jungtimis. Štai viename interviu autorė O. Tokarczuk
sako kad literatūra – tai viena iš universaliųjų bendravimo priemonių.
Po
itin sėkmingos Barry Jenkins juostos „Mėnesiena“ (2016), režisierius grįžta vėl
„Oskarui“ nominuotu filmu „Jei Bylo gatvė prabiltų“ (angl. If Beale
Street Could Talk) (2018), kuris pasakoja apie XX amžiaus antrojoje pusėje
vykusius rasistinius baltųjų išpuolius prieš juodaodžius, jų engimą,
teisėsaugos sistemos baisumus. Filmą tikriausiai galima lyginti su panašiu metu
pasirodžiusiu kitu filmu „Juodaodis iš Kukluksklano“ dėl bendro neapykantos
juodaodžiams dešimtmečio bei panašios tematikos.
Kaip
ir filme „Mėnesiena“, taip ir šiame, režisierius laikosi savito režisūros braižo.
Žiūrovas protu suvokia, kad pasakojama apie itin žiaurius dalykus, tačiau pats
filmo tonas toks minkštas, švelnus ir melancholiškas, kad nebereikia vaizduoti
nei prievartos scenos, nei visų tų žiaurių įvykių vyrų kalėjime, juos iš esmės
mums papasakoja garso takelis, priartintas aktoriaus veidas pirmame plane ir
galų gale pati tyla, neištransliuotas žodžiais ir veiksmais veikėjų skausmas. Siužetinė
linija gana paprasta: jauna mergina tampa nėščia, tačiau jos vaikinas pakištas
ir apkaltintas išžaginimu ir įgrūdamas į kalėjimą. Niekas nenori imtis šios
bylos, ji kainuoja didžiulius pinigus, o pagrindinė liudytoja išvykusi į Puerto
Riką... Kuo viskas gali baigtis? Arba pavyks mylimąjį ištraukti iš kalėjimo,
arba ne. Visa kita palikta režisūrinei galiai, kuri išties specifinė, kiek
primenanti kitų režisierių manieras, bet bendrame B. Jenkinso kūrinyje tai susisluoksniuoja
ir tampa savitu atspalviu.
Kai kurios
scenos itin poetiškos ir estetiškai muzikalios, primenančios sąmonės svyravimą
atminties labirintuose, todėl pati filmo kompozicija – tai kelionė iš dabarties
į praeitį, sudurstyta prisiminimais ir dabarties įvykiais koliažo principu. Tai
iš tikrųjų veikia, pavyzdžiui, kad ir gimimo sceną, kada močiutė padeda gimti
savo anūkui. Trys kartos ir tas motiniškas pažadas nepalikti mažylio. Išties,
atrodo, jau scena lyg idėjiškai nuvalkiota, bet vis tiek emocionaliai veikia
tame neteisybės ir brutalumo pasaulyje.
Oficialiai
1942 metų liepos 6 dieną Ana Frank su šeima patenka į slėptuvę Amsterdame,
biuro priestate, kur besislapstydami nuo nacių praleidžia apie dvejus metus. Ankštomis
sąlygomis šeima nuolat gyveno streso būsenoje su dar keturiais nepažįstamaisiais.
Kasdienybės išgyvenimus mergaitė užrašinėjo laiškų pavidalais į savo
dienoraštį. Galiausiai naciai aptiko slėptuvę ir visą šeimą išvežė į
koncentracijos stovyklą. Manoma, kad Ana Frank mirė likus vos keliems mėnesiams
iki karo pabaigos. Vienintelis tėvas Otas Frankas liko gyvas, kuriam grįžus į
Amsterdamą buvo įteiktas rastas dukters dienoraštis. Pirmąkart jis publikuotas
1947 metais ir jis tapo tarptautiniu bestseleriu.
1996
metų liepos 5 dieną pasaulį išvydo pirmasis klonuotas gyvūnas ir juo tapo avis Doli
(Dolly). Šioji avis padarė tikrą perversmą genetikos srityje, ji turi net tris
motinas: surogatinę motiną, DNR motiną ir motiną, kuri suteikė avies
kiaušialąstę. Avis išgyveno iki 2003 metų. Nuo Doli pasirodymo pradėta klonuoti
ir kitas gyvūnų rūšis.
Štai
ir pirmasis šios vasaros filmo tikrasis atradimas! Skandinavų šokiruojanti kino
juosta „Riba“ (šved. Grans) (2018), kuri Tarptautiniame Kanų kino
festivalyje pernai pelnė „Ypatingo žvilgsnio“ apdovanojimą. „Riba“ Lietuvoje
buvo rodoma Scanoramos kino festivalyje. Šalto, niūraus ir tamsaus
skandinaviško stiliaus filme pasakojama apie uosto terminale dirbančią baisios
išvaizdos moterį, kuri užuodžia žmonių emocijas ir jų nuodėmes, todėl labai
lengvai suseka kontrabandą, pedofilus ir t.t. Taip, filmas apie žmogiškumo
galių peržengusią tam tikrą mutantę, bent jau taip atrodo didžiąją filmo dalį,
kol nesužinome tikrosios moters tapatybės.
Na,
sunku žodžiais nusakyti, kaip toks filmas mane prikaustė – vis rečiau taip
nutinka. Tuos, kuriuos žavi filme nestandartiniai siužetai, unikalūs raiškos
būdai ir savitos idėjos, manau, filmu mėgausis. Tai tarsi bjaurasties estetika,
kuri „nurauna stogą“ ir verčia šlykštėtis tuos, kurie pripratęs prie įprastinių
grožio sampratos standartų. Tiems, kuriems keistenybės atrodo kaip unikalūs
dalykai, manau, filmas tikrai labai patiks.
Kartais
skandinaviškas kinas blyksteli kaip žaibas iš giedro dangaus. Prieš kelerius
metus matyta norvegų juosta „Telma“ irgi buvo tokia nestandartinė mistinė drama
apie super galią turinčią jauną merginą, „Riba“ papildo šį skandinaviškąjį
keistų, bet gerų filmų kraitį...
„Riba“
žavi tuo, kad centre – nestandartiška moteris, tarsi priešgyna šių dienų super
aktoriams, iš kurių reikalaujama fizinių duomenų. Tiesa, aktorė kasdien grimo
kambaryje praleisdavo po 4 valandas ir specialiai šiam vaidmeniui priaugo 20
kilogramų. Toks atsidavimas vaidmeniui neliko nepastebėtas ir ji tapo Švedijoje
geriausia metų aktore. Visgi ne grimas yra čia pats svarbiausias dalykas, bet
stiprus ir originalus scenarijus, kurį savitai realizuoja režisierius. Scenarijus
susideda iš kasdienybės vaizdinių, žmogaus nepritapimo, vienišumo, atskirties
būsenų, kuriuos netrukus ima mainyti keisti skandinavų tautosakiniai baubai –
troliai, fėjos, elfai ir kt. Smagu, kad juosta perteikta tokiu stoiškai realistiniu
būdu, be specialiųjų efektų, todėl tai sukuria baugaus realizmo įspūdį. Niūroje
ir kartu labai gaivioje miškų aplinkoje slypi keisti ir protu nepaaiškinami
žmogiškosios prigimties atsiskleidimo būdai.
Nors
pagrindinė ašis būtų atskirtis tarp magiškojo pasaulio ir žmonių, esminis
dalykas, man rodos, išlieka aplinkos, kurioje tu augai visą gyvenimą ir gauto
išsilavinimo bei suformuotų vertybių priešprieša su žvėriška ir antžmogiška
prigimtimi. Kas stipriau? Kūniškasis ar įdiegtas kultūrinis pagrindas? Išties įspūdingai
perteiktas filmas.
Apie
filmą „Devym kažkelinti“ (angl. Mid90s) (2018) girdėjau
fantastiškų atsiliepimų, tad nusprendžiau artimiausiai progai pasitaikius jį
pažiūrėti. Filmas rekonstruoja dešimto dešimtmečio vaikystės ir paauglystės laikotarpį,
kada vaikai trindavosi gatvėse važinėdami riedlentėmis, turėjo savo nešvankų
gatvės slengą, klausėsi hiphopo, mušėsi su vyresniaisiais broliais dėl
kompiuterinio žaidimo pulto... Nostalgiją keliantis filmas, kuris tikriausiai
daugiau turėtų kelti šį prabėgusio laiko ilgesį vakarietiškos kultūros žmonėms,
nes pas mus 10 dešimtmetis buvo ilgas ir sunkus blaivinimasis iš po sovietinės
santvarkos ir vakarietiškos kultūros priėmimas.
Nepaisant
mūsų istorinių skirtybių, manau, daugelis sutiks, kad tam tikrų dalykų mums,
lietuviams, kuriems dabar apie 30-35 metų puikiai atsimena tą persismelkiantį
vakarietiškos produkcijos erą (Vienas namuose, Beverly Hilsas, Gelbėtojai, X
failai ir kt.) ir bendravimo manieras. Juk visi norėjo būti kieti kaip ir
pagrindinis šio filmo berniukas, kuris, neturėdamas tėviško pavyzdžio ir brolio
šilto užnugario, susiranda sau užtarėjų negeroje kompanijoje, kurioje bando iš
visų jėgų pritapti, todėl pradeda rūkyti, gerti ir mylėtis su merginomis...
„Devym
kažkelinti“ filmo tikslas yra sukelti nostalgiją. Tai atmosferinis filmas,
prikaišiotas laikmečio ženklų, kurie jau beveik išnyko arba išnyko visai ir
niekada nebebus taip, kaip buvo. Žvelgiant į scenarijų, kurio pagrindas yra
šeimos santykių chaosas ir gatvės socialinis prieglobstis, formuojantis jaunojo
žmogaus pasaulėžiūrą, bendrystės ir tapatumo jausmo atskleidimas. Atmetus tos
epochos rekonstrukciją, manau, iš filmo išeitų skystas šnipštas, nes be
laikmečio konteksto tikriausiai šiuolaikinėje aplinkoje nelabai su tokiu
scenarijumi prasimuši. Pvz., pirmasis seksas, nukritimas su riedlente nuo stogo
bandant sužavėti triuku aplinkinius, pinigų vagystė iš motinos kišenės, sidro „bambalys“,
muštynės su broliu prie šaldytuvo durelių... Visa tai man rezonavosi su
serialo „Keisti dalykai“, kuriame kiek kitokiu kino filmų ir televiziniu
rakursu plėtojamas jau devintasis dešimtmetis.
Man asmeniškai
taip pat šis filmas sukėlė daug prisiminimų, bet tikriausiai ne tiek mano
paties išgyventų, bet matytus vaikystėje vakarietiškuose 1990-2000 metų serialuose ir kino produkcijoje. Manau, pagrindinė filmo užduotis priminti tą epochą visgi
pavyko, tačiau kaip meno kūrinys siužetiškai man pasirodė pernelyg paprastas.
1916
metais ramaus poilsio atgulė tikriausiai visų laikų turtingiausia moteris Hetty
Green (1834-1916), kuri laikoma dar ir pati šykščiausia ir taupiausia
turtuole pasaulyje. Jos turtas anuomet įvertintas 200 milijonais dolerių, o tai
išvertus turtine išraiška šiais laikais prilygtų 4,5 milijardų JAV dolerių arba
3,9 milijardų eurų.
Hetty
Green investuodavo savo turtą, didžiausia investicija buvo į Volstryto kuriamą
imperiją, tačiau pati garsėjo kaip didelė šykštuolė. Pati taupė ir stengėsi
nenaudoti karšto vandens, net sijono padurkus skalbdavo atskirai, kad nereikėtų
skalbti visos suknelės, nes šitaip taupė muilą... Po jos mirties turtai atiteko
jos dviem vaikams, kurie, žinoma, jau mokėjo mėgautis pinigais.
