Knyga: Kim Leine "Amžinybės fjordo pranašai"

Kim Leine. „Amžinybės fjordo pranašai“ – Vilnius: Kitos knygos, 2019 – 496 p.

Sveiki,

Prieš metus prisižadėjau perskaityti daugiau leidyklos Kitos knygos leidžiamų knygų. Jų literatūra išties verta dėmesio, tačiau prasibrauti pro visas beveik kas savaitę po kelias dėmesio vertas išleidžiamų knygų stirtas ir pasiekti šią leidyklą su mano lėtoku skaitymu ir pašaliniais darbais yra nelengva užduotis. Kalendoriniams metams beveik baigiantis ir trūkstant už lango sniegui, matyt, geriausia žiemos arktinį šaltį susigrąžinti per literatūrą, todėl nieko geresnio neradau, kaip visų gerai įvertintą danų rašytojo Kim Leine (g. 1961) romaną Amžinybės fjordo pranašai (dan. Profeterne i Evighedsfjorden), kurią iš danų kalbos išvertė Ieva Toleikytė. Ir iškart, kai perskaičiau, leidykla paskelbė, kad autorius bus vienas iš Vilniaus knygų mugės 2020 metų svečių, tad viliuosi kaip nors prasibrauti pro minią, kadangi norinčių susitikti su autoriumi po tokios perskaitytos knygos bus labai daug.

Panaši tendencija buvo prieš metus, kai Lietuvos rašytojų sąjunga pristatė norvegų rašytojo Roy Jacobsen Neregimieji ir jis tapo Vilniaus knygų kviestine žvaigžde. Skaitant Amžinybės fjordo pranašus kiek jutau R. Jacobsen literatūros prieskonį. Visų pirma gamtinį – atšiaurų, šaltų vėjų perpučiamą, kiek kultūriškai asketišką ir skandinaviškai perteiktą epinį pasakojimą. Tačiau šiaurietiškos gamtos leitmotyvas ir užbaigia šiuos panašumus, nes R. Jakobsen yra izoliuotosios kultūros rašytojas, kuriam rūpi mažos salų ir namų erdvės, o K. Leine užsimoja kurti apie danų diasporą Grenlandijoje, kai vietinės šamaninės kultūros maišosi su XVIII amžiaus pabaigos danų krikščioniais, kai užsiliepsnoja Prancūzijos revoliuciniai laužai, o atokiose ledynų žemėse vis dar veikiama pagal viduramžišką misionierišką principą – skleisti teisingą tikėjimą.

Pasirodo, tai pirmoji trilogijos dalis. Antroji dalis pasirodė originalo kalba tik pernai. Pirmajai daliai autorius skiria daniškąją pasakojimo perspektyvą t. y. jis pasirenka norvegų emigrantą į Daniją Morteną Falką, kuris iš mažo miestelio pakliūva į karališką XVIII amžiaus Kopenhagą, į jos kultūros branduolį. Mortenas studijuoja teologiją ir ruošiasi tapti pastoriumi. Tie penkeri studijų metai tampa kūniškos aistros ir savęs ieškojimo metais.

Akivaizdu, kad Morteno pasaulis sudrumstas Apšvietos epochos tendencijomis ir jis nuolat renkasi tarp mokslo ir teologijos pasaulio, kartoja Ž. Ž. Ruso mintį apie laisvę, turi begalės aistrų, o viena iš jų – parašyti apie tolimosios Grenlandijos augmeniją ir tapti mokslininku. Tai padeda pastoriaus profesija, kadangi jį kaip misionierių paskiria vienoje iš atokių Grenlandijos kolonijų, kur jam neretai tenka būti labiau gydytoju nei tarpininku tarp Žemės ir Dangaus. „Tai iššūkis, sako jis, tiek teologijai, tiek gamtos mokslams. O kartu ir asmeniškai man. Taip, aš tau padėsiu. Čia bus mano sugrįžimas, studijų metais negalėjau klausytis širdies, o buvau priverstas paklusti tėvui ir mokytis kunigu. Sugalvojau patikimą būdą, kaip atlikti abortą (p. 258).“

Kūrinio pradžioje Mortenas pažįsta kūniškąją aistrą. Vienas ryškiausių jo kaip būsimo pastoriaus eksperimentų yra seksas su hermafroditu. Tai kiek keistas autoriaus pasirinkimas, tačiau aš čia įžvelgiau tam tikros autobiografiškumo transformacijos. Mortenas nors ir nėra tikrasis Kim Leine prototipas, tačiau pats rašytojas kilęs iš Norvegijos, emigravo į Daniją, 15 metų yra gyvenęs Grenlandijoje. Tam tikrų bendrų autoriaus kelionės taškų su Mortenu Falku yra ne vienas. Pats K. Leine prisipažino, kad paauglystėje jį tvirkino tėvas – vėlgi nestandartiniai seksualiniai potyriai knygoje išreikšti kitaip, tad ir kitos atskleistos Morteno patirtys, ypač gyvenimas Grenlandijoje, taip pat galimai pertransformuotos autoriaus patirtys, remiantis jau XVIII amžiaus gyvenimo sąlygomis, kada kolonijose per atšiauresnę žiemą galėdavę išmirti iki 90 procentų gyventojų. Visgi pasimylėjimas su hermafroditu, o vėliau knygos pabaigoje įspūdingai aprašytas didysis Kopenhagos gaisras priminė prieš daugel metų skaitytą amerikiečių autoriaus Jeffrey Eudenides Midleseksas, ne ką mažiau įspūdingą istoriją apie hermafroditą; graikų ir turkų karą Smirnos mieste, kurio aprašymo mastas, kai 200 tūkstančių graikų sustumiami mirti į vandenį, primena Kopenhagos gaisro aprašymą, o ir graikų kultūros integraciją į amerikietiškąją primena danų invaziją į grenlandiškąją.

Įspūdingai aprašomos kelionės jūromis; jos atšiaurios, įtaigios, vertos Mobio Diko autentikos. Autorius be galo preciziškai kruopštus kuriant atmosferą. Nors daug, kas giria rašymo stilių, tačiau nepasakyčiau, kad autorius kažin kuo juvelyriškai įmantrus ar turintis išskirtinį pasakojimo tembrą. Priešingai – jis laikosi tvirto ir stabilaus klasikinio epinio pasakojimo, kuriame sutirština istorines ir kiek egzotiškas laikmečio detales, kultūrinius elementus, kurie verčia skaitytojus kilstelėti antakius.

Rašytojas Kim Leine 

Tvirto epinio pasakojimo pagrindą sustiprina prasmių daugiasluoksniškumas. Skaitytojas patiria „judėjimą“ per laiką kartu su pastoriumi M. Falku, tačiau kartu yra privestas stebėti ir patirti pastoriaus esminius dvasinius brandos parametrus, kaip jis pamažu keičia požiūrį į pasaulį. Vienoje geografinėje plokštumoje „maišosi“ laikmečio šurmulys, tačiau tai, kas amžina ir žmogui nekinta – asmenybės tapsmo etapai, savivoka, vertybių kaita, įsitikinimai – yra universalios temos, kurios įrėmintos epochos tendencijų atrodo paveikios. Visą tą sustiprina ekspresyviai išreikšta skurdo, ligų, alinančių kelionių, buities sąlygų kasdienybė, kuri šiuolaikiniam skaitytojui leidžia pajusti beviltiškumo įspūdį. Galiausiai autorius epiškumą išplėtoja „pabėgdamas“ prie antraeilių veikėjų, suteikdamas literatūrinį pasakotojo balsą „mišrūnui“ (danų ir grenlandų palikuoniui) Berteliui balsą. Manau, pasitvirtino ir kiek chaotiškas, nechronologiškas pasakojimo pobūdis, leidžiantis tam tikrais pjūviais patirti įvairių pasakojimo perspektyvų.

Vienas esminių dalykų, dėl ko autoriui už šią knygą suteikta Šiaurės Tarybos literatūros premija, buvo už sudėtingus Danijos ir Grenlandijos istorijos raidos atskleidimus. Iš tikrųjų labai beviltiški danai atrodė Grenlandijoje, nepratę prie šiaurietiškos kultūros ir gamtos, tačiau savo tikėjimu jie padarė nemenką įtaką ir leido atsirasti naujoms religinių sektų atmainoms. Knygoje atskleidžiamas Marijos Magdalenos ir jos sutuoktinio bandymas sukurti ekstazės apimtą naujos rūšies tikėjimą ir jie net subūrė nemažą būrį pasekėjų. Tačiau tai ne vien tikėjimų maišymosi istorija, bet ir danų kaip arijų, baltųjų kolonistų privilegijų tarp vietinių iškilimo ir „mišrūnų“, vietinių, neturinčių teisių į prekybos sutartis menkinimo kontrastingas pasakojimas. Labai gerai aprašoma lapių kailių prekybos scena, kuri atskleidžia, kaip vietiniai tiesiog neturėdami įtakos, buvo priversti pusvelčiui kaip pigi darbo jėga paklusti vietiniams. Ar tai neprimena ir šiuolaikinės politikos, kai pas mus plūsteli ukrainiečiai, o mes veržiamės į Norvegiją ir Didžiąją Britaniją?

Visgi po daugel metų Falkas grįžta į žemyną, tačiau nereikia didelės fantazijos suprasti, kad Falkas anksčiau ar vėliau grįš į Grenlandiją, nes jis nepritampa europietiškoje aplinkoje, nešildo ir šalti santykiai su tėvu, vaikystės namų sentimentai, jo siela veržiasi į ledo žemyną, kur kažkada buvo patirta tikėjimo ekstazė. Beje viena įspūdingiausių scenų, perteiktų taip realistiškai bauginančiai ir taip gerai pagal asonansų ir aliteracijų instrumentuotę išversta į lietuvių kalbą, kad net pasižymėjau: „Tankiai susėdę ant gultų žmonės klausosi, daug jų suplaukia iš kitur, visi būna daugmaž nuogi, kol jis piešia jiems rojaus palaimą, rojaus, kuris smarkiai primena šį kraštą, turtingą ruoniais, elniais ir kitais medžiojamais žvėrimis, tačiau visiškai išvalytą nuo mūsų, danų, tokią senovinę Grenlandiją, kokia ji kadaise buvo. Nuo šių pasakojimų daug moterų ištinka ekstazė ir jos ima šokinėti į viršų turkiškai sukryžiuotomis kojomis, vis aukščiau ir aukščiau. Kai ši ekstazė pasiekia kulminaciją, namas prisipildo krūtų pliaukšėjimo garso ir triukšmingo gargimo. Žmonės taip verkia ir juokiasi, kad net bėga snargliai, ir jie nubraukę krato tuos snarglius ant sienos, kol ta paplūsta nuo drėgmės ir gleivių (p. 364-365).“

Iš esmės tekste nemažai bjaurasties estetikos elementų, tad vieniems, kurie labai trokšta dvasiškai pakylėto teksto, neįtiks, bet man, tiesą sakant, tai kėlė tam tikrą pasitenkinimą, kada nebandoma „nupiešti“ nei danų didvyrių, nei aukų grenlandiečių, todėl atsisakius patriotiškumo patoso, kas pas mus šiaušia politines aistras (pvz., M. Ivaškevičiaus Žali), šioji knyga nedisponuoja tautos moraliniais kalavijais, nesivaiko vienkryptės tautai patogios istorinės perspektyvos ir neatstovauja dirbtinai patriotinei pozai kalbėti skaitytojams „ vien tik teisingai“.

Knyga išties įdomi, skaitoma su užsidegimu. Tiršti ir universalūs keliami klausimai brėžia daugiasluoksnes prasmes ir iš esmės atsako į nemažai istorinių ir universalių egzistencinių klausimų, ypač dėl gyvenimo krypties ir prasmingos veiklos pasirinkimo, kuris dažnai aplinkiniams būna nesuprantamas, kaip kad Morteno Falko veržimasis į skurdžiąją Grenlandiją. Tirštas ir gaivališkas tekstas leido pamiršti, kad gruodis be sniego, nes Grenlandijos aprašyta gamta tiesiog stebina savo atšiaurumu, kaip stebino toji kultūrų ir fizinių kūnų kraujomaiša tiek dvasiniuose, tiek genetikos plotmėse. Ar verta skaityti? Negali kilti jokių abejonių. Žinoma.

Čia galite pasiklausyti LRT radijo laidos Literatūros akiračiai, kurioje kalba laidos vedėja su knygos vertėja Ieva Toleikyte apie Kim Leine Amžinybės fjordo pranašus.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ačiū Dievui" / "Grâce à Dieu"

Sveiki,

Francois Ozon filmai paskutiniu metu tapo itin politizuoti, turi ryškią parodomąją politikos ir įsitikinimo galią, brėžia tam tikrus kultūrinius ir moralinius punktyrus ir todėl šiek tiek režisierius nutolo nuo savo žinybiškojo kino elemento, kur ankstyvojoje kūryboje jis buvo labiau teatralizuotas, labiau, sakykime, almodovariškas. Jau antras filmas po „Franco“, kada Ozonas vėlei nagrinėja kažką, kas visuotinai aktualu ir tai yra susikompromitavusios Bažnyčios kaip pedofilijos sandalų dangstytoją, apie visa tai filme „Ačiū Dievui“ (pranc. Grâce à Dieu) (2018), kuris, kaip po to filme sužinome, reiškia ne apgailestavimą, o tam tikrą išsidavimą, kad daugelis kunigų tarnauja ne Dievui ir teisingumui, o Bažnyčios įvaizdžiui.

Filmo centre – daugiavaikis tėvas, kuris vis dar mena prieš 30 metų patirtus įvykius, kada jį tvirkino kunigas. Po daugel metų jis vėlei susitinka su juo ir iškelia jam kaltinimus. Netrukus pasirodo daugiau vyrukų, kurie buvo seksualiai nukentėję nuo kunigo...  Filme daugybė diplomatines ribas išbandančių dialogų, kurie atskleidžia sutraumuotų vyrukų patirtis, jų gyvenimo likimus. Režisierius ne tiek nagrinėja ištvirkinimo poveikį, kiek nūdienos Bažnyčios ir aukų santykį, Bažnyčios, bandančios pripažinti tyliai ir saugiai savo nusikaltimus, bažnyčios, kuri nenori visuotinio skandalo. Pasirodo, filmas paremtas tikrais įvykiais, kurie dar nebuvo pasibaigę filmuojant šį filmą. Visgi pasibaigus filmui iš prierašo sužinome, kad prototipui, tikrajam kunigui, buvo suteikta senatvinė išimtis ir jam skirta laisvė.

Nežinau, kiek tas filmas patiks įvairaus plauko žiūrovams, tačiau jis man paliudijo jau ankstėliau matytas įvairias dokumentines juostas, pasakojančias apie panašius įvykius Vatikane ir Bažnyčios institucijose. Galima nesunkiai pasidaryti išvadas, kas filme yra gerai, o kas vaizduojama blogai, balansuojant ant aštrių temų ir šiokios tokios pliuralistinės diplomatijos, kai auka vienu metu susikabinęs meldžiasi su savo tvirkintoju – makabriška, krikščioniškai neskaniai iškreipta, tačiau toji dogmatiškoji gyvenimiškoji praktika taip toli nuo realybės, kad nesunku visoje toje moralinio teisingumo grifų puotoje įžvelgti absurdiškuosius pasaulio dėsnius: kuo labiau žmogus gniaužia savo prigimtinius poreikius t. y. seksualumo energiją, tuo labiau jį smaugia ir žudo kylantis neišreikštas potraukis. Klausimas yra vienas, kuris man buvo iš esmės įdomus, ne kaip auka, bet kaip pats kunigas pateisina ir reflektuoja savo gyvenimo ir dvasingumo praktikos nesuderinamumą. Lygiai tomis pačiomis Biblijos klišėmis, kad žmogaus kūnas silpnas prieš nuodėmę, kad kas be nuodėmės, tas tegu meta į mane akmenį? Daugiausiai kunigas tylėjo ir tai suponavo jo tarsi kaltės neigimą, antikriščionišką poziciją. Neturime smarkiai atgailaujančios Bažnyčios ir veikėjų.

Visgi filmas kviečia į diskusiją ir savotišką tiesos liudijimą, kuris paneigtų garbingų kunigų luomą ir iš esmės išlaisvintų juos nuo priedermės: jeigu tu negali gyventi celibate, pasišventęs Dievui, tai kurių galų tu imituoji celibatą ir žudai save bei aplinkinius?

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb;7.3

Jūsų Maištinga Siela

Goodreads paskelbė geriausiai 2019 metais skaitytojų įvertintas knygas

Sveiki,

Kaip ir kasmet prieš pačias šventes vienas populiariausių pasaulyje knygų skaitytojų puslapių www.goodreads.com išrinko metų geriausias knygas. Priešingai nei kiti metų geriausiųjų topai, juos renka interneto puslapio lankytojai, atiduodami savo balsus už goodreads atrinktų ir nominuotų knygų sąraše esančią knygą. Balsavimas paprastai trunka apie mėnesį ir balsuoti galima iš įvairių kategorijų knygas.

Šiemet grožinės literatūros kategorijoje lygių sau neturėjo kanadiečių rašytoja Margaret Atwood su romanu „Testamentas“, už kurį dar šiemet (nė nepasirodžius!) ji pelnė antrąkart Booker premiją. Kiek žinau, „Baltos lankos“ ketina knygą pristatyti jau kitąmet ir tai yra 1984 metais pasirodžiusios „Tarnaitės pasakojimas“ knygos tęsinys. Rašytojos konkurentė, kuri šiemet taip pat pelnė Booker premiją Bernardine Evaristo „Mergaitė, moteris, kita“ liko beveik sąrašo gale.

Nereikia stačiai pasitikėti šiuo topu, kadangi žmonės balsuoja užtai, ką yra skaitę ir kai kurios knygos ne visiems viso pasaulio skaitytojams „prieinamos“. Štai siaubo knygos kategorijoje šiemet ir vėl laimėjo Stephen King su romano „Institutas“. Kas tai lemia? Žinomumas? Žinoma. Gera literatūra? Sakyčiau, irgi.

Mistinio trilerio kategorijoje laimėjo Alex Michaelides „The Silent Patient“, istorinio romano kategorijoje Taylor Jankins Reid „Daisy Jones and the Six“ – tai istorija įkvėpta realiai egzistavusios roko grupės „Aurora“, kuri paskutinįkart savo koncertą surengė 1979 liepos 12 ir paslaptingai iširo, autorė kelia nostalgiškus jausmus roko muzikai, aštuntajam dešimtmečiui ir talentingai tai perteikia tekstu.

Fantastinio romano kategorijoje Leigh Bardugo „Ninth House“, romantinės knygos kategorijoje laimėjo Casey McQuiston „Red, White and Royal Blue“, šioji rašytoja taip pat išrinkta kaip geriausia metų debiutantė. Jos romanas yra paremtas karališkomis spalvomis ir pasakoja apie jaunuolį, kurio mama tapo JAV prezidente, o jis kaip Baltųjų rūmų atstovas, kuris įsivelia į nešvarius santykius su karališkuoju Henriu. Jų santykiai sukasi tarp politikos, šantažo ir visuomenės spaudimo. Nežinau, kiek tas romanas romantinis tokioje kategorijoje, tačiau goodreads puslapyje jis turi labai aukštą reitingą.

Pernai prisiminimų biografijos kategorijoje triumfavo Tara Westover su „Apšviestąja“, kuri buvo labai populiari ir Lietuvoje. Šiemet Jonathan Van Ness „Over the Top: A Raw Journey to Self-Love“. Geriausios humoristinės knygos kategorijoje Ali Wong „Dear Girls“. Mokslinės fantastikos kategorijoje laimėjo Black Crouch „Recursion“, poezijoje Laurie Halse Anderson „Shout“.

Daugiau įvairių nominacijų ir jų laimėtojų rasite apsilankę ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Tomas Dirgėla "Benas - sapnų siuvėjas"

Tomas Dirgėla. „Benas – sapnų siuvėjas“ – Tyto alba, 2018 – 128 p.

Sveiki, skaitytojai,

Kol renkamos lietuvių metų knygos, nutariau dirstelėti ir į vaikų kategorijos penketuką ir patyrinėti itin paskutiniu metu daug visuotinai matomo ir populiaraus vaikų literatūros kūrėjo Tomo Dirgėlos (g. 1989) knygelę vaikams Benas – sapnų siuvėjas, pastaroji ir yra nominuota Metų knygos rinkimuose.

Pradėkime nuo to, kad pats knygos pavadinimas yra patrauklus, prisodrintas aliteracijų su priebalse s, todėl skamba svajingai ir patraukliai, nuteikia magiškiems siužetiniams vingiams, kas mažiesiems skaitytojams, manau, patinka. Tai istorija apie berniuką Beną, kuris gyveną įprastą gyvenimą įprastoje šeimoje, tačiau vieną dieną senelis jam praneša, kad jo tėvų automobilį sutrypė iš cirko pabėgę hipopotamai, todėl jis liko našlaitis. Augdamas berniukas sužino, kad tai buvo senelio melas ir jis yra ypatingas vaikas, nes geba siūti žmonių sapnus, kad šie miegodami jaustųsi laimingi...

Iš esmės visa istorija vienkryptė, neišplėtota ir „patogi“ mažiesiems skaitytojams. Vis lyginu su XX amžiaus vaikų literatūra, kur gausu kiek kitokių aprašymų, kaimiškosios buities žodžių, kurių nūdienos vaikas jau nebepaskaito ir dažnai penktokams, šeštokams ir septintokams prifarširuoti tokių tekstų mokykliniai vadovėliai nebepaskaitomi, o ką jau kalbėti apie detalesnį tekstų nagrinėjimą bei analizę. Sakydamas tokia literatūra „patogi“, neturiu galvoje prastos literatūros, tačiau kalbiniu pagrindu šioji istorija pernelyg supaprastinta, nors vaikui ir tektų paaiškinti, kas tas hipopotamas, tačiau neužkliūva nė vienas žodelytis, kuris sukeltų abejonę ar ambicijų vaikui sukurti ne vien siužetiškai patrauklią istoriją, bet ir vystyti jo kalbinius gebėjimus.

Tomas Dirgėla pasiduoda tam patraukliam vaikų literatūros srautui, kuriame dažniausiai istorijos centre yra ypatingas vaikas su ypatinga misija. Panašiai kaip Haris Poteris, kuris patenka į burtų ir kerėjimo mokyklą ir susiduria su iškilusiais sunkumais, panašiai ir Benas, kuriam senelis padovanoja adatėlę, kad šis žmonėms susiūtų sapnus. Tiesa, tai dar ne vienas panašumas su Hariu Poteriu, rašytojui puikiai pavyko sukurti veikėjų vardažodžių kompleksą, kurie charakterizuoja veikėjus pagal jų veiklos, profesijos pobūdį, pavyzdžiui, direktorė Gerutė, turtuoliai Auksakalnys ir Auksakalnienė na ir pats Benas Adatėlė. Prisiminiau, kad J. K. Rowling buvo pakvaišusi duodama keisčiausius vardus savo veikėjams, iš kurių, kaip žinia, pasauliniu mastu tapo netgi naujadarais vardažodžiais.

Tomas Dirgėla

Grįžtant prie knygelės turinio, autorius naudojasi teisingo ir neteisingo moralinio poelgio „svarstyklėmis“. Benas absoliučiai teigiamas veikėjas, įkūnijantis geriausias vaiko savybes, jis ir supratingas, ir empatiškas, ir padedantis kitiems. Aukoja savo asmeninį laiką važinėdamas po miestelį ir siūdamas žmonėms sapnus. Toks „savęs išdalijimo“ ir dosnumo atvejis literatūroje nėra retas, tačiau susidaro įspūdis, kad berniukui užkrauta gyvenimiška našta nuolat padėti kitiems, aukojant savo vaikystę. Kaip atsvara Beno gerumui tampa Auksakalnio poelgis, kai jis pasiūlo milijonus Benui už stebuklingą adatėlę, kad galėtų nuolat lopyti savo dukros sapnus, nes šioji turi miegoti amžinu miegu ir nekelti tėvams rūpesčių. Istorijos centre atsiduria esminis tėvų ir vaikų santykis, grindžiamas meile ir rūpesčiu, tačiau Auksakalniai tam neturi laiko, jie orientuoti į asmenines ambicijas, mero rinkimus, todėl jie eliminuoja tėviškuosius instinktus. Galiausiai, kaip žinia, Auksakalnis dalyvauja rinkimuose ir jis nuo visuomenės nuslepia dukrą.

Kurdamas politizuotą pasaulį rašytojas pasitelkia hiperbolizuotą šaržavimą: „Pažadu, kad mūsų miestas taps aukso vertės. Kaip tą pasieksiu? Du šimtus kartų padidinsiu atlyginimus ir tūkstantį kartų sumažinsiu maisto produktų kainas! Klausiate apie mano pomėgius? Mėgstu aukoti Afrikos vaikams, padėti skurstantiems ir kovoti su melagystėmis, apgavystėmis bei neteisybe! (p. 67)“. Šitoks korumpuotos valdžios ir visuomenės santykis dažniausiai literatūroje tampa kliše, tačiau knygoje jis iš esmės vaikui atskleidžia, kad ne viskas auksas, kas auksu žiba.

Visgi knygoje norėjosi galbūt daugiau paplėtojimo sapniškosios perspektyvos, kad knyga iš esmės pateisintų savo pavadinimą. Magiškų veiksmų, kaip antai užsimenama, kad Benas „kažką siuva ore“ nelabai ir plėtojama. Istorija labiau grįsta berniuko moraliniu įsipareigojimu gerais darbais ir pasirinkimais padėti žmonėms. Netgi tada, kai direktorė nugvelbia Beno adatėlę, berniukas jos nekaltina, taip pat jam kur kas labiau rūpi išgelbėti senelį Rapolą nei susilaukti pripažinimo ir šlovės. Veikėjai gana vienkrypčiai, atstovaujantys dualistiniam gėrio ir blogio pasaulio sampratai ir tai literatūroje dažniausiai veikia, nes sukurti veikėją abejojantį, kuris daro prastus esminius moralinius sprendimus, kad ir tas pats klišinis Jono Biliūno Kliudžiau pavyzdys, kada per neteisingą poelgį vaikas pamokomas esminių gyvenimiškų dalykų, nelabai ir naudojamas. Šiandien literatūroje fokusuojamasi ties teisingais poelgiais ir teisingais moraliniais apsisprendimais. Nežinau, ar tai visada veikia taip, kaip tikimasi, tačiau tokia literatūra labiau „patogi“ jaunajam skaitytojui, nes leidžia patirti ir palaikyti teisingą personažą, užuot patyrus pralaimėjimą, beje, tokiu pagrindu sukurti beveik visi holivudiniai Volto Disnėjaus animaciniai filmai.

Jūsų Maištinga Siela   

Šios dienos daina: Roxette - It Must Have Been Love [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Tikriausiai daugelis žino, kodėl šiandien dalijuosi švedų grupės „Roxette“ daina „It Must Have Been Love“. Taip, šiandien užgeso pagrindinės vokalistės Marie Fredriksson gyvybė. Tiesą sakant, niekada iki galo taip ir nebuvau susigyvenęs su „Roxette“ muzika ir galbūt galėčiau išvardyti vos dvi man žinomas dainas. Tai jau anos epochos, vyresnės kartos atlikėjų grupė, kurios emocinę reikšmę toji karta tikriausiai galėtų labiau ir tiksliau įvardyti nei aš.

Visgi daina yra tikriausiai vienas didžiausių grupės hitų (ir tebėra klausomas) „It Must Have Been Love“, kuri pirmąkart pasirodė 1986 metais albume „Aistrų perlai“, o kaip singlas išėjo 1987 metų gruodį. Daina iškart šovė topuose į aukštumas. Tiesą sakant, patys atlikėjai ją perkūrė ne kartą ir viena žymiausių versijų buvo pateikta 1990 metų filmui su Julia Roberts „Graži moteris“. Vėliau daina perkurta kitų atlikėjų pačiomis įvairiausiomis versijomis ir pasaulio kalbomis, tačiau hitas tapo vienu pagrindiniu „Roxette“ grupės ženklu. Vien JAV parduota per pusę milijonų įrašų kopijų ir pelnė auksinį sertifikatą. Daugelyje šalių daina pasiekė pirmąją poziciją ir tapo labai populiariu kūriniu. „Roxette“ darė nemenką įtaką muzikos industrijai ir yra laikoma viena geriausiai pasaulyje žinoma švedų grupe po ABBA epochos iškilimo.

Šiandien siūlau pasiklausyti šios dainos:

Žodžiai / Lyrics

"It Must Have Been Love"

(It must have been love but it's over now)

Lay a whisper on my pillow
Leave the winter on the ground
I wake up lonely, there's air of silence
In the bedroom and all around

Touch me now, I close my eyes and dream away

It must have been love but it's over now
It must have been good but I lost it somehow
It must have been love but it's over now
From the moment we touched, 'til the time had run out

Make-believing we're together
That I'm sheltered by your heart
But in and outside I've turned to water
Like a teardrop in your palm

And it's a hard winter's day, I dream away

It must have been love but it's over now
It was all that I wanted, now I'm living without
It must have been love but it's over now
It's where the water flows, it's where the wind blows

It must have been love but it's over now
It must have been good but I lost it somehow
It must have been love but it's over now
From the moment we touched, 'til the time had run out

Yeah, it must have been love but it's over now
It was all that I wanted, now I'm living without
It must have been love but it's over now
It's where the water flows, it's where the wind blows

(Must have been love but it's over now)
(Must have been love but it's over now)

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Marijos istorija" / "Marie Heurtin" / "Marie's Story"

Sveiki, kino žiūrovai,

Prancūzų filmas „Marijos istorija“ (pranc. Marie Heurtin) (2014) toli gražu nėra susiejęs su Biblijos Marija, Kristaus motinos istorija. Veikiau tai biografinis filmas, „aplipdytas“ pedagogikos istorija. Iš tikrųjų gyvenusi Marie Heutin buvo kurčia ir akla, kuri tik sulaukusi paauglystės ėmė suvokti judesių ir apčiuopiamų daiktų prasmę, tačiau iki tol nebuvo absoliučiai jokios pedagogikos ar teorinių žinių, kaip išmokyti civilizuotai elgtis aklajam ir kurčiajam, kuriam visas pasaulis yra tai, ką tu užuodi ir tai, ką palieti – sukelia minkštumo ir jaukumo įspūdį arba skausmą.

Tiesą sakant, filmas priminė gerokai seniau matytą indų filmą „Juoda“, kuris anuomet mane šiek tiek buvo sukrėtęs. Ir visai ne kaip filmas, bet tos užuominos į potyrį, jog galima gyventi absoliučiai tamsoje ir tyloje, nesuvokiant nei savęs, nei aplinkos, kurioje tu atsiradai. Tai išties atrodo klaiku iki to momento, kada atsidavę ir be proto kantrūs mokytojai suteikia mintį, jog kiekvienas daiktas gali šį bei tą reikšti, įvyksta nenusakomas sąmonės šuolis...

„Marijos istorija“ yra biografinė, ji iš esmės apie realiai kažkada egzistavusią Mariją, kuri vienuolės pramokyta gestų kalbos sugebėjo padėti likimo draugėms. Nemeluosiu, kad šis filmas jau nebepaliko tokios įspūdžio kaip anuomet indų filmas, nes istorija, pakeitus laikmetį ir kultūrinę terpę, yra beveik tokia pat. Netgi kai kurios minties mizanscenų artikuliacijos labai panašios. „Marijos istorija“ nesistengia būti itin natūrali, kai kas atrodo pernelyg dirbtinai sulipdyta, tikriausiai dėl žinių stokos ir dėl mažo filmo biudžeto. Neįtikina nei vienuolių reakcija, nei tas švystelėjęs dirbtinis humoro momentas, bet visumoje tai nėra ir prastas filmas.

Palyginus su šiemet regėtu „Kafarnaumu“, kuriame pasakojama apie ne iš kelmo spirtą berniuką; nuo pat filmo pradžios patikime kultūriniu gyvumu, vaizdo dinamika ir charakteriais „iš gyvenimo“, o štai „Marijos istorija“ – tai teatralizuotas filmas, kuris neturi įtaigos fundamento ir viskas šiek tiek sąlygota, todėl belieka tik vienintelis koziris – žaisti ir spekuliuoti žiūrovų moraliniais įsitikinimais ir privesti galiausiai pernelyg tiesmukai ir pernelyg aiškiai prie pagrindinės minties – žmogus žmogui yra atrama ir kiekvienas yra žmogus tik tiek, kiek jis sugeba išmokti iš kito būti žmogumi.

Manau, filmas labai pedagogiškas, jis labiau kaip supažindinamojo edukacinio tipo filmas, kuris tiks paaugliams, jaunimui arba žiūrėjimui su visa šeima, tačiau kaip filmas, iš kurio tikiuosi platesnio filosofinio matmenio, jis man pasirodė pernelyg plokščias.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Slėpynės" / "Read or Not"

Sveiki,

Dar vienas masinio kino filmas jau nubyrėjęs po Helovino šventės yra siaubo trileris su juodojo humoro elementais „Slėpynės“ (angl. Read or not) (2019), kuris pasakoja apie nuotaką, kuriai vestuvinę naktį išbandymą pateikia jaunikio šeima, prašydami pažaisti šeimos išbandymo žaidimą. Galiausiai jaunoji nuotaka ištraukia pačią žiauriausią žaidimo kortą ir ji turi bėgti ir slėptis namuose, kad ją iki aušros nenudaigotų apsiginklavę šeimos nariai...

Pradėkime nuo to, kad filmas nėra rimtas ir daugelis dalykų yra absoliučiai netikroviški ir prasilenkiantys su logika. Ypatingai trūksta šeimos elgsenoje motyvų. Šeima besąlygiškai garbina savo protėvių tradicijas, yra ištikima satanistiniams aukojimo ritualams, nes už šių tradicijų laikymąsi jie dosniai apdovanojami turtais. Jau nuo pat pradžių aišku, kad nuotaka išgyvens, o šiai keistai Adamsų šeimynėlei lemta vieni kitiems išsikapoti. Pats viso filmo smagumas yra pati dinamika, kokiais rakursais bus įvykdyta misija, kaip šeima pamažu susimaus ir visa tai pavirs į keistą serialo „Tikras kraujas“ vampyrišką susinaikinimo fiestą...

Kad ir kiek beturėčiau priekabių šiam filmui, protu galima suvokti, ko iš tikrųjų siekė žiūrovai. Nesudėtingo, dinamiškai ir estetiškai patrauklaus filmo, kuris patiktų neišrankiam masiniam žiūrovui. Taip ir yra. Filmas be jokio filosofinio lygmens, be didesnių interpretacijų, visa kūrinio jėga sutelkta į žaidybinio elemento „pereik levelį, kad išliktum gyvas“ versijas. Visgi smagu iš kai kurių vietų pasijuokti, kaip kūrėjai hiperbolizuoja, naiviai šmaikštauja ir smaginasi su žiūrovais, kurdami siurrealistišką kraujo puotą su karkasiniais, neįtikinamais komikso lygio veikėjais. Pamasindami scenas žiaurumu, krauju ir neregėta ištverme priartėjama visiškai per super antgamtinių žmogaus galių ribos, kai peršauta plaštaka nuotaka sugeba visus atvanoti suklykdama vos keleta sykių. Manau, toks visiems prieinamas filmas suras ne vieną gerbėją Lietuvoje, tačiau jis nėra kažin kuo ypatingas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela