Vinilinė plokštelė: Monika Linkytė – Healing [vinyl / LP] (2023)

 
Informacija apie albumą: Monika Linkytė – Healing [vinyl / LP] (2023)

Maištinga Siela

Filmas: "Paryžius. 13-as rajonas" / "Les Olympiades, Paris 13e"

 Sveiki,

 

Prancūzų filmas „Paryžius. 13-as rajonas“ (pranc. Les Olympiades, Paris 13e) (2021) tapo netikėtu vakaro filmo pasirinkimu, nes pamačiau, jog pastarojo režisierius Jacques Audiard, kuris man žinomas iš Kanų Auksine palmės šakele apdovanoto filmo „Dypanas“. Tiesą sakant, nelabai žinojau, ko tikėtis iš naujausio jo darbo, kuris, atrodo tiek tematiškai, tiek estetiškai nutolęs nuo ankstesniojo puikiai įvertinto darbo, tad pasidaviau nežinomybei ir leidausi be didesnių lūkesčių į seansą.

 

Filmas pasakoja apie vieną iš Paryžiaus darbininkų klasės rajonų istorijas. Centre – juodaodis jaunas ir perspektyvus mokytojas, kuris nori ištrūkti iš mokyklos, baigti doktorantūrą ir tapti kažkuo, kas tenkintų. Jis įsinuomoja pas jauną azijietę butą, daug dulkinasi, kalbasi apie gyvenimo perspektyvas, tačiau nenori su ja turėti rimtų santykių. Netrukus istorija pradeda pasakoti apie jauną nekilnojamo turto agentę, kuri bando grįžti po 10 metų pertraukas ir užsibaigti mokslus, tačiau visas universitetas po vieno vakarėlio ima ją tapatinti su populiaria internetine porno žvaigžde Amber dėl stulbinamos išvaizdos panašumo. Neapsikęsdama patyčių, mergina meta studijas iš išvažiuoja į kitą Paryžiaus rajoną, bet ją nuolat persekioja buvusių įvykių nesėkmės. Jai lemta susitikti su buvusiu mokytoju, kuris irgi pakeičia gyvenimo kryptį...

 

Filmas primena keletą persikertančių novelinių pasakojimų pynę. Paryžius – didžiulis megapolis ir jame kasdien įvyksta tiek daug netikėtų istorijų, tad autoriui svarbu panagrinėti, kas gali paradoksalaus nutikti kelių žmonių prasilenkiančiuose gyvenimuose ir kokią įtaką turi miestas jų likimams. Filmas nufilmuotas nespalvotai, primena Naujosios prancūzų kino bangos darbus, savitai perteiktas šiuolaikinį Paryžių, kuriame į gyvenimą kabinasi vidutiniokai užimdami darbo rinką, bandydami joje išsilaikyti ir rasti asmeninę laimę. Filme nemažai erotikos, beveik visi veikėjai santykius suvokia ir perteikia per seksualinio pasitenkinimo aspektą ir nors veikėjai lyg ir pasiryžę kurį laiką įsipareigoti, tačiau neturi nieko tokio, ką mes, lietuviai, galėtume vadinti tęstinumu ar noru sukurti šeimą. Iš esmės filmas lyg ir atspinti hedonistinę, aistringą ir kūnišką poreikį būti saugiam, bet tik iki tam tikros ribos, nes vaikams ir bendriems namams, kai karjeros dar nesukurtos, tiesiog nėra laiko.

 

Nežinau, kuo šiandien gyvena jaunieji prancūzai, kaip jie kuria santykius ir šeimas, tačiau šis filmas ir nesistengia nieko panašaus perteikti. Veikiau tai apie vienišus žmones, kurie kasdienybėje ieško užuovėjos, suvokia savo seksualumo poreikius ir trūkumus, bando surasti, kas juos atjaustų ir suprastų. Poetiškas, gražus, įtraukiantis filmas su Paryžiumi toliau nuo klasikinio turistinio centro ir dėl to man jis labai patiko, kaip ir aktoriai bei erotika, kuri man vietomis priminė eksperimentinį ir kiek seksualiai laukinį John Cameron Mitchell filmą „Shurtbus“ (2006), truputį itališko Tinto Brasso, truputį paryžietiškos poetiškos melancholijos. Vykęs atmosferinis filmas ir... labai kitoks nei „Dypanas“.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Laura Pausini – Le cose che vivi [vinyl / 2LP] (1996 album, 2023 edition)

 
Informacija apie albumą: Laura Pausini – Le cose che vivi [vinyl / 2LP] (1996 album, 2023 edition)

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Simply Red – Time [vinyl / LP] (2023)

 

Informacija apie albumą: Simply Red – Time [vinyl / LP] (2023)

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Gerry & The Pacemakers – You'll Never Walk Alone [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

 

Iš Liverpulio kaip ir The Beatles kilusi kita alternatyvi muzikos grupė Gerry and the Pacemakers savo metu buvo populiari. Pirmosios užuomazgos šios besikuriančios grupės prasidėjo 1956 metais, tačiau aktyviausi jie buvo septintajame dešimtmetyje. Kurį laiką buvo nutraukę savo veiklą, tačiau aktyvūs išliko iki pat 2018 metų, retsykiais pakoncertuodami įvairiuose festivaliuose.

Išleidę ne vieną populiarų hitą labiausiai šioji muzikos grupė patiko ir patinka britams, ypač Liverpulio gyventojams. 1963 metais jie išleidžia hitą You'll Never Walk Alone, kuris labai greitai tampa ne tik vizitine grupės kortele, be kurios neįmanomas nė vienas jų koncertas, bet ir smarkiai liverpuliečiams siejasi su futbolo tradicija, tai tarsi papildomas himnas šiam sportui. Visgi tai coveris, pirmoji versija buvo sukurta 1945 metais miuziklui „Karuselė“ ir turėjo visai kitą toną ir prasmę, tačiau Gerry and the Pacemakers amžiams pakeitė šios dainos prasmę. 2023 metais vykusioje dainų konkurso „Eurovizija“ finale šios dainos versiją atliko Duncan Laurence. Siūlau pasiklausyti šios širdį virpinančios dainos.

 

Žodžiai / lyrics

 

Gerry and the Pacemakers – You'll Never Walk Alone

 

When you walk through a storm

Hold your head up high

And don't be afraid of the dark

At the end of a storm

There's a golden sky

And the sweet silver song of a lark

Walk on through the wind

Walk on through the rain

For your dreams be tossed and blown

Walk on, walk on

With hope in your heart

And you'll never walk alone

You'll never walk alone

Walk on, walk on

With hope in your heart

And you'll never walk alone

You'll never walk alone

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Narine Abgaryan "Simonas"

 

Narine Abgaryan. „Simonas“ – Vilnius: BALTO leidybos namai, 2022. – p. 276.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pastaruoju metu buvau neskaitymo bloke ir dėl to visai nekalta šiandien aptariama knyga, tiesiog visko buvo jau per daug, tad teko literatūrą šiek tiek atidėti į šalį. Prasidėjus vasarai visgi nusprendžiau sukaupti jėgas ir pagaliau užbaigti armėnų rašytojos Narine Abgaryan (g. 1971) romaną Simonas (rus. Симон). Autorė gimtojoje Armėnijoje rašo rusiškai, yra sulaukusi nemažai pripažinimo savo šalyje, Rusijoje ir, žinoma, jau Europoje. Prieš kelerius metus lietuviškai pasirodęs romanas su keliais apsakymais Iš dangaus nukrito trys obuoliai tapo netikėtu bestseleriu, o man – atradimu. Knygą įtraukiau į savo geriausių metų skaitinių sąrašą, tad išverstas Almos Lapinskienės kitas Abgaryan romanas anksčiau ar vėliau turėjo įkristi į mano rankas, tačiau su skaitymu užtrukau visą mėnesį, o tai turi nemažai įtakos visos knygos aprėpčiai ir turinio įsisavinimui. Per kelias dienas perskaitytas kūrinys dažniausiai turi daug didesnį poveikį nei tas, kurį skaitai ilgai, po keliolika puslapių ir dažnai brauki dulkes galvodamas, kada pagaliau įveiksi.

 

Romanas Simonas pasakoja apie miestelį Berdą (tiesa, pati autorė yra kilusi būtent iš tokio miestelio, o tai yra savitas prototipas), kuriame vaizduojamas XX amžiaus ir XXI amžiaus pradžios Armėnijos gyvenimas. Pagrindinis veikėjas Simonas miršta jau kūrinio pradžioje. Į jo laidotuves susirenka visos jo buvusios mylimosios, nepaisant to, kad laidotuves iškelia ilgus metus su Simonu nugyvenusi žmona Melanija. Iš pagarbos Simonui ji toleruoja visas jo buvusias meilužes. Kuriozas! Simono ausys per laidotuves dėl patirto insulto tapo nepadoriai mėlynos. Moteriškės, kaip ir įprasta prietaringoms provincialietėms, rūpinasi, kaip paslėpti šį gėdingą faktą. Netrukus pasakojimas suskyla į keturis ilgus skyrius, kuriuose vaizduojama vis kita Simono pasija su savo asmeninėmis ryškiomis ir sodriomis gyvenimo istorijomis...

 

Skaitydamas prisiminiau seną kultinę komediją Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuves, nes knyga turi gerą ir skaidrų, sakyčiau, sveiko gyvenimo požiūrį į neištikimybės faktorių. Ką iš tikrųjų žinau apie Armėniją? Ogi beveik nieko. Man ji tolima ir, atrodo, konservatyvi šalis, tačiau autorė Simonu mums, lietuviams, tarsi paliudija, jog gyvenimas ir tarpasmeniniai santykiai nelabai kuo skiriasi nuo paryžiečių ar Naujosios Akmenės gyventojų. Tie patys ištikimybės saitai gali būti labai greitai nutraukiami, tačiau, jeigu žmogus iš tikrųjų myli, nesvarbios jokios religinės ar visuomenės primestų standartų pinklės.

 

Autorei pavyko be didesnio pykčio ir keršto perteikti Simono neištikimybės priežastis ir pasekmes ir tokiu būdu autorė tarsi atsisako muilo operos varomosios pavydo ir keršto jėgos, o pasirenka nuosaikų pasakos motyvais grįsta pasakojimą, atjausdama tiek mylimuosius, tiek nuskriaustuosius, taip eliminuodama bet kokį norą moralizuoti. Priešingai – N. Abgaryan sulieja įprastai tai, ką laikome juoda ir balta, bloga ir gera į vientisą gyvenimo audinį, praturtindama tekstą (bent jau man) egzotiškomis armėniškomis kultūros detalėmis. Iš vienos pusės tekste galima atpažinti ir aiškų sovietinį Armėnijos laikotarpį, kai vietos vyrai buvo išsiunčiami atlikti karinę prievolę, o iš kitos užgriebiamas ir laisvosios Armėnijos laikas, kada emigruojantys į JAV armėnai keičia savo pasaulėžiūrą. Visgi Berdas, miestelis prie upės tarp kalnų, akivaizdžiai nutapytas kaukazietiškomis spalvomis, čia ir besniegės, bet labai šaltos žiemos, nokstantys svarainiai ir granatai, kalnų nuošliaužos ir potvyniai... Tiesa, labai graži detalė knygos pradžioje apie prie šulinio pasodintą lietuvišką kriaušę. Visa tai įrėmina Berdą kaip koks G. G. Marquezas savo garsiąją Makondą. Nesuklysiu sakydamas, kad Simone gausu tam tikrųjų kaukazietiškų magiškojo realizmo atmainų, pagrįstų folklorinių pasakojimų aliuzijomis, tad tekstas labai spalvingas, skaidrus, suprantamas tarsi pasaka.

Narine Abgaryan

 

Tekste nebanali ir švelni erotika. „Ji daug ko iš jo išmoko. Būti savimi. Nieko nebijoti.  Atsiduoti ir mylėti. Ne gėdytis savo kūno, o priimti ir vertinti jį su visais amžiaus pokyčiais, su kuriais sunkiai taikstosi bet kuri moteris. Jis bučiuodavo jos balkšvą dvigubą randą ant pilvo, o ji švelniai atitraukdavo jo veidą ir aiškindavo lyg atsiprašydama: dvi siūlės, du berniukai. Jis mėgo jos kvapą – saldoką, lengvą, neįkyrų, įsikniaubdavo nosimi į jos pažastis ir kaklo duobę, kvėpuodavo, kutendamas savo alsavimu. Ji juokdavosi, bet nesitraukdavo (p. 141).“

Kad ir kokie perdėm amoralūs atrodytų veikėjai, kurie išduoda, palieka vieni kitus, bet visa tai pavaizduota, jog daroma iš širdies, klausantis savo vidinio balso, todėl skaitytojas supranta visas šias aistras. Kitą vertus, autorė vaizduodama keturias Simono meilužes akcentuoja ir dvasinį moterų virsmą, nes Simonas moterų nelengvame gyvenimo kelyje, ieškant laimės savose santuokose, suteikia kažin kokio sunkiai paaiškinamo laimės atpildo. Nepaisant to, kad nė su viena nesusiklosto ilgalaikiai santykiai, Simonas joms palieka gyvenimo skonį, gyvenimo prasmės suvokimą. Atsispirdamos į Simono paliktą gyvenimo ramybę šios moterys toliau sugeba kurti savo gyvenimą pačios, todėl skaitant susidaro įspūdis, kad šis mergišius tarsi angelas sargas, kuris gimė, augo ir tapo mergišiumi vien tam, kad kitos moterys pražystų. Tai labai graži ir literatūroje gana netradicinė don žuaniška misija.

 

Visgi knygoje nemažai komiškų paradoksų, kurie primena populiariuosius filmus ar serialus. Pavyzdžiui, kalbant apie Sofijos ir Benjamino santuoką. Sofija parašo Benjaminui laišką (šis atlieka karo prievolę), jog ji įsimylėjo Simoną ir nebenori būti jo žmonas. Grįžęs Benjaminas nori nužudyti Simoną, iškula jo automobilio langus, tad vietos milicija patupdo Benjaminą į kalėjimą. Kitą dieną kitoje kameroje sėdi ir pats Simonas ir keiksnojasi su savo meilužės vyru. Negana to, pačios žmonos skirtingomis valandomis lanko savo vyrus... Tokie žaismingai komiški intarpai labai prajuokina, kaip ir pavyzdžiui, anytų ir mačių santykiai, Žvairosios Vardanuš ekstrasensiniai sugebėjimai, vietinių apkalbos, ant stogo užmestas pyrago kepenys... Daug kitoniško žavesio šiame romane.

 

Nesiruošiu lyginti Simono ir Iš dangaus nukrito trys obuoliai prastumo ir gerumo, manau, abu kūriniai parašyti gerai atpažįstamu ir suformuotu autorės stiliumi, kuris tikrai turės ne vieną (ir jau turi!) gerbėją Lietuvoje. Romanas pasižymi romiu gyvenimo tėkmę vaizduojančiu tradiciniu epiniu pasakojimu, kuris, sakyčiau, pergyvenus išgnaibytą ir išmėsinėtą postmodernišką literatūrą, jau vėl seniai yra ant bangos ir labai populiarus. Simonas – gražus ir sąžiningas pasakojimas, kuriame atveriama kiek kitokia gyvenimiškoji tiesa, sudaigstyta iš kolektyvinės sąmonės perspektyvos, iš kurios kur kas giliau ir paprasčiau vertinti tai, ką paprastai suasmenintoje perspektyvoje laikome geru ir blogu gyvenimu. Pasirodo, kad gero ir blogo nėra, yra tik likimo suplanuotas žaidimas, kuriame veriasi pačios įvairiausios gyvenimo spalvos, tad šioji knyga patvirtina seną idėją: daug gerų dalykų galima nuveikti blogio rankomis, nes šiaip ar taip blogis visada tarnauja gėriui, o gyvenime nė plaukas be viešpaties žinios nenukrenta atsitiktinai, tad kas pasakys, kad Simonas buvo blogas žmogus?

 

Jūsų Maištinga Siela

 

Vinilinė plokštelė: Eurovision Song Contest Liverpool 2023 [vinyl / 3LP] (2023)

 
Informacija apie albumą: Eurovision Song Contest Liverpool 2023 [vinyl / 3LP] (2023)

Jūsų Maištinga Siela