Serialas: "Tarnaitės pasakojimas" (Tarnaitės istorija) trečias sezonas / "The Handmaid's Tale" (season 3)

Sveiki, skaitytojai,

Paskutiniu metu esu apleidęs serialus dėl laiko stokos, o ir kiek galima juos žiūrėti – jie „suėda“ nemaža laiko, tad iš tikrųjų džiaugiuosi kiek nuo jų atsiplėšęs. Paskutiniu metu žiūrėjau tik trečiąjį „Tarnaitės istorija“ sezoną, kai kur verčiama pagal knygos pavadinimą „Tarnaitės pasakojimas“ (angl. The Handmaid‘s Tale).

Be didesnių įžangų ir turinio aprašų pabandysiu štrichais apsakyti pagrindinius trečiojo sezono pastebėjimus ir mano nusistebėjimus. Pradėkime nuo to, kad antrasis sezonas pasibaigė fantastiškai geroje įtampoje: Liepa su savo prievartos vaisiumi turėjo pabėgti į Kanadą, bet lemtingą akimirką apsisuko ant kulno ir grįžo į prievartos šalį. Liepa kaip katė, kuri turi devynis gyvenimus ir visada ras galimybę išgyventi. Jau aišku net po pirmojo sezono, kad tam tikri veikėjai seriale turi neliečiamybę ir jie idėjiškai niekaip negali atsirasti ant sienos, pamauti ant kablio ar pakabinti miesto centre ant kilpos. Tuo tikriausiai ir skiriasi serialas nuo knygos, kad knygoje viskas įtempta ir nesaugu, viskas gali greitai pasistūmėti iki mirties bausmės, o seriale to pavojaus (tam tikriems veikėjams) nebelieka; tarnaitės laisvai rengia sąmokslus, maištauja prieš namų šeimininkus ir, atrodo, kad pamažu serialas atsiplėšia nuo pagrindinės Margaret Atwood romano idėjos ir atmosferos.

Trečiajame sezone tarnaitės ir martos padaro tokį šuolį, kad jos tampa gerai organizuotomis pasipriešinimo ir kontrabandos grupuotėmis, kas, aišku, tėra tik kaip knygos tęstinumas, nes su pirmuoju sezonu ir užsibaigė knyga, o kažką naujo sugalvoti ir pateikti visgi reikėjo.

Neapleidžia jausmas, kad trečiasis sezonas visgi pateko į idėjinį ir siužetinę smegduobę, kai pirmajame sezone jau beprotiškas pasaulis „nupieštas“, perteiktos antiutopinės tos visuomenės idėjos ir vaisingų moterų išnaudojimas, tad kituose sezonuose viskas tampa panašu į gumos tempimą. Uždelsta veikimo bomba tampa pati Liepa, kuri turėjusi pabėgti į Kanadą, lyg ir ryžtinga nusprendžia „paimti“ vietos valdžią ir atkeršyti palikdama penkias gyvas naujas martas pagal jų profesiją, kad galėtų žongliruoti valdžios svertais, tačiau greitai tą idėją sugniuždo patys scenaristai, kai priverčia Liepą savaičių savaitėmis klūpėti ligoninėje prie komoje gulinčios vaikštynių draugužės. Tada man kyla daug klausimų. Ar tikrai jai ten būti būtina? Ar jos pagrindinė funkcija nėra būti namuose ir dalyvauti apvaisinimo ceremonijose, užuot klūpant prie ligonės, kuriai trokšta mirties?

Ką tik buvęs prabudęs skaidrus protas nužudo Liepoje entuziazmą ir ji, švelniai tariant, pradeda psichuoti ir atrodo itin neadekvati nuo klūpojimo prie ligonės. Neadekvati ir kai grįžta pas savo naująjį šeimininką ir nutaria atimti 50 vaikų ir pervežti juos į Kanadą (kas atrodo kaip Liepos pakrikimas) ir tokiu būdu atkeršyti šiai sadistinei valstybei už jos pirmagimės atėmimą.

Viskas atrodo lyg įdomu trilerio vyksmo logikoje, kiekviena serija yra šachmatai, vienas koks nors svarbus strateginis ėjimas ir tai yra serialo vinis, be kurio nebūtų apskritai įdomu žiūrėti. Kitą vertus, darosi akivaizdu, kad nebeadekvati Liepa nebevienintelė, o visas likęs pasaulis kažkoks tampa antiracionalus. Jau nekalbu apie tetą Lidiją, kuriai šiame sezone skiriama viena serija su jos gyvenimo istorija: ji ir taip pamišėlė, psichopatė, išaugusi piktžolė iš savo gyvenimo nelaimių. Bet baisiausia yra tas perdėtai pateiktas vaikų gamybos, globos ir troškimo apsaugoti maniakiškumas.

Pradėkime nuo Serenos, kuri stengiasi susigrąžinti Nikolę – pati sava valia atidavė Kanadon, o dabar stengiasi ją susigrąžinti. Net ne savo dukrą, o draskosi labiau nei Liepa! Na, nereikia apsimesti, kad ji itin gera, kad palaužta neišsipildžiusio motiniškumo instinkto ir garbina tuos kūdikius kaip mažuosius dievukus. Visos mėlynai vilkinčios motinės atrodo psichuojančios, visiškai nemotinos, o kažkokios sektantės. Kur čia prasilenkiama? Valstybėje, kur šitaip branginama nauja gyvybė, kūdikiai ir vaikai – čia pat gyvybė kaip šiukšlė, ji traiškoma, žmonės žudomi viešai ir tai... Nelogiška! Ką jie tikisi tokiu būdu užauginti? Toje aplinkoje naują kartą?

Liepos veiksmai dėl savo dukrų kiek pateisinami, ji net atrodo kartais kur kas racionalesnė motina nei kvaištelėjusi Serena, kuri „triedžia iki kulno“ vos pamačiusi kūdikį. Vietomis seriale išties viskas perspausta: tarp valdžios galios ir žmogiškųjų vertybių, instinktų pavojaus metu pasireiškimo yra kažkoks nenormalus atotrūkis, kurį bando užgniaužti trilerio žanre neblogai surikiuoti motyvai, tačiau motyvų atvaizdavimas ir išryškinimas seriale tampa ekspresyviai hiperbolizuotas ir jau pernelyg nutolęs ne tik nuo realybės, bet ir sveiko proto. Kitaip sakant, socialinio gyvenimo kritikos serialo idėjos pereina prie fantastinių ir iš piršto laužtų aspektų, kas galbūt veiksmo atžvilgiu paaštrinta intrigų lygmenyje, tačiau netenka vidinės įtampos, ką dar išlaikė pirmasis sezonas.

Buvo bandoma papasakoti ir Emili, pabėgusios į Kanadą lesbietės tarnaitės, istoriją, kuri mažumėlę jaudino, tačiau sezonas ją vėliau išmetė ir ji tik parodoma paskutiniojoje serijoje. Tiesa, finalinę sceną visgi sužiūrėjau kiek sukandęs dantis, nes jautėsi vilkinimas, ypač tas pabėgimo planas, jis jau nebebuvo toks dinamiškas ir aštrus, koks antrajame sezone: per daug chaoso, per daug viskas tampa aišku, per daug akivaizdu, kad scenaristai bando kapituliuotis galingai į ketvirtą sezoną, tačiau išėjo ne taip stipriai.

Akivaizdu jau nuo finalinės serijos pradžios, kad Liepa turi likti distopiniame pasaulyje, o vaikus išsiųs į Kanadą. Galiausiai serijos finalas pasiteisina: Liepa tampa dar didesne didvyre už antrojo sezono Liepą, tačiau, deja, jos misija dar nesibaigė, ji pašauta lieka toje vaikų fetišizmo valstybėje, kur būtinai, (kaip teta Lidija antrojo sezono gale gavusi peiliu dūrius), prisikels nuo šautinės žaizdos ir būtinai dar sudalyvaus lemiamuose mūšiuose už laisvę ir vaikus. Ksena be šarvų toliau tęs žygius. Tik ar beužteks parako serialo kūrėjams, nes akivaizdu, kad serialui kažko ima labai pritrūkti.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Keršto planas" / "Destroyer"

Sveiki,

Jau seniai nemačiau aktorės Nicole Kidman taip įdomiai ir savotiškai nugrimuotos kaip filme „Keršto planas“ (angl. Destroyer) (2018), kurioje ji atliko buvusios narkomanės ir alkoholikės, tapusios detektyve, vaidmenį. Filmą režisavo režisierė ir aktorė Karyn Kusama, kuri dar anuomet, pristačiusi fantastinį veiksmo filmą „Aeon Flux“ (2005) man nepadarė absoliučiai jokio įspūdžio, bet kas nesuteikia dar vieno šanso, kai į projektą pakviečia tokio kalibro aktorę kaip N. Kidman?

Visgi šiame niūriame filme slampinėjanti N. Kidman su vienu ir tuo pačiu odiniu švarkeliu ir apšepusiu peruku man priminė seną gerą kietą lesbietę, tačiau šioji detektyvė kuopia savo praeities lovį ir bando visomis išgalėmis sutvarkyti dukros Šelbės gyvenimą. Filmo pagrindas – socialinio dugno kriminalas, pagrįstas smurto ir keršto forma. Pasakojimas sukonstruotas chaotiškai, veikiant vienoje laiko erdvėje, bet nuolat nusikeliant į praeities įvykius, kurie pamažu paaiškina veikėjos elgseną ir sudėlioja biografinę istoriją... Visgi šiame niūriame filme viskas labai greitai pabosta. Režisierė bando išlaikyti trileriui būdingą ritmą ir vietomis jai tikrai pavyksta, pavyzdžiui, susišaudymo scena, kurioje pasirodo serialo „Juodoji našlaitė“ žvaigždė Tatiana Maslany, tačiau po to seka sunkus gumos tempimas, daugelis scenų tuštokos, ištęstos, nenusisekusios.

Apskritai kalbama, manau, kad šiam filmui išsiskleisti trukdė du pagrindiniai dalykai – režisūra ir scenarijus. Kai scenarijuje sudedama viskas, ką iš esmės kinas jau yra papasakojęs (motina, besivaikanti savo praeities ir trokštanti keršto už mylimojo nužudymą) ir kai tas scenarijus tiesiog vos kiek kitokiu rakursu bando, bet nepavyksta, išartikuliuoti viso to nors kiek kitoniškiau, tada reikia super talentingo režisieriaus, kuris gebėtų bent tą medžiagą surežisuoti netikėtai, tačiau ir filmo režisūra nėra aukšto pilotažo – daugelis dalykų bespalviai, beskoniai ir kerštaujanti motina atrodo truputį nuobodžiaujanti ir, tiesą sakant, nelabai įdomi nei kaip kerštaujanti asmenybė, nei kaip nevykusi motina. Kelios geresnės scenos neatperka blankoko visumos įspūdžio, o po neįprastu N. Kidman makiažu slepiasi iki galo taip ir neišnaudota aktorė, kuri atrodo, padarė viską, ką reikėjo, tačiau, kai scenarijus neįdomus, o režisūra be kibirkšties, tada belieka kas dešimt minučių tikrinti, ar filmas greit pasibaigs...

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb:6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Valstybės paslaptis" / "The Post"

Sveiki,

Jau seniai nebestebina, kad kasmet sukuriama po itin politizuotą amerikietišką filmą, kuris nori-nenori vis tiek bus prastumas į „Oskarų“ ceremoniją. Jau seniai Holivudas tapo politizuoto kino kulto apdovanojimas ir nepamatyti tame sąraše naujausio S. Spielberg filmo „Valstybės paslaptis“ (angl. The Post) (2017) tikriausiai būtų kiek keista. Kitą vertus mums, lietuviams, gyvenantiems šiek tiek atokiau nuo Amerikos realijų tai yra galimybė suvokti šios supervalstybės raidą, istoriją ir kultūrą. Ir ko čia slėpti – tai galimybė šiek tiek ir patiems apsikuopti.

„Valstybės paslaptis“ – tai istorinis filmas apie dienraščio „The Washington Post“ atliktą žygdarbį aštunto dešimtmečio pradžioje, kai Amerikos prezidentai melavo amerikiečiams apie Vietnamo karo užkulisius – pralaimėtas bergždžias karas ir tūkstančiai mirusiųjų tebuvo vienas didelis manevras palaikyti amerikietiškam išpūstam išdidumui, kad šalis esanti galinga ir garbinga. (Panašiai man čia su perdėta D. Thrump‘o amerikietiška vizija šiandien ir tik keista, kodėl Amerika dar ne kare, juk tai taip „didvyriška“). Taigi dėmesio centre – The Post savininkai, kurie priima esminį sprendimą paviešinti žinią, rizikuodami ne tik kampanija, bet ir savo visu gyvenimu. Aišku, kaip jau būna tokio tipažo kine, viskas baigiasi skaidriosios pusės pergale – juk kitaip nė nebūtų tokio kino! Filmas man priminė prieš kelerius metus matytą „Didžioji skola“ (2015), kuris panašia ofisinio stiliaus drama, kai visa tautos sąžinė suguldoma ant vieno stalo.

Nors galima kaltinti dėl „Oskarų“ polinkio palaikyti politizuotus filmus, kartu toks kinas iš tikrųjų yra ir apsivalymas patiems amerikiečiams, klaidų pripažinimas – mes, lietuviai, tikriausiai irgi tokį kiną palaikome. Prisiminkime „Emilija iš Laisvės alėjos“... Visgi Tom Hanks ir Meryl Streep buvo kaip visada šaunūs. Nežinau, ar būčiau nominavęs M. Streep į geriausias aktores už šį vaidmenį, nes, Dievas mato, ji turėjo kur kas geresnių vaidmenų savo karjeroje, tačiau kaip „Oskarai“ be M. Streep? Kažkaip jau net nebe „Oskarai“, tad nieko nenustebino, kad ji tepasitenkino eiline nominacija. Visgi filmas įtraukiantis, atmosferinis, aštrokas politikos ir viešumos žaidimas. Manau, filmui pavyko tai, ko tikėtasi – paklausti žiūrovo: o kaip tu būtum pasielgęs šių veikėjų vietoje?

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Get Out" / "Pradink"

Sveiki,

Ką geriausia žiūrėti ilgais ir nuobodžiais vakarais? Ogi siaubo filmus! Aš juos taip mėgstu ir, jau ne paslaptis, kad dažniau jais esu linkęs nusivilti, nei pasitenkinti, bet priešingai nei paprastai, filmas „Pradink“ (kitur verčiama kaip „Nešdinkis“ arba „Dink“) (angl. Get Out) (2017) nustebino savo originalumu. Ne daug amerikietiškų siaubo kino juostų, kurios dar nors kiek mane nustebintų, tačiau kasmet atsiranda po keletą ir šis bus vienas iš jų. Taip, atsiliepimų apie šį filmą jau prirašytos pilnos upės interneto: ir nuobodus, ir užvedantis ir vėl įtampą prarandantis filmas... Ir toks įspūdis, kad tuos komentarus visgi rašo masinio kino žiūrovai, kurie pripratę prie patogios ir jau atpažįstamos struktūros.

Visų pirma, filmas turi bauginti savo psichologine įtampa, o ne senais triukais, štai filmas „Pradink“ pasakoja apie juodaodį simpatingą vyruką, kuris važiuoja su mergina pas jos tėvus ir jis baisiai jaudinasi, kad jis yra juodaodis. Staiga jis atsiduria draugingoje merginos namų aplinkoje, tačiau pamažu per rasistinę prizmę ima dėtis itin sunkiai protu paaiškinami dalykai. Žiūrovas irgi pasimetęs ir sutrikęs, nes jis mato, bet negali įtarti, kas nutikę tokio blogo ir antgamtiško, tačiau nuobodžiauti netenka, nes daug įtarimų, hipotezių veda prie gerai suplaktos mokslinės fantastikos ir, pasirodo, kad nieko čia pernelyg antgamtiško, kaip buvo galima manyti, nevyksta.

Filmas išties turi gerą scenarijų, įtampą, spėliones, išlaiko dėmesį, gerai išvystyta psichologinė pusė, suderinta drama, paslaptis ir mokslinė fantastika... Tiesiog žiūri filmą ir stebiesi, kad tarp visokių tokio tipažo vidutinybių dar būna ir tokių filmų, kurie priverčia retkarčiais pamiršti, kad kvėpuoju. Juk tikrasis siaubas visgi yra ne skerdynės, ne už kampo tykantis pavojus, ne sienoje gyvenantis vaiduoklis, o klaiki nežinomybė ir įtarumas. Išties naujasis siaubo filmas dvelkia mistika, originalumu ir įtaiga, kuri gali patenkinti, manau, tiek išrankų žiūrovą, tiek masinių filmų.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išgelbėti poną Benksą" / "Saving Mr. Banks"

Sveiki, kino mėgėjai,

Teko pamatyti dar vieną filmą. Šįkart „Išgelbėti poną Benksą“ (angl. Saving Mr. Banks) (2013). Filmas sulaukė ne tik palankių žiūrovų vertinimų, bet ir kino kritikų atsiliepimų. Emma Thopson, kuri buvo anų metų atradimas kine, mane inspiravo nedelsiant pažiūrėti jos naujausią darbą, kuris įvertintinas prestižiškiausiomis nominacijomis – tarp jų ir pretendentė į „Oskarus“. Na, E. Thopson jau labai seniai nebuvo sulaukusi tokių puikių įvertinimų – 1992 ir 1995 metais pelnyti „Oskarai“ kažkaip ilgai leido ją išstumti iš favoričių sąrašų, bet aktorė, regis, išgyvena tikrą kūrybos renesansą ir tikina, kad pagaliau jaučiasi suaugusi, nors neseniai aktorei sukako 55 metai! Kita priežastis – talentingasis Tom Hanks, apie kurį tikriausiai ir nebereikia nieko sakyti, viskas ir taip aišku.

Šie abu talentingi aktoriai įkūnijo realiai egzistavusius menininkus – Pamelą Trevers ir Voltą Disnėjų. Filmas sukurtas pagal tikrus faktus, išlikusius įrašus, aistringai kuriamas aikštingas P. Trevers charakteris ir pasaulis, kuris ne iškart galbūt mane sužavėjo, tačiau po seanso visgi nepaliko abejingo ir kartu su personažu braukiau ištryškusią ašarą. Filmas kažko visgi turi. Pasakojimas nors ir lengvokas, primena Hholivudinę manierą – garso takelis, emocija, grimas, tinkami žodžiai, tonacija – viskas pagal tam tikrą schemą, kuri, rodos, nebegali nustebinti, tačiau dėka išvystyto scenarijaus, gero aktorinio meistriškumo filmas staiga tampa gyvybingas, stilingas, nuoširdus, nors ir „disnėjiškas“. Skaudi Pamelos Trevor vaikystė, tėvo mirtis susieta su kūriniu „Merė Popins“ ekranizacijos sunkumais, atskleidžia sudėtingą rašytojos vidinį pasaulį, skaudulius, kuri ši asmenybė nenorėjo pripažinti ir atiduoti visuomenei sulesti it maitą.

Filmas man patiko, nors pirmąją jo valandą gal kiek ir buvau nusivylęs, nes tikėjausi kažko geresnio iš pačios biografijos, bet vėliau tiesiog viskas sugulė, tapo savaime išspręstu reikalu. Labai patiko scena, kada V. Disnėjus atskrenda į Londoną pas Pamelą Trevers ir per atvirą pokalbį įvyksta didžiulis dvasinis sprogimas, atvirumo minutėlės prie arbatos puodelio, kai skilinėja visos kaukės – jau vien dėl šito verta žiūrėti šį filmą.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Namas girios glūdumoj" / "The Cabin in the Woods"

Sveiki visi,

Šįkart noriu pristatyti kino filmą „Namas girios glūdumoj“ (The Cabin in the Woods) (2012 m.). Tai vienas naujesnių amerikiečių siaubo filmų, kurios, tiesą sakant, ir nebūčiau žiūrėjęs, jei ne keli užtikti kritikų straipsniai apie šį filmą, o ir IMDb, kuriuo iš esmės negalima pasikliauti, neleido prabėgti pro šalį. Ką aš galiu pasakyti? Gal ir nieko, jeigu ir būčiau prabėgęs, tikriausiai nieko nebūčiau praradęs. 

Mano seansas prasidėjo gan pakiliai ir nuotaikingai, bet greitai subliuško po penkių minučių. Žadėtos staigmenos nesulaukiau. Filmas prasidėjo topiškai – būrelis studenčiokų savaitgalį susiruošia į gamtą pastovyklauti su alumi ir „žolyte“. Pagalvojau, Dieve, kur aš tai mačiau? „Penktadienis 13 – oji“? „Edeno ežeras“? „Lemtingas posūkis“? „Spjoviau ant tavo kapo“? WTF? Vėl tas pats per tą patį. Ir visą valandą galvojau, kad drėbsiu šį filmą lauk, nes nebegaliu žiūrėti tų klaikių iš po žemių lendančių zombių ir kvailai neįtikinamų ir „Bado žaidynes“ primenančių stebėtojų būrio, neįtikinamų siaubo scenų. Likusiame pusvalandyje iki finišo pagaliau įvyko žadėtasis kritikų lūžis, herojai patenka po žeme ir patiria tikrąjį siaubą, bet tiesą sakant, koks ten siaubas, nors yra ir gražių specialiųjų efektų. 

Suprantu filmo kritikus, kuriuos galbūt nustebino filmo struktūra – staigus ir netikėtas siužeto lūžis filmui lėtai slenkant link pabaigos – tai pabėgimas nuo nusibodusių ir specialiai kurtų siaubo filmų stereotipų, tačiau man toli gražu neužteko to paskutiniojo pusvalandžio, kad jis atsvertų valandą nuobodžios ir velniai kiek jau kartų matytos pradžios. Manau, labai smarkiai rizikuota, nes tikrai tikiu, kad daug kas išėjo iš kino salės taip ir nesulaukęs lemtingojo lūžio. O lemtingasis lūžis irgi ne stebuklas, jis neišgelbėjo filmo, siaubas liko „muiliniu“ siaubu ir truputį perdėtas ir per daug kruvinas, įtampos ir jausenos kažkur pamirštos filme, lieka daug raudono dažo ir finalinis paaiškinimas, kad ale tamsos dievams reikalingos aukojimo apeigos. Moralas nuobodus ir neoriginalus, išvados nuvalkiotos, reginio mažai, įtampos pabaigoje tik vienas gramas, herojų stereotipinis bukumas erzina iki pat finalo... Nežinau, vaikeliai, manęs šis filmas nepaėmė. Bet neabejoju, kad atsiras, kurie varvins seilę ir kuriems patiks – tai skonio pasirinkimas, o dėl jo, kaip sakoma, nesiginčijama. Nors...

Mano įvertinimas: 4.5/10
Kritikų vidurkis: 72/100
IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela