Knyga: Cormac McCarthy "Kraujo meridianas"

 Cormac McCarthy. „Kraujo meridianas“ – Vilnius: Rara, 2024. – p. 376.

 

„Jis šoka šviesoje ir šešėliuose, jis – visų numylėtinis. Jis niekada nemiega, tas teisėjas. Jis šoka, šoka. Jis sako niekad nemirsiąs (p. 367).“

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Daugelis amerikiečių moderniosios literatūros klasiko Cormac McCarthy (1933-2023) knygos Kraujo meridianas (angl. Blood Meridian), kurį į lietuvių kalbą išvertė Vidas Morkūnas, laukė kelerius metus. Iš kur mes pažįstame šį rašytoją, kad sakau, jog laukėme? Iš anksčiau buvusių dviejų jo kultinių romanų Kelias (2007) ir Laukinių arklių pakerėti (2007). Tiesa, nė vieno iki tol nebuvau skaitęs, knygos jau nugrimzdusios į bibliotekas, tačiau teko matyti 2009 metų režisieriaus John Hillcoat itin niūrią ir paveikiai brutalią „Kelio“ ekranizaciją, kuri dvelkė nepaprastai tamsiais apokalipsiniais vaizdiniais, tad galėjau tik spėlioti, o kokia tikroji toji C. McCharty literatūra, nes Kraujo meridianas taip pat žadėjo nemažiau smurto, apokalipsinių vaizdinių ir maksimaliai išgyvenimo instinktą patiriančius veikėjus ribinėse situacijose. Žinokite, tą ir gausite, jeigu dar neskaitėte.

 

Kraujo meridianas pristatomas kaip literatūrinis vesternas, nes jis mus nukelia į XIX a. vidurį, kada amerikiečiai su meksikiečiais pliekiasi dėl galutinių sienų ir teritorijos. Pagal tų metų žemėlapius galima matyti, kad Meksikos teritorija buvo kur kas didesnė, ji apėmė didžiąją dalį JAV vakarinės pakrantės, įskaitant ir Kalifornijos valstiją su Los Andželu. Žodžiu, kol Lietuvoje po Pirmojo sukilimo (1830-1831) bandoma kaip nors per kunigų luomą telkti šiokį tokį kultūrinį gyvenimą, kol dar tebeturime baudžiavą, kol Motiejus Valančius dar tik galąs savo plunksną, tada kitapus Atlanto vyko laukinių Vakarų gyvenimas, įkvėpęs vėliau ne vieną kino vesterno pastatymą XX amžiuje. Nors šiandien vesternas labiau romantizuojamas ir liko labiau turistinis kaubojų eros pramoginis simuliakras, visgi iš galvos neišeina puikus serialas Vakarų pasaulis (2016-2022), kuris anuomet per vakarą man asmeniškai nunešė stogą. Žvelgiant į literatūros lauką, tikriausiai be italų rašytojo Alessandro Baricco literatūrinių vesterno štrichų nelabai esu ką skaitęs, nebent vaikystėje pas močiutę palėpėje Dž. F. Kuperio knygas apie indėnus. Visgi žvelgiant į C. McCarthy literatūrą, ji nėra vien tik žanrinė vesterno literatūra, nes neatitiktų kanonų. Knygos žanro koloritas priartėja ir prie istorinio romano interpretacijos, ir prie postapokalipsinio Pašėlusį Maksą primenančios istorijos bei, kaip bepažiūrėsi, filosofinio idėjinio romano lygmens.

 

Istorija pasakoja apie bevardį nepilnametį jaunuolį, kuris palieka tėvo namus ir leidžiasi į gyvenimo kelią, nes suvokia, kad neturi ko prarasti. Dirbdamas pavienius darbus, girtuokliaudamas ir nuolatos įsiveldamas į muštynes vaikis vos negauna galo. Galiausiai gyvenime jam susiklosto taip, kad jis prisideda prie brutalios galvažudžių grupės, kuriam iš išorės vadovauja žiaurusis Glentonas, tačiau vidinius dvasinius gaujos santykius tvarko teisėjas Holdenas. Holdenas dar įdomus tuo, kad jis didžiulis aukšto intelekto albinosas, nepanašus į jokios kitos rasės žmogų, todėl jo klausomasi, nors ir nepasitikima. Atrodo, romano siužeto vingiai turėtų sekti vaikio nuotykius, tačiau labai dažnai pasakotojas jo net nemini, o tik pasakoja siautėjančios vaikio gaujos žiaurumus. Traukdama gauja iš Rytų į Vakarų pasaulį ant mulų ir žirgų kariauja su puldinėjančiais įvairių genčių indėnais, tačiau labiau patys mėgsta puldinėti ir žudyti.

 

Smurtas yra vienas svarbiausių romano varomųjų siužetinių jėgų. Kol siautėjančioji gauja nukeliauja iš taško A į tašką B, niekas tikriausiai nesuskaičiuos, kiek jie išžudė amerikiečių, meksikiečių ir indėnų. Plėšikavimas, prievartavimas lyg ir suprantami dalykai, bet galvažudžiai mėgaujasi savo ritualinėmis žudynėmis. Kas pjauna ir veria aukų ausis, kad galėtų prie laužo pasidžiaugti, kas renka skalpus, kas monetas ir pinigus. Šioji gauja romane vaizduojama kaip mirties stichija, kuri, nors ir turi savo vidinius gaujos susitarimus, bet kaip viena mirties stichija jokių taisyklių neturi. Keliaudami į Vakarus jie brėžia ištisą kančios, smurto ir kraujo šliūžę, meridianą, ženklindami JAV kruvinosios istorijos periferiją. Kita vertus, kenčia ne tik žmonės, bet ir gyvūnai (o mes tokie jautrūs pastaruoju metu tiems gyvūnėliams), visgi istorijoje žmogaus elgesys su gyvulių šioje istorijoje retsykiais pasirodydavo humaniškesnis. Bene įsimintiniausia scena apie nuodingos gyvatės į galvą įkirsto arklio kančios. Perteikta, patikėkite, išties įtikinamai ir įspūdingai.

 

Pačioje istorijoje ne kažin kas daug ir vyksta. Gauja plėšikauja tai miestą, tai kokią gyvenvietę prarasdama savo gaujos narius, tai įgydama naujų. Didelė romano dalis lyg kartojasi algoritmiškai, nebesupaistai, kuris čia jau miestelis ir kur dingo iš pasakojimo pagrindinis veikėjas. Manau, autorius norėjo susitelkti į kolektyvinio smurto kaip blogio instrumento vaizdavimą, todėl veikėjų reikšmingumą įgyja ne vienas veikėjas, bet vienas įdomiausių, žinoma, tampa albinosas teisėjas, kurį taip akylai stebi vaikis ir kiti gaujos nariai. Teisėjas pasižymi nepaprasta egocentrine filosofija, jis primena Mefistofelį iš Gėtės Fausto. „Paukščių laisvė mane užgauna. Aš juos visus laikyčiau zoologijos soduose (p. 226).“ Jis kūrinyje iš tikrųjų veikia antgamtiškai: būdamas albinosas, sugeba kuo puikiausiai prisitaikyti, moka daug užsienio kalbų, piešia išnykusių dinozaurų kaulus, geba kontrargumentuoti Biblijos motyvais buvusiam kunigui, o reikiamą akimirką netgi iš šlapimo padeda pagaminti šautuvams parako. Iš vienos pusės jis atrodo supratingas ir labai intelektualus, tačiau reikiamą momentą gali būti dar žiauresnis nei Glentonas.

 

Iš tikrųjų teisėjo paveikslas visame kūrinyje nevienareikšmiškas. Iš vienos pusės jis įkūniją patį archajinį blogį, egzistavusį dar prieš žmogaus civilizaciją. Štai kodėl jis domisi išnykusių dinozaurų likučiais. Albinosas nėra normalus ir tipinis žmogus, jis tarsi iš atskiros rūšies, susiformavo įvykus genetinei mutacijai ar kliaudai, todėl jis spinduliuoja demonišką aurą, energiją. O juk dar ir iš Fausto žinome, jog gundytojas niekada nėra ir nebuvo kvailys, todėl buvusio kunigo kaip veikėjo antitezė teisėjui Holenui yra visiškai klasiškai pateisinama kaip priešprieša blogiui, bet liūdniausia, kad mes visoje šioje gaujoje visgi neturime didvyrių, neturime, kas savo vidine valia galėtų atsverti teisėjo demoninę svarstyklių lėkštelę. Kitą vertus, balta teisėjo oda yra simbolis tam purvui ir žiaurumui, kuris vyksta aplinkui, jo išbalinta oda reiškia išsiurbtą, nunulintą ir prarastą žmogiškumo aspektą, o kai jo nėra, šaltas protas yra pasiryžęs nugalėti pasaulį žiaurumu ir kraujo praliejimu. Juk ir pati pravardė teisėjas šiame kūrinyje Holdenui tampa paradoksali, juk teisėjas ne tiesai atstovauja, o pasilieka sau galią teisti ir priimti įstatymus.

Cormac McCarthy

 

Labai įdomi romano pabaiga, kai vaikis ir teisėjas po daugel metų susiduria laukinių Vakarų miestelio vakaronėje ir jie susitinka akis į akį išvietėje. Niekas nepasakoma, kas ten įvyksta, tačiau vėliau kraupiai karnavalinėje prostitučių ir lėbautojų vakaronėje akcentuojamas jo nemirtingumas. Blogis niekada nemiršta, jis gali ateiti kaip balčiausia šviesa, kaip albinosas, ir žaisti karą kaip esminį žmogaus egzistencijos prasmės žaidimą, niekada nepavargti, niekada nepasiduoti ir visada būti virš visų kaip stebėtojas.  „Jis šoka šviesoje ir šešėliuose, jis – visų numylėtinis. Jis niekada nemiega, tas teisėjas. Jis šoka, šoka. Jis sako niekad nemirsiąs (p. 367).“ Galiausiai teisėjas Holdenas tampa ir viso kūrinio apibendrinamąja idėja: visos tos baisios beprasmės mirtys kyla iš prigimtinio žmogiškojo prado būti viršiausiu ir galingiausiu. Galia, kuri paniekina nuolankumą; drąsa, kuri suvokiama tik tiek, kiek turi suvėręs skalpų, tampa kruvinojo blogio pasaulio matmeniu, kraujo meridianu, jungiančiu kartų kartas.

 

Romanas pasižymi ir savita sakinio struktūra. Neturime įprastos sintaksės, čia tiesioginė kalba įsilydžiusi į pasakotojo kalbą. Kalbai apie postapokalipsinį smurtą labiausiai pasitarnauja groteskiški ir hiperbolizuoti vaizdiniai, kitaip sakant, visa baroko epochos gąsdinimo programa. „Visur maišėsi beglobiai našlaičiai, turgeliuose trainiojosi pikti neūžaugos ir visokie kvėšos, ir apsiseilėję prasilakėliai, jojo belaisviai ir pro mėsinių skerdyklas, kur dvokas laužė nosį, ant kobinių kybojo tiek musių apspisti, kad net juodi viduriai ir dideli raudoni, dienai įsibėgant patamsėję skerdenos luistai, ir plikai nuluptos karvių beigi avių kaukolės išsprogusiomis drumstai mėlynomis akimis, ir pastilę elnių ir pekarių, ir ančių, ir putpelių, ir papūgų, visokiausios laukinės tų kraštų gyvasties kūnai žemyn galvomis (p. 92).“ Netgi perteikdamas batalijas ar išskerstus miestelius, autorius atidus karnavalinei dance macabre detalėms, ritmiškai audžia mirties karaliavimo baisumą, kuris – vėlgi vertinant paradoksaliai – tampa smurto estetikos tekstu apie pačios mirties ir smurto prigimtį.  

 

„...elgetos ir elgetų įgaliotiniai, ir kekšės, ir sąvadautojai, ir prekeiviai, ir suskretę vaikai, visa armija neregių ir luošių, ir įkyruolių be paliovos kaulijo por dios, kai kuriuos jų ant kupros tempė tolydžio raginami niekšai, netrūko ir šiaip smalsuolių, įvairaus amžiaus ir padėties. Balkonuose sėdėjo vadinamosios namų šeimininkės, indigo ir raudonąja ochra neskoningai dažyti jų veidai priminė beždžionių pasturgalius, moteriškės iš už vėduoklių dirsčiojo į raitelius pabrėžtinai koketiškai, sakytum transvestitai beprotnamyje (p. 227).“ Kai kurie aprašymai toje tirštoje kakofonijoje išties šmaikštūs ir juokingi. Išversti tokį margą tarsi turkišką kilimą tekstą V. Morkūnui tikriausiai nebuvo labai lengva, nes kai kurios vietos pagavios ir itin poetiškai ritmiškos, pilnos pagavių aliteracijų ir asonansų.

 

Man Kraujo meridianas puikus kūrinys, bet skaitantiems teks priprasti prie laukinių Vakarų smurto. Siautėjanti Glentono gauja iš vienos pusės atspindi vesterno niekšelių galvažudžių sąjungą, o iš kitos pusės romanas pakelia skaitytoją virš to, kas pernelyg akivaizdu, ir leidžia apmąstyti praeities (ir šių dienų) kruviniausius žmonijos civilizacijos dalykus. Romanas sako, kol nėra, nebuvo ir nebus humaniškos gėrio atsvaros žmogiškumą stokojančiam prigimtinio blogio siautėjimui, tol veiksime žiauriai, amoraliai ir sadistiškai kaip kolektyvinė bendruomenė, nesuprasdami, kad esame blogio grandinės dalis. Galų gale kas leido siautėti ir jungtis Glentono bendruomenei į bendrą darinį? Tik smurto, nuotykių ir pažeminimo kultūra, tik nuskriaustieji ir nepritapę, patys kadaise patyrę didžiausias nemeilės apraiškas tampa didžiausiais monstrais. Štai taip pasaulyje veikia didysis blogis ir jis romane perteikiamas stulbinamai daugiabriauniškai, todėl romanas daro įspūdį ir dėl literatūrinės rašymo technikos, ir dėl jame besiskleidžiančių įvairių interpretavimo galimybių.

 

Jūsų Maištinga Siela

MO muziejus: apie parodas "Iš vidaus" ir "Ilgiuosi, nežinau ko"

 Sveiki,

 

Kodėl vis praeidavo pro MO muziejų ir niekada į jį neužeidavau, man sudėtinga paaiškinti, nors turiu tradiciją nuolat apsilankyti Lietuvos dailės nacionalinėje galerijoje, tačiau Mo – ne. Puikiai menu tą erdvė ir metus, kai griovė toje vietoje buvusį garsųjį kino teatrą, bet tenka pripažinti, kad nugriauti buvo verta ir turėti štai tokią kultūros erdvę.

 

Visai neseniai apžiūrėjau pagrindines parodas. Mažojoje salėje vyko „Ilgiuosi, nežinau ko“, t. y. žmogaus ir namų, gamtos kaip egzistencinės nerimo pajautos junginys. Netikėta buvo tai, kad kai kurie kūriniai, instaliacijos, reljefai buvo sukurti labai seniai, kai klimato kaita dar nė nebuvo šitaip eskaluojama, pavyzdžiui, vienos menininkės iš Smalininkų miniatiūros, nutapytos po sunkios Antrojo pasaulinio karo patirtos traumos, griūvant nesaugiai po karo paliktai pastato sienai menininkė buvo sunkiai sužeista. Jos darbai (nepasižymėjau menininkės pavardės) tokie kruopštūs, žali, šviesūs, nors juose veriasi ir savitas žmogaus barbariškumas, įsibrovimas į gamtą, padarant ją savo nusikaltimo vieta. Prieš 30 metų niekaip jie mums nekalbėtų apie klimato kaitą, bet šiandien net ir numestas ledų popierėlis sukeltų didžiulį rezonansą. Nustebino ir tiesioginė palydovo transliacija, per kurią galime stebėti besisukančią Žemę, mūsų namus. Jie visų tų menų kūrinių energetikoje atrodo tokie trapūs...

 

Didžiojoje salėje vyko paroda „Iš vidaus“. Joje eksponuojami man nematyti darbai, kuriuos jungia žmogaus asmenybės aspektai, dažniausiai ateinantys iš vidaus, t. y. emocijų spektras, susitikimas su savimi pačiu. Čionai pamatysite ir didžiulę judančią bambą, kuri rodo ryšį su motina, o autorei su kūrybos šaltiniu, čia rasite ir portretus, kuriuos kita menininkė tapė stebėdama tik veidrodinį pozuotojų atspindį; krūtimis ir vulvomis siuvinėtą pledą, kuris verčia atkreipti dėmesį į kūno funkcionalumą (gimdyti ir maitinti), nustebino ir augaliukų miniatiūros, kruopščiai ir vis kitaip perteiktas kaip visatos harmoningas nevienodas dalelių panašumas, bet vienas įspūdingiausių ir originaliausių darbų buvo „Marytės. O kas gi tos Marytės?“, kurią sukūrė Laima Oržekauskienė (g. 1958), kuri keliavo po Europą fotografuodama Mergelės Marijos atvaizdus, po to juos integravo į bintus ir padarė vieną nuskausminimo ir gailestingo gijimo įspūdį paliekantį darbą. Taip pat parodoje paliko įspūdį „Svetimas medis“, kurį pateikė Petras Mazūras, kuris išsaugojo medžius, įstrigusius akmenyje ir inde, bylodamas apie vilties gyvastingumą.

 

Šiaip vaikščiojau ir mėgavausi visu tuo vizualumu ir kaip visi tie meno kūriniai, apie kuriuos būtų galima rašyti atskirai ir komentuoti kaip apie vieną bendrą parodos viziją. Įdomu ir tai, kad jie kitose parodų vizijose tikriausiai atspindėtų visai kitas idėjas ir koncepcijas, todėl menas ir yra nuostabus, nes jo minties prasmė plastiška ir galgi net pačiam autoriui menininkui gali padaryti netikėtą įspūdį. Lankysiuosi dar, kai atsiras kitos parodos.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: filosofas ir psichologas Carl Gustav Jung (Karlas Gustavas Jungas) apie prasmės prasmę

Sveiki,

 

Šiandien MO muziejaus galerijoje, kur Didžiosios salės paroda buvo organizuojama pagal filosofo Carl Gustav Jung koncepciją, pamačiau didelėmis raidėmis užrašytą šią mintį. Jos stebuklingai išvengė Alberas Kamiu, kalbėdamas apie maištą ir absurdą, tačiau Jungas gi teisus, kiek daug žmogus gali padaryti, jeigu jis mato tame daryme prasmę ir kokia baisi kančia ir absurdas ištinką žmogų, kai tos prasmės nebelieka.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Die Schlagerboys - Ich habe einen kleinen Papagei [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

Tik nesijuokite, muzikos gurmanai, nes šis singlas tiesiog skamba kaip gongas mano galvoje visą šventinį kalėdinį laikotarpį. Aptikau jį tiesiog „skrolindamas“ socialinius tinklus ir daina buvo panaudota viename šokių trumpame vaizdo klipe, pastarasis labai užkabino dėl savo pozityvumo. Dainą „Ich habe einen kleinen Papagei“ atlieka jaunų vaikinų duetas, pasivadinęs Die Schlagerboys. Bandžiau internete kur nors plačiau rasti rašytinės informacijos apie šiuos vaikinus, tačiau nieko neįmanoma kaip visada rasti apie nepopuliarius atlikėjus, tarsi informacija būtų užrakinta po devyniais užraktais. Visgi šis duetas susikūrė maždaug 2022 metais ir jie įrašė ir atliko keletą populiarių vokiškų šlagerių, tačiau pats populiariausias yra apie papūgą „Ich habe einen kleinen Papagei“ (liet. Aš turiu mažą papūgą), pasirodęs 2024 metų viduryje. YouTube kanale vaizdo klipas peržiūrėtas daugiau nei 700 tūkstančių kartų.

Tiesa, kūrinys nėra originalus, ją pirmiausia buvo atlikęs garsus vokiečių vaikų dainininkas  Volker Rosin. Taigi pasiklausykite ir jūs, gal pakels nuotaiką.

Die Schlagerboys - Ich habe einen kleinen Papagei

[žodžiai / lyrics]

 

1. Ich habe einen kleinen Papagei – Papagei

Der macht den ganzen Tag ganz viel Geschrei – viel Geschrei

Sein großer Schnabel der steht niemals still – niemals still

Er macht immer das nur was er will – was er will

 

Refrain:

Sagt Hallo - Co Co Co

Einfach so - Co Co Co

Im Büro - Co Co Co

Auf der Straße sowieso

 

Morgens früh - Co Co Co

Abends spät - Co Co Co

Ganz verschärft – Co Co Co

Mann, das nervt – Co Co Co

 

2. Mein kleiner, süßer, frecher Papagei – Papagei

Der flog auch einmal hin zur Polizei – Polizei

Der Polizist, der schrieb ein Protokoll – Protokoll

Das fand der Papagei dann gar nicht toll – gar nicht toll

 

Refrain

 

3. Zum Fressen fliegt der kleine Papagei – Papagei

Am liebsten in die feine Bäckerei – Bäckerei

Für manchen dort ist er `ne Attraktion - Attraktion

Der Bäcker dort, der kennt das aber schon – aber schon

 

Refrain

 

4. Vielleicht kommt ja mein kleiner Papagei – Papagei

Auch irgendwann einmal bei dir vorbei – dir vorbei

Dann ist es aber Schluss mit deiner Ruh – deiner Ruh

Am besten hältst du dir die Ohren zu – Ohren zu

 

Refrain

 

Maištinga Siela

Šios dienos daina: Ruta MUR x Leon Somov - Saugok širdį [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

Šiandien išgirdau, bet tikriausiai prieš kelis mėnesius girdėjo ir žinojo visi apie Leon Somov ir Ruta Mur bendrą kūrinį „Saugok širdį“. Kiek netikėtas Leon Somov pateikė Rutai Mur paskutiniuoju metu patogią muzikos koncepciją – ilgesio klubinę muziką, pagrįsta 8 dešimtmečio sintezatoriaus garsų, tamsių, bet lengvai ir svaigiai hipnotizuojančių ritmų, gaiviai ir šiuolaikiškai adaptuotų mūsų naujoms dienoms. Kūrinys turi sąšaukų su Rutos Mur daina „Slow“, su kuria ji dalyvavo „Eurovizijos“ atrankoje prieš kelerius metus, kuri, tiesa, man irgi labai patiko ir vos neišvyko atstovauti Lietuvai. Naujoji daina galgi net dar geresnė, universalesnė, nes aiškiai artikuliuojamos lietuviškos frazės kelia ilgesį, svajonę ir susižavėjimą. Neabejotinas lietuviškos muzikos hitas, o kas negirdėjo arba pramiegojo kaip aš, siūlau pasižiūrėti vaizdo klipą ir pasiklausyti.

Ruta Mur, Leon Somov – Saugok širdį

[žodžiai / lyrics]

 

Kam tau žodžiai

Jei gali paliesti?

Pakalbėsim, kai ateis aušra

 

Naktį viskas juk kitaip

Jausmai per kraštus

Liejasi iš amžino šaltinio

 

Tu laikyk ją

Saugok savo širdį

Nepaleisk kartu su ja ir manęs

 

Tu laikyk ją

Saugok savo širdį

Nepaleisk kartu su ja ir manęs

 

Apkabink mane stipriau

Ir nebepaleisk

Aš noriu tave

Iš tiesų pažinti

 

Dieną viskas juk kitaip

Tik kalbom neužmušk

To, kas liejasi iš amžino šaltinio

 

Tu laikyk ją

Saugok savo širdį

Nepaleisk kartu su ja ir manęs

 

Tu laikyk ją

Saugok savo širdį

Nepaleisk kartu su ja ir manęs

 

Ne, ne, nemanyk

Kad paviršiumi plaukiu

Aš iš pat debesų

Giliausių gilumų

 

Duosiu tau

Duosiu tau viską, viską

 

Ne, ne, nemanyk

Kad paviršiumi plaukiu

Aš iš pat debesų

Giliausių gilumų

 

Duosiu tau

Duosiu tau viską, viską

 

Tu laikyk ją

Saugok savo širdį

Nepaleisk kartu su ja ir manęs

 

Tu laikyk ją

Saugok savo širdį

Nepaleisk kartu su ja ir manęs

 

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Katė ant įkaitusio skardinio stogo", režisierius Christian Weise, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras (VMT)

 

Sveiki, skaitytojai,

Naujametiniu spektakliu šiemet man tapo vokiečių režisieriaus Christian Weise Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre pastatytas pagal amerikiečių dramaturgo Tennessee Williams (1911-1983) pjesę spektaklis „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ (angl. Cat on a Hot Tin Roof, 1955). Dramaturgo gyvenimas nebuvo lengvas, jis gimė konservatyvioje pietų Misisipėje, šeimoje, kuri jo nesuprato. Tėvas alkoholikas, o motina neurotiška, todėl anksti susidomėjo teatru ir literatūra, kol galiausiai baigė scenarijaus rašymo mokslus universitete. Pats T. Williamsas buvo homoseksualas, tuo metu nelabai to slėpė nuo itin homofobiškos JAV visuomenės, bet niekur viešai to ir nedeklaravo. Ilgametis jo vadybininkas ir mylimasis Frankas Merlo buvo jo gyvenimo partneris nuo 1947 metų iki Merlo mirties 1963, po kurios dramaturgas paniro į gilią depresiją. Visos jo gyvenimo temos ir potyriai daugiau ar mažiau atsispindi pjesėje „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“, kurioje analizuojama šeimos psichologinė įtampa. Tiesa, autorius už šią pjesę pelnė Pulitzerio premiją.

Pjesėje vaizduojama Briko ir Megės nelaiminga santuoka. Jiedu negali susilaukti vaikų, o Brikas nuolatos geria alkoholį, atkaklioji Megė stengiasi jį suvilioti, nepasiduoti liūdesiui ir depresijai. Tuo pačiu metu Briko broliui Guperiui sekasi tarsi iš pypkės, jo žmona vaisinga, jis turi vaikų ir atrodo įgyvendina visus sėkmingo ir „tikro“ vyro socialines sąlygas, tačiau Tėtušio, kurio paskutinioji ne už kalnų, prielankumo jis negauna. Tėtušis susidomėjęs tik Briku, kuriam nerūpi palikimas, nes jis skendi liūdesyje. Galiausiai sužinome, jog Brikas labiausiai liūdi dėl to, kad iš gyvenimo išėjo jo sporto komandos kapitonas ir geriausias bičiulis, su kuriuo neva pati Megė turėjo romaną. Nors pjesėje nė karto tiesiogiai neparodoma homoseksualioji meilės pusė, tačiau visa scenografija ir Briko išvaizda byloja apie homoseksualiosios meilės apraiškas.

Pagrindiniai veikėjai panašūs į kates, kitaip sakant, tai viena didelė kačių šeimyna, nors pirminėje pjesėje vaizduojama konservatyvi pietinė XX a. JAV šeima, kurios pagrindinis pragyvenimo šaltinis – plantacijų verslas, tačiau vokiečių režisierius Ch. Wiese šeimą scenoje pateikia dviprasmiškai. Iš vienos pusės matome kačių toteminį metaforizuotą šeimos modelį, todėl aktoriai scenoje vaizduojami kaip pseudokatės, dažnai su randais, tyčia sudriskusiais po kovų su nagais rūbais, o pasviręs scenografinis pasaulis, garmantis žemyn, eina kaip šeimos likimo ir išlikimo parabolė. Bet ar galima išlikti neigime ir socialiniuose vaidmenyse sveiku dvasiškai?

Iš vienos pusės šiandien pjesė neatrodo itin sudėtinga. Jau daug vandens nutekėjo nuo 1955 metų, kada tik subtiliai per metaforas ir simbolius galėjai kalbėti apie kitokios meilės trūkumą. Nors homofobinės problemos niekur nedingo, tačiau sociume susikūrusios įvairios aktyvios bendruomenės gali tapti užuovėja daugeliui žmonių. Spektaklyje atviriausiai utriruotos klasikinės šeimos prievolės. Šeimą valdo patriarchatas, čionai vėl turime tėvo ir sūnaus konfliktą, lūkesčius, savotišką nesusikalbėjimą ir maištą, spaudimas turėti santuoką ir vaikų, kad viskas būtų pratęsta kaip ir pridera. Brikui tas nerūpi, jis guli prie šaldytuvo lūžusia koja, kuri reiškia nutrūkusius jo santykius su mylimuoju ir iš esmės gyvenimo prasme, jis vilki rožinį moterišką erotinį apatinį kostiumėlį, makabriškai vaikšto ant aukštakulnių ir kaip tik paryškiną savo vidinį kitoniškumą, nors patys šeimos nariai nemato ir to nekomentuoja, bet visi tarsi įtaria. Iš esmės tai gėjiškas manieringumas, kurį reikėjo XX amžiuje slėpti, tačiau žiūrovams nuo scenos jis kaip tik hiperbolizuotai ir groteskiškai paryškintas.

Kaip bežiūrėsime, visas spektaklis tyčia primena lėlių namelį, jis karikatūrinis ir veikėjai primena animacinius šaržus. Didelis bravo scenografijai ir kostiumams, jie iš tikrųjų labai išskirtiniai ir padeda visai istorijai išsiskleisti. Stilistiškai man priminė net amerikiečių kino režisieriaus Tim Burton filmų „Todas Svynis“, „Valbalų sultys“ ar animacinio filmo „Mirusi nuotaka“ stilistinius elementus, bet jie kaip ir filmuose, taip ir šiame spektaklyje, atrodo labai šaržuotai, todėl komiškai. Didžiausia drama kyla iš Briko vidinio skausmo ir jo alkoholizmo, kurio jis nenori nei sau, nei kitiems paaiškinti.

Reiktų paminėti, jog spektaklį lydi gyvos muzikos intarpai, kuriuos atlieka Ignas Kasikauskas (būgnai), Žygimantas Juozas Bačkus (gitara), taip pat dainuoja aktorė Teklė Baroti (Megė) ir, žinoma, didžiausi aplodismentai aktoriui ir dainininkui Šarūnui Januškevičiui (Brikui), kuris ne tik visą spektaklį laviravo ant aukštakulnių (nors jau šiais laikais tuo niekuo nebenustebinsi), tačiau nustebino jo atsidavimas šiam vaidmeniui. Kadangi spektaklį mačiau iš parterio priekio, mačiau jo didžiulį įsijautimą tiek dainuojant, tiek vaidinant (išvirpino lūžusią koją visą spektaklį), o po viso spektaklio mačiau, kad reikėjo jam dar ir emociškai atsigauti. Taip pat reiktų pagirti Ilonos Kvietkutės (Motušės) komišką kostiumą ir pasirodymą.

Šiaip spektaklio turinys manęs asmeniškai nenustebino, tačiau suprantu jo pastatymo principus, sąsajas su dabartine Lietuva, bandant aktualizuoti pjesės medžiagą postsovietinėje mūsų visuomenėje, kur dar tiek daug įsitikinimų ir stereotipų. Šis spektaklis gan muzikalus, gera Šarūno Januškevičiaus parengtis, nustebino tvirtas LGBTQ jo šokis, kuris labiausiai išreiškė Briko prigimtį, bet labiausiai spektaklis „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ stebino savo vizualizacijos ir scenografijos principais, kurie sujungia žmonių-kačių šeimos hierarchinius socialinius santykius į vientisą atmosferinį burbulą, kuriame individualūs dvasiniai išgyvenimai slopinami turto dalybomis, lūkesčiais, lyčių vaidmenų stereotipais, todėl žmogus gydosi vienas taip, kaip išmano, nes gijimui nėra palikta nei erdvės, nei atjautos.

Štai vienoje recenzijoje Ramunė Balevičiūtė teigė, kad spektaklis nepateisino žiūrovo lūkesčių, nes neįvyksta „spragt“ pačiam žiūrovui, o pjesė lieka tolima ir neidentifikuojama, žodžiu, nematome mes joje savęs. Sakyčiau, kad sutinku tik iš dalies. Nemato tie, kurie nėra patyrę analogiškų situacijų, nereflektuoja, pavyzdžiui, alkoholizmo ar homofobijos problemų mūsų visuomenėje, tačiau pjesės pabaiga išties nutrūksta nieko nepalikusi ir nieko neišsprendusi tarsi muilo operos pirmasis sezonas. Brikas, nors tariamai patiria „spragt“, tačiau kas tas iš tikrųjų galvoje esantis „spragt“, argi ne išsilaisvinimas iš kančios kaip kad A. Škėmos veikėjui Garšvai, kuris patiria savo zoori, sąmonės užtemimą, todėl nebelieka kančios, nebelieka asmenybės, todėl pjesėje čia ir dedamas taškas, nes pereinama juodžiausios egzistencijos naktis, po kurios galima statyti gyvenimą iš naujo arba tapti J. Phoenix sukurtu Džokeriu.

Jūsų Maištinga Siela

Maištinga Siela sveikina su 2025 metais: mano puslapio išlikimo klausimas

 

Sveiki,

Sveikinu sulaukus 2025-ųjų metų! Žvelgdamas į praėjusius metus, matau labai daug galimybių, kuriomis ne visomis ir ne visada tekdavo pasinaudoti. Bet buvo ir nemažai dinamikos, renginių, kelionių. Tai mano kelionių metai! Galgi net antrieji iš eilės, nes popandeminiam laikotarpiui pasibaigus ėmiau keliauti kaip išprotėjęs.

Tiesa, šiemet, 2025 metais, „Maištingos sielos“ saitas jau skaičiuos 17 metus, o per 2024 metus padariau rekordinių skaičių įrašų (590!!!). Aišku, ne visi jie reikšmingi ir įdomūs, tačiau būna dienų, kada susimąstau apie šio saito būsimą likimą, kas jo laukia didėjant dirbtinio intelekto įtakai. Kasmet, nors įrašų vis gausėja, tačiau apsilankiusiųjų ir skaitytojų kasmet reguliariai skaičius traukiasi ir mąžta. Nors niekada neturėjau tikslingos skaitytojų auditorijos ir iki šiol teigiu, kad visi šie įrašai daugiau ar mažiau skirti mano kultūrinėms patirtims klasifikuoti, visgi susimąstau ir apie „Maištingos sielos“ pabaigą, juolab kad visai greitai pasikeis ir mūsų paieškos naršyklės, kurios taps dirbtinio intelekto paieškos ir užklausos laukeliais, todėl prieinamumas, žinoma, taip pat labai sumažės ir, manau, daugelis dalykų kaip ir „Maištinga siela“ anksčiau ar vėliau nugrims į istoriją.

Gal ir liūdnos prognozės senajam internetiniam informaciniam laukui, bet kita vertus, gal ateinantys pokyčiai gali atnešti ir laisvesnių, įdomesnių dalykų – juk niekada nežinai. Tai tik rodo, kad prie nieko nereikia pernelyg prisirišti, nes viskas kinta, viskas greitai keičiasi, o pastaruoju metu ypač technologijų pasaulyje. Kol kas neketinu kur nors dingti, tačiau dėl puslapio likimo susimąstydavau ir anksčiau, nes tekstinius blogus jau iš esmės pakeitė vaizdinės medžiagos, kurias esame linkę greičiau išklausyti ir pasižiūrėti negu perskaityti tekstą. Teksto era susitraukė, ji apnaikino tiražus, asimiliavo su reportažais, nuotraukų kartotekomis ir kitomis medijomis, tad ir žinių portalai tapo vaizdinių reportažų hibridais, nes niekas nebenori skaityti ilgesnių tekstų. Skaitymo ir rašymo kultūrą pakeitė tinklalaidžių žanras, todėl natūralu, kad tekstiniai portalai nebepritraukia skaitytojų.

Visgi sveikinu su 2025 metais ir linkiu, kad kiekvienas pokytis atneštų naujovių ir praplėstų mūsų akiratį, kad visur mus lydėtų nepamainomas smalsumas tyrinėti šį pasaulį ir juo mėgautis.

Maištinga Siela