Antonino maras (Galeno maras) – įdomioji senovės Romos istorija, gaubianti mistinė paslaptis

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Visai atsitiktinai fantastinės literatūros rašytojos Emily St. John Mandel romane „Ramybės jūra“ epizodiškai perskaičiau apie Antonino marą, apie kurį, nelabai pamenu, kad būčiau ką nors girdėjęs, tad nusprendžiau pasidomėti, todėl šis įrašas yra apie Antonino marą, kai kur dar vadinamą Galeno maru yra skirtas aptarti šį istorinį įvykį. Pavadinimas šiam reiškiniui kilo pagal tuo metu Romą valdžiusio Marko Aurelijaus Antonino vardą.

 

Antonino maras, prasidėjęs 165-aisiais mūsų eros metais, tapo viena pirmųjų tikrų pandemijų, sudrebinusių Romos imperijos pamatus. Nors pavadinimas sufleruoja apie marą, šiuolaikiniai mokslininkai, remdamiesi išlikusiais medicininiais aprašymais, beveik neabejoja, kad tai nebuvo buboninis maras. Manoma, kad Romą užklupo raupų arba, kiek mažiau tikėtina, tymų protrūkis, kuriam tuo metu gyvenę žmonės neturėjo jokio imuniteto.

 

Ligos kilmė siejama su Romos legionais, kovojusiais rytuose prieš Partų karalystę. Pasakojama, kad epidemija prasidėjo per Seleukijos apgultį dabartiniame Irake. Kareiviai, grįždami namo per Mažąją Aziją ir Graikiją, kartu su karo grobiu nešėsi ir nematomą mirtį. Kadangi imperija tuo metu buvo pasiekusi savo klestėjimo viršūnę, o puikiai išvystytas kelių tinklas ir intensyvi prekyba jungė tolimiausius regionus, užkratas per kelerius metus pasklido nuo Egipto iki Reino krantų.

 

Senovės istorikai ir legendos šiai nelaimei suteikė mistinį atspalvį. Viena populiariausių istorijų teigia, kad romėnų kareiviai netyčia atvėrė užkeiktą skrynią Apolono šventykloje, iš kurios išsiveržė „mirtinas garas“, užnuodijęs orą visoje imperijoje. Kiti tikėjo, kad dievai taip nubaudė Romą už šventyklų išniekinimą karo metu. Šios legendos atspindėjo to meto žmonių bejėgiškumą ir bandymą rasti paaiškinimą tam, ko mokslas dar negalėjo pagrįsti.

Pagrindinis šios ligos liudininkas buvo žymus graikų gydytojas Galenas, kurio vardu maras taip pat dažnai vadinamas. Jis detaliai aprašė simptomus: karščiavimą, gerklės uždegimą, vėmimą ir, svarbiausia, odos bėrimus, kurie vėliau virsdavo pūlingomis pūslelėmis. Galenas pastebėjo, kad liga buvo itin užkrečiama ir negailestinga – tie, kurie išgyvendavo pirmąsias dvi savaites, turėdavo šansą pasveikti, tačiau daugelis mirdavo per pirmas dienas nuo vidinio kraujavimo ar organų nepakankamumo.

 

Epidemijos mastai buvo sukrečiantys – skaičiuojama, kad per kelis dešimtmečius liga nusinešė nuo 5 iki 10 milijonų gyvybių. Pačiame piko metu vien Romoje kasdien mirdavo iki dviejų tūkstančių žmonių. Mirtingumas siekė apie 7–10 proc. visos imperijos populiacijos, o kai kuriuose kariniuose vienetuose ar perpildytuose miestuose šis skaičius buvo kur kas didesnis. Tai sukėlė milžinišką darbo jėgos trūkumą ir krizę žemės ūkyje.

 

Ši pandemija neaplenkė ir pačių imperijos valdovų. Manoma, kad būtent nuo šios ligos 169 m. mirė Lucijus Veras, o vėliau, 180 m., galimai ir pats Markas Aurelijus, nors dėl pastarojo mirties priežasties istorikai vis dar diskutuoja. Netekusi savo lyderių ir didelės dalies patyrusių valdininkų, imperija paniro į politinį nestabilumą, kuris ženklino „Aukso amžiaus“ pabaigą ir perėjimą į nuolatinio karo bei krizių laikotarpį.

 

Maro plitimą labiausiai skatino neįtikėtinas Romos imperijos mobilumas. Legionų judėjimas iš vieno pasienio į kitą, siekiant numalšinti sukilimus, tapo pagrindiniu viruso transportu. Miestai, kurie buvo prekybos centrai, tapo mirties spąstais dėl didelės gyventojų koncentracijos ir prastų sanitarinių sąlygų. Nors romėnai didžiavosi savo akvedukais ir pirtimis, jie neturėjo supratimo apie mikrobus, todėl bendro naudojimo erdvės tik dar labiau spartino užkrato plitimą.

 

Galiausiai Antonino maras paliko gilų randą ne tik demografijoje, bet ir žmonių psichologijoje bei religijoje. Tradiciniai pagonių dievai atrodė nebylūs tokios nelaimės akivaizdoje, o tai sudarė palankias sąlygas plisti krikščionybei, kurios pasekėjai rūpinosi ligoniais ir siūlė dvasinę paguodą. Ši epidemija tapo lūžio tašku, po kurio Romos imperija niekada nebegrįžo į ankstesnę galybę, o pasaulis pasikeitė negrįžtamai.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 165: problemos iš tikrųjų neegzistuoja, jeigu nesutelki joms dėmesį

 

Sveiki,

 

Didžioji problema, galvoju, kad mes esame priklausomi nuo problemų, jose niurkomės kaip šunyčiai vandenyje. Dažnu atveju negalėdami pasipriešinti, nes kuo labiau kovojame, tuo labiau skęstame, nes manome, kad problemas reikia spręsti, spręsti, spręsti, tačiau tikriausiai ne spręsti jas reikia, o nebekurti. Šiandienis seminaras apie problemas, atrodo, paprasto psichologo, tačiau, manau, jis auditorijoje, kurioje buvau, kalbėjo tą seną tiesą: problema egzistuoja tol, kol jai suteiki elementaraus dėmesio: intrigos, konkurencija, padidėjusios kainos, politinis fonas, kas ką pasakė, kaip apsirengė... Mes piktinamės, pučiame iš visko burbulus, vertiname ir vėl piktinamės, nes iš to maitiname savo emocijų pasaulį, kuriame ir patys skęstame iš to pasaulio nepritarimo ir nepasitekinimo.

 

Kaip gali pasaulis pasakyti, kad tu esi šaunus, puikus, nuostabus, jei diena iš dienos į jį spinduliuojame tą negatyvumą? Kai kas bando optimizmą nureikšminti, sakyti, kad jis pervertinamas ir veda mus į perdegimą. Žinoma, jeigu mes norime rezultatų ir save išnaudojame tikslams, ambicijoms, tačiau nukreipti dėmesį nuo tariamos problemos yra... parodyti sau, kad toji problema iš esmės neegzistuoja. Materiją, laiką ir įvykius tveria sąmonės paleidžiama energija ir jeigu pažaistume pozityvumo žaidimą vieną dieną visiems sakydami TYČIA TIK GERA, manau, nustebtumėme, kiek aplinkui sumažėjo ir nunyko tariamų problemų.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: dainininkė Sinéad O’Connor apie tikrąją laisvės kainą ir buvimą savimi

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Būti autentišku pasaulyje, kuris baudžia tiesą, yra drąsus poelgis. Nėra nieko pavojingesnio už žmogų, kuris atsisako tylėti, kuris atsisako apsimetinėti, kuris atsisako nusileisti prieš tai, kuo netiki. Būti tikru turi savo kainą, bet taip pat ir atlygį: laisvę. Ir aš verčiau prarasiu viską, nei prarasiu save.“ Sinéad O’Connor

 

Sinéad O’Connor šiais žodžiais tiksliai apibrėžė savo gyvenimo filosofiją, kurią ji pati įkūnijo su bekompromisiu ryžtu. Teiginys, kad pasaulis „baudžia už tiesą“, jos atveju nebuvo tik metafora – dainininkė ne kartą patyrė visuomenės atstūmimą, industrijos boikotą ir viešą pasmerkimą dėl to, kad drįso kalbėti apie institucinę prievartą, religinę hipokriziją ir psichologines traumas. Jos pasirinkimas „atsisakyti tylėti“ pavertė ją viena kontraversiškiausių, bet kartu ir tyriausių figūrų populiariosios kultūros istorijoje.

 

Atlikėja pabrėžia, kad autentiškumas turi savo kainą, tačiau už ją sumokėjus gaunama vertingiausia valiuta – vidinė laisvė. Sinéad niekada nesiekė pritapti prie standartinio „pop žvaigždės“ įvaizdžio; jos nuskusta galva, basos kojos scenoje ir skvarbus žvilgsnis buvo manifestas prieš apsimetinėjimą. Ji suprato, kad prarasti populiarumą ar turtus yra niekis, palyginti su savasties praradimu. Ši citata primena, kad tikrasis žmogaus vientisumas gimsta tada, kai ištikimybė savo vertybėms tampa svarbesnė už aplinkinių pritarimą.

 

Mintis, kad nėra nieko pavojingesnio už žmogų, kuris „atsisako nusileisti“, atskleidžia dainininkės dvasinę stiprybę. Jos atvirumas gąsdino sistemą, nes tiesa be filtrų griauna nusistovėjusias galios struktūras. Nors šiandien Sinéad O’Connor dažnai vadinama pranaše, aplenkusia savo laiką, jos žodžiai išlieka aktualiu priminimu kiekvienam: drąsa būti savimi yra ne patogumas, o nuolatinis pasipriešinimo aktas. Ji mirė būdama laisva, nes, kaip pati sakė, verčiau prarado viską, bet išsaugojo savo sielą.

 

Maištinga Siela

Agnės Širinskienės katinas Nuodėgulis – galingiausias valdžios katinas Lietuvoje ir visame Pasaulyje?

 

Sveiki!

 

Agnės Širinskienės katinas Nuodėgulis per neįtikėtinai trumpą laiką tapo bene garsiausiu Lietuvos gyvūnu, kurio vardas netikėtai atsidūrė oficialiuose Seimo dokumentuose. Šis buvęs benamis katinas, kurį politikė priglaudė ir išgydė, tapo politinio sarkazmo simboliu, kai parlamentarai svarstymo stadijoje pritarė pataisai, teigiančiai, jog LRT generalinį direktorių būtų galima atleisti tik katinui Nuodėguliui pareiškus nepasitikėjimą.

 

Nors šis įrašas įstatymo projekte atsirado kaip opozicijos bandymas absurdu atsakyti į valdančiųjų skubotą teisėkūrą, viešojoje erdvėje Nuodėgulis akimirksniu įgijo „įtakingiausio šalies katino“ statusą, konkuruojantį net su prezidento šunimi Grikiu. Be savo neoficialios politinės galios „spręsti“ valstybinių įstaigų vadovų likimus, Nuodėgulis pasižymi ir kur kas žemiškesniais gebėjimais, pavyzdžiui, sėkminga žvejyba politikės tvenkinyje, kur jo grobiu kartais tampa brangūs karpiai. Ši kurioziška situacija pavertė paprastą katiną ryškiausiu 2025-ųjų pabaigos politinio folkloro personažu, puikiai iliustruojančiu įkaitusią atmosferą Lietuvos parlamente.

 

Maištinga Siela

Kokie muziejai lankomiausi pasaulyje? Reitingas: Luvras, Vatikano muziejus, Britų muziejus Londone ir t. t.

 

Paryžiaus širdyje įsikūręs Luvras yra tikras kultūros milžinas, kurio koridorių ilgis siekia net kelis kilometrus. Šis buvęs karalių rūmų kompleksas lankytojus vilioja ne tik garsiąja stikline piramide, bet ir neįkainojamais meno lobiais, pradedant mistiška Leonardo da Vinci „Mona Liza“ ir baigiant didingomis Egipto senienomis. Tai vieta, kurioje persipina tūkstantmečių istorija ir prancūziška prabanga, o kiekviena salė pasakoja vis kitą žmonijos civilizacijos etapą.

Vatikano muziejai yra unikalus dvasinio paveldo ir aukščiausio lygio meno derinys, sutalpintas vienoje mažiausių pasaulio valstybių. Kelionė per šį muziejų primena prabangų labirintą, vedantį pro gausiai dekoruotas galerijas iki pat kulminacijos – Siksto koplyčios, kurioje lankytojų žvilgsnius prikausto genialiosios Mikelandželo freskos. Čia saugomos popiežių per šimtmečius sukauptos kolekcijos atspindi ne tik religinę svarbą, bet ir neįtikėtiną Renesanso meistrų talentą.

 

Londono Britų muziejus išsiskiria savo globalumu, nes po jo stogu saugoma visos žmonijos istorija ir kultūra iš visų šešių žemynų. Po įspūdingu stikliniu kupolu lankytojai gali išvysti tokius kritinius radinius kaip Rozetės akmuo, padėjęs iššifruoti egiptiečių hieroglifus, ar Partenono skulptūras iš senovės Graikijos. Tai intelektuali erdvė, kurioje nemokamai galima tyrinėti pasaulio civilizacijų raidą nuo pirmųjų akmens įrankių iki šiuolaikinių meno objektų.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Sniego karalienė", režisierius Paulius Tamolė, Klaipėdos dramos teatras

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Kai ištinka teatro badas, tada eini į tokius spektaklius, į kuriuos nė nenumanei, kad kada nors eisi. Nepamenu, kada paskutinį kartą buvau vaikams skirtame spektaklyje, tad, žiūrėdamas į Klaipėdos dramos teatro repertuarą, pasirinkau tai, kas dar nematyta. O nematyta buvo 2021 metais gruodį įvykusi premjera „Sniego karalienė“, kurį pagal Hanso Christiano Andersono pasaką su Klaipėdos dramos teatro aktoriais pastatė režisierius Paulius Tamolė. Maniausi, kad šį spektaklį pažiūrėsiu su kokiais nors mokytojų atitemtais paaugliais, kurie vis maigys savo pritemdytus išmaniuosius, negalėdami nusėdėti, tačiau viskas dar kitaip – susirinko daugybė mažamečių, tėvelių ir mamyčių, tad pagalvojau: blogiau jau būti negali, nes jie tuoj pradės ožiuotis, spektaklį gadins...

 

Nieko panašaus! Pasirodo, į spektaklius eina padorūs tėvai su jau kultūriškai išauklėtais, dėmesį išlaikančiais vaikais, kurie visas dvi valandas sekė „Sniego karalienės“ pasakojimą. Buvau nustebintas, bet kitaip ir negalėjo būti: lenk medį, kol jaunas. Kitaip sakant, kiek pačios kultūros ir supratimo turi patys tėvai, tiek vaikai tai atspindi, tad iš esmės per visą spektaklį nė vienas vaikas nesiožiavo, neapsiverkė ir necyptelėjo.

 

O spektaklį „Sniego karalienę“ labai smagiai pats sužiūrėjau! Režisierius Paulius Tamolė laikosi klasikinės pasakos struktūros, suskaidęs pasakojimą į 7 fragmentus. Pasakojimo centre – Kajus (aktorius Jonas Baranauskas) ir mergaitė Gerda (aktorė Samanta Pinaitytė), kurie žaisdami patiria puikią vaikystę, tačiau vieną dieną Kajus atsiduria šaltos ir negailestingos Sniego karalienės akiratyje ir iš jos gauna bučinį bei veidrodžio šukę, kuri pakeičia Kajų, t. y. jis netenka šiltumo, žaismingumo ir atminties, nebegali žaisti, nebeatsako Gerdai, o galiausiai dingsta. Gerda leidžiasi į kupiną nuotykių kelionę ieškoti Kajaus, ji sutinka kalbantį varną, rūmuose aplanko princą ir princesę, galų gale ir pavojingus plėšikus, rožių raganą ir raguotuosius pakalikus, senę šamanę suomę, kol galiausiai jai pavyksta surasti Kajų ir jį atkerėti...

 

Labai smagiai susižiūrėjo, tad galiu įsivaizduoti, kaip turėjo patikti vaikams, kurie turi lakią vaizduotę ir lengvai geba susitapatinti su šios pasakos personažais. Smagu, kad šioje šiaip jau tragiškoje istorijoje P. Tamolė randa komiškų pasakojimų elementų. Pavyzdžiui, aktorius Vaidas Jočys sukuria itin komišką ir prajuokinantį varnos personažą, Renata Idzelytė – dvilypę plėšikę, kuri ir atšiauri, ir kartu labai gailestinga. Visoje pjesėje veikia trys kipšiukai, kurie kalba bendratimis, primena niekšelius grinčus, nes visuomet stengiasi ką nors iškrėsti pikto, sugadinti. Smagu buvo pamatyti labai retai scenoje matomą aktorę Reginą Arbačiauskaitę, kuri atliko Gerdos močiutės vaidmenį. O jau kokio grožio ir šaltumo Eglės Jackaitės sukurta Sniego karalienė...

 

Išties manau, kad „Sniego karalienė“ labai klasiška, išlaiko pasakos atmosferą ir šventinę nuotaiką, juolab kad rodomas šventiniu periodu. Patiko, kad režisierius nenuėjo itin moderniais teatros sprendimais, prifarširuodamas instaliacijų, šviesų efektų, priešingai – sukūrė klasikinį variantą, kuris iš esmės kviečia apmąstyti draugystės vertę. Kaip pats režisierius sako: „Čia kalbama apie santykių atšalimą, susvetimėjimą tarp šeimos narių, draugų, artimųjų. Kodėl kartais taip atsitinka, kad mūsų širdys ima ir pavirsta ledo gabalėliu?“ Tik gerumu galima kitą „užkrėsti“ gerumu, tik šypsena gali kitą irgi priversti nusišypsoti. Galų gale, tą ir parodo personažė Gerda, kuri ištirpdo Sniego karalienės kerus.

 

Labai gražios ir gausios bei dinamiškai besikeičiančios dekoracijos! Scenografija išties apgalvota, masyvi. Labai graži Sniego karalienės suknelė (čia tikriausiai reikia liaupsių pasakyti kostiumų dailininkei Kristinai Voytsekhovskayai). Nesigailiu žiūrėjęs su kitais vaikais, buvo išties smagu susitapatinti, vėl pamatyti puikiai žinomus aktorius kitokiuose amplua ir gerai praleisti laiką. Išėjęs pagalvojau: nors spektaklis ir skirtas vaikams, galima jį kuo puikiausiai žiūrėti ir suaugusiems, nes H. Ch. Andersono pasakos gana universalios ir aktualios šiandien.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: režisierius Paulius Tamolė apie pasakas ir pasakų galią žmonėms

 

Sveiki!

 

„Pasakos yra galingos. Jos gali mokyti moralės, vertybių. Jos gali mokyti istorijos. Jos gali tapti tiesiog pramoga. Jos gali priversti mus juoktis. Didžioji pasakų vertybė ir nauda yra tai, kad jos sujungia žmones tarpusavyje.“ Paulius Tamolė

 

Paulius Tamolė yra universalus menininkas, kurio profesinė veikla apima platų spektrą nuo dramos teatro scenos iki televizijos ekranų bei edukacinių projektų. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre jis sukūrė ne vieną įsimintiną vaidmenį dirbdamas su ryškiausiais šalies režisieriais, o jo vaidybai būdingas išskirtinis fizinis plastiškumas, kurį lėmė papildomos šokio studijos. Aktorius neapsiriboja vien tik vaidyba – jis aktyviai reiškiasi kaip režisierius, kurdamas novatoriškus ir interaktyvius spektaklius, bei yra vertinamas kaip kūrybiškas renginių ir televizijos laidų vedėjas, gebantis rasti bendrą kalbą su įvairaus amžiaus auditorijomis. Menininkas sėkmingai jungia klasikinio meno tradicijas su šiuolaikinėmis formomis, todėl jo kūrybinis braižas išlieka aktualus tiek ieškantiems gilių filosofinių prasmių teatre, tiek vertinantiems kokybišką ir įtraukiantį turinį populiariojoje kultūroje.

 

Maištinga Siela