Klaipėda: namas (namo nuotraukos) Taikos prospektas, nr. 3 (Taikos prospekto istorija)

***

Remonto ir atnaujinimo projektų yra daug, tačiau konkretaus namo Taikos pr. 3, Klaipėda, pastatymo metai, remiantis „KurGyvenu.lt“ duomenimis, yra 1965 m.

2021 metais šis devynaukštis sovietinės statybos namas buvo apdovanotas kaip „Metų renovacijos projektas 2021“ už sėkmingą atnaujinimą ir modernizavimą.

***

Taikos prospektas yra viena pagrindinių ir ilgiausių Klaipėdos gatvių, turinti ilgą ir sudėtingą istoriją, atspindinčią paties miesto raidą. Ši arterija yra ne tik svarbus transporto koridorius, bet ir gyvas miesto urbanistikos, socialinių pokyčių ir ekonominės plėtros liudijimas.

Pokario atgimimas ir sovietmetis: Taikos prospekto gimimas

Nors Klaipėdos istorija siekia šimtmečius, Taikos prospekto, tokio, kokį jį pažįstame šiandien, ištakos glūsta po Antrojo pasaulinio karo. Smarkiai sugriauta Klaipėda sovietmečiu buvo atstatoma ir plečiama pagal naujus urbanistinius principus. Būtent tada, sovietmečiu, suformuotas Taikos prospektas tapo pagrindine magistrale, jungiančia pietinius miesto mikrorajonus su centru. Jis buvo projektuojamas kaip reprezentatyvi, plati gatvė, skirta intensyviam transportui ir naujosios, socialistinės architektūros statybai. Prie prospekto kilo tipiniai daugiabučiai namai, administraciniai pastatai, o tai nulėmė jo, kaip „miegamųjų rajonų“ ašies, funkcinę prigimtį. Sovietmečiu tai buvo gyvybės ir judėjimo kupina gatvė, su dideliais prekybos centrais („Vėtrungė“, „Minija“), kultūros įstaigomis ir visuomeninio transporto linijomis.

Nepriklausomybės atkūrimas ir kaita

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Taikos prospektas, kaip ir visas miestas, patyrė reikšmingų pokyčių. Sovietinio tipo prekybos centrus ir įstaigas pamažu keitė modernūs prekybos ir verslo centrai, atsirado naujų paslaugų įmonių, biurų pastatų. Prospektas išlaikė savo, kaip svarbios transporto arterijos, statusą, tačiau kartu tapo ir sparčiai besivystančios komercijos bei paslaugų centru. Per pastaruosius dešimtmečius buvo investuojama į prospekto infrastruktūros gerinimą – tvarkomos dangos, atnaujinamas apšvietimas, tobulinamas viešasis transportas. Nors daugelis sovietmečio pastatų išliko, dalis jų buvo renovuojami arba pritaikomi naujoms funkcijoms, taip įnešant naujų architektūrinių akcentų.

Šiandieninis Taikos prospektas: gyvybingas miesto veidas

Šiandien Taikos prospektas yra viena gyvybingiausių Klaipėdos gatvių, atliekanti daugybę funkcijų. Čia įsikūrę dideli prekybos centrai, kurie pritraukia ne tik Klaipėdos, bet ir aplinkinių rajonų gyventojus. Prospektas yra svarbus viešojo transporto maršrutas, kuriuo kursuoja autobusai ir troleibusai, jungiantys skirtingas miesto dalis. Be to, Taikos prospekte veikia įvairios įstaigos, mokyklos, medicinos centrai, todėl jis yra svarbus kasdienio miesto gyvenimo taškas. Prospektas taip pat atspindi Klaipėdos, kaip uostamiesčio, dinamiškumą ir nuolatinę kaitą, prisitaikymą prie šiuolaikinių poreikių. Jis yra gyvas liudijimas, kaip Klaipėda atgimė po karo, išaugo sovietmečiu ir sėkmingai integruojasi į XXI amžiaus Europos miestų erdvę.

Maištinga Siela

Abiejų Tautų Respublika (Žečpospolita) teritorija, žemėlapis 1667 metai / The Polish-Lithuanian Commonwealth in 1667

 

Sveiki, istorijos mylėtojai!

Aptikau tokį žemėlapį ir nusprendžiau pasidomėti, kuo apskritai Abiejų Tautų respublikai reikšmingi 1667-ieji. Taigi!

1667 metai Abiejų Tautų Respublikos (ATR) istorijoje yra itin reikšmingi dėl dviejų esminių įvykių, kurie padėjo pagrindus tolimesniam valstybės silpnėjimui ir teritoriniams praradimams. Šie metai simbolizuoja ne tik karo pabaigą, bet ir geopolitinių jėgų pasikeitimą Rytų Europoje, nulemdami ATR ateitį.

Andrusovo paliaubos ir teritoriniai praradimai

Sausio 30 d. (vasario 9 d. pagal naująjį kalendorių) pasirašytos Andrusovo paliaubos su Rusijos caryste užbaigė ilgą ir sekinantį 1654–1667 m. karą, žinomą kaip Trisdešimties metų karas. Šis konfliktas, kartu su švedų invazija (1655–1660 m. „Tvanas“), paliko ATR nuniokotą ekonomiškai ir demografiškai. Nors Andrusovo sutartis buvo pasirašyta tik 13,5 metų laikotarpiui, jos sąlygos buvo itin nepalankios ATR. Rusija atgavo Smolenską ir Černigovo vaivadiją, taip pat prisijungė Kijevą ir Kairiakrantę Ukrainą (teritorijas į rytus nuo Dniepro upės), įskaitant didelę dalį Zaporožės kazokų žemių. Dešiniakrantė Ukraina (į vakarus nuo Dniepro) ir Vakarų Baltarusija liko ATR sudėtyje. Nors formaliai tai buvo paliaubos, o ne amžinoji taika (kuri buvo pasirašyta tik 1686 m.), Andrusovo sutartis faktiškai įtvirtino Ukrainos padalijimą ir žymėjo didelių teritorinių praradimų pradžią Abiejų Tautų Respublikai. Šis įvykis ne tik parodė ATR silpnėjimą, bet ir signalizavo apie Rusijos iškilimą kaip dominuojančios jėgos Rytų Europos regione.

Tolesnis valstybės silpnėjimas

1667 metai taip pat atspindi gilėjantį valstybės paralyžių ir vidinių problemų stiprėjimą. Po ilgų ir niokojančių karų, valstybė buvo nualinta, o politinė sistema, paremta bajorų laisvėmis ir liberum veto teise, vis labiau trukdė efektyviam valdymui ir bet kokioms reformoms. Didikų oligarchija stiprėjo, o centrinė valdžia silpnėjo, darydama šalį vis labiau pažeidžiamą išorės įtakai. Šis vidinis nestabilumas, kartu su reikšmingais teritoriniais praradimais, padėjo pagrindus tolesniam ATR nykimui ir galiausiai jos padalijimams XVIII amžiuje.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 117: pajusk, kada ateina harmonija ir vidinė ramybė

 

Sveiki,

Yra toks lengvumas, kuris įsikūnija tavo Visatos centre. Kažkur po plaučiais ir diafragmos, bet įsišakoja į visą tave ir išsiplečia į mikro struktūras aplink tave. Tai pavadinau šiandien harmoninga pusiausvyra. Jūra, kurioje nėra audros, bet vanduo teliūskuoja sutartinai vieningai tai į vieną, tai į kitą pusę ir tas siūbavimas primena lengvą drugio plazdėjimą.

Kaip apibūdinti to jausmo dėkingumą?

Viskas yra gerai, viskas yra gerai, viskas yra gerai... Akimirka, kai nebereikia įtikinėti arba kartoti, kad tai stebuklingai įvyktų... (Svarbu, sakyčiau, tą pastebėti, priimti ir džiaugtis). O ima ir įvyksta, įsikristalizuoja šiame trečiadienyje, laike, kai visko užtenka tiek, kiek yra, ir galima atsigręžti į save ir ten ką nors išgydyti ir integruoti savo pamirštas ir išbarstytas sielos dalis, kaip kad rekomenduoja „Sielos integracija“ autorius Sal Rachele.

Šiandien skyriau tam laiko.

Prisiminiau Henriko Radausko eilėraščio „Pasaka“ nuotrupą:

<...>

Pro gervių virtinę, kuri į šiaurę lekia,

Pro gnomų požemiuose suneštus turtus -

Atskrenda Pasaka, atogrąžų karšta plaštakė,

Ir mirga margas spindulių lietus.

 

<...>

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Sal Rachele "Sielos integracija"

 Sal Rachele. „Sielos integracija“ – Kaunas: Mijalba, 2023. – p. 376.

„Per pastaruosius 20-30 metų tūkstančiai žmonių paskelbė, kad tapo kanalais, per kuriuos būtybės iš aukštesniųjų dimensijų perduoda informaciją. Dabar, kai jau turite bazinių žinių apie tai, kaip sielos iš kitų pasaulių gali ateiti į žmogaus kūną, pasigilinkime į čeneling[ą] <...>“ (p. 194).

Sveiki, skaitytojai,

Kaskart džiaugiuosi, kad užtenka valios atidėti skaityti grožinę ir kitokią literatūrą ir skirti laiko bent kartą per metus kokiai nors dvasinių patirčių ir mokymų knygai. Šįkart į rankas atsitiktinai (ar gali būti kitaip?) papuolė amerikiečių autoriaus Sal Rachele (Salas Rakelis) knyga Sielos integracija (angl. Soul Integration). Knygą į lietuvių kalbą išvertė Živilė Šileikaitė, o išleido leidykla Mijalba.

Autorius pristatomas maždaug taip: Salas Rachele yra autorius, gydytojas, konsultantas, terapeutas, muzikantas ir vizionierius, turintis beveik 40 metų patirtį žmogiškojo potencialo srityje. Aštuntajame dešimtmetyje jis susidomėjo savo psichinių ir intuityvių gebėjimų lavinimu ir baigė Silvos proto valdymo mokymus. Vėliau Salas sukūrė savo unikalų metodą, pavadintą „Alpha-Theta Programming“, skirtą perprogramuoti pasąmonę ir atskleisti kūrybinį potencialą. Jis taip pat įsitraukė į Leonardo Orro „Rebirthing“ ir Jimo Leonardo „Integrative Rebirthing“ – kvėpavimo jogos ir sąmoningo apsivalymo – praktikas. Kaip žinia, su laiku jo kryptys keitėsi, tačiau nuo dvasinių dalykų nenutolo ir kaip tik šiemet, kai pradėjau skaityti šią knygą, sužinojau, jog bendradarbiaujant su Mijalbos leidyklos komanda ir vertėjais buvo kaip tik organizuojami lietuviams mokami seminarai su šiuo mokytoju. Beje, pasirodė neseniai ir jo kita knyga lietuviškai – Laiko paslaptis.

Yra knygų, kurios rezonuoja ir žinai, kad privalu jas vienokiu ar kitokiu savo gyvenimo periodu perskaityti. Sielos integraciją įsigijau prieš pusmetį, maniau, kad taip ir pradūlės lentynoje pamiršta, tačiau pakėliau ją balandžio pabaigoje ir nesigailiu, nes šioji gydanti informacija iš esmės galgi ne visai protu visa priimama ir iškarti integruojama, tačiau skaitant daugiau panašių knygų, kaip jau įprasta, tampa aišku, jog viskas apie tą patį – mūsų ribotą kūnišką mirtingąjį gyvenimą ir beribes sielos galimybes.

Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, kad tai ne tik ezoterinė teorinė literatūra, bet ir tam tikras praktinis vadovėlis, kaip integruoti savo sielos dalis, kurios šiame ir anuose gyvenimuose išsibarstė, suskilo. „Sielos gyvavimas yra paradoksas. Iš vienos pusės, siela yra išbaigta ir vientisa Dievo miniatiūra. „Dieviškumo kibirkštis“, iš kitos pusės, ji atrodo labai trapi ir lengvai dūžta į milijonus dalelių. Nė vienas šių vaizdinių nėra tikslus. Siela yra milžiniškas šviesos spindulys, didesnis už bet ką fizinėje visatoje. Ji taip pat yra laidi ir lanksti, todėl gali išsiplėsti į įvairius gyvenimus, lygmenis ir dimensijas, kad galėtų suvokti ir patirti, kas vyksta (p. 160.).“ Šios knygos autorius užmezgęs ryšį su Aukštesniąja Savastimi bei dvasios vedle, dvyne siela Lėja iš šeštosios dimensijos informaciniais (čenelingo telepatiniais?) kanalais gauna informaciją, kuri iš esmės ir tapo pagrindiniais šios knygos tekstais.

Nors knyga ir primena dvasinį praktikos vadovėlį, tačiau didžioji dauguma tekstų (skyrių) orientuoti visgi į bendrą teorinį suvokimą, pradedant supažindinimą nuo savo įvairių kūnų pavidalų, sluoksnių iki sielos evoliucijos kelio nuo trečiojo lygmens iki dieviškųjų struktūrų. Iš esmės Sal Rachele knygoje gana išsamiai ir nuodugniai paaiškinami dvasiniai evoliuciniai etapai nuo Motininės sielos atsiskyrimo ir patekimą į reinkarnacijos ratą iki grįžimo į dieviškąsias struktūras. Pastaroji istorija/teorija man nėra jokia naujiena, tačiau ji iš esmės tinkamai ir labai išsamiai išplėtota ir man suprantama, kadangi jau turėjau nemažai žinių iš kitų šaltinių, todėl daug ką galima struktūriškai įtvirtinti.

Knygoje taip esama ir nemažai paaiškinimų, kurie šiaip tekonstruoja demonizuotus mūsų įsitikinimus, kad ir, pvz., apie poltergeistus ir vaiduoklius, kurias autorius vadina esybėmis. Visgi visa knygos esmė fokusuojasi į suvokimą, kad siela yra padalijama ir suskaldoma, kada susiduriame su kokiais neįsisavinamais traumuojančiais dalykais. „Priežastis, dėl kurios sielos fragmentuojasi dažniausiai, yra neigimas. Jeigu patirtis yra labai intensyvi, siela dažnai pasirenka susidoroti su šiuo intensyvumu, atskeldama traumuotą savasties dalį ir sąmoningai jos vengdama. Psichologijoje tai vadinama sąmoningu slopinimu. Galiausiai atmestas fragmentas iš tiesų nugrimzta į užmarštį. Sielos, turinčios nuslopintų aspektų, nežino, kad turi fragmentų, kuriems nebuvo leista išgyventi ir išreikšti traumuojančių patirčių (p. 160). Teoriniame lygmenyje viskas lyg ir aišku, tačiau autorius siūlo ir meditacijų aprašymus, kaip vizualizuoti, ką jausti ir kaip integruoti išbarstytas sielos dalis šiame ir praeituose gyvenimuose, kad iš esmės įvyktų pakilimas ir gijimas. Tiesą sakant, po 2012-ųjų, apie kuriuos autorius daug rašo (originalo kalba Sielos integracija buvo parašyta 2013-aisiais) tikina, kad vienas iš svarbiausių ir sudėtingiausių kiekvieno žmogaus uždavinių pasikeitus epochai ir energijoms yra išsivalyti ir gydyti savo sielą, integruojant dalis, kurios per daugybę reinkarnacijų buvo išdalytos.

Sal Rachele

Kita vertus, būtent man asmeniškai praktiniai veikimo būdai, kuriuos siūlo Sal Rachele buvo knygoje patys neaiškiausi. Aprašyti lyg ir labai paprastai, primityvokai ir trūko iš esmės nuoseklių žingsnių, kaip vizualizuoti ir kaip tinkamai visa tą procesą atlikti. Visgi asmeniškai pabandžiau taip, kaip aš pats supratau ir žinokite... Po kelių meditacinių seansų ėmė ir kažkas viduje pasikeitė, tarsi kažkas, kas protu nesuvokiama, bet viskuo jaučiama, sugrįžo. Manau, kad ties šita meditacijos forma kurį laiką dirbsiu ir integruosiu. Bet nėra padėties be išeities, nes visada integracijos praktinių užsiėmimų galite pamatyti YouTube kanale, galima susirasti interviu ir net, manau, autoriaus vedamų meditacijų nemokamai ir labiau pasidomėti apie sielos integraciją.

„Kalbant apie sielų fragmentaciją, turimos omenyje tik individualios sielos, kilusios iš viršsielės. Fragmentai, kaip pasako pavadinimas, nėra išbaigtos, vientisos ir suverenios sielos. Tai yra individualios sielos dalys, kurios „atskilo“ dėl įvairių priežasčių. Savanoriška fragmentacija įvyksta tada, kai motininė individualios sielos dalis nori likti aukštesniuose pasauliuose ir pasiunčia savo fragmentus tyrinėti žemesnių pasaulių. Fragmentas, kuris įsikūnija žmogaus formoje, kad rinktų patirtis Žemėje ar kitoje žemesnio tankio planetoje, yra vadinamas pirminiu fragmentu (p. 100).“ Iš esmės mūsų sielų šeimos yra viena ir ta pati išskaidyta sielų grupė, kurios vieną dieną vis tiek susies ir „suneš tas patirtis“.

Man patiko, kad knygoje gėris ir blogis, žvelgiant iš aukštesniųjų būtybių dimensijų, nėra skaidomi, nėra ir smerkimo, kada iš tikrųjų paprastas žmogaus ego yra apsistatęs įvairiais įsitikinimais. Man patiko aptikti informaciją ir apie, pvz., homoseksualias sielų patirtis žmogiškajame gyvenime, už ką dažnas linkęs smerkti. „Moterų pora gali nuspręsti abi išreikšti vyrišką pusę, o vyrų pora gali nuspręsti abu išreikšti savo moterišką pusę. Nėra jokio teisingo ar neteisingo seksualinės išraiškos būdo, jeigu ši išraiška praturtina abi poras sielas ir prisideda prie jų evoliucijos (p. 146).“ „Ar homoseksualumas vyrauja tarp aukštesniųjų būtybių? Ne, tačiau tai nereiškia, kad homoseksualumas yra žemesnio virpesių lygio ženklas. Aukštesniuose pasauliuose taip pat nevyrauja heteroseksualumas, kokį jūs žinote Žemėje. Mes neturime tokiu santykių, kokius jus palaikote Žemėje. Kiekvienas asmuo yra potencialus mylimasis, bet ne fizine prasme, o todėl, kad jis ar ji yra nuostabus ir tobulas Dievo vaikas. Mes aukštesniuose pasauliuose kiekvieną matome kaip nuostabų ir „seksualų“, jei leisite laisvai interpretuoti į žodį. Galime vienodai mylėti ir vyriškas, ir moteriškas būtybes, nors jų energija gali būti skirtinga (p. 147).

Apskritai knygoje nemažai užsimena apie satori, tokią nušvitimo būseną, taip pat minima ir tantra, nes seksualinė energija labai pas mus nuvertiname ir suprimityvinta, o ji dažnai gali būti raktas į tam tikrą nušvitimo formą, pažadinant praną ir kundalini. Visgi paskutinis knygos akcentas yra būtent dvasinių praktikų perspektyva, nemažai rasite ir patarimų, kaip sveikiau gyventi ir kiek laiko kiekvienam pagal virpesių aprašymo dažnį skirti laiko medituoti, kad kylant Žemės dažniui žmonės taip pat neatsiliktų ir prisitaikytų prie pokyčių, kurie pastebimai prasidėjo po 2012-ųjų.

Šiuo atveju džiaugiuosi, kad perskaičiau šią knygą. Ji priminė man fundamentaliuosius dalykus, struktūras, vėlei grąžino prie meditacijų, kuriomis kurį laiką buvau nusivylęs ir nebenorėjau nieko. Tam tikra prasme, knyga, jeigu į ją įsitrauki ir dedi pastangų priimti informaciją ir ją suprasti, paveikia. Dar daugiau – jeigu iš tikrųjų dar ir praktikuoji, apmąstai užvertęs skyrių, knyga išties paveikia. Įdomu, ar pats prieisiu prie kitos Sal Rachele knygos... Tikriausiai parodys pats laikas.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 116: pakeliama būties lengvybė

 

Nuotr. V. Bručas

Sveiki,

Antradienis! Puiki diena dėl to, kad viskas klostėsi labai sklandžiai ir ne-pa-var-gau! Vėlai vakare liko laiko ne tik pabaigti darbus, bet ir užbaigti žiūrėti pirmąjį sezono dokumentinį serialą, apie kurį tikiuosi greitu metu čia parašyti.

Puikus oras. Nors daug kas skundžiasi, kad trūksta šilumos, bet orai tobuli, kai nealina darbe karštis ir gali jaustis visą mėnesį komfortabiliai.

Vakar ir šiandien vis galvoju apie vasaros atostogų keliones! Žinau, kad jos galiausiai labai išvargina, bet ir įkrauna puikiais įspūdžiais. Galvoju ir apie kokią kitą dar kryptį vasarą, pavyzdžiui, Šveicariją ir pasiguglinęs nuotraukas bei programas tarsi teleportuojuosi ten: taip, žinau, kad ten man patiks!

Trumpas apsipirkimas! Krepšiai pilni pagaliau ne chemijos ir mėsos, o daržovių ir salotų! Pastaruoju metu traukia valgyti daugiau žalumynų, ypač ryte sugraužti prieš darbą kokią morką, perkąsti traškių pomidoriukų. Kūnas pasako, ko jis iš tikrųjų nori. O kai girdi ir supranti poreikius, suvoki, kiek nedaug ir lengvai kūnas nori.

Aišku, vakarop pasigaminome virtuvėje kalną salotų!

Kasdienybės nuotrupos ir tokia taiki ir rami diena, kad, atrodo, jog niekas nesugadino, o ypač mano pretenzijos ir nepasitenkinimas, kuris retkarčiais pasireiškia, tačiau verta sąmoningai jų atsisakyti, paleisti, atsitraukti dėl vidinės ramybės. Gi senas koučerių ir psichologų receptas!

Beje, noriu pasidalyti ir šia nuotrauka, kuri šiandien „iššoko“ facebooke – nužydėjusių šiųmečių pienių pieva ir tolumoje rūke paskendusi sodyba. Nuotrauka priklauso V. Bručui, tikiuosi, nesupyks, kad dalijuosi. Tas vaizdinys toks artimas ir taip stebina dėl laiko tėkmės: juk jau nužydėjo Lietuvoje pienės, o aš tą supratau tik iš šios nuotraukos.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 115: negirdėti triukšmo, vadinasi, jo ir neskleisti

 

Sveiki, skaitytojai,

Kiek daug triukšmo dėl nieko mūsų gyvenime, tiek jaudulio, kuris ateina ir praeina, pasimiršta. Tai, kas atrodo nepamainomai svarbu, žiūrėk, sulaukus tam tikro amžiaus tampa nebesvarbu.

Kai galvoju apie tylą, galvoju apie medžius bonsai: kaip jie auga ir niekada neužauga. Ramu į juos žiūrėti, lyg klausytumei pačios tylos.

Pastebiu, kaip ilgą laiką manyje „auga bonsai“. Tas toks sąmoningas suvokimas, kad nereikia triukšmauti ir tai visiškai nesusiję nei su stipriu charakteriu, nei su kokiu ryškiu ego ar kažkuo, kas šiaip visuomenėje būtina, jeigu nori pripažinimo. Jeigu nori pripažinimo, tau reikia būti triukšme, jį dauginti ir skleisti dar ir savo triukšmą. Bet ką aš laikau triukšmu? Tą iliuzinį aidą, dėl kurio linkstame būti įsitraukę į tiesos ir teisingumo dramą, bandydami paveikti kitus.

Lai triukšmas teka savo vaga, o tu/aš virš tos vagos. Lengvai ir paprastai.

Maištinga Siela

Eurovizija 2025: komentarai, reakcijos, mintys, įspūdžiai, patikusios ir nepatikusios dainos, atlikėjai

 

Sveiki,

Tai jau tikriausiai paskutinis „eurovizinis įrašas“ šiemet, nes nemanau, kad dar bus proga apie ją rašyti, tad noriu kaip ir kasmet susidėlioti akcentus ir įspūdžius dėl savęs. Neapleidžia manęs jausmas, kad su metais man „Eurovizija“ pamažu tampa daug triukšmo dėl nieko, tiesiog toks dalykas, kuris iš esmės net nėra labai svarbus palyginus su tuo, kas dedasi pasaulyje. Dar geriau – Eurovizija yra perprantama ir nuspėjama, kaip kad ir šių metų laimėtojas austras JJ su daina „Wasted Love“, apie kurią plačiau rašiau atskirame įraše. Beje, daina man patiko, tiksliau – bendra nuotaika ir pasirodymas, nors tenka pripažinti, kad vyrai su moteriškais balsais manęs niekada nežavėjo ir iki šiol niekas nesikeičia, tačiau JJ bendram pasirodymui, sakyčiau, tiko.

Visgi Eurovizija buvo, yra ir tikriausiai neišvengiamai bus politinis konkursas, kad ir ką besakytume užsimerkę apie muziką ir kitus dalykus. Ar gali būti kitaip, kai konkurso pamatas tebėra tarptautinis konkurencingumas, ką? Didžioji dalis šių metų vadinamųjų Eurovizijos skandalų būtent susieta su... politiniais pareiškimais. Dabar puikiai prisimenu Šveicarijos Nemo pernykštę pergalę, kai Eurovizija tapo tiesiog queer, LGBTQ, gėjų ir lesbiečių, binarių asmenų protestų aikštele. Taip, jie buvo labai matomi ir jie, kaip sako mūsų homofobai, visur lenda. Bet lenda tikriausiai ne iš gero gyvenimo? Visgi šių metų konkurso rangovai pagaliau pabandė užnerti apynasrį: draudžiamos LGBTQ ar kitų judėjimų vėliavos tarp dalyvių, negalima „tabaluoti“ kitos šalies valstybine palaikymo atributika prieš kameras, kad nesuklaidintų žiūrovų, vien tik savo šalies ir taškas. Bandoma kiek įmanoma atseikėti Vakarų demokratines šalis nuo Rusijos įtakos, kuri iš konkurso jau kuris laikas, kaip žinia, pašalinta. Aišku, didžiausias rengėjų galvos skausmas – Izraelis, kuris antrąkart iš eilės atsiunčia skaudžiai gražią baladę, pačią atlikėją „išlindusią iš po lavonų krūvos“ tarsi bandant kaip nors nepolitizuoti vidinių dalykų, bet vis tiek, kaip matome, nepavyksta, „istorijos pačios pasakojasi“. Teko matyti vaizdelį, kaip apsaugininkai laiko veikėją, kol Izraelio atstovė dainuoja. Pastarasis norėjo išbėgti ir viską sugadinti...

Kitą vertus, Eurovizija ir yra dvigubi standartai. Kodėl Izraelis dalyvauja, o Rusija nebe? Kodėl Ukraina gali pasakoti apie savo šalyje esančius dalykus, o kiti staiga nebe, nes jau politika? Štai Ispanijoje prieš šį konkursą buvo parodytas 16 sekundžių užrašas apie skelbiančią taiką, daugelis suprato kaip nukreipimą ne bendram kontekstui, o kritikuoti Izraelį, ir Ispanijai jau grasinama sankcijomis ir kelerių metų diskvalifikavimu, nors pati yra viena didžiausių šio konkurso mentorių dar nuo jos įkūrimo. Tai tarsi darbuotojai atleistų savo viršininką.

Aišku, tie skandaliukai labai išpūsti ir sureikšminti, tačiau jie nemažai pasako apie mus ir mūsų tarptautinius santykius. Štai Izraelio buvęs Lietuvoje ambasadorius Yossi Avni-Levy (kurio romaną „Meilės prekeiviai“ turime išsivertę, kuris pats gyvena su partneriu ir turi vaikų) mus išvadino bailiais (šiaip reiktų susirasti visą tą įrašą, nes ten epitetų Lietuvai, kuri neskyrė Izraeliui balų, yra ir dar baisesnių). Eurovizija absoliučiai politika, tą rodo ir eks ambasadoriaus pasisakymai, jog milijonams patikusi daina turi patikti ir lietuviams, o jeigu nepatinka – tai bailiai. Kodėl būtent šis epitetas? Aišku, kad visa tai siejasi su klausimu dėl Palestinos. Kitą vertus, patys lietuviai tradiciškai apdovanojo Latviją aukščiausiais balais ir dar su tokiu pasididžiavimu, tarsi viskas metai iš metų yra normalu, o kai kitos šalys viena kitą „įvertina“, tada iš komentatoriaus Zelnio galima išgirsti pašaipėlių apie politiką. Mes nenorime dvigubų standartų, tačiau patys labai didžiuojamės „teisingu“ balsavimu.

Visgi tai tik paviršius ir jis man kelia juoką. Visais laikais taip juk ir buvo.

Nors šiemet konkursą laimėjo Austrija, visgi jau kuris laikas šiame konkurse dominuoja skandinavai. Praktiškai visi buvo finale. Niekas nekalba apie politizavimą, nors gerai pamenu, kad Balkanai prieš 15 metų brovėsi į finalus būtent vieni už kitus balsuodami ir mums tatai tas nepatiko. Skandinavai patinka, nes jie... Kaip čia pasakius, turtingesni, ten jų bankuose mūsų pinigai guli.

Visgi, nors pradeda Eurovizija sankcijas, cenzūrą ir kitus dalykus (kiek daug pabėgo iš šio konkurso: Rumunija, Moldova, Bulgarija, Šiaurės Makedonija, Bosnija ir Hercegovina, Vengrija, Slovakija, Baltarusija...) Eurovizija traukiasi, didžioji dalis iš ne Vakarų pasitraukia dėl vidinės politikos ir įsigalėjusio euroskepticizmo – vėl politika.

Žiūrint į konkursą, esu šiek tiek nustebintas, kad tiek girta ispanė su savo divos pasirodymu liko beveik gale ir neįvertinta, nors daina man nepatiko, tačiau koks pasirodymas! Patiko vokiečių klubinis pasirodymas – tą dainą jau irgi esu pristatęs čia. Didžiausia visgi nuostaba man kėlė arogantiškojo esto sėkmė, kuris atsidūrė trečioje vietoje ,vienu balu praleisdamas Izraelį. Man jo daina nepatiko, bet juokaujant galima niūniuoti ir lengvai daryti parodijas, pvz., mokyklos renginiams. Bet Europa visada už kokias nors humoristines abejotinas dainas balsavo ir balsuos, tik estui pritrūko pašaipoje kokios nors, sakyčiau, prasmės. Iš šio žanro, sakyčiau, patiko tik Švedijos atstovų pasirodymas apie pirtį, kurios galima klausyti. Patiko hipnotizuojanti albanė. Daug kas sirgo už latvių pasirodymą, tačiau nepasakyčiau, kad spėjau šį kūrinį pamėgti, matyt, dar reiktų laiko, nes pats pasirodymas gražus.

Nesugraudino prancūzė su krentančiais grūdais, Didžioji Britanija matomai galėjo įdomesnį kūrinį parinkti. Žinau, kad Deividas Zvonkus daug kalbėjo apie fetišistinį suomės Erikos pasirodymą, kuris priminė „Onlyfans“ atlikėjos išėjimą į sceną. Vulgaru, bet daina, sakyčiau, efektinga, jeigu suprantate, ką noriu pasakyti. Pasigedau įdomių ir stiprių Balkanų šalių pasirodymų (patiko nepraėjęs slovėnas). Atlikėjus lyg ir siunčia gerus, bet kūriniai dažniausiai bedvasiai, todėl jų finale beveik ir nėra. Absoliučiai nepatiko folijoje skendintys Islandijos strakalai, perspaustos danės baladė mėlyname triko, Maltos banalybės... Stebino lenkė. Tiksliau jos puiki išvaizda – jai 53???! Pati daina kontraversiška, patiko tik priedainis, o efektingas pasirodymas buvo tiesiog per daug efektingas – visko per daug: drakonai, lynas, pakilimai, laukinis šokis, daug šviesų, judesio, dinamikos, nors gal pačiai dainai to ir nereikėjo, tačiau suveikė – Lenkija užėmė 14 vietą. Eklektiškas norvego jaunučio pasirodymas: žada vikingų Valhalos istoriją, o priedainis su Lotynų Amerikos ritmais, todėl atrodo šiek tiek juokingai tose per plačiose kelnėse. Nesitikėjau, kad Nyderlandai su klasikiniu uždainiu la-la-la-la taip aukštai išplėš, nors daina, kai žiūri į tokius baltus atlikėjo dantis ir perlų vėrinį ant bordo kostiumėlio, staiga įgauna minkšto žavesio.

Pastebėjote, kad praeina mikro šalys? Malta, Liuksemburgas, San Marinas – seniai nebuvo toks nykštukinių šalių paradas, tad gal ir Monakas su Lichtenšteinu galėtų prisijungti? Ak, tiesa, Ukraina, kuri visada patenka į finalą ir užima aukštas pozicijas. Atmetus visą politiką ir beprotybę dėl jos Lietuvoje, manding, daina įdomi, tačiau nepatiko pats pasirodymas. Visą laiką žiūrėdamas į vokalistą ir mačiau jaunesnę Dalią Grybauskaitę! Na tikrai! Tai nebus tas kūrinys, kurį norėčiau klausytis. Visų likusių ir neapžvelgsiu, nors irgi po sakinį turiu ką pasakyti, bet tiesiog žinau, kad didžioji dalis dainų ir pasirodymų tiesiog pasimirš ir galbūt jie patiko labiau kitiems klausytojams.

Jūsų Maištinga Siela