Filmas: "Po vedybų" / "Efter brylluppet" / "After The Wedding"

 Sveiki,

 

Vis rečiau surizikuoju pažiūrėti filmą, sukurtą seniau nei 2012 metais! Tačiau tie, su kuriais jau rizikuojamu, beveik neabejoju, kad bus geri. Panašiai nutiko ir su danų režisierės Susanne Bier filmu „Po vedybų“ (dan. Efter brylluppet) (2006), pastaroji kūrėja, mano akimis, jau kaip režisierė patikrinta laiko. Jos filmai „Geresniame pasaulyje“ (2010), „Tai, ką mes praradome“ (2007) paliko apmąstymų. Žiūroviškesnio kino žiūrovai turėtų ją prisiminti iš mistinio fantastinio filmo „Paukščio narvelis“ (2018) su Sandra Bullock. Kita vertus, Susanne Bier geriausiai sekasi dirbti ne su amerikietiškomis kompanijomis, bet būtent su danų aktoriais savo autoriniuose filmuose, dėl ko, žinoma, ją ir pradėjo vertinti visas pasaulis. Šiuo metu autorė kuria neblogus ir kokybiškus amerikietiškus serialus, prieinamus legaliai populiariose platformose.

 

Filmas „Po vedybų“ pačioje Danijoje buvo be galo populiarus ir įvertintas Europoje, pretendavo į „Oskarą“ kaip geriausias užsienio šalių filmas. Nebuvau žiūrėjęs šio filmo. Susigundžiau absoliučiai dėl režisierės S. Bier ir dėl to, kad tai danų kinas, kuriame (OMG!) vaidina šiuolaikinio danų (ir ne tik!) kino gyva legenda Mads Mikkelsen, su kuriuo sunkiai praleidžiu bet kokį filmą.

 

Filmas pasakoja kone muilo operos siužetų vertą istoriją. 20 metų Indijoje prasibastęs ir spalvingą nuo alkoholiko iki indų beglobiams vaikams atsidavusio mokytojo nugyvenęs gyvenimą vyras labdaros tikslais grįžta į Daniją, kad išpeštų pinigų vaikams. Verslo sandėris su išpuikusiu verslininku ir labdaros steigėju nesiseka, tačiau jis pakviečia Jakobą į savo dukters vestuves. Neturėdamas ko prarasti, jis sudalyvauja ir sužino, jog labdaros steigėjo žmona iš tikrųjų prieš dvidešimt metų buvusi jo paliktoji, o besituokiančioji – jo dukra... Išties seriališkai suveltas siužetas, kuriame pilna paradoksų ir iš pirmo žvilgsnio atrodo netgi siužetiškai nuobodoka, nes primena tuos romanus po 2.50 eurų minkštais viršeliais iš spaudos kioske.

 

Bet! Žiūrisi tikrai neblogai, netgi įtraukiai, nes daug ką atperka puiki, juslinga, poetiška S. Bier režisūra, kuri bando į danų kultūrinius turtuolių asmeninius skandalus įpinti indiško hipnotizuojančio pulso. Operatoriaus dinamiškas darbas, vingri ir judri kamera padeda sujungti Indiją ir Daniją savitai. Tiesa, net nepasakytum, kad filmą režisavo moteris, nes puikiau už moterų charakterius perteikti vyrų pasaulio niuansai. Aišku, juntamas 2000-ųjų europietiško kino stacionaresnis stilius, tačiau nuo to nesižiūri prasčiau. Filmas nei šokiruoja, nei iškelia kokias nors nematytas problemas, tačiau nuo antros filmo pusės stebino dviejų vyrukų sandorių ir santykių gludinimas, kuris priminė tuos perdėtai didaktiškai altruistiškus amerikietiškus filmus, tačiau visa ta situacija įvilkta į kiek kitokį, sakyčiau, daniškai europietišką modelį ir dėl to pakylama į aukštesnį atmosferos lygį. Ir žinoma, jeigu dar abejojate žiūrėti, tai verta dėl šių aktorių magiškos trijulės: Mads Mikkelsen, Rolf Lassgard, Sidse Babett Knudsen. Pastarųjų veidus, žvilgsnius atsiminsite ir kitą dieną.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.7

 

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos citata: Aurimas Šimeliūnas apie lietuvių kalbos brandos egzamino žemdirbiškąją lietuvių kultūrą

 Sveiki,

 

Šiaip būčiau jau nebetęsęs šios jau per savaitę išsikvėpusios temos apie lietuvių kalbos bei literatūros valstybinio egzamino temų ne aktualumą šiuolaikiniam žmogui. Iš esmės pritariu tiek Elžbietos Banytės, tiek Pauliaus Gritėno mintims apie hamanitarinių mokslų krizę. Ir atrodė, kad jie absoliučiai teisūs, kol nepamačiau filosofo Aurimo Šimeliūno visiškai nekasdienišką, nemacdonalcinę mintį apie tradicijų tęstinumą ir jos prasmės suvokimą. Žinoma, šioji mintis bus internete ir kitoje viešojoje erdvėje nepopuliari, tačiau bijoti agrarinės kultūros apraiškų egzamine, juolab, kad didelė autorių dalis apie tai rašė, nereiktų.

 

Suprantu nebent pačius vaikus ir abiturientus, kad mokytis apie duonos, rugių, vieversio, žemės kvapo ir rugių varpas nėra pats įdomiausias dalykas, kaip ir filosofijos studijos, beje. Klausimas: kokia proporcija turėtų būti įdomu ir kaip prievolę įprasminant tradiciją?

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Griaustinio kelias" / "Thunder Road"

 Sveiki,

 

Tęsiu vėl nepriklausomo kino peržiūras, vėl vakarais norisi įsisiurbti kokią istoriją ir trumpam ilgais birželio vakarais pamiršti rytdienos darbus. Šįkart pasirinkau filmą „Griaustinio kelias“ (angl. Thunder Road) (2018), kurį režisavo Jim Cummings. Pastarasis režisierius šiam filmui pats parašė scenarijų ir netgi atliko pagrindinį Džimio Arnaudo vaidmenį.

 

Istorija pasakoja apie policininką, kuris netikėtai neteko motinos. Per laidotuves sutrikęs ir palūžęs policininkas bando išlieti skausmą susirinkusiems, tačiau jo gedulas netikėtai tampa internetine parodija. Džimis išties išgyvena nelengvą laikotarpį. Atskirai gyvenanti su dukra žmona padavė skyrybų dokumentus, o ir darbe, kuriame, atrodo, gavo daugiausia apdovanojimų ir pripažinimo, nebesiseka. Vis dažniau seržantas siunčia jį namo pailsėti, o mažoji dukrelė taip pat pastebi, kad tėvelis truputį ima elgtis neadekvačiai, jį lygioje vietoje užklumpa įsiūčio priepuoliai, kurie baigiasi neadekvačiais sprendimais. Netrukus viršininkas jį išspiria iš darbo ir atrodo, kad Džimiui nebeliko dėl ko gyventi...

 

Man iš esmės patiko pats filmo koloritas. Tikriausiai per pastarąjį pusmetį iš matytų filmų jį išskirčiau kaip pačią rimčiausią komediją. Iš vienos pusės režisierius sugebėjo Džimio tragediją perteikti socialiai komiškai (aišku, kiek tik gali būti palūžęs žmogus komiškas), iš kitos puses filmo kūrėjas randa savitą balansą tarp Džimio beprotiško neadekvatumo ir aplinkinių, kurie, nepaisant šokio prie motinos karsto, vertina jį kaip žmogų. Tragikomedijos šioje istorijoje daug, nes visi „normalūs žmonės“ iš Džimio tikisi to paties normalumo t. y. pagedėti motinos dieną ar dvi ir vėl būti kietu policininku bei šaltai besiskiriančiu tėvu. Džimis savo išklibusiais standartais tarsi atsisako būti tuo „normaliu žmogumi“ ir visi jo žodžiai bei veiksmai prašosi pagalbos, užuojautos, supratimo, tačiau įsigalėjęs amerikietiškoje kultūroje liūdesio „nepatogumas“, jo slėpimas ir ignoravimas mums pasakoja apie iš vienos pusės sergančią visuomenę, o iš kitos – apie žmogų, kuris nemoka paprašyti tos pagalbos, nes nesuvokia sergąs.

 

Išskirčiau ir pagrindinio aktoriaus pasirodymą, kuris šiame filme ir gyvas, ir charizmatiškas, ir retsykiais forestiškai gampiškas, o kai kada labai normalus. Tai filmas apie sunkų gyvenimo periodą, kokį dažnas gyvenime vienaip ar kitaip patiriame, apie tą periodą, kuris neišsisprendžia per savaitę ar pusmetį, kartais tuos sudėtingus laikus tiesiog reikia patirti ir išgyventi.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Nepalikti žymių" / "Żeby nie było śladów" / „Leave No Traces“

 

Sveiki,

 

Grįžtu prie nekomercinio kino ir šįkart trumpai apie neseniai matytą lenkų jaunosios kartos režisieriaus Jano P. Matuszynskio filmą „Nepalikti žymių“ (lenk. Żeby nie było śladów) (2021), pristatytą Kanų kino festivalyje, o lietuviai galėjo pamatyti per Lenkų kino festivalį. Tiesa, tai antrasis matytas režisieriaus darbas, kuris man labiau patiko už jo ankstesnį darbą „Paskutinė šeima“ (2016). Kaip ir ankstesniame filme, taip ir šiame režisierius perteikia socialistinės lenkų eros sopulius ir sisteminius dalykus, per kuriuos jis apmąsto ne tik lenkų kultūros reiškinius, bet iš esmės ir visą posovietinio bloko raidą.

 

„Nepalikti žymių“ pastatytas pagal realius įvykius, vykusius Varšuvoje 1983 metais. Šaliai nusipelniusi poetė Barbara Sadowska (1940-1986) buvo įspėta saugumiečių, jog ji neliečiama, tačiau reikalui atėjus bus susidorota su jos sūnumi Grzegorz Przemyk (1964-1983). Linksmas ir guvus jaunuolis su draugu šelmiškai žygiuoja Varšuvos gatvėmis, kai nei iš šio, nei iš to juos sustabdo policija, nuveža į nuovadą ir ten žiauriai sumuša Barbaros sūnų. Galiausiai motina pasiima sūnų iš ligoninės, kurioje atsainiai su juo buvo elgiamasi, nes mušdami policininkai nepaliko žymių, o iš tikrųjų buvo pažeistos kepenys, sprogusios žarnos ir t. t. Po incidento sūnus išgyveno kelias dienas ir mirė per operaciją...

 

Likusioji filmo dalis skirta ilgam teisminiam procesui. Saugumiečiai bando kaltę suversti ligoninės darbuotojams, ilgi posėdžiai ir sprendimai, organizuojami svarbios liudininko gaudynės, diegiama pasiklausymo aparatūra ir visa tai, ką mes neblogai žinome tiek iš istorijos, tiek iš kitų filmų apie saugumiečių techniką sekti, daryti spaudimą ir grasinti. Įdomu tai, jog naujiena apie šį įvykį pasiekia britų BBC žinias ir laisvasis pasaulis sužino tiesą, nors vietinėje žiniasklaidoje rašoma pagal saugumiečių pageidavimus. Vieniša ir palaužta motina dar kurį laika grumiasi su nužmoginta sistema, tačiau greitai palūžtą. Atrodo, kad daugiausia jėgų turi mirusiojo geriausias draugas, kuris teisme liudija po visų nusivylimų dėl motinos, tėvo ir aplinkinių. Ar jo tiesos žodis turės svarbos didžiuliame melo, korupcijos ir prievartos sistemoje, kurioje gyveno paprasti piliečiai?

 

Filmas, tiesą sakant, beveik trijų valandų, bet susižiūri nepaprastai įdomiai. Ypač išskirčiau vykusią dinamišką filmo pradžią. Tiesa, filmo viduryje atsiranda tarsi vyksmo duobė, režisierius užsimala plėtodamas kelias perspektyvas ir demaskuodamas absurdišką sisteminį korupcijos mastą, bet filmo pabaigoje vėl viskas susidėlioja į savas vėžias. Lenkai vėl demonstruoja aukštą kino pilotažą. Nieko nebuvau girdėjęs apie šiuos Lenkiją sukrėtusius įvykius, kurių tiesos rekonstrukcija įvyko ne taip ir seniai, 2010 metais, kai jau nebeliko nei velionio motinos, nei kai kurių korumpuotų pareigūnų, prisidėjusių prie žiauraus susidorojimo. Filmas vertingas istoriškai ir kaip puikus lenkų kino pavyzdys, kuris gvildena opias savo šalies problemas, per kurias galime atsekti ir mūsų šalies panašumus. Savitas koloritas, šokiruojantys įvykiai, nepatogios ir gluminančios temos, apie kurias kine dabar galima drąsiai kalbėti, nes šiaip ar taip jau gyvenama laisviau.

 

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Laura Pausini – Laura [vinyl / LP] (1994 album, 2023 edition)

 
Informacija apie albumą: Laura Pausini – Laura [vinyl / LP] (1994 album, 2023 edition)

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Donna Summer – Love To Love You Baby (Pride Edition) [vinyl / LP] (2023)

 
Informacija apie albumą: Donna Summer – Love To Love You Baby (Pride Edition) [vinyl / LP] (2023)

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Paulius Gritėnas apie lietuvių kalbos brandos egzaminą, struktūrą, turinį, aktualizavimą ir mokymą mąstyti

 

Laba diena, skaitytojai,

 

Žinoma, iš šio straipsnio (Ekspertų verdiktas po lietuvių kalbos egzamino: mokyklinė humanitarika Lietuvoje yra žemo lygio) išilgai ir skersai galima cituoti ir daug kam pritarti. Lietuvių kalbos egzaminas NEVERČIA MĄSTYTI, (beje, anglų irgi, tik niekas nieko nesako!), bet lietuvių kalba jau tokia, kad būtent per ją turi demonstruoti brandą ir gebėjimus, ir kompetencijas, o ne žinias (bent jau tokia sukelta iliuzija). Aš nežinau, kokia bus struktūra egzamino po kelerių metų, bet tas 36 autorių flotilės kultas buvo ydinga klaida, nes nei aprėpti, nei apžioti – viskas bėgom, paknopstom.

 

Kita vertus, jeigu per egzaminą iš tikrųjų reiktų mąstyti, o ne iš turimos medžiagas lipdyti teisingo „mąstymo“ parodijas, manau, egzaminas pasunkėtų, nes, pripažinkime, įdomiau mąstyti įdomiom ir aktualiom temom, bet kiek tokių Jūsų klasėje sėdi? Ir kaip reiktų mokyti mąstyti kūrybiškai ir „aštriai", kai mokinys savo pavardę su klaida rašo ir jam buvus nebuvus nei Šatrijos Ragana, nei Virginia Woolf. Tenka tik pastraipose vėl žudyti vargšą Biliūno Brisių, nes tik tokios apimties kūrinys įveikiamas neskaitančiam per pamoką. Sakysite, tai tegu nebaigia mokyklos toks, bet kas mums atkimš unitazą, sutvarkys elektrą arba nuveš iš Panevėžio į Raseinius? Suprantama, kad ne tie, kurie puikiausiai parašė moters portretą, remdamiesi Šatrijos Ragana... Bet be tų, kurie neparašė, mūsų sociumas irgi nefunkcionuotų.

 

„Ką dirbtinio intelekto, elektroninių cigarečių ir visur integruoto interneto amžiaus žmogus gali samprotauti apie žemdirbiškąją kultūrą? Jam jau net modernybės technologinis amžius sunkiai atpažįstamas ir labiau primena „Cyberpunk“ stilistiką. [...] Norite kalbėti apie meilę žemelei, tai leiskite rašyti apie šiuolaikines problemas – klimato kaitą, ekologiją, gamtinių sistemų išsaugojimą. Norit naujai Donelaitį užklausti? Formuluokite problemą per kintantį laiko, darbo supratimą. Kodėl moters vaizdavimas literatūroje turėtų būti interpretuojamas per Šatrijos Raganą ir Škėmą, kai visiems prieinama Virginia Woolf [...]? Nori vietinių kontekstų? Yra meinstryminė Kristina Sabaliauskaitė su „Petro imperatore“. Yra Jurga Ivanauskaitė. Yra Virginijos Kulvinskaitės „Kai aš buvau malalietka“.

 

Jūsų Maištinga Siela