2020 m. lapkričio 19 d., ketvirtadienis

Vinilinė plokštelė: Kylie Minogue - Disco [vinyl, LP] (2020)

 
Informacija apie albumą: Kylie Minogue - Disco [vinyl, LP] (2020)

Vinilinė plokštelė: Sam Smith - Love Goes [vinyl, LP] (2020)

 
Informacija apie albumą: Sam Smith - Love Goes [vinyl, LP] (2020)

Vinilinė plokštelė: Paloma Faith - Infinite Things [vinyl, LP] (2020)

 Informacija apie albumą: Paloma Faith - Infinite Things [vinyl, LP] (2020)

Vinilinė plokštelė: Simply Red - Home [vinyl, LP] (2003)

 
Informacija apie albumą: Simply Red  - Home [vinyl, LP] (2003)

2020 m. lapkričio 17 d., antradienis

Filmas: "Mano meilė" / "Mon Amour"

 Sveiki,

Pirmasis šių metų sezono Scanoramos dokumentinis filmas, kurį pamačiau buvo prancūzų režisieriaus David Teboul „Mano meile“ (pranc. Mon Amour) (2020). Pastarąjį norėjau pamatyti, bet kartu abejojau, ar tas noras nepavirs į trijų be saiko ištęstų valandų kančią – juk galėčiau pažiūrėti du kur kas provokatyvesnius filmus. Filmas labai ilgas, tačiau per pirmąsias 15 minučių tapo aišku, jog nesuklydau. Kitomis aplinkybėmis ir situacijomis galbūt šis filmas būtų per ilgas, netgi klaikiai ištęstas, nuobodus, migdantis, matyt, tam reikia nusiteikimo ir begalinės empatijos.

Šiame itin nuogame dokumentiniame filme pasakotoju tampa pats David Teboul, kuris pasakoja apie 2007 metų gruodžio mėnesį mirusį mylimąjį. Atrodytų, kad čia dar vienas gėjus, kuris iš savo jausmų ekshibicionizmo tikisi sau naudos. Nieko panašaus. Režisierius savo karčias praradimo patirtis sulipdo į poetišką išpažintinį eseistinį kalbėjimą, įterpdamas toli Sibire apie meilę, džiaugsmą, laimę ir nelaimę kalbinamus žmones. Prancūzijos šiluma ir Sibiro platybės. Heteroseksulių sibiriečių meilės istorijos ir homoseksualų bohemiška santykių sunaikinimo istorija – autorius brėžia absoliučiai kultūriškai ir dvasiškai iš pažiūros nesuderinamas kultūras ir pasaulėžiūras ir išgauna universalią meilės kančios, priklausomybės ir teikiamos vilties atspalvio pasakojimą. Kaip pats pasakotojas teigė, jam reikėjo absoliučiai svetimo ir neatpažįstamo pasaulio, kuriame galėtų apstulbti, galbūt vėl pasijusti gyvam. Tikriausiai daugelis rinktųsi kokią Indiją ar Himalajus – piligriminei apsivalymo kelionei.

Filmas be galo melancholiškas, niūrus, šaltas, netgi, sakyčiau, depresyvus. Kaip iš dienoraščio srūvantys netekties įrašai sibirietiškame kontekste netrukus ima įgauti savitą grožį, o šaltis ir ledas ima gydyti, apvalo. Žinoma, įdomiausios filmo dalys buvo pokalbiai su sibiriečiais, kurie pasakojo sovietinio ir posovietinio gyvenimo kontekstuose savo asmenines istorijas, kurios ir šokiruoja, ir virkdo. Sunkiausias pašnekovams užduotas klausimas, į kurį bandė atsakyti: kodėl ir už ką tu myli kitą? Žmonėms tiesiog pritrūkdavo žodžių. Kai kurios istorijos primena sunkaus gyvenimo apmąstymo ir apsivalymo ritualus, kurie aiškiai papunkčiui koreliuoja su pasakotojo skausmu. Galiausiai tarp šių kultūrinių kontrastų išaiškėja viena nedaloma tiesa: visur meilės skausmas ir praradimas yra vienodai skaudus, naikinantis ir galbūt net nepaguodžiamas. Autorius rėmėsi „Hirošima, mano meile“ Margaritos Duras romano ekranizacijos ištarmėmis ir būsenomis, ir šitaip įprasmino beveik dešimtmetį po partnerio mirties nešiotą skausmą. Neįtikėtinai liūdnai gražus, jautrus, virkdinantis, poetiškai melancholiškas filmas, kuris, nežinau, ar jus paguos, bet galbūt leis pajusti tą mus vienijančią kolektyvinę sąmonę ir kad iš prigimties nesame vieni kitiems vilkai, tokius mus padaro luošinančios aplinkybės. Labai patiko.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 7.2

Nuoroda į Scanoramą ČIA.

Kol kas neradau filmo anonso, tad dalijuosi autoriaus žodžiu:

Jūsų Maištinga Siela


2020 m. lapkričio 16 d., pirmadienis

Filmas: "Blogos pasakos" / "Favolacce" / "Bad Tales"

 Sveiki, skaitytojai,

Italų brolių dvynių Damiano ir Fabio D‘Innocenzo pastatytas antrasis ilgametražis darbas Berlyno kino festivalyje pelnė apdovanojimą už geriausią scenarijų. Filmas vadinasi gana provokuojančiai „Blogos pasakos“ (ital. Favolacce) (2020). Abu broliai dvyniai, kaip teigia anotacija Scanoramoje, užaugo Romos didmiesčio priemiestyje tapydami, o tai galų gale suteikė savito žvilgsnio kino mene.

Ir iš tikrųjų filme čirškia žiogai, yra vaizduojamas atokus itališkas provincialus miestelis, kuriame veikėjai demonizuoti savo pačių susikurtų namų ir elgesių taisyklių, atėjusių iš visuomenėje nusistovėjusių stigmų. Štai bedarbis šeimos galva susirinkusiems kaimynystėje aiškina, kas yra sunkus darbas, kaip atpirkimo ožius pastato savo vaikus atsiskaitinėti už kiekvieną pažymį, tačiau pats sadistiškai ir chuliganiškai peiliu supjausto kaimynų baseiną, nes tiesiog labai pavydi. Štai priemiestyje gyvenantis asocialus tėvas su tymais sergančiu sūnumi taip pat elgiasi kaip nesubrendęs paauglys, o besilaukianti peraugusi nepilnametė blondinė nekenčia ir tuo pačiu myli savo vaiką...

Tiesą sakant, filme susiveja siaubo Tvin Pykso miestelio bendruomenės gyvenimas, kuris atrodo kaip atvirkščias „normaliam“ gyvenimui, kitaip sakant, regime žiaurumo alegoriją Filme tėvai besistengdami būti tobulais tėvais tampa savo vaikų sadistiniais diktatoriais, o jų nebrandūs poelgiai ir reikalavimai primena hiperbolizuotų siaubo pasakų apie raganas perversijomis. Režisieriams pavyksta vienu metu ir gluminti, ir versti žiūrovą nerimauti, ir gyventi tokioje paaugliškai baikščioje ir kartu itin tiesmukame seksualiniame gatvės gyvenime, kur bet kada gali būti išprievartautas, o pro šalį einantysis prievartautojui dar gali ir padėti... Žodžiu, filmas tarantiniškai balansuoja ant beprotybės, tačiau tai nėra vien komikso ar sodriai ir efektyviai pramogiškai veikiančių scenų dėlionė, kaip dažnai regime Tarantino filmuose, broliai iš Italijos kuria vaiko ir suaugusiųjų santykį kaip pavojingai nuolat tiksinčią bombą, savitą pasaulį, čia tiek daug užgniaužtos neteisybės, fizinio ir psichologinio smurto, kad netrukus turėtume iš tikrųjų pasijusti kaip keršto akcijoje prie Eifelio bokšto arba priemiesčio skerdykloje per Heloviną.

Meninis vaizdas išties efektingas, atmosfera apgaulingai smurtiškai rami, visai kaip atostogos kaime per didžiausias kaitras. Vis galvojau, ką norėjo šiuo ekspresyviu filmu broliai mums pasakyti? Aš bent vieną iš tokių išvadų pasidariau sau, kad diktatoriškomis taisyklėmis grįsdami ir lipdydami atseit tobulus vaikus, kurie mokosi dešimtukais, o už devynetus yra baudžiami ir nesuteikdami jiems saugumo bei meilės, mes iš tikrųjų formuojame tobulą bejausmių kerštingų kiborgų kartą, nes šiaip ar taip, blogis gimdo blogį.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb:6.6

 

Nuoroda į Scanoramą ČIA.

Jūsų Maištinga Siela 


Filmas: "Šarlatanas" / "Charlatan"

Sveiki,

Naujausias lenkų režisierės Agnieszkos Holland filmas „Šarlatanas“ (angl. Charlatan) (2020) nepraėjo pro Scanoramą nepastebėtas. Tiesą sakant, esu šios įdomios režisierės gerbėjas. Jos darbai „Europa, Europa“, „Paslaptingas sodas“, „Visiškas užtemimas“, „Kopijuojant Bethoveną“, „Tamsoje“ ir kt. kėlė aukštos kokybės kartelę. Naujausias jos darbas pasakoja istoriją apie žolininką Janą, jo istoriją tarp dviejų pasaulinių karų. Čeko sodininko, gyduolio Jan Mikolásek (1889-1973) gyvenimą.

Janas – intuityvus žolininkas, kuris ligas diagnozuoja pagal šlapimo mėginius. Savo amato jis išmoko iš vienos provincijoje gyvenusios žolininkės, negana to, Jano žolių žinojimą sustiprina esktrasensoriniai gebėjimai numatyti iš žmogaus stovėsenos, akių ir bendravimo tam tikrus sveikatos sutrikimus. Kitaip sakant, jis – raganius, kurio paslaugomis anuomet pasinaudojo per 4 milijonus gyventojų, daugeliam iš jų daktaras ne tik padėjo, bet ir galutinai išgydė. Gyduolis gydė net pačius žymiausius to meto aristokratus, menininkus ir politikus. Tiksliai diagnozuodamas ligas, jis galėjo išrašyti tinkamų žolelių, o reikalui esant nukreipti pas tikrą gydytoją. Keičiantis politikai po Antrojo pasaulinio karo, Janas buvo vis labiau kritikuojamas komunistų, vadinamas šarlatanu, todėl netrukus jį suėmė valdžios organai...

Šiame jautriame, bet kiek tamsiame pasakojime iš tikrųjų pasakojama apie suteiktą „Dievo dovaną“ žmogui, kuris dažnai anuomet tampa kaip kryžius. Jeigu turi dovaną ar talentą, ne visada tai reiškia asmeninę laimę, veikiau reiškia tam tikrą tarnystę, pasišventimą nešti šią dovaną iki mirties. Janas Pirmajame pasauliniame kare sušaudė žmogų, jis prieš Dievą jaučia pareigą atpirkti savo nuodėmę gelbėdamas kitus. Čia pat kenčia dėl savo homoseksualumo, kadangi yra įtikėjęs, jog „eina prieš Dievą“. Žodžiu, filme Jano asmenybė nulipdama kaip stiprių prieštaravimų, griežtų įsitikinimų ir tuo pačiu hedonistinį geidulių kamuojamą žmogų, kuris viena koja mokslo pasaulyje, o kita – dvasinėje. Ilgą laiką dirbęs su savo gerokai jaunesniu partneriu, jis pasiūlo slaptą abortą, kad tik išlaikytų mylimąjį šalia, jaunystėje sutrankė vos gimusius kačiukus maiše, bet tuo pačiu gali būti labai švelnus sergančiam vaikai...

Didžioji filmo dalis vyksta retrospektyviais pasakojimo fragmentais iš tardymo izoliatoriaus. Žiūrovui nuo pat pradžių neaišku, ar šis „Dievo dovaną“ turintis žmogus bus išteisintas, o gal veikiau bus išaiškinta jo homoseksuali tapatybė. O gal išvis jis buvo tik pakištas politikų atpirkimo ožys, kol eina teismo procesas, pasakojimas mus nukelia į praeitį ir vis daugiau sužinome apie Jano gyvenimą, laikmetį, mediciną, žmogaus galias, peržengiančias įprastas ribas. Įtaigus pasakojimas, aktorių duetas, politiniai ir ekstrasensiniai sunarpliojimai, meilė ir neapykanta sau ir pasauliui, Dievui galiausiai viskas sulydoma į savitą Agnieszkos Holland pasaulį, kuris kuo puikiausiai paveikia emociškai. Žiūrėjau jau labai vakare. Nemaniau, kad sapnuosiu, tačiau būtent šis filmas prasitęsė mano sapnuose, tad ar bereikia didesnio įrodymo, kad tai aukštos prabos filmas?

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb:6.8

 

Nuoroda į Scanoramą ČIA.

Jūsų Maištinga Siela