Kelionė: Andora ir jos sostinė Andora la Velja (Andorra, Andorra de la Vella)

 Sveiki,

 

Per šių atostogų keliones prisikaupė nemažai nuotraukų, su kai kuriomis noriu pasidalyti. Gal pravers tiek man, tiek Jums? Gal kai ką sužinosite visai naujo ir netikėto, o gal tiesiog šiaip pasigrožėsite fotografijomis. Viena iš aplankytų šiemet šalių tapo tarp Prancūzijos ir Ispanijos Pirėnų kalnuose įsikūrusi nykštukinė valstybė Andora ir jos sostinė Andora la Velja. Andoroje gyvena apie 80 tūkstančių gyventojų, o pačioje sostinėje apie 23 tūkstančius. Galite palyginti, pavyzdžiui, Jonavoje šiuo metu gyvena 26 tūkstančiai gyventojų.

 

Šios šalies istorija labai įdomi, iš esmės didžiąją etninę gyventojų dalį sudaro kataloniečiai. Neįmanoma nepastebėti, nes ten, kur teko užeiti, pirmiausia sveikindavosi ispaniškai, o vėliau prancūziškai. Tai valstybė, kuri įsikūrusi pusantro kilometro aukštyje, o visą sostinę su jos pagrindine upe supa kalnai, tad atrodo, kad miestas yra Pirėnų kalnų duobėje, o kadangi tai aukštai, tuokart karščiai nekamavo, buvo debesuota, o oro temperatūra siekė 22-23 laipsnius šilumos, o tai lietuviškai odai yra idealiausios sąlygos keliauti ir susipažinti su šalimi.  

 

Pati Andora susikūrė Viduramžiuose IX amžiuje ir nuo pat Karolio Didžiojo laikų buvo ta perėja, per kurią keliavo ispanai ir prancūzai, kariavo su maurais. Primenu, kad Pirėnuose yra labai mažai patogesnių perėjų, o patys keliai iš Andoros į kaimynines šalis buvo išasfaltuoti tik XX amžiaus pirmojoje pusėje. Visgi iš dalies tai šalis pavaldi tiek Ispanijai, tiek Prancūzijai, nes šalies oficialus prezidentas yra Emmanuel Macron. Nors Andora nepriklauso ES, ji turi netgi savo eurą, o kaip valstybė susiformavo 1278 metais su unikalia valdymo sistema. Kas antri metai mokama alga Makronui, o kitais metais Ispanijos atstovams. Šiandien tai yra gana juokinga suma t. y. 300 eurų. Visgi šalis 1993 metais priėmė savo šalies konstituciją ir tuokart, kai keliavau, miestas matosi, kad ruošiasi 30 metų konstitucijos sukakčiai.

Miestas labai modernus. Itin mažas senamiestis, apeinamas per 10-20 minučių, tačiau sostinėje nuolat vyksta statybos, plečiamasi į kalnus, nes nebėra žemumos. Šalia senamiesčio didžiulis prekybinis tinklas, tad miesto centras atrodo kaip vienas didelis nesibaigiantis „Akropolis“, vien parduotuvėlės, kurios algoritmiškai kartojasi kas 100 ar 200 metrų. Tai išties vienas didelis prekybos centras kaip miestas, be stogo. Nieko nuostabaus, nes Andoroje viskas labai pigu, čionai atvažiuoja apsipirkti tiek prancūzai, tiek ispanai ir viskas čia perpus pigiau, o kai kas išvis kainuoja labai mažai. Sostinę taip pat pavadinčiau kvepalų rojumi. Pavyzdžiui, originalius kvepalus lietuviai ir kiti normaliomis sąlygomis pakloja 100 eurų ir daugiau, o Andoroje tą patį gali įsigyti už 50 eurų, tad kvepalų parduotuvės yra ant kiekvieno kampo ir įspūdis toks, kad visa Europa kvėpinasi Andoroje pirktais kvepalais. Tiesa, labai mažai kokių nors unikalių andorietiškų užeigų su nacionaliniais patiekalais, miestas tiesiog tviska komercinėmis linijomis, nes iš to Andora iš esmės ir gyvena. Kviečiu pasižvalgyti po mano mini foto reportažą. 

Šalia Andorai de Velja itin reikšmingo istorinio pastato (apie ją prie kitos fotografijos) vaizduojama skulptūra jaunuolių, kurie šoka tautinį andoriečių šokį, primenantis katalonietišką sardaną.

Šiame reljefe, senamiesčio centre, vaizduojamos sutartys, kurias andoriečiai sudarė dėl autonomijos su ispanais ir prancūzais.

Tai naujasis Andoros parlamentarų pastatas, pastatytas visai šalia senojo. Ant sienos jau matome reklamą, kuri skelbia 30 metų Andoros konstitucijai.

Barri Antic (Hotel Barri Antic), Carrer de la Vall, 20, AD500 Andorra la Vella, Andora

Sostinės senamiesčio užeigėlės. Kava ir alus. Užkandžiai.

Šiaip Andoros gyventojai pristatomi kaip itin vertinantys meną, tad ir pačių įvairiausių statulėlių, skulptūrėlių bei instaliacijų sostinėje tikrai netrūksta.

Andoros senamiesčio gražus skersgatvis.

Iš Šv. Armengolio bažnyčios, kuri datuojama XI–XII a. papėdės. Beje, tai tikriausiai vienintelė tokia bažnyčia sostinėje, kitos, jeigu ir yra, primena tiesiog gyvenamuosius namus.

Čia ta pati Šv. Armengolio bažnyčia iš kito kampo, nuo upės tilto. Kaip matote, už jos stūkso statūs kalnai. Jie juosia visą sostinę.

Ką primena šis paminklas? Taip, įspėjote. Ogi Salvadoro Dali siurrealistinius paveikslus. Pats Salvadoras Dali yra šio darbo autorius, tai jo dovana Andorai. Kalbama, kad sveria kiek daugiau nei keturias tonas.

Per sostinę teka neįtikėtinai srauni Valiros upė.

Didžiulis prekybinis centras turistam su spalvinga instaliacija. Papūtus vėjeliui, atrodo, jog esi po jūra.

Andorra (rašoma su dviem r pagal katalonų rašybą).

Andoros vėliava – tai Prancūzijos ir Ispanijos vėliavų hibridas.

Tai istoriniai andoriečių parlamento rūmai, kurie vadinami Casa de la Vall „Slėnių rūmai“, jie datuojami XVI amžiuje ir yra puikiai išsilaikę. Dabar ten istorinis muziejus, o šalia pastatyti naujas parlamentas.

Vaizdelis į Andorą.

Aktorė Charlize Theron reklamuoja Dior Andoroje tarp kalnų. Kažin, ar ji žino, kad tokioje puikioje ir gražioje vietoje yra jos atvaizdas per visą pastatą?

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Okja" / "Okja"

 Sveiki,

 

Garsus Pietų Korėjos kino režisierius Bong Joon Ho daugelio akylesnio kino žiūrėtojams tikrai žinomas ir pastebėtas. Vienas labiausiai aptariamų filmų tapo „Parazitas“ (2019), atnešęs režisieriui Auksinę palmės šakelę Kanų kino festivalyje, taip pat didelio populiarumo sulaukė novatoriška mokslinės fantastikos drama „Sniego traukinys“ (2013), pagal kurį jis neseniai sukūrė 30 serijų atskirą serialą. Gal kiek nepelnytai praėjo Lietuvoje mažiau pastebėtas irgi mokslinės fantastikos su nuotykių elementais filmas „Okja“ (angl. Okja) (2017), kurio trumpais įspūdžiais ir pasidalysiu šiandien.

 

Istorija pasakoja apie novatorišką pasaulį, iš pažiūros primenantį mūsiškį, kuriame valdo stambios ir pažangios mokslo korporacijos, sumaniai aplenkdamos įstatymus kuria modifikuoto maisto rinką. Vieną tokią įmonę įkuria turtingo tėvo dukra Miranda, kuri savo laboratorijoje išveda gigantiškų, šiek tiek hipopotamus primenančią kiaulių veislę. Norėdama, kad žmonės pirktų jos produkciją, ji sukuria dešimties metų planą ir išdalija 26 kiaules po visą pasaulį, o viena iš tokių atitenka Azijos kalnuose gyvenančiai Mijai ir jos seneliui. Mija nepaprastai prisirišusi prie Okjos, savo kiaulės patelės, tačiau praeina dešimt metų ir korporacijos atstovai pasiima Okją atgal į Ameriką. Paauglė Mija  susiruošia į ilgą ir varginančią kelionę, kad išgelbėtų nuo skerdyklos savo mylimą kiaulę...

 

Filmas stengiasi jautriais potėpiais perteikti Okjos ir mergaitės draugystę. Čia netrūksta to, kas šiuo metu pasaulyje gan populiaru t. y. dėl humanizmo atsisakoma vartoti mėsą, nes šioji pramonė žiauriai išnaudoja gyvulius, nualina žemės, o ir kasdienis mėsos vartojimas nėra sveikatai itin geras dalykas. Filme švysteli ir gyvūnų gelbėjimo brigada, kuri padeda Mijai atsikovoti Okją. Kompiuterine grafika sukurta Okja primena iš vienos pusės naminį didžiulį šunelį dinozaurą, kuris turi savo logiką ir jausmus, netgi išmaniai išgelbėja Miją kalnuose. Nesunku pastebėti, kad protinga kiaulė labai sužmoginta, režisierius iš vienos pusės manipuliuoja žiūrovų jausmais, o iš kitos pabrėžia gyvybės svarbą ir atjautą kitoms būtybės – nelygu, kaip pažiūrėsite.

 

Šiame nuotykių pilname filme veikėjai visgi vienkrypčiai. Cholerikas ir isterikas kampanijos veidas Džonis (aktor. Jake Gyllenhaal) ir Miranda (aktor. Tilda Swinton) yra vienkrypčiai, be sudėtingesnio psichologinio pagrindo, todėl vietomis filmas primena komiksą, įkūnijantį idėjas. Klasikinis geriečių ir blogiečių pasiskirstymas, tačiau filmas, kaip ir anuomet „Sniego traukinys“, visgi veikia idėjiškai, jį žiūrėti gera ir lengva, nes čia viskas suprantama ir aišku. Okjos, kiaulių masinės fermos ir Mirandos bei jos sesers dvynės Nensės ambicijos tipiškos kine vaizduojančių turtuolių antžmogiškiems tikslams, tad žemės resursus ir išteklius, kol valdo antžmogiai ir tik sau naudos besigviešiantys žmonės, gražiai besišypsantys ir meluojantys, tol turėsime tai, ką turime. Mūsų kultūroje jau labai seniai įskiepyta, kad gyvulio skerdimas ir jo audinių bei ištisų organų valgymas yra ne tik priimtinas, bet ir būtinas, tai netgi laikoma tradicija, tačiau kiek prastų mes tradicijų pavyzdžių turime, kurių kratomės, pvz., kad moterys negali vairuoti automobilio, nes jų smegenys tam per mažos? Tradicija? O taip! Mėsos valgymas tėra tik vienas iš šio filmo kvestionuojamų dalykų, nes visų pirma pamirštame, kad veršiuko ar viščiuko lavoniuką dedami į burnas su sultingais padažais, prieš tai šis gyvas sutvėrimas turėjo savo jausmus, psichologiją ir prieraišumą prie savo gentainių, taip kaip ir mes, žmonės. Filmą rekomenduočiau pažiūrėti su vaikais nuo dešimties metų.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Alexa Feser – Lana Del Rey [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

 

Šios dienos dainą atlieka vokiečių dainininkė ir dainų kūrėja Alexa Feser (g. 1979). Dainą „Lana Del Rey“ pasirodė šių metų vasarą, o jos pradėjau netikėtai klausytis važiuodamas vasarą per Vokietiją. Atlikėja, kaip pati teigė, muzika užsiima nuo ketverių, o didžiausias jos įkvėpimas yra pianino meistras senelis, kuris grojo džiazą. Pati atlikėja nėra itin populiari savo šalyje, tačiau, kaip supratau, stengiasi išgarsėti, turi savo dainų ir vaizdo klipų, dalyvavo muzikiniame projekte, tačiau greitai po pirmojo turo iškrito. Jos dainoje skamba eilutė: „Žaidžiame kompiuterinius žaidimus ir klausomės Lanos Del Rey...“ Apie santykius drauge ir pačios Lanos Del Rey „Born to Die“ albumo prisodrintų hitų aliuzijų daina skamba melodingai ir pagaviai. Pasiklausykite šios vokiškos dainos ir Jūs.

Alexa Feser – Lana Del Rey

Lyrics / Žodžiai

 

Wir spielen Videogames und hören Lana Del Rey

Summertime Sadness

Bist in mein Leben gefall'n so wie ein Meteorit

Doch ich hab schon als Kind die Sterne geliebt

Es kam die Ruhe mit dir, die Welt ist nicht mehr zu hör'n

Wie ein luftloser Raum, keine Geräusche, die stör'n

Die Monster in meinem Schrank und die unter dem Bett

Sind seitdem du da bist verdächtig nett

Bitte, bitte, bitte bleib noch hier, noch nicht genug von dir

Sitzen bis vier an mei'm Klavier

Wir spielen Videogames und hören Lana Del Rey

Beverly Hills direkt an der Spree

Wir spielen Videogames und hören Lana Del Rey

Summertime Sadness, goodbye und ade

Ey-ey, ey-ey, ey-ey, ey-ey

Ey, ey-ey, ey-ey, ey-ey, ey-ey

Ey, ey-ey, ey-ey, ey-ey, ey-ey (Summertime Sadness)

Ey, ey-ey, ey-ey, ey-ey, ey-ey

Wirfst jeder Schönheit im Kiez einen Blick hinterher

Um zu sagen: "Nicht schlecht", nur ich gefalle dir mehr

Und ziehen doch mal dunkle Wolken die Decke hinauf

Dann drückst du meine schlechte Laune wie 'ne Kippe aus

Die Monster in meinem Schrank und die unter dem Bett

Sind seitdem du da bist verdächtig nett

Bitte, bitte, bitte noch hier, noch nicht genug von dir

Sitzen bis vier an mei'm Klavier

Wir spielen Videogames und hören Lana Del Rey

Beverly Hills direkt an der Spree

Wir spielen Videogames und hören Lana Del Rey

Summertime Sadness (ah-ah)

Wir spielen Videogames und hören Lana Del Rey (Rey)

Beverly Hills direkt an der Spree

Wir spielen Videogames und hören Lana Del Rey

Summertime Sadness, goodbye und ade

Ey-ey, ey-ey, ey-ey, ey-ey (ah-ah, yeah, yeah)

Ey, ey-ey, ey-ey, ey-ey, ey-ey

Ey, ey-ey, ey-ey, ey-ey, ey-ey (Summertime Sadness)

Ey, ey-ey, ey-ey, ey-ey, ey-ey

Ey, ey-ey, ey-ey, ey-ey, ey-ey

Ey, ey-ey, ey-ey, ey-ey, ey-ey

Ey, ey-ey, ey-ey, ey-ey, ey-ey

Summertime Sadness (ey, ey-ey, ey-ey, ey-ey, ey-ey)

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Karolis Klimas "Mokytojas. Kaip aš išmokiau juos skaityti knygas, mąstyti ir maištauti"

 

Karolis Klimas. „Mokytojas. Kaip aš išmokiau juos skaityti knygas, mąstyti ir maištauti“ – Vilnius: Balto, 2023. – p. 210.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

„Mokytojas yra prostitutė, nejaugi dar nesupratai? Vienam prasižergi, antram atsiklaupi, trečiam išsirieti... Gimnazijoje padaro per visus galus, – žodžių į vatą nevyniojo Aldona. – Bėk iš mokyklos kol nevėlu! (p. 153).“

 

Neatsitiktinai pradžioje apžvalgos pasirinkau šią citatą, nes įveikiau neseniai Lietuvoje tikrai pastebėtą autofikcijos persunktą dokumentuotą ir literatūriškai stilizuotą Karolio Klimo (g. 1991) knygą Mokytojas. Kaip aš išmokiau juos skaityti knygas, mąstyti ir maištauti, kurią išleido leidykla Balto. Neslėpsiu didelio skepticizmo, kai ėmiausi skaityti šią knygą. Jaunas mokytojas, kuris knygos paantraštėje ambicingai giriasi, kaip išmokė mokinius mąstyti, viso labo pradirbo trejus metus ir neištvėręs, kaip neretai atsitinka jauniems pradedantiesiems pedagogams, metė darbą ir pripažino, jog perdegė. Ką gali mus pamokyti ar mums pasakyti dar vienas į viešą areną išėjęs buvęs pedagogas apie tai, kaip mokyti ir dėstyti, kai pats negali padirbti mokykloje? Beje, nemaža pedagogų teoretikų, kurie dirba visokiose NŠA įstaigose ir ministerijose, pabėgo iš mokyklos, nes tiesiog nebeištvėrė ir tą jie deklaruoja būsimiems savo pedagogikos studentams kaip neva pagirtiną reikalą: žiūrėkite, mes irgi buvome mokykloje, žinome, su kuo turėsite reikalą, tad pakalbėkime... Tačiau tikrovė tarp studijų utopijos ir praktikos yra kaip ilga kelionė nuo Marso iki Merkurijaus, temperatūra ir sąlygos drastiškai keičiasi ir tai K. Klimo knygoje akivaizdžiai atskleista.

 

Neslėpsiu, kad iš pradžių pirmuosius 50 puslapių skaičiau raukydamasis ir purtydamasis, nes turėjau tam tikrą nusistatymą prieš šią knygą, tačiau ją užbaigiau pakeitęs nuomonę. Visų pirma, knyga tik apeliuoja į tikrovę, akivaizdu, kad autorius manipuliuoja savo patirtimi visgi konstruodamas literatūrą, o ne konkretų patirčių dienoraštį, todėl daugelis veikėjų, kaip pat autorius teigia, yra eskiziniai. Į mokyklą jaunasis pedagogas įžengia, kaip ir pridera jauniems, labai ambicingai nusiteikęs, netrūksta vaidybinio polėkio moderniai ir kitaip dėstyti vyresniųjų klasių mokiniams. Pasakojimo pradžioje netrūksta naivumo, netgi tam tikro sau misijos vykdytojo etiketės prisiskyrimo. „Man labai trūko [turi galvoje, kai pats buvo mokinys] gairių, ką skaityti, ką žiūrėti, kaip atskirti didžiausią išliekamąją vertę turinčius kūrinius, todėl ne visada pataikydavau. Užtat dabar, tapęs mokytoju, įgijau galios apsaugoti nuo klaidų kone šimtą paauglių (p. 19).“ Taigi neslepiama, jog autorius tikrai tinkamai sutvarkys upės tėkmės vagą, tik vėliau, tampa aišku, jog norint padaryti pokytį reikia brangiai sumokėti savo asmenine kaina.

 

Apie pasiruošimo pamokai kainą ir provokacijas pamokoje autorius atskleidžia ir tą juodadarbio mokytojo kasdienybę, kuri dažnai nėra matoma nei mokiniams, nei kitoje viešojoje erdvėje. „Tie, kurie sako, kad mokytojų darbo diena trumpesnė ir jie turi daugiau laisvo laiko, nusipelno atskiros vietos pragare. Taip, pamokos baigdavosi popiet, apie trečią valandą. Tačiau tai nereiškia, kad po to galėdavau lyg niekur nieko bimbinėti po miestą ir nieko neveikti. Per kokį pusvalandį pėsčiomis grįždavau namo, tada greitai pasigamindavau ko nors užkąsti, o pavargęs iš nuovargio valandėlei smigdavau priešais televizorių. Apie penktą valandą pradėdavau ruoštis kitos dienos pamokoms ir baigdavau trečią ketvirtą ryto, dirbdamas be jokių didesnių pertraukų (p. 35-36).“ Turint galvoje, kad mokytojas turėjo tik vienuoliktokus, o ką kalbėti, jeigu pirmaisiais metais būtų visos skirtingos klasės? „Tikėjausi, kad rasiu laiko susitikti su keliais bičiuliais, tačiau dešimt dienų kone visai nepakilau nuo darbo stalo, o jėgų ar noro pasižmonėti, atvirai sakant, ir nebuvo (p. 62).“ Nieko nuostabaus, jaunas žmogus pedagogas už grašius ne tik vargsta, bet ir neturi laiko susikurti santykių, šeimos, pagalvoti apie įsikrovimą, kad ir kultūriniais klausimais, pamatyti spektaklį ar kokias kitas naujoves atnešti į mokyklą, susitikti dažniau su dukra, nes patys suprantate kodėl, todėl natūralu, kad perdegama labai greitai ir neretai iš idiliškų paskatų būti geram ir išmokyti visus vienodai.

Karolis Klimas 

 

Autorius nors save pateikia kaip donkichotišką idilišką mokytoją, jis sukuria šmaikščios mokytojos mentorės Aldonos projekciją, kuri atstovauja seno sukirpimo pedagogams, kurie jau žino, kad norint išsilaikyti, nereikia ardytis ir daryti cirko. Aldona dažnai Karoliui skeptiškai perteikia senesniosios kartos požiūrį, kuris labiau suprantamas, nes toks požiūris tausoja asmeninę sveikatą. Tarp asmeninės patirties netrukus knygoje išryškėja ir mokyklos pedagogikos bei visos švietimo sistemos spragos, pavyzdžiui, tėvų skundai Švietimo skyriuje, net nepasikalbėjus su mokytoju apie reikalą, netgi pačių mokinių grasinimai fiziškai susidoroti už tai, kad mokytojas parašė vienetą ir jokio mokyklos užnugario ar saugiklių, tarsi pedagogas paliktas kapanotis vienui vienas, kaip, tiesa, dažniausiai ir būna. „Peršasi vienintelė išvada: mūsų šalyje bet kas gali surasti pretekstą apkartinti mokytojui, net ir niekio nenusikaltusiam, gyvenimą (p. 156).“ Arba „praspirti“ metų pabaigoje vienetukininkus, kad nereikėtų terliotis su pataisomis, nes tokia įprasta praktika, norint nors kiek save patausoti. Jaunajam mokytojui tai atrodo ydinga ir nesuprantama, nes jis dar idealistas, tačiau būtent tas noras padaryti pokytį ir nulėmė perdegimą.

 

Visgi knyga ne vien demaskuoja ar iš paraščių ištraukia sistemines problemas, knygoje nemažai sveiko optimizmo. Autorius labai didžiuojasi savo sukurtu Privalomu neprivalomų knygų sąrašu, kuris pateikiamas šios knygos pabaigoje. Tiesa, dėl kai kurių knygų labai suabejočiau dėl skirstymo pagal pažangos lygmenis, bet tai tik autoriaus siūloma galimybė. Knygoje pateikiama vertinimo sistema ir kaip ji veikė visiškai skirtingų gebėjimų mokinius, nors, tiesa, pats autorius viename interviu prisipažino, kad pats ne visas knygas yra skaitęs ir tai šiek tiek stebina, nes taisyti turinio atsakymus tikriausiai yra gana sudėtingas reikalas. Visgi paminėti penki šimtukai po dviejų mokymosi metų davė savo, tad kyla klausimas, ar tie programiniai kūriniai ir jų autoriai iš tikrųjų būtų davę tokį patį rezultatą, o gal literatūra, įkvėpta mokytojo entuziazmo iš tikrųjų įskiepija kiek kitokio kritinio mąstymo galimybę, kuri pasitarnauja jau ir programiniams kūriniams? Atrodo, autorius būtent tą ir stengėsi anuomet daryti: „Kas savaitę reikėdavo sukurpti nedidelį trijų šimtų žodelių tekstą reflektuojant savo gyvenimą. Kaip rašė Vytautas Mačernis: „Kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai?“ Ši užduotis sulaukė didelio susidomėjimo, nei būčiau galėjęs tikėtis (p.140).“

 

Autorius persmelktas mokyklinio maišto chuliganizmo. Atrodo, kad per kūrinius mokinius stengiasi perteikti galimybę apmąstyti save ir pasaulį, įvertinti laisvės ir sisteminius dalykus, atrodo, kad kai kurie mokiniai to ir pasiekė. Tas maištas, sakyčiau, atsispindi ir šios knygos rašymo stilistikoje, kuri nėra pedagogiškai taisyklinga, manau, tai pasirinkta strategiškai perteikti pedagoginį maištą, pavyzdžiui, slaviškas vertas nevynioti žodžių į vatą, arba: „Gal tikrai būsiu pasiųstas ant trijų raidžių? (p. 49). Tokio jaunatviško slengo knygoje nemažai. Stebina, kad kiek inertišką pedagogo darbų tėkmę autorius bando tarsi užsklandėlėmis užkaišioti savo mokyklinių ir studijų metų erotiniais ir alkoholio vakarėlių pasakojimais tarsi deklaruodamas savo nepriklausomybę nuo Aldonos kartos pedagogų. Žinoma, šie intarpai nė kiek nežeidžia, bet jie vietomis man pasirodė pernelyg dirbtiniai ir reikalaujantys atskiros knygos.

 

Knygos pabaiga, nepaisant, kad autorius išėjo po trijų metų mokytojavimo iš mokyklos, pripažino, kad altruistiška veikla, aukojant asmeninį gyvenimą, yra per didelė kaina, o paskutinieji metai tapo ankstesnių veiklų kartotės, nuteikia optimistiškai. Apskritai knyga Mokytojas netapo ironiškos ir tulžingos švietimo sistemos knyga, priešingai – rastas balansas tarp džiaugsmų ir nuovargio, tarp sunkių akimirkų ir netikėtų pergalių. Kas jau pavyko autoriui, tai tikrai sukurti atmosferiškai subalansuotą knygą, kurioje būtų visko labai margo, kitaip sakant taip, koks ir yra sudėtingai neprognozuojamas pedagogo darbas.

P. S. Knygą reikia perskaityti visiems, kurie kuria švietimo sistemą, paskaičiuoja, kiek pedagogas turi uždirbti t. y., pradedant visais esamais ir būsimais ministrais, jų patarėjams ir baigiant visais NŠA darbuotojais.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Poetas"

 Sveiki,

 

Tiesą sakant, nesu didelis lietuviško kino entuziastas ir dažniausiai vieną kitą juostą pasižiūriu tik dėl to, kad žinočiau, kas dedasi mūsų kino padangėje ir turėčiau šiokios tokios medžiagos darbe, kuri būtų naudinga. Vienas iš tokių pasirinkimų tapo Giedriaus Tamoševičiaus ir Vytauto V. Landsbergio režisuotas filmas „Poetas“ (2022), kuris, sakyčiau, pačiu laiku po lentelių ir paminklų griūties Vilniuje pasirodė ir leido kiek kitaip pasižiūrėti į sovietmečio kolaboravusius menininkus.

 

Nėra ko čia slėpti, filmas remiasi garsaus sovietmečio literato Kosto Kubilinsko biografija, mat šis, norėdamas išsilaikyti meno pasaulyje ir užsitikrinti ateitį, kad jo kūryba būtų leidžiama, kolaboravo su saugumiečiais ir teikė tam tikrą informaciją apie lietuvių partizanus. Tiesą sakant, nesu išmanantis K. Kubilinsko biografiją, nežinau, kaip ir kas tiksliai ten buvo, kiek „Poete“ yra autentiškai tikslių niuansų, bet filmas, kaip suprantu, sudurstytas ne tik iš tikro rašytojo realijų, bet ir kitų analogiškų pasakojimų.

 

Nesistengsiu atpasakoti siužeto, jis gana tiksliai perteiktas trumpose anotacijose. Visgi bendras filmo vaizdinys gana toks edukacinio pobūdžio. Galbūt dėl to, kad mano pati nuostata žiūrint buvo iš edukacinių paskatų, tačiau filmą vertinu labiau kaip mokomąją medžiagą. Jau ne vienoje recenzijoje ir apžvalgoje paminėta, kad filmas netradicinis lietuviško kino lauke tuo, kad mes pagaliau nusimetėme herojaus kaukę ir pagrindinis veikėjas yra savotiškas antiherojus. Jis iš vienos pusės jautrus menininkas, turintis ne tik kūrybinių ambicijų, bet ir ateities kūrimo planų su mažo miestelio mokyklos bibliotekininke Jule. Pastaroji yra ryšininkė ir palaiko miške partizanų judėjimą. Kostas, slaptas užverbuotas agentas ilgą laiką filme atrodo nuoširdžiai atgailaujantis ir perėjęs į lietuvių pusę, tačiau saugumiečiai galiausiai jį vis tiek prispaudžia.

 

Filme keliami moraliniai klausimai apie asmens išdavystę tiek žmonių, tiek pačios Lietuvos atžvilgiu. Kostas renkasi pagal aplinkybes, patirdamas didelį smurtą ir spaudimą, kas jam svarbiausia, nors, tiesą sakant, abejonių aktoriaus Donato Želvio kuriamame personaže irgi netrūksta. Toji pasirinkimo intriga išlieka iki filmo pabaigos ir ji vaizduoja toli gražu ne pačius maloniausius mūsų istorijos veikėjų pasirinkimus. Visumoje filmo perteikta gili sovietizacija, plaunamų smegenų, parsidavėlių ir integruotų skundikų Lietuva tarp tų atsidavėlių kovotojų, tad sistemos laikmečio atmosfera šiame filme, sakyčiau, atkurta įtikinamai ir pavykusiai. Neturiu priekaištų ir dėl vaidybos, ypač pagirčiau Donatą Želvį, tačiau visumoje filmas kažin koks panoraminis. Pasirinkta antiherojinė pozicija yra geriau nei sukalti filmai mūsų didvyriams, nes tai kelia daugiau mąstymo ir atvirų visuomeniškų klausimų, tačiau nepasakyčiau, kad man filmas koks ypatingas ar sukrečiantis. Tai visgi tvarkingas, iš vadovėlio perteiktas pasakojimas be didesnės avantiūros ar režisūrinių bei siužetinių sprendimų, todėl atrodo, jog filmo kūrėjai visgi apgalvojo, jog kūrinys turėtų išlikti masiniu ir lengvai žiūrimu reikalu – žodžiu, neduok Dieve, per sunkus ar nepakeliamas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Olga Ravn "Darbuotojai"

 Olga Ravn. „Darbuotojai“ – Vilnius: Rara, 2023. – p. 144.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

„Ar žmogų apibrėžia tai, kad jis turi rastis iš kito žmogaus kūno? O gal galiu būti žmogus, išstumtas iš maišo gleivių, ikrų krūvos, kurkulų gumulo ežere, javuose ar lauko žolėje? Ar aš gyvenu pasaulio centre, ar aš čia reikalingas? Ar aš – tik vienas iš didelės masės minkštų kiaušinėlių? Mačiau valgykloje vaikštantį kadetą su stiklo rutuliuku burnoje, jis visaip voliojo jį liežuviu, rutuliukas vis skimbčiojo į dantis, sakykit, ar tai jūsiškis? (p. 38).“

 

Retai kada imuosi mokslinės fantastikos knygų, tačiau tai mano nepelnytai atstumta į šalį literatūros dalis, kurią skaitant kyla nemažai neatsakomų klausimų. Danų rašytoja Olga  Ravn (g. 1986) savo šalyje žinoma ir kaip poetė, ir kaip romanistė. Pasirodęs jos antrasis romanas Darbuotojai (dan. De ansatte) tiek gimtojoje šalyje, tiek užsienyje sulaukė nemažai dėmesio, buvo įtrauktas į Booker International Prize sąrašą, kuriame šiaip mokslinės fantastikos žanras retai kada pasirodo. Novatoriškas ir keistas romanas atsirado, kaip teigė pati rašytoja, padedant ruošti draugės Lea Gulditte Hestelund meno parodai, kuri pasižymėjo erdvinėmis pačiomis įvairiausiomis formomis ir figūromis. Menininkė paprašė rašytojos sukurti mažus darbų aprašymus, kurie perteiktų keistas šių formų istorijas ir parodos lankytojams būtų įdomiau tekstą susieti su kūriniu. Iš šios draugiškos menų sintezės vėliau Olga Ravn sudėliojo romaną Darbuotojai, kurį iš danų į lietuvių kalbą išvertė Aurelija Bivainytė, o išleido leidykla Rara.

 

Istorija papasakota iš ateities perspektyvos, kuri vaizduoja XXII amžių, kada iš Žemės planetos pasiunčiamas erdvėlaivis į Atrastąją gyvenamą planetą. Iš tikrųjų visas romanas sudurstytas iš atskyrų protokoluotų liudijimų apie gyvenimą ir darbą kosminiame laive, o šiuos liudijimus pasakoja ir žmonės, ir žmogonai. Žmogonai – serijiniai robotai, savo forma primenantys žmones, tačiau yra užprogramuoti ir nemirtingi. Pirminis šių pasakojimų tikslas – išsiaiškinti darbo našumo principus ir sąlygas, santykius tarp žmonių ir žmogonų bei objektų, keistų formų stacionarios būtybės, kurios skleidžia švytėjimus ir kvapą. Su šiais objektais dirba tiek žmonės, tiek žmogonai, tik jų poveikis kiekvienam vis skirtingas.

 

Taigi romano struktūra iš vienos pusės administracinių formų dūrinys, kurių sąsajas, prieštaravimus ir panašumus į bendrą gyvenimą erdvėlaivyje skaitytojas turi sujungti pas. Kad ir kaip bežiūrėtume, tai postmodernus tekstas tiek savo forma, tiek raiška. Autorė, kurdama bevardžius, tačiau individualizuotus pašnekovus, atsisako įprastų epinių romano standartų, tad pasiduoda juslėms, stengiasi perteikti atmosferą ir gyvenimo sąlygas ne per regą ir vaizdinį, bet būtent per kvapą, lytėjimą ir skonį. Iš tikrųjų labiausiai pradžioje domina objektų santykis su gyventojais, tai labai stalkeriška, netgi primena Stanislavo Lemo Soliarį, nes įspūdis toks, kad darbuotojus valdo ne programos ir įvesta tvarka, bet būtent objektai. „Vakar po susirinkimo staiga supratau, kad sėdžiu patalpoje, ant kelių pasidėjęs vieną iš objektų, o visai atsipeikėjęs pastebėjau, kad glostau objektą nykščiu taip, lyg tai būtų kažkas mylima, o aš juk niekad nejutau meilės, bet vis tiek tą akimirką mane, dar nesuprantantį, ką darau, buvo užplūdusi meilė, žinojau, kaip ir žinau sapnuose, ką reiškia mylėti gyvą būtybę (p. 102).“

 

Paradoksalu tai, kad autorė „nusausina“ tekstą, neplėtodama už liudytojų parodymų jokių istorijų, net pats klausinėtojas nekalba, bet tai tampa strategine galimybe kitaip kurti ir plėsti pasakojimo atmosferą, kurios, tiesa, romane tikrai netrūksta. Netrukus iš liudytojų sužinome, kad laive kyla tam tikri nesutarimai, netgi įtampa tarp žmonių ir žmogonų, nes jų prigimtys skirtingos. Žmonėms lemta mirti ir niekada neprisikelti, o žmogonams būti perinstaliuotiems ir pamiršti patirtis. Tiesa, autorė tarsi klausia, o kas baisiau, ar gyventi įstabų, bet laikiną gyvenimą, ar būti darbo išnaudojamu robotu, kuris pamažėl tampa labai žmogiškas, bet jam lemta tą kaskart pamiršti?

Olga Ravn

 

Humanizmo klausimai kyla beskaitant ir smarkiai koreliuoja su šiuo metu viešojoje erdvėje aptarinėjamu dirbtinio intelekto poveikiu mūsų gyvenimams. Tiesa tokia, kad dirbtinis intelektas vis labiau ir labiau bus panašesnis į žmogų... „Mano žmogiškasis kolega kartais sako nenorintis dirbti, o tada pasako kai ką keista, kai ką tokio visai paiko – kaipgi ten? Jis sako: žmogaus gyvenimas nėra vien darbas, o gal – žmogus nėra vien darbas? O kuo gi dar gali jis būti? Iš kur rastųsi maistas, kas palaikytų kompaniją? Kaipgi gyventi be darbo, be kolegų? Negi tik spintoje stovėsi? (p. 31).“ Tam tikri žmogonų ir žmonių skirtumai bei egzistencinės prasmės klausimai skiriasi, tačiau kai autorė juos kelia šiame romane, skaitytojas nori nenori juos kelia ir savo egzistenciniame gyvenime. Kartais atrodo išties, kad mes savoje tikrovėje ne tiek gyvename, kiek dirbame dėl pačios sistemos, kad išlaikytume ir turėtume pinigų, karjerą ir pan.

 

Viena svarbiausių Olgos Ravn meninių priemonių – paradoksalumas. „Dvyliktasis kadetas mūvi galvos apdangalą su veidą pusiau dengiančiais juodais odiniais kutais. Niekas nesupranta, ar kaukė – bausmė, ar apdovanojimas (p. 51).“ Tokių iš pažiūros keistų nutylėjimų per skirtingas mąstymo perspektyvas, kurios, atrodo, mums savaime suprantamos, bet XXII amžiaus gyventojams tampa nebesuprantamos. Pakitusi vertybinė ir egzistencinė prasmė yra labai svarbi, tačiau sužmogėję žmogonai ir surobotėję žmonės vis dar balansuoja tarp prigimtinių ir socialinių konstruktų tapatumo prieštarų, pavyzdžiui, vienai veikėjai rodomos žaidžiančio vaiko hologramos, kurios vėlei sužadina motiniškus instinktus ir ji apgauna save, jog vėl yra motina.

 

Kaip teigė pati autorė, „visose savo knygose bandžiau atrasti – nors žinau, kad tai neįmanoma, – erdvę, atsiveriančią tarp to, kas tu esi, ir to, kas tau sakoma, jog esi. Iš tisų bet kokia idėja, nusakanti, kas yra žmogus, per maža sutalpinti visam tam, kas žmogus iš tiesų yra. Atrodo, jog visada čiuopiame tik to, kas žmogus iš tiesų yra, paribius, – ir būtent tai mane domina (p. 139). Sakyčiau, būtent apie tai romanas ir yra. Daug klausimų kelianti knyga perteikia kintančio žmogaus sąvokos ambivalentiškamą, nes iš vienos pusės žmonės romane paversti tikrais darbuotojais, sistemos vergais, bet būtent toje nuobodžiai diena iš dienos užguitoje erdvėje ir tikrovėje žmogaus „talpumas“ ir reikšmės išsiplečia bei pranoksta rėmus. Lygiai taip pat ir mūsų pačių gyvenime, kai save įgaliname patogioje komfortiškoje zonoje ir nebetobulėjame, nebeatrandame ko nors naujo, nebesidžiaugiame įvairove ir netikėtomis patirtimis.

 

Olgos Ravn trumpa knygelė Darbuotojai suskaitoma per vieną vakarą, tačiau kūrinys maloniai apdovanoja kiek kitokia skaitymo patirtimi. Romanas fragmentuotas, pilnas nutylėjimų, per kuriuos jungiasi veikėjų išartikuliuoti ir neatsakomi klausimai. Panašiai kaip ir mes, kai klausiame, kas mes, žmonės, tokie esame, ar yra Dievas, kuris už visa tai atsakingas, lygiai taip pat ir žmogonai romane kelia analogiškus klausimus apie savo egzistavimo prasmę. Nors romanas pavadintas Darbuotojai, didžiausias romane prabylančių veikėjų darbas yra išsiaiškinti ir suvokti savo egzistavimo priežastis ir paskirtį, o didžiausias atskaitos taškas tampa mirtis arba atminties ištrynimas, kai nebelieka tai, ką buvai susikūręs iš atskirų gabalėlių kaip vientisą asmenybę.

 

Jūsų Maištinga Siela