Filmas: "Šazam!" / "Shazam!"

Sveiki,

Atsispyręs nuo „Keršytojų“, nusprendžiau pažiūrėti dar kažką linksmo apie super didvyrius ir šįkart tai naujas kino projektas „Šazam!“ (angl. Shazam!) (2019), kuris irgi laikomas itin sėkmingu komercinio kino pavyzdžiu šiais metais. Jau vien filmo plakatas tikriausiai daugeliui kelia asociacijų su dviejų dalių filmu „Deadpool“, galima sakyti, kad tai analogiškas super didvyris, kuris turėtų sukelti kvatojimą didžiajai daliai žmonių.

Iš tikrųjų iš šio filmo tikėjausi tik vieno – prasiblaškymo, siauro siužeto, kvailų didaktinių išvedžiojimą apie draugystę, pasiaukojimą ir meilę. Tiesą sakant, beveik visi kvailiausi didvyriškumo istorijos elementai sudėti į šį filmą, bet net ir tai žinodami, vis tiek siekiame iš tokio filmo patirti... tiesiog pramogą. Taip, filmo siužetas gana tipinis – piktieji demonai uzurpuoja netyros širdies vyriškį, o nusilpęs „gerietis“ žynys savo galią perduoda chuliganiškam vaikinui be šeimos... Viskas tipiška nuo pat pradžių: geriečiai turi nugalėti blogiečius, o kaip tai jie padarys, priklauso jau nuo siužeto vingių, kurie nesunkiai atpažįstami pagal tas pačias industrinio kino klišes. Prifarširuojant scenas saikingos dozės humoro, pagrindinis veikėjas, būtinai turi vaikystės skriaudą, būtinai atranda šeiminę laimę, susiranda draugų ir tampa didvyriu – ar begali būti kas nors kitaip? Paskutinįkart panašią siužetinę šerdį mačiau prieš porą mėnesį, kai žiūrėjau naujausią „Žmogaus voro“ animacinį filmą.

Žodžiu, kad ir koks smagus filmas beatrodytų „Šazam!“, man asmeniškai labiau juokingesnis ir dinamiškesnis atrodo „Deadpool“ – gal net pirmoji dalis, nors iš esmės filmuose veikia tie patys principai, viskas šiek tiek sąlygota, netikra, dirbtina, pritempta ir gailesčio neverta iš filmo į filmą atsikartojanti siužetinė linija, kuri, pripažinkite, po „Deadpoolo“ jau nebeatrodo tokia gaivi ir įtraukianti, nors, žinoma, dėl juokelių, tam tikrų efektų nesunku pasinerti į šio nesudėtingo filmo pasaulį, tačiau po visko taip ir norisi pasakyti: viskas buvo išties gerai, bet, velnias, turiu įtarimo, kad po pusmečio filmo siužeto ir palikto įspaudo – ko dažniausiai daugelis iš mūsų ir tikisi iš gero filmo – visgi nebeliks, tik šis filmo plakatas ir internetinis įrašas. Bet neįpareigojančiai pramogai, manau, filmas visgi neblogas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Keršytojai: Pabaiga" / "Avengers: Endgame"

Sveiki,

Tiesą sakant, negalvojau žiūrėti šio filmo, nes apie „Keršytojus“ nieko gero negalėjau pasakyti nuo... Kada toji pirmoji dalis pasirodė? Nebepamenu! Pamenu tik tai, kad viduryje filmo tiesiog išjungiau, nes nebegalėjau žiūrėti iki galo to komiksine logika grįsto žaidimo, kuriame nė vieno „gyvo“ veikėjo, dėl kurio galėčiau jaudintis, tačiau šįkart susigundžiau peršokti visas dalis ir pasižiūrėti šiemet daugiausiai uždirbusio kino projektą „Keršytojai: Pabaiga“ (angl. Avengers: Endgame) (2019). Truputį nerimavau, kad neištversiu tų trijų valandų ir teks tiesiog nuo šio reginio atsitraukti, bet visgi slapta tikėjausi, kad bus kaip su „Iksmenais“, kai tiesiog reikia mano asmeninio nusiteikimo tokiam kinui, tada viskas atrodo kur kas geriau...

Tad neklydau dėl filmo didingumo, nes reginio išties būta gero! Kiek nerimavau dėl to, kad nežinojau paskutiniųjų įvykių ir tingėjau pasiskaityti internete, dėl ko tie herojai tiek baiminasi vėlei susidurti su priešu ir šiaip daug pesimistinių, laidotuves primenančių nuotaikų per pirmąjį seanso valandą, kol galiausiai viskas išryškėja ir nemačius paskutinės dalies... Šioje dalyje surinkti daugelio šios visatos super didvyrių per paskutiniuosius dešimt metų. Tokių filmų apie super didvyrius išaugo masiškai ir kiekvienas herojus jau turi savo pasakojimų frančizę, tad visai suprantu kai kurių pamišimą dėl tokių filmų, nors pats asmeniškai nelabai esu didelis gerbėjas...

Visgi kalbant vėl apie patį filmą, tenka pripažinti, kad visada gelbsti filmo struktūra ir vadinamosios laiko kilpos. Prisiminiau „Iksmenai: Apokalipsę“, kada žaidžiama tais pačiais laiko šuolio dėsniais, kad būtų atitaisyta tai, kas buvo padaryta. Panašiu principu, kuris pamažu įsigali kaip industrinio kino kliše, „pažaisti“ laiko šuoliais. Neslėpsiu, kad kol dar neatsibodo, vis dar įdomu tai žiūrėti ir „Keršytojuose“, todėl tai laikyčiau vienu stipriausiu šio filmo struktūriniu elementu – filmas kaip laiko rebusas. Herojų charakteriai kaip visada šiek tiek šmaikštūs, šabloniški ir netgi didvyrio pateikimas – nieko naujo nuo... Kada pirmąkart sukurtas „Supermenas“? Žodžiu, filmas išlaiko senąsias tradicijas ir didvyrių sąskrydyje lyg ir nieko pernelyg originalaus, tačiau ir žiūrėti tikrai nenuobodu, ar tai būtų pilvą prisiauginęs girtuoklis Toras, ar tai būtų savo amerikietiška šikna besidžiaugiantis Kapitonas Amerika... Visi jie saikingai šmaikštūs, kaip herojai labai tikslūs, organizuotai bendradarbiaujantys, to, ko ir galima tikėtis visatoje, kurioje veikia komikso žanro logika. Filmas – absoliučiai pramoga, skleidžianti didybę, prabangaus kino projekto skonį ir kokybę, tai filmas – žaidimas ir toks visada trauks ir vilios mases.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:8.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Verkiančios moters prakeiksmas" / "The Curse of La Llorona"

Sveiki,

Dar vienas serijos „Išvarymas“, „Anabelė“ šalutinis filmo projektas pavadinimas „Verkiančios moters prakeiksmas“ (angl. The Curse of La Llorona) (2019), kuris papildo šias serijas dar viena istorija apie savo vaikus iš pavydo nužudžiusią ir atgailaujančią piktą motiną, kuri per daug dešimtmečių vaiduoklio pavidalu vis gviešiasi naujų vaikų, bandydama susigrąžinti savuosius ir ištaisyti padarytą skriaudą...

Žiūrėdamas šį filmą ir jau žinodamas kino kritikų vertinimus šiaip iš šio filmo tikėjausi pačios neįdomiausios versijos, bet visgi neturėdamas lūkesčių, patyriau netgi šiokį tokį siaubo filmo nostalgišką malonumą, tarsi grįžčiau žiūrėti kažko, kas kine klišiškai dar gyva nuo „Išvarymo“ laikų – bandymas klasikiniais niuansais suteikti žiūrovui jaudulio: piktosios dvasios, egzorcizmas, pagrindinių veikėjų netektys, aštuntas dešimtmetis ir t. t. Visgi visumoje filmas, pripažinkime, tikrai prastesnis už „Išvarymą“ ir kai kurias „Anabelė“ dalis, dalį filmo malonumą būtent suteikia Lotynų Amerikos atributai. Verkianti moteris „atėjo“ būtent iš Meksikos, o meksikiečiai susiję smarkiai su krikščionybės tradicija ir etniniais ritualais, savo išskirtine kalba ir genomu, todėl sprendimas kurti pagal šios kultūros pagrindą filmą visada kur kas efektyvesnis už amerikietišką tonusą. Tačiau visgi režisūrą ir pats sumanymas labai amerikietiški ir tai šio filmo prakeiksmas, nes kūrinys plaukioja paviršutiniais filmų dėsniais, pernelyg nuspėjamas ir šabloniškas.

Šabloniškumas prasideda jau vien scenarijuje: vieniša moteris dirba policijoje ir atima iš meksikietės vaikus, tačiau pati perima ir prakeiksmą. Labiausiai erzinantys elementai, pavyzdžiui, yra pagrindinių (suaugusių!) veikėjų negebėjimas išsakyti esminės problemos, tas amžinas mykimas. Pavyzdžiui, kai detektyvė filmo pradžioje atvyksta pasikalbėti dėl vaikų, o išsigandusioji vaiduoklio trypia-mykia kaip „išluptas“ personažas iš gausybės kitų filmų – „o dieve, tik nepalaikykite manęs pamišėle!“ – negi negalima kažkaip to išsigandusio charakterio kaip nors paįvairinti? Šabloniniai stresinių situacijų psichofiziniai sprendimai siaubo momentu turėtų, mano supratimu, būti itin skirtingi, tačiau siaubo filme jie tampa jau matytais kone kaip taisykle iškanonizuotais veiksmais ir tai visada nuvilia, nors norisi ne tik kitoniškos režisūros, bet ir nevienadienių veikėjų sprendimų, bet ko norėti, kai filmo tikslas tapti produktu, o ne meno išraiška?

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 41/100

IMDb: 5.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Naminių gyvūnėlių kapinės" / "Pet Sematary"

Sveiki,

Praėjo lygiai 30 metų nuo 1989 metų siaubo knygų karaliaus Stephen Kingo romano „Naminių gyvūnėlių kapinės“ pirmosios ekranizacijos, tad šiemet sulaukėme naujos šio kultinio filmo versijos „Naminių gyvūnėlių kapinės“ (angl. Pet Sematary) (2019). Tiesa, tai jau nebe pirmas kartais, kada po ilgo laiko perkuriamos jau klasika tapusios šio rašytojo ekranizacijos. Jeigu neklystų, paskutinis lyg ir buvo „Kerė“. Dažniausiai taip nutinka, kad palyginus su pirmosiomis versijomis, naujosios ekranizacijos nuvilia...

Tiesą sakant, ne ką iš vaikystės prisimenu iš pirmosios ekranizacijos. Galimas daiktas, kad filmui įpusėjus tiesiog užmigdavau, nes vaikystėje nelabai (kaip ir daugeliui iš mūsų) neleisdavo žiūrėti siaubo filmų. Dabar laikai kiti... Visgi šioji ekranizacija nėra jokia tragedija, viskas prasideda kiek pernelyg nuvalkiotai šabloniškai – jauna šeima su dviem mažais vaikais atsikrausto į atokų provincijos namą, kuriame ima dėtis keisti dalykai, nes į jų valdas patenka naminių gyvūnėlių kapinės, už kurių plyti paslaptingos mistinės pelkės. Jeigu tose pelkėse palaidosi naminį gyvūnėlį, jis sugrįš pas tave gyvas, tačiau jau pasikeitęs – agresyvus ir demoniškas. Nereikia turėti itin didelės fantazijos, kad suprastum, kuo visa tai pasibaigs, kai ateis laikas palaidoti vieną šeimos narį...

Naujoji filmo versija, kad ir pasižymi šviežiais vaizdiniais ir šiuolaikiniais atributais, tačiau kažin kokio siaubo stebuklo nesitikėkite. Veikėjai veikia pagal skausmo ir netekties logiką, ypač vyrukas, kuris nori susigrąžinti dukrą, nors geriausias to pavyzdys – prisikėlęs siaubūnas naminis katinas Čerčilis vyrukui nieko nepasako apie demonišką prigimtį ir būsimus padarinius. Ar taip blogai geisti sugrįžtančių vaikų? Taip! Laikas susitaikyti su žmogaus trapumu ir mirtingumu, tačiau šiame filme nemirtingumas tampa gyvųjų pragaištimi.

Manau, kad filmą buvo galima „sukalti“ ir kur kas atmosferiškesnį, dabar atrodė pernelyg amerikietiškai šabloniškas, veikėjai vienkrypčiai, nors štai žmonelei ir vaidenasi mirusi ligonė sesuo, tačiau visa tai neišplėtota, viskas daugiau ar mažiau „tik tarp kitko“, tik dėl to, kad romane apie tai rašoma. Buvo galima pasitelkti ir kitokį šios istorijos režisūrą, matymą, padaryti kokį noir stiliumi arba net nežinau... Tačiau filmas ryškiai užsakytas pratęsti tai, kas jau buvo papasakota 1989 metų versijos matyme.

Tai tikrai ne pats prasčiausias siaubo filmas, bet ir kažin koks – pasikartosiu – ne stebuklas.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Kuri diagnozė ir ką ji reiškia? Bibliobibulis, Tsundoku, Abibliofobija

Sveiki,

Neseniai iš leidyklos Sofoklis gavau taip geidžiamą Man Booker International trumpojo sąrašo Amos Oz knygą „Judas“ ir jame aptikau puikius knygos skirtukus. Kažkada juos rinkdavau, tačiau, kai stalčius prisipildė, visokios kraustynės ir apsivalymai kartais pasitarnauja į naudą, todėl kolekciją tiesiog laisva valia sušlaviau į šiukšlių dėžę. Dabar skirtukus tiesiog palieku perskaitytoje knygoje ir bevartant seniai perskaitytas knygas smagu šį bet tą ten atrasti ir prisiminti...

Sofoklio viename iš skirtukų radau knygų žiurkėms, knygų gurmanams ir literatūrologams galgi net rašytojams tinkančius tris terminus, prie ko knygų fetišizmas gali privesti. Taigi.

Jus gali kamuoti bibliobibulizmas, o toks žmogus vadinamas Bibliobibuliu – tai žmogus, kuris per daug skaito. Skaitau ne tiek ir daug palyginus su kitais, nes neturiu tiek daug laiko, tačiau neturėdamas tiek daug laiko neleidžiu sau skaityti bet ko.

Kitas japoniškas terminas Tsundoku – tai reiškinys, kai prisiperkama daug knygų, bet jų neskaitoma. Nepasakyčiau, kad šis terminas tiktų man, tačiau kartą permetus knygų alkis būna didžiulis t. y. Vilniaus knygų mugėje, kurioje paprastai susišlaviu visas geidžiamiausias naujienas, naiviai manydamas, kad bent kokius tris mėnesius nepirksiu jokios knygos ir skaitysiu iš tos krūvos. Dažniausiai vis tiek lieka bent kelios knygos neskaitytos, nes... ir vėl nebelieka laiko, nes ateina naujos knygos.

Abibliofobija – tai baimė, kad baigsis dalykai, kuriuos galima skaityti. Nesąmonė! Dažniausiai norisi kuo greičiau perskaityti, kad galėčiau kuo greičiau užsikabinti už kitos knygos, kuri, visgi viliesi, bus dar geresnė. Bet jeigu yra šis žodis, vadinasi, turėtų būti ir reiškinys. Gal tai jūsų diagnozė?

Visgi reiktų sukurti naują terminą, tinkantį man t. y. pačių naujausių knygų troškulys, kai dar neperskaitai ir tų per paskutinį pusmetį susikaupusių naujienų-sensacijų-būtinųperskaityti.

Jūsų Maištinga Siela

Ilgasis Booker Prize 2019 knygų sąrašas / Booker Prize 2019 Long List

Sveiki,

Laukiau, kol šiais metais paskelbs Booker Prize ilgąjį knygų sąrašą ir pramiegojau, nes tik iš facebooko sužinojau, jog jis jau paskelbtas, net buvau pamiršęs datą, gal dėl to, kad vasara, atostogos, galvoje zuja kasdieniai kiti dalykai. Iš tikrųjų labai laukiau šio sąrašo, nes šiemet pirmieji metai, kada pasikeitė šios premijos mentoriai, kurie anksčiau buvo „Man Group“. Visgi galvojau, ar pasikeitus mentoriams, kaip nors ši premija patirs didelių pokyčių, tačiau pokyčių neįvyko, pasikeitė nežymiai tik premijos pavadinimas, o pažvelgus į ilgąjį sąrašą tampa aišku, kad nemaža dalis pavardžių Booker premijos pretendentai – veteranai, jau pelnę arba nekartą nominuoti šiai premijai, pavyzdžiui, Margaret Atwood, Salman Rushdie ar Deborah Levy.

Paskutiniuoju metu Bookerio laimėtojais ir nominantais labai domisi mūsų lietuviškos leidyklos, tad nusprendžiau trumpai apžvelgti knygas, kurių dalis, manau, tikrai per artimiausius kelerius metus sulauksime ir lietuviškai.

Bernardine Evaristo (UK), Girl, Woman, Other (Hamish Hamilton)

Goodreads reitingas 4.49

„Mergina, moteris, kita“ – tai 12 istorijų grandinė, papasakota šiuolaikiškai ir dinamiškai. Tos istorijos apie skirtingas moteris, dažniausiai juodaodes, gyvenusias įvairiais laikotarpiais ir jų asmenines kovas.

Chigozie Obioma (Nigeria), An Orchestra of Minorities (Little Brown)

Goodreads reitingas 3.75

„Minorinis orkestras“ – tai iš Nigerijos kilusios rašytojo romanas apie naivuolį paukštininką iš Nigerijos, kuris įsimyli turtingą merginą, kuri bando nusižudyti. Galiausiai jis emigruoja mokytis į Kiprą, tačiau jį apgauna ir jis tampa klajojančiu benamiu... Tai ilgas širdį veriantis epas, kaip žmogus kuo labiau leidžiasi į pasaulį, tuo labiau jis tolsta nuo savo svajonės. Šitą ir aš mielai perskaityčiau.

Deborah Levy (UK), The Man Who Saw Everything (Hamish Hamilton)

Goodreads reitingas 3.85

„Žmogus, kuris mato viską“ iš tikrųjų nemato nieko. Va, šitą tai tikrai noriu, kad kas išverstų! Romane pasakojama apie 1988 metus, kada pagrindinis veikėjas Solas rašo politinį esė apie Vokietijos Demokratinę Respubliką, jis įsivelia į politinius niuansus, tačiau „serga“ „The Beatles“ muzika, bando nusifotografuoti perėjoje, kurioje legendinė grupė padarė albumo viršelio nuotrauką, galiausiai apmąsto savo nevykusius santykius... Staiga istorija pakrypsta ir apie šiuolaikinę Europą, viskas atrodo chaotiška, nes autorė sulieja žmogaus veiksmų cikliškumą su istoriniais Europos kontekstais, kurie dėsningai atkartoja veikėjo gyvenimo periodiškumą. Kvepia tiesiog labai gera knyga, o autorei tai jau trečioji Booker nominacija. Netrukus BALTO leidykla išleis jos knygą „Karštas pienas“ – prieš trejetą metų nominuota Bookeriui.

Lucy Ellmann (USA/UK), Ducks, Newburyport (Galley Beggar Press)

Goodreads reitingas 4.33

„Antys, Newburyportas“ – tai ilgiausias ir storiausias šiais metais Bookeriui nominuotas romanas, kurį parašė amerikiečių romanistė. Knyga jau vadinama romano žanro revoliucija ir daug kas ja susidomėjo. Šioje istorijoje aprėpiama informacinio poveikio šiuolaikinių žmonių gyvenime žala, kai nuolat esame gąsdinami karais, nuodais, nesveiku maistu, šaudynėmis mokyklose ir visais negatyviais įvykiais, kuriuos kasdien girdime ir veikia mūsų sąmonę, kai jaudinamės net ne dėl savo problemų, o viso pasaulio... Romanas, manau, daug žadantis, aktualus ir globalus.

Valeria Luiselli (Mexico/Italy), Lost Children Archive (4th Estate)

Goodreads reitingas 3.90

Autorės knygoje „Prarastų vaikų archyvas“ pasakojama apie vyrą ir žmoną, kurie su dešimtmečiu sūnumi sėda į automobilį „Volvo“ ir susiruošia pervažiuoti nuo rytinės pakrantės kone pusę JAV, kad surinktų medžiagos savo dokumentiniams darbams ir patirtų gamtos grožį. Šeima keliauja, viskas atrodo idealu, tačiau juos pasiekia žinia, kad prie Meksikos ir JAV sienos yra sulaikyti tūkstančiai vaikų, kurie vėl bus išsiųsti į Meksiką nežinia kokiam likimui, nes jie negali patekti į JAV... Gaubiami šio politinio įvykio, netrukus paaiškėja, jog sūnus šioje kelionėje jaučia, kad tarp tėvo ir mamos vis labiau versi santykių bedugnė... Romanas pasižymi pasakiškai gražiai aprašoma kelione, subtiliais santykių atskleidimais ir prisiminimų, patirčių archyvavimu kiekvienam iš knygos veikėjų.

Jeanette Winterson (UK), Frankissstein (Jonathan Cape)

Goodreads reitingas 4.00

Autorė lietuviams puikiai žinoma dėl knygos „Apelsinai ne vieninteliai vaisiai“, „Kam būti laimingai, jeigu gali būti normali?“ Šįkart ji parašė romaną „Frankisšteinas“, kuris yra apie žmonių kūnus, kuriuose jie gyvena, ir kūnus, kuriuos jie norėtų turėti. Remdamasi dalinai „Frankenšteinu“ autorė kuria ir rimtą, ir kartu juokingą pasakojimą apie transeksualų gydytoją, apie Viktorą, kuris grįžta gyventi pas mamą ir bando sukurti sekso lėlę vienišiems vyras... Iš anotacijos matyti, kad romanas aktualus jau vien dėl to, kad gyvename kūno kulto laikotarpiu ir visi daugiau ar mažiau turime sudėtingą santykį dėl savo netobulumu. Manau, romanas išties įdomus.

Salman Rushdie (UK/India), Quichotte (Jonathan Cape)

Goodreads reitingas 4.44

Dar tik pasirodantis romanas pasauliniu mastu senbuvio Booker rašytojo Salman Rushdie romanas „Kichotas“ yra šių dienų Don Kichoto pavyzdys. Anuomet Servantesas kūrė šį romaną pašiepti riterių kultūrą, o Rushdie versija siekia pašiepti moralinio ir dvasinio nuosmukį ženklinančią nūdienos kultūrą. Pasakojama apie šių dienų Kichotą, kuris įsimyli televizijos žvaigždę ir kartu su įsivaizduojamu sūnumi leidžiasi per šiuolaikinę šalį, kad įrodytų savo meilę ir ištikimybę... Iš aprašymo atrodo kiek kitoks romanas, nei įprasta S. Rushdie, bet jis ir čia neatsisako savotiško savo juodojo arkliuko – magiškojo realizmo. Manau, anksčiau ar vėliau romaną matysime lietuviškai, nes šis rašytojas pas mus skaitomas.

Max Porter (UK), Lanny (Faber & Faber)

Goodreads reitingas 4. 25

Kaip daugelis sutaria dėl šios knygos – ji keista ir tuo įdomi! Rašytojas pasakoja apie netoli Londono įsikūrusį mažą miestelį, jo žmones ir gyvenimus. Autorius sujungia mitologiją su šių dienų realybe, stebi pavienius miestelėnus ir pasakoja jų istorijas... Galiausiai viso miestelio žmonės tampa orkestru, vienu balsu, kurį klausosi mitinė būtybė iš praėjusio amžiaus, kurią vietos vaikai vaizduoja kaip gamtos-miško būtybę. Daugelis romaną vadina drąsiu ir originaliu.

Margaret Atwood (Canada), The Testaments (Vintage, Chatto & Windus)

Goodreads reitingas 3.95

Kanadiečių rašytojos Margaret Atwood romanas „Testamentas“, žinoma jau iš viršelio, yra 1984 metais pasirodžiusio romano „Tarnaitės pasakojimas“ tęsinys, kuris paaiškina ne vieną dešimtmetį skaitytojus kamavusius klausimus, kas nutiko Ofredai. Teko man skaityti pirmąją dalį dar prieš pasirodant serialui, ir romanas pasirodė išties labai geras. Manau, jeigu ne TV serialas, prie kurio scenarijaus padirbėjo rašytoja, šios knygos tęsinio tikriausiai nė nebūtų. Atwood puiki romanistė, už „Aklasis žudikas“ 2000 metais ji jau pelnė Booker ir tai įspūdingas kūrinys, tik labai bijau, kad šioji knyga yra tik literatūriškai perteikta jos scenarijaus kita versija...

Kevin Barry (Ireland), Night Boat to Tangier (Canongate Books)

Goodreas reitingas 4.11

Airių rašytojo romanas „Naktinis laivas į Tangerį“ pasakoja apie du pagyvenusius nusikaltėlius Morisą ir Čarlį, kurie naktinėja laive ir laukia vieno iš jų dukros. Šioji naktis jiems lemtinga, kadangi jie iš naujo permąsto ir prisimena savo draugystę, bendradarbiavimą, smurtą, nusikaltimus ir visus praeityje patirtus nuotykius. Rašytojas su nepaprastu humoro jausmu ir lyrizmu perteikia dviejų korumpuotų vyrų gyvenimus.

Oyinkan Braithwaite (UK/Nigeria), My Sister, The Serial Killer (Atlantic Books)

Goodreads reitingas 3.79

Iš Nigerijos esanti rašytojo šiemet su romanu „Mano sesuo, serijinė žudikė“ šovė į sensacijų viršūnę ir tikriausiai yra kol kas daugiausiai iš nominuotų goodreads puslapyje sulaukusi komentarų ir įvertinimų... Knygoje autorė tirštai ir juodomis spalvomis aprašo seserų ištikimybę; Ajola žudo savo vaikinus, kuriuos įsimyli, o sesuo padeda nuslėpti jos nusikaltimo įpročius, tačiau ji negali jos įduoti policijai, nes ji jos sesuo. Tačiau viskas ima keistis, kai Ajola susipažįsta su jos simpatija iš ligoninės... Knyga apie ištikimybę, priedangą, psichinius sutrikimus, manau, tokia knyga sudomintų daugelį lietuvių, kurie persisunkę skandinaviškojo stiliaus detektyvų ir norėtų šio to naujo.

John Lanchester (UK), The Wall (Faber & Faber)

Goodreads reitingas 3.70

Britų rašytojo distopinis romanas „Siena“ tik iš pažiūros gali priminti „Sostų karų“ saugomą sieną nuo žiemos ir nakties klajūnų... Kylant vandeniui žmonės ima gyventi salose, jie save izoliuoja statytinėmis sienomis, tarp tautų kyla karai, o pagrindinis veikėjas saugo sienos ruožą nuo priešų, bet kartu paklūsta ir savo viršininkams. Tai kataklizmų distopija, kuri ne vien apie klimatą, bet ir apie politinius valdžios užkulisius, skaldymą ir valdymą.

Elif Shafak (UK/Turkey), 10 Minutes 38 Seconds in This Strange World (Viking)

Goodreads reitingas 4.10

Šios autorės lietuviams pristatinėti nereikia. Leidykla „Tyto alba“ periodiškai kasmet išleidžia po vieną jos romaną ir ją puikiai daugelis skaito, nors man pačiam kol kas neteko... Naujausias autorės romanas „10 minučių, 38 sekundės šiame keistame pasaulyje“ pasakoja apie mirštančią moterį Leilą, kuri prisimena visą savo gyvenimą. Kaip ir O. Pamukui, taip ir šiai turkų rašytojai, neužtenka papasakoti vien tik žmogaus gyvenimą, šalia visada pasakojama egzotiškų tradicijų turinčios tautos istorija.

Filmas: "Keršto planas" / "Destroyer"

Sveiki,

Jau seniai nemačiau aktorės Nicole Kidman taip įdomiai ir savotiškai nugrimuotos kaip filme „Keršto planas“ (angl. Destroyer) (2018), kurioje ji atliko buvusios narkomanės ir alkoholikės, tapusios detektyve, vaidmenį. Filmą režisavo režisierė ir aktorė Karyn Kusama, kuri dar anuomet, pristačiusi fantastinį veiksmo filmą „Aeon Flux“ (2005) man nepadarė absoliučiai jokio įspūdžio, bet kas nesuteikia dar vieno šanso, kai į projektą pakviečia tokio kalibro aktorę kaip N. Kidman?

Visgi šiame niūriame filme slampinėjanti N. Kidman su vienu ir tuo pačiu odiniu švarkeliu ir apšepusiu peruku man priminė seną gerą kietą lesbietę, tačiau šioji detektyvė kuopia savo praeities lovį ir bando visomis išgalėmis sutvarkyti dukros Šelbės gyvenimą. Filmo pagrindas – socialinio dugno kriminalas, pagrįstas smurto ir keršto forma. Pasakojimas sukonstruotas chaotiškai, veikiant vienoje laiko erdvėje, bet nuolat nusikeliant į praeities įvykius, kurie pamažu paaiškina veikėjos elgseną ir sudėlioja biografinę istoriją... Visgi šiame niūriame filme viskas labai greitai pabosta. Režisierė bando išlaikyti trileriui būdingą ritmą ir vietomis jai tikrai pavyksta, pavyzdžiui, susišaudymo scena, kurioje pasirodo serialo „Juodoji našlaitė“ žvaigždė Tatiana Maslany, tačiau po to seka sunkus gumos tempimas, daugelis scenų tuštokos, ištęstos, nenusisekusios.

Apskritai kalbama, manau, kad šiam filmui išsiskleisti trukdė du pagrindiniai dalykai – režisūra ir scenarijus. Kai scenarijuje sudedama viskas, ką iš esmės kinas jau yra papasakojęs (motina, besivaikanti savo praeities ir trokštanti keršto už mylimojo nužudymą) ir kai tas scenarijus tiesiog vos kiek kitokiu rakursu bando, bet nepavyksta, išartikuliuoti viso to nors kiek kitoniškiau, tada reikia super talentingo režisieriaus, kuris gebėtų bent tą medžiagą surežisuoti netikėtai, tačiau ir filmo režisūra nėra aukšto pilotažo – daugelis dalykų bespalviai, beskoniai ir kerštaujanti motina atrodo truputį nuobodžiaujanti ir, tiesą sakant, nelabai įdomi nei kaip kerštaujanti asmenybė, nei kaip nevykusi motina. Kelios geresnės scenos neatperka blankoko visumos įspūdžio, o po neįprastu N. Kidman makiažu slepiasi iki galo taip ir neišnaudota aktorė, kuri atrodo, padarė viską, ką reikėjo, tačiau, kai scenarijus neįdomus, o režisūra be kibirkšties, tada belieka kas dešimt minučių tikrinti, ar filmas greit pasibaigs...

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb:6.2

Jūsų Maištinga Siela