Dailė: Algis Kriščiūnas, paveikslas "American Gothic", Kaunas, Laisvės alėja, restoranas "Miesto sodas", tualetas (WC)

Sveiki,

Menas virš pisuaro jau nėra joks tabu. Kaip ir informaciniai A4 formato plastiku įlaminuoti informaciniai spalvingi tekstai apie prostatos vėžio grėsmę. Paskutinįkart smulkiomis raidėmis virš pisuaro (nepamenu kurioje užeigoje, gal kokiame prekybos centro vyrų tualete?) kabojo sexpazintys savo portalą reklamuojantys reklamos makleriai. Privinguriuota visokių moters užpakalių su juodomis nėriniuotomis kelnaitėmis, pretenzingai paryškinant raudonai žodį SEX. (Įdomu, kaip moterų kamurkėse? Netikiu, kad kabo koks stereotipinis Mergelės Marijos portretas, nors neretai reklamose gyvuoja stereotipas, kad kol vyras šlapinasi ir mato savo penį, tol galvoja apie seksą, o moterys leisdamos čiurkšlę mąsto... apie dorovę ir moralę). Pisuarais naudojasi ir devynmečiai, tad pats tas išmokti suaugusiojo viliojimo meno iš reklamų.

Visgi nustebino šis Algio Kriščiūno paveikslas, tiksliau klasika tapusios „American Gothic“ paveikslo adaptacija kabanti Kaune, Laisvės alėjoje įsikūrusio restorano „Miesto sodas“ bendrajame tualete. Tiesa, ne virš pisuaro, bet visgi pastebimai uždengė didžiąją sienos dalį. Paveiksle šmaikščiai parodoma kryptis į tualeto kabinas, ant šakės – tualetinio popieriaus rulonėlis. Mane nuo mažens gąsdino tos moters susiraukęs veidas, tokia tvirta ir viskuo nepatenkinta močia, tikra puritoniška katalikė (panašią įsivaizdavau senąją Vingienę iš Žemaitės „Marčios“), arba tariamai baisiai dorovinga, laikanti vyrą už atitinkamos vietos. Tikra new american world priešingybė kičiškai besišypsantiems ir perdėtai maloningiems šiuolaikiniams amerikiečiams, todėl ir gothic.

Visgi neprikibsi, tai buvo viena autentiškiausių ir labiausiai įsimintinų „Miesto sodų“ interjero detalių, prie kurio pasidariau atskirą asmenutę.

Jūsų Maištinga Siela 

Serialas: "Baltasis lotosas" / "The White Lotus" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki,

Tikriausiai serialas „Baltasis lotosas“ (angl. The White Lotus) pirmasis sezonas buvo tikrai tai, ko reikėjo. Absoliutus užsimiršimas gražiame Havajų salos viešbutyje nufilmuotame pasakojime, kuriame ryškiausiomis spalvomis perteikiami įnoringi, psichinių pakrikimų, neįtikėtino lepumo, perdėtų pretenzingumo, maniakiškumo ir fanatizmo turintys veikėjai, kurių ne kasdien Lietuvos gatvėse sutiksi, o jeigu ir sutiksi, neatpažinsi, nes nebus nei laiko, nei galimybių stebėti. Kitą vertus, serialas „Baltasis lotosas“ toli gražu ir nesistengia visko atvaizduoti tikroviškai ir tai gerai, nes serialas tampa dar linksmesnis, kad tam tikri veikėjų bruožai tampa jų charizmatiškais ir tyčia pabrėžtinai teatralizuotais likimais.

Scenarijus autorius Mike White specialiai sukūrė karnavalinių turistinių spalvų persunktą komiškų intrigų pasakojimą. Šiuo metu filmuojamas trečiasis sezonas, todėl serialo gerbėjai sulauks antologinių tęsinių, mat kiekvienas sezonas pasakoja vis kitą istoriją, iš kito pasaulio taško, o jos centre – turtuolė Tanya McQuoid, kurios vaidmenį sukūrė jau „Emmy“ už pasirodymą kaip geriausia antro plano aktorė antrajame sezone pelniusia aktore Jennifer Coolidge. Pastarosios vaidmuo itin persunktas gyvenimo liūdesio ir nuovargio. Jos personažė atsiduria „Baltojo lotoso“ viešbutyje, kuriame bando sugalvoti, kaip tinkamiausiai išberti savo motinos pelenus, o vietos masažuotojai ir SPA administratorei pažada investuoti į josios nuosavą verslą, tačiau galima numanyti, kad išsiblaškiusi ir liguistiškai prieraiši Tanya daug šneka, tačiau pažadų nėra linkusi tesėti.

Viešbutyje apsistoja jaunavedžių pora Šonas (aktorius Jake Lacy) su Reičele (aktorė Alexandra Daddario). Jų medaus mėnuo tampa iškart nepakenčiamas, kai turtuolis ir mamos lepūnėlis Šonas sužino, jog jos mamos užsakytas didžiausias kambarys jiems neatiteko, nes viešbučio administratorius Armondas padarė klaidą. Šonas maniakiškai pradeda persekioti Armondą (aktorius Murray Bartlett), pastarasis vis labiau nervinasi ir bando išlaikyti reklaminę šypseną, tačiau penkerius metus negėręs vėl pradeda gerti. Dar blogiau – paauglių rankinėje aptikęs narkotikų, pradeda kvaišintis ir vaišinti jau seniai nusižiūrėtą jauną darbuotoją. Reičelės problema kiek kitokia. Ji jaučiasi nevisavertė, po vestuvių visi iš jos tikisi poilsiaujančios ir neįdomios mecenatės vaidmens, kuri pamiršusi visas karjeros ambicijas imasi nuobodžios turtuolės vaidmens, tačiau Reičelė matydama Šono pabrėžtiną nebrandumą ir fanatizmą ima suvokti, jog tikriausiai tekėdama už jo padarė klaidą...

Viešbutyje pasakojama ir kitos, jau santuokoje ilgą laiką pragyvenusios poros istorija. Nikolė (aktorė Connie Britton) su vyru Marku (aktorius Steve Zahn) bei dviem vaikais Kvinu (aktorius Fred Hechinger) ir Olivija (aktorė Sydney Sweeney) bei ją lydinčia iš žemesniojo sluoksnio drauge Paula (aktorė Brittany O'Grady). Šioje šeimynėlėje netrūksta dramų ir tikriausiai vaikų auklėjimas ir motinos karjeristės vaidmuo Nikolei davė savo, tad vaikai užaugo šiurkštūs, vienas kito nekenčiantys, todėl Kvinui tenka miegoti prie jūros po atviru dangumi arba mažoje virtuvėlėje, nes jo išpaikinta ir nešvankiai kalbanti sesuo labai jau įsižiūrėjusią savo draugę Paulą. Atrodo, kad šeimos tėvas, iš pradžių susirūpinęs dėl ištinusių sėklidžių, vis dar bando užmegzti santykius su sūnumi ir numaldyti prieš daugel metų sukeltą neištikimybės skandalą.

Kadrai iš pirmojo sezono "Baltasis lotosas".

Visos šios istorijos papasakotos „Baltojo lotoso“ viešbutyje. Veikėjai labai karikatūriniai, pabrėžtinai ydingi, o jeigu jau esi turtuolis, tai arba esi visiškai trenktas, arba supuvęs morališkai, kuriam trūksta empatijos jausmo, nes ego dydis ir susireikšminimas priklauso nuo tavo sąskaitos banke. Kitą vertus, teatrališkumas visam tam kurortiniam cirkui labai pritinka, nes serialą žiūri kaip šou, absoliučią pramogą. Taip, serialas neturi kažin kokios novatoriškos ir netikėtos idėjos, tad stebėti poilsiaujančius netobulus turtuolius ir jiems patarnaujančius havajiečius, kurių etninę kultūrą sunaikino tų pačių baltųjų invazija ir kolonizacija yra tam tikra prasme didžioji šio serialo socialinė-kultūrinė žinutė.

Seriale rasis ir detektyvinės linijos ir absoliutaus absurdo, pavyzdžiui, kaip Tanya laive stengiasi išberti motinos pelenus, tačiau naivus protelis vis dar sukuria keistas istorijas apie žuvis, kurios suris jos motinos likučius, o ji tą žuvį valgys, o tai reiškia, kad valgys ir savo motiną. Tokių anekdotinių veikėjų pamintijimų rasis seriale ne vienas, o komiškų situacijų tikrai netrūks. Iš kitos pusės gali pasirodyti, jog visi veikėjai fanatikai, liguisti ir niūrūs, pilki, nesveiki, susirūpinę, todėl nebemoka nei įvertinti kurortinio smagumo, nei paties poilsio. Šiame sezone labiausiai charizmatiškas buvo aktorius Murray Bartlett, kuris už administratoriaus Armondo vaidmenį pelnė „Emmy“ kaip geriausias antraplanis aktorius. Jo uždeganti ūsuota šypsena, velniškos akys ir troškimas kaip nors įgelti lepūnėliui Šonui, bet kartu pabirbinti jaunąjį asistentą sukuria tikrą pasiutpolkę, tad šiek tiek apmaudu, jog jo nebebus antrajame sezone...

Serialas sukaltas pramoginiais tikslais, pasišaipyti iš atbukusių ir empatijos jausmą praradusių turtuolių poilsiautojų (o gal kasdienybėje mes į juos kur kas panašesni, negu mums atrodo?), karikatūriškai perteikti jų pabrėžtinas ydas ir, aišku, iš to pasijuokti, nes kad ir kokie seriale atrodytų visi įtakingi ir galingi, jie daugiau ar mažiau vergaudami savo maniakiškoms aistroms atrodo kaip pažeidžiami vaikai, bet nuo to kaip tik linksma stebėti jų intrigėles.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Danielius Dolskis, paminklas-skulptūra Kaune, Laisvės alėjoje

 

Sveiki,

Ko jau ko, bet Lietuvoje netrūksta paminklų. Tad dar vienas Laisvės Alėjoje. Nepaisant visko, manau, kad labai gerai, jog šis žmogeliukas čia stovi.

2007 m. lapkričio 11 d. Laisvės alėjoje, priešais „Metropolio“ restoraną už Lietuvos gretutinių teisių asociacijos AGATA lėšas atidengta skulptoriaus Romo Kvinto sukurta žmogaus ūgio skulptūra D. Dolskiui. Dainininko atminimo įamžinimo iniciatoriumi buvo aktorius ir dainininkas Vytautas Kernagis.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Pilar Quintana "Kalė"

 Pilar Quintana. „Kalė“ – Vilnius: Kitos knygos. – p. 104.

Sveiki, skaitytojai,

Skaitydamas Pilar Quintana (g. 1972) romaną Kalė (ispn. La perra) nesilioviau galvoti apie tailandiečių režisieriaus Apichatpong Weerasethakul Kolumbijoje nufilmuotą tarkovskiškų spalvų turinčią dramą Memoria (2021) su aktore Tilda Swinton. Filme perteikti egzotiškos Kolumbijos vaizdiniai atsigamino skaitant atšiaurius Pilaros Quintanos romano vietas, kurios nė iš tolo neprilygo savo mielais egzotiškais vaizdiniais filme. Filme tankios džiunglės vaizduojamos sodriai žalios, kuriose klaidžiodama Tilda Swinton sutinka žmogų ir ilgai su juo šnekučiuojasi tarsi tai būtų koks nacionalinis sutvarkytas parkas, o Quintanos romane džiunglės, nors ir arti gyvenamųjų pakrančių namų, pilnos baisių šabakštynų, erkių, nuodingų barškuolių, uodų, skaudžiai geliančių skruzdėlių, kraują lakančių šikšnosparnių ir kitų baisybių, o slogi lūšnynų atmosfera per didžiausius karščius, sėdint prie muilo operos su dviem persisunkusiomis dėmėmis po pažastimis nevilioja nei egzotika, nei tolimos šalies romantika.

Kitą vertus, visas Kalės paveikslas perteiktas būtent iš neromantiškos Kolumbijos perspektyvos. „Rašytoja, sukėlusi revoliuciją Kolumbijos literatūroje,“ – sako dienraščio El Pais skambi frazė ant knygos lietuviškojo viršelio, pastarąją kūrinį į lietuvių kalbą išvertė Alma Naujokaitienė. Istorija pasakoja apie juodaodę moterį Damaris, kuri kartu su savo vyru Rochelijumi gyvena namelyje prie jūros skurdžiame užkampyje toli nuo civilizacijos, kur dažnai skalauja liūtys, kamuoja tvankuma, nuolat dingsta elektra, o vienintelė pramoga yra muilo operos. Damaris jau arti keturiasdešimt, bet jai taip ir nepavyko susilaukti vaikelio, todėl vieną dieną ji įsigudrina parsinešti mažą kalytę ir auginti ją švelniomis sąlygomis, nepaisant vyro priešiškumo. Rochelijus jau augina tris šunis, agresyvius ir smurtu išauklėtus patinus, tad Damaris nusprendžia, jog jos kalytė bus visiškai kitokia.

Didžiąją knygos dalį pasakotoja perteikia Damaris rūpestį kalyte. Visiškai nenuostabu, jog negalėdama realizuoti savo motiniškų instinktų pagrindinė veikėja liguistai rūpinasi ir nepaliaujamai popina savo kalytę Širli, pavadintą Mis Kolumbijos vardu. Kolumbiečiai pakvaišę dėl šio konkurso, panašiai kaip mes dėl kokios nors Eurovizijos, nenuostabu, nes Kolumbijos atstovėms dažnai sekasi šiame konkurse, tad toks šios knygos kultūrinis kontekstas. Damaris Širlę nešiojasi tarp krūtų ir visiškai nesupyksta, kai šioji sudrasko jos liemenėles. „Niekada nepaleisdavo kalės iš akių, jeigu nuklysdavo tolėliau, kviesdavo ją tol, kol priversdavo sugrįžti pas ją, o naktimis ar prieš eidama į kaimą, arba kai būdavo užsiėmusi ir negalėdavo jos prižiūrėti, visada pririšdavo (p. 64).“

Damaris motinystės išbandymas ateina tada, kai Širli vieną dieną dingsta ir nebegrįžta. Moteris taip stengiasi surasti ją džiunglėse, kad net ima rizikuoti savo gyvybe tarsi būtų dingusi jos tikroji dukra. Akivaizdu, jog autorė perteikia moters tiek įtikėjusia Širlės svarba ir yra prisirišusi prie jos, kad nebesvarbu niekas kitas, tik toji kalytė. Tačiau pasakojime įvyksta esminis lūžis, kai Širlė paauga ir pradeda bėgti iš namų, o galiausiai Rochelijus konstatuoja, jog kalė laukiasi. „Damaris jautėsi tokia prislėgta, kad daryti bet ką – atsikelti iš lovos, ruošti maistą, kramtyti – buvo nepakeliamai sunku. Jai atrodė, kad gyvenimas panašus į upelį ir kad jai teko perbristi jį iki juosmens klampojant dumblu, vienai, visiškai vienai, tame kūne, kuris nedavė jai vaikų ir buvo tinkamas tik daiktams gadinti (p. 66).“ Nenuostabu, jog ji jautėsi ne tik nereikalinga, bet visada viską gadinanti, nes Rochelijus nuolat ją žemindavo išsprūdus daiktams iš rankų.

Pilar Quintana

Damaris ir kalytės santykiai tampa komplikuoti, kai ši atsiveda šunyčių, pasirodo, Širli labai bloga kalė, nes nesiteikia žindyti savo palikuonių, o vieną netgi suėda. Damaris visiškai nusivylusi Širle, labai panašiai kaip tėvai, kai jų paaugliai vaikai nepateisina lūkesčių ir prisidaro bėdų. „Ją pradėjo erzinti, kad kalė smirdi, kasosi, purtosi, iš snukio jai tįsta seilės, o lietingomis dienomis pripėduoja stoginės grindis, plyteles sode ir aplinkui baseiną, ji troško, kad kalė dingtų ir nebegrįžtų, kad jai įkristų nuodinga gyvatė (p. 65).“

Nedidelis romanas pasižymi sklandžia ir taupia kalba taip smarkiai nutolusia nuo magiškojo realizmo persunktos Lotynų Amerikos literatūrinės tradicijos. Anotacijoje minima, jog pati Pilara Quintana savo pirmagimio susilaukė perkopusi keturiasdešimtmetį ir būtent tuo laikotarpiu budėdama prie naujagimio laisvomis akimirkomis telefonu parašė Kalę. Romano įtaigą suteikia lakoniškumas, tačiau neatrodo, jog romanas būtų smarkiai fragmentuotas, priešingai – autorė išlaiko įtampą kurdama vyro ir žmonos santykius, nubrėždama socialinį barjerą tarp Damaris gyvenamosios trobelės ir prižiūrimų turtuolių namų. Pabaigoje skalbiamas užuolaidas, kurias veikėja vertino kaip palikimą ir kaip tarnystės bei įsipareigojimą turtuolių šeimai, sudraskė kalė, todėl akivaizdu, kuo visa šioji istorija pasibaigs...

Nepalioviau šią istoriją lyginti su Vandos Juknaitės Stiklo šalimi, kurioje posovietinėje tikrovėje vaizduojama moteris, turėdama nesveiką kūdikį, yra priversta nuskandinti kalės atvestus jauniklius – priešingai nei Damaris atvejis. Vanda Juknaitė taip pat taupiai ir įtaigiai perteikia motinystės problemą per žudymo aktą, todėl ir Kalėje suskamba Jono Biliūno Brisiaus galo kriminalinė linija – žudymo aktas, tik Damaris priešingai nei Biliūno bejausmis žmogus, jaučia ant savo kūno nudaigotos kalės šlapimo dvoką kaip nenuplaunamą kaltės naštą.

Įtaigus mažas romanas parašytas uždegančiai, jaučiant ne tik pagrindinės veikėjos beviltišką kabinimąsi į gyvenimą, bandant kompensuoti savo moteriškumą per motinystės įprasminimą. Kėliau klausimą, kaip būtų Damaris pasibaigę, jeigu ji su Rochelijumi būtų įsivaikinę tikrą kūdikį, kuris užaugęs taip pat smarkiai nuviltų Damaris. Ar ji taip pat pasielgtų, kaip pasielgė su Širle? Ar įmanoma kompensuoti poreikį tapti motina auginant šunis, matant, kaip tos vaisingos kalės atsiveda šunyčius ir gali paprasčiausiai jais nesirūpinti, kai pačiai neduota net išnešioti vaikelio? Romane stipriai papasakojama apie prieraišumą ir liguistą poreikį tapti visaverte moterimi per primestus socialinius stereotipus, nes visavertė moteris yra gimdančioji moteris. Kitą vertus, juntama ir prigimtinis Damaris poreikis gimdyti ir globoti. Vieno vakaro gilus skaitymas, bet klausimai lieka neatsakyti ir vargu, ar atsakomi.

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Saulės vaikai", režisierė Laura Groza (Klaipėdos dramos teatras)

 Sveiki,

Dar vienos, tiesa, jau jaunesnės kartos latvių režisierės Lauros Grozos (g. 1985) pirmasis debiutas užsienyje tapo būtent darbas pagal rusų rašytojo Maksimo Gorkio pjesę „Saulės vaikai“ pastatymas Klaipėdoje. 1905 metais parašyta pjesė iš esmės absorbuoja Maksimo Gorkio to meto rusų visuomenės realijas, tai ir bręstantis nepasitenkinimas sistema, perversmas prieš carą, revoliucijos ir atsinaujinimo troškimas bei mirtinos ligos pandeminiam siautuliui, kuri spektaklyje buvo įvardijama kaip „zaraza“. Spektaklio premjera įvyko 2020 metų rudenį.

Priešingai nei tautietė Mara Kimele, kuri Klaipėdoje pastatė pagal Augustą Strindbergo pjesę „Tėvas“, naujosios kartos latvių kūrėja M. Gorkio pjesę sušiuolaikina. Ant elektrinės važiuoklės pasirodęs aktorius Darius Meškauskas, įkūnijęs pagrindinį veikėją Protasovą, atrodė kaip Jėzus Kristus virš vandens. Kitą vertus jo atsainumas, atsipalaidavimas ir laisvamaniškas požiūris į žmonos galimą meilužį tapytoją Vaginą ir šuniškai įkyrų įsimylėjėlės Melanijos persekiojimą, atrodo kone dzenbudistinis, tyras kaip Jėzaus Kristaus mokymai.

Istorija pasakoja apie Protasovo ir jo žmonos Jelenos (aktorė Inga Jankauskaitė) besikuriančias intrigas. Spektaklis taip sumodernintas, jog sunku pasakyti, kokiu laikotarpiu galėtų vykti visas šis veiksmas. Iš vienos pusės tai apie XX amžiaus pradžios rusų visuomenę, tačiau jis gali būti ir XXI amžiaus pasiturinčios amerikiečių šeimos prabangios vilos vakarėlių šurmulyje. Režisierei rūpi nutrinti klišines tradicinio teatro grimasas ir atšviežinti bei modernizuoti Maksimą Gorkio ištarmes taip, kad jau nebegalėtume net atpažinti, jog tai rusų dramaturgija. Galiausiai jai tas ir pavyksta per instaliacijas, baltų gigantiškų skėčių guotą, kurie imituoja saulės šviesą ir kartu apsaugo nuo tos šviesos, pavojų skelbiantys dujų balionai, kurių žarnelėmis veikėjai svaiginasi tarsi narkotikais.

Galiausiai visas spektaklis labai įdomiai žiūrisi, nes jis perteiktas su tokiu kičinio komedijinio muilo operos humoru, kad neiškentėsite nesusijuokę, kai aktoriai, pavyzdžiui, laižo ledus ir flirtuoja kaip kokie Gomesas su Mirtiše Adams, o įsimylėjėliai naivuoliai, bandantys sudaryti skyrybų kontraktus ir nusisavinti sutuoktinių portnerius tarsi daiktus atrodo „aptraukti“ rusiško romantizmo naivumu, perdėtu atlapaširdiškumu, kad neapsigausite, jog tai komiška parodija iš daugelio ramantizmo dvasios įkvėptų ir sukurtų naivių situacijų. Tiesa, tokių veikėjų galite rasti F. Dostojevskio „Idiote“.

Spektaklis absoliučiai perteiktas kaip pramoga, kad net nebandžiau žiūrėdamas įžvelgti kokios nors gelmės. O ar toji gelmė egzistuoja? Veikėjai galiausiai pabaigoje išsitraukia šautuvą ir švaistosi cigaretėmis prie dujų balionų sukeldami katastrofos įspūdį, tačiau prie katastrofos nepriartėja. Ant ko laikosi visas šis spektaklis? Linksmos muilo operos sušaržuotos dramos, kuri kalba apie begalinį, kone maniakišką žmogaus polinkį aistringai įsimylėti ir paskęsti pasmerkiant save aistroms. Absoliutus maksimalus rusiškas romantizmas, perteiktas idealais ir svajonėmis persunktomis aistromis, tačiau, deja, kaip ir Čechovo pjesėse, taip ir šioje istorijoje, aistros nieko gero nežada, priešingai – veda prie beprotybės.

Spektaklis visumoje man labiau patiko už M. Kimelės „Tėvą“, jis modernesnis, linksmesnis, provokatyvesnis. Jeigu stebite, kaip scenografinės idėjos pasitarnauja istorijos vyksmui, atpažįstate detales, kurios padeda aktoriams ir istorijai vystytis, manau, šis spektaklis bus įdomesnis. O ką jau kalbėti apie gerus Dariaus Meškausko, Ingos Jankauskaitės, Eglės Jackaitės, Edvardo Brazio, Karolinos Kontenytės pasirodymus.

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Tėvas", režisierė Māra Ķimele (Klaipėdos dramos teatras)

 Sveiki,

Latvių režisierė Māra Ķimele ne kartą dirbo su Klaipėdos dramos teatro aktoriais ir turėjo pasisekimo. 2016 metų rudenį, dar prieš tolimą pandeminį laikotarpį, įvyko spektaklio „Tėvas“ pagal švedų dramaturgo ir rašytojo Augusto Strindbergo (1849-1912) premjera. Deja, man tik dabar pavyko pamatyti šį pastatymą, nes anksčiau nebuvau tiek užsidegęs teatru, tad stengiuosi pavyti nutekėjusį laiką ir pažiūrėti tai, kas anuomet buvo praleista.

Pasakojimas itin klasiškas kaip ir jo pastatymas. Pagrindinė vaidmenį šiame spektaklyje atlieka Klaipėdos dramos teatro pažiba ir Auksinio scenos kryžiaus laureatas Darius Meškauskas, kuris perteikė XIX amžiau pabaigos tėvo paveikslą. Po ilgų santuokos dešimtmečių tėvas, apsuptas namuose jam pataikaujančių ir įkyriai lendančių moterų (uošvė, teta, dukra, žmona, tarnaitė), tėvas jaučiasi nebe padėties šeimininku, o užgožtas namų moteriškų intrigų. Istorija pasakoja lemtingą vienos žiemos prieš pat Kalėdas nutikimą, kai žmona, trokšdama nulemti jųdviejų sugyventos dukters likimą pasilikti namuose, prasitaria, kad galimai tėvas nėra tėvas, todėl dukters likimo spręsti jis negali...

Na ir prasideda viena ilga tėvo beprotybė. Tėvo pabrėžtinas pažeidžiamumas ir tėvystės problema gvildenama palaipsniui tėvui įtikėjus, jog dukra yra kito vyro ir nė vienas pasaulio vyras negali būti tikras dėl savo vaiko. Iš esmės beprotybė kaip ir artėjančios Kalėdos masina šeimos griūtį ir tėvo kaip šeimos patriarchato žlugimą. Stebėdamas namų moteris tėvas kraustosi iš proto, o kai sužino, jog jo žmona ne tik paskleidusi melą apie jo tariamai netikrą tėvystę, bet ir sužino apie neišsiųstus laiškus mokslininkams (mat tėvas tyrinėja meteoritus), visiškai pakvaišta, nes suvokia, koks buvo patiklus visus tuos dvidešimt metų santuokos...

Spektaklio scenografija ir pats pastatymas itin klasiškas, perteiktas XIX amžiaus pabaigos interjere, kurioje namų moterys vilkėdamos jau iš mados išeinančiais Viktorijos laikų drabužiais, slampinėja pakampėmis. Nuotaiką kelia į sceną įnešta kvepianti tikra Kalėdų eglutė, senos mokslinės knygos odiniais viršeliais sako, jog šiuose namuose vyrauja mokslo amžius, nors senutė motina rankomis buria ir bando užkalbėti namus. Iš vienos pusės tai normali XIX amžiaus šeima, o iš kitos ji labai romantizuota, veikėjai silpni, pasiduodantys emocijoms, ypač tėvas, kuriuo lengva manipuliuoti ir uždaryti į beprotnamį.

Iš esmės man šis spektaklis ne tiek apie abejojantį ir protą prarandantį mokslininką, kiek apie šeimos patriarchalinį valdžios sistemą, kurioje užguitos moterys tampa kaip hienos, įsigudrinusios ir išsiugdžiusios manipuliacinius galios žaidimus laimi prieš tėvo kultą, kitaip sakant, ir prieš patį patriarchatą. Nežinau, ar Strindbergas norėjo būtent savo pjese atskleisti tradicinio ir klasikinio vyriškumo naštos užkrautą pažeidžiamumą, tačiau Maros Kimeles interpretacija tą vakarą suskambėjo būtent šitaip. Kitą vertus, spektaklis žadino ir ilgesingą rusiško romantizmo dvasią, kokį galimą aptikti, pavyzdžiui, Čechovo pjesėse – gražiai naivius ir idealizmu sergančius veikėjus, kurie tariasi pakeisią pasaulį ir pagaliau busią laimingi, tačiau esmė tame, kad pasaulio pakeisti negalima, priešingai – reiktų saugotis iliuzijų, kurios kaip „Tėvo“ spektaklyje gali veikėją nuvaryti į kapus.

Manau, iš vienos pusės Marai Kimelei pavyko klasikiniais būdais be jokių įmantrumų, sušiuolaikintų instaliacijų ir triukų sukurti klasikiniu braižu „Tėvo“ pasaulį, todėl nepretenzingam žiūrovui, kuris spektaklyje nori senosios gerosios teatro išlaikytos mokyklos be įmantrybių, šis sąžiningas be triukų ir gudrybių pastatymas labai patiks.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: María Gainza "Regos nervas"

Maria Gainza. „Regos nervas“ – Vilnius: Rara, 2022. – p. 158.

Sveiki, literatūros skaitytojai,

„... galop ar ne visi iš tiesų geri kūriniai tam tikra prasme yra veidrodžiai? Gal geras kūrinys klausimą „kas vyksta“ apverčia į „kas man vyksta“? Negi bet kokia teorija nėra ir autobiografija? (p. 126).“

Puikioji nepriklausoma leidykla Rara toliau tęsia Lotynų Amerikos literatūros populiarinimą ir šįkart ji išleido Argentinos sostinėje Buenos Airėse gyvenančios prozininkės ir meno kritikės Marios Gainzos (g. 1975) debiutinį romaną Regos nervas (ispn. El nervio optico), kurį į lietuvių kalbą išvertė Alexandra Bondarev. Kūrinys parašytas iš autorės patirties dirbant Buenos Airių Nacionalinėje dailės galerijoje, kur eksponuojami ne tik Argentinos, bet ir viso pasaulio žymiausi dailės kūriniai. Autorė kaip kokia gidė panardina į paveikslų prasmes, sulieja autofikcines detales su tapytojų gyvenimo istorijomis ir bando iš esmės paaiškinti subjektyvų meno kūrinio poveikį stebėtojui. Knygos gale reprezentaciniame straipsnelyje apie autorę buvo paminėta, jog pati Maria Gainza šį efektą vadina „... grožio šoku – gelminiu sukrėtimu, asmenybės perorganizavimu, nelemtu meno kūrinio didybės ar tiesiog reikšmingos jo sąsajos su asmeniniu gyvenimu (p. 161).“

Tiesą sakant, labai tikėjausi iš romano pagaviai ir turiningai suveržto pasakojimo, kuris mane praturtintų netikėtais paradoksais ir žiniomis, kokias išskaičiau pernai taip pat Raros išleistame Čilės rašytojo Benjamino Labatuto knygoje Kai liaujamės suprasti pasaulį. Tiesą sakant, su anuo kūriniu Regos nervas turi tam tikrų techninių pasakojimų panašumų, nes romane taip pat nardoma po įvairias menininkų biografijas, tačiau būtent sąryšis su autofikcine pasakojimo gija gana padrikas. Autorė nesistengia tiesiogiai suraišioti vaizduojamos moters visuminio vaizdinio, kuri ir yra jos pačios prototipas. Knyga sudurstyta iš mažų skyrelių, kuriuose kalbama apie kokį nors žinomą paveikslą ir pasakotojos gyvenimo atkarpą, kuri nebūtinai turi kokių nors sąryšių su ankstesniu skyreliu, todėl atrodo, jog tokiu būdu autorė pabėga nuo autofikcijos ir atskleidžia vis kitą moterį su atskira biografija. Toks išakėtas ir fragmentuotas autofikcinės linijos nesulopymas, manau, nepadėjo atsiskleisti visumai, kuri, mano galva, būtų kur kas įtraukesnė ir įdomesnė.

Skaitydami šalia turėkite internetą, nes ne kartą reikės pasižiūrėti dailės paveikslų, kurie nėra knygoje pateikti. Pavyzdžiui, autorė aprašo prancūzų dailininko Huberto Roberto (1733-1808) dailės ikoniškumą. Tapytojas įteisino stoiškai romantizuotą griuvėsių vaizdavimą, labai panašius į senovės Romos miesto likučius su visokiais ant griuvėsių ir kolonų besiilsinčiais šuneliais ir pan. Šalia paradoksaliai autorė perteikia tiesiogines asociacijas su savo motina: „Retsykiais jus suartina vien Hubert‘as Robert‘as, ir kai šitaip nutinka, atstumas tarp jūsų šiek tiek sumažėja. Tai tik akimirka, šviesos blyksnis, nušviečiantis santykius, jei nebūtumėte bijojusios, kad nukris karūna nuo galvos. Tačiau dabar rasti kelią sudėtinga. Visada jai būsi ta, kuri iššvaistė savo laimę, maža ir paika kairuolė, gyvenanti kaip atskalūnė. Kai ji suerzina tave, atšauni, kad tai tavo pasirinkimas, kad tau patinka šitaip gyventi – niekieno žemėje – ir kad vieną dieną iš jos baldų nuolaužų pasistatysi namus (p. 49).“

Maria Gainza

Vienas iš įdomesnių dailininkų Markas Rothko (1903-1970): „Į pietus nuo Sankt Peterburgo įsikūręs Daugpilis, vadintas Dvinsku. Šiandien ši teritorija priklauso Latvijai, tačiau XX amžiaus pradžioje joje viešpatavo carinė valdžia. <...> .... suaugęs Rothko pasakojo: „Kazokai nusivedė būrį žydų į mišką ir liepė išsikasti bendrą kapą. Tą kvadratinė kapą mintyse mačiau taip aiškiai, kad net nežinant, ar žudynės iš tiesų įvyko, ar jas išsigalvojau, tasai vaizdas persekiojo mane visą gyvenimą (p. 93).“ Tai įdomu, nes pasižiūrėjęs Rothko dailės darbus internete, pasakytum, kad jis apsėstas tais išsiliejusiais ryškiaspalviais kvadratais. Kitą vertus, pasakotoja nestokoja gidei būdingų pasakojimo tono ir enciklopedinio pasakojimo, kuris atveria šiaip dailininkų psichologinius ryšius su kūriniais, be kurių tikriausiai romanas taptų labai snobiškai nuobodus.

Vienas įspūdingiausių pasakojimų istorijos dalykų buvo romano pabaigoje apie tapytoją El Greco, istorijoje žinomo kaip Doménicos Theotokópoulos (1541-1614), kilusio iš Kretos ir savo tapyboje vaizdavusio Jėzaus Kristaus ir kitų šventųjų gyvenimus. Autorė jo keliones po Europą ir darbus sieja su savo baime skraidyti, aukščio perspektyva tiek savo gyvenime, tiek dailėje bei broliu gėjumi narkomanu Santjagu, gyvenančiu San Franciske. Su pastaruoju ji bando atnaujinti ryšius, vaikšto po sekvojos mišką, atskleidžia susiskaldžiusios šeimos sutrūkinėjusių ryšių paveikslą, tačiau nedetalizuoja ir nedramatizuoja kurdama vientisą ir nuoseklų tradicinį epinį pasakojimą.

Kitą vertus, romano pabaigoje autorė prisipažįsta: „Kažkokiu paslaptingu būdu galima nuspėti savo likimą; kai kurie įvykiai mums atsiskleidžia kaip pranašystės dar gerokai prieš jiems išsipildant. Kalbu ne apie hipochondriją, o apie tai, ką sakė Jean Rhys: „Ir supratau visą gyvenimą žinojusi, jog taip nutiks.“ Dvejus metus jaučiau, kad kažkas mano viduje negerai. Kai man diagnozavo užkrūčio liaukos vėžį, kone pajutau palengvėjimą (p. 156).“

Regos nervas iš esmės intelektualus skaitymas. Iš vienos pusės autorė suduria meno mokslo įdomybes ir imituoja reklaminį lankstinukų muziejų medžiagą, o iš kitos – lipdo ir kuria savo gyvenimo patirčių ir pažinotų žmonių santykių žemėlapį, pagrįstą pastiprinamaisiais dailės meno kūriniais. Gal tai ir nebus pati mėgstamiausia mano skaityta Raros knyga, tačiau prisiminsiu aistringą autorės polinkį juslingai analizuoti ir perteikti betarpišką meno poveikį: „Grynumo idėja Courbert buvo nė motais: jis siekė kurti paveikslus, kurie persekiotų žmogiškąsias jusles. Štai iš kur radosi Pjero Schjeldahilio mintis, jog išvydus Courbert paveikslą užplūsta noras tekinam bėgti, vesti liaudį į revoliuciją, pulti mylėtis arba sugraužti obuolį. Jo paveikslai kelia žiūrovams vizualiąją karštinę (p. 67).“

Huberto Roberto paveikslas.

Vienas iš Marko Rothko kvadratų.

El Greco vienas iš paveikslų.

Gustave Courbet "Audringa jūra"

Jūsų Maištinga Siela