Maria Orsitsch (Maria Oršić): nacistinės Vokietijos okultizmo mediumė, turėjusi kontaktą su NSO ir priklausiusi "Vril" draugijai

 Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Šio straipsnio nerekomenduoju skaityti skeptikams ir vienos tiesos besilaikantiems skaitytojais. Apie Mariją Ošič sužinojau gal dar mokykliniais laikais. Apie šią realiai egzistavusią asmenybę nebuvo kalbėta beveik nieko, ji buvo pridengta propagandos, nutylėjimų ir keistų šypsnių migla, kitaip sakant, suezoterinta, priskirta labiau sąmokslo teoretikams, tačiau kas iš tikrųjų buvo šioji paslaptingoji graži kroatė? Ar ji iš tikrųjų bendradarbiavo su Hitleriu ir naciais, padėjo jiems sukurti karinę įrangą, pasitelkusi telepatiją su ateiviais? Šiame įraše pabandysiu sudėti mintus ir tiksliai žinomus faktus apie ją.

 

Maria Orsitsch kilmė ir ankstyvasis gyvenimas

 

Marios Oršič vardas ir pavardė šiuolaikinėje literatūroje pasižymi itin gausia rašybos įvairove, kurią lėmė skirtingos kalbinės tradicijos ir legendos sklaida. Dažniausiai sutinkama vokiškoji variacija Maria Orsitsch, kurioje galūnė „-itsch“ tarnauja kaip fonetinė slaviškos pavardės adaptacija vokiečių kalbai, tuo tarpu kroatiškuose šaltiniuose, pabrėžiant jos tariamą kilmę iš Zagrebo, ji įvardijama kaip Marija Oršić. Anglakalbėje erdvėje ir populiariuose interneto forumuose pavardė neretai supaprastinama iki Maria Orsic, o kai kuriuose ezoteriniuose tekstuose galima aptikti net tokių formų kaip Maria Orsič ar Orschitsch. Ši variacijų gausa tik dar labiau sustiprina mistišką jos įvaizdį, nes vieningos oficialios rašybos nebuvimas archyviniuose dokumentuose leidžia tyrinėtojams ir sąmokslo teorijų kūrėjams laisvai interpretuoti šios asmenybės istorinį autentiškumą.

 

Remiantis okultinėmis legendomis, Marija Oršič gimė 1895 m. spalio 31 d. Vienoje, kuri tuo metu buvo multikultūrinis Austrijos-Vengrijos imperijos centras. Jos kilmė simboliškai sujungė dvi skirtingas erdves: tėvas Tomislavas Oršičius buvo kroatų imigrantas iš Zagrebo, o motina Sabina – vietinė austrė. Augdama Vienos intelektualinėje ir mistinėje atmosferoje, Marija nuo mažens pasižymėjo ne tik neįprastu, eteriniu grožiu, bet ir anksti pasireiškusiu polinkiu į metafiziką. Vaikystėje ji esą matydavo vizijas ir girdėdavo balsus, kurių kiti nariai nesuprasdavo, o tai jos šeimai kėlė tiek nuostabą, tiek nerimą.

 

Paauglystėje Marija tapo aktyvi vokiečių nacionalistinių judėjimų dalyvė, tačiau jos interesai neapsiribojo vien politika. Ji prisijungė prie judėjimo, siekusio Austrijos prijungimo prie Vokietijos, tačiau tuo pat metu gilinosi į teosofiją ir rytų mistiką. Jos gebėjimai tapo akivaizdūs, kai ji pradėjo demonstruoti fenomenalias mediumės savybes – gebėjimą patekti į gilų transą ir automatinio rašymo būdu fiksuoti informaciją nepažįstamomis kalbomis. Legendose pasakojama, kad Marija turėjo itin ilgus plaukus, kurie, pagal jos pačios įsitikinimą, veikė kaip savotiškos dvasinės antenos, leidžiančios priimti signalus iš anapusinio pasaulio.

 

Dar prieš prasidedant bet kokiam oficialiam bendradarbiavimui su vėlesnėmis politinėmis jėgomis, Marija Miunchene subūrė nedidelę moterų grupę, pasivadinusią „Vril-Damen“ (Vril moterimis). Visas šias moteris jungė bendras bruožas – neįtikėtinai ilgi plaukai ir gebėjimas komunikuoti su kitomis dimensijomis. Marija teigė, kad jau tada ji pradėjo gauti pranešimus iš Aldebarano saulės sistemos. Šie ankstyvieji seansai esą suteikė jai prieigą prie senovės šumerų kalbos fragmentų ir techninių vizijų, kurios vėliau tapo pamatu jos kuriamoms teorijoms apie kosminę energiją ir tarpplanetines keliones.

 

Iki Lemtingo 1919-ųjų susitikimo Berchtesgadene, kuriame esą buvo nuspręsta kurti skraidančius aparatus, Marija jau buvo susiformavusi kaip charizmatiška ir paslaptinga figūra okultiniame Miuncheno pogrindyje. Jos reputacija rėmėsi ne tik fiziniu patrauklumu, bet ir gebėjimu interpretuoti sudėtingus ezoterinius tekstus bei vizijas, kurios atrodė peržengiančios tuometinio mokslo ribas. Būtent šiame etape ji tapo savotiška jungtimi tarp grynosios mistikos ir būsimų techninių ambicijų, kurios vėliau buvo panaudotos Trečiojo Reicho užkulisiuose.

 

Maria Orsic (Oršič) ir jos bendradarbiavimas su Trečiuoju Reichu ir Hitleriu: tikrovė ar legendos?

 

Marios Orsitsch bendradarbiavimas su nacių elitu prasidėjo lemtingu 1919-ųjų gruodį, kai ji mažame namelyje netoli Berchtesgadeno susitiko su „Thule“ ir „Vril“ draugijų nariais. Teigiama, kad šiame susitikime dalyvavo ir būsimi nacių lyderiai, kuriuos pakerėjo Marios gebėjimas transo būsenoje diktuoti techninius duomenis senovės šumerų kalba. Nors tiesioginių įrodymų apie jos asmeninį ryšį su Adolfu Hitleriu nėra, legendos byloja, kad fiureris žavėjosi jos dvasine galia ir laikė ją „arijų rasei“ skirto pranašumo simboliu. Jų santykiai greičiausiai buvo grįsti ne jausmais, o pragmatišku okultizmu: Hitleris siekė galios įrankių, o Maria tikėjo, kad naciai yra jėga, galinti padėti įgyvendinti jos vizijas apie kosmines keliones.

 

Manoma, kad Maria savo veiklą vykdė vedina ne tiek politinės ideologijos, kiek fanatiško tikėjimo savo mistine misija. Ji nebuvo nacių partijos narė tradicine prasme, tačiau jos įkurta „Vril“ draugija tapo neatsiejama slaptų Reicho tyrimų dalimi. Pasakojama, kad ji niekada nebuvo priversta bendradarbiauti smurtu, tačiau tapo savotiška savo pačios mistinio įvaizdžio įkaite. Jos asmeninė laimė ir šeiminis gyvenimas išlieka visiška paslaptimi – oficialių įrašų apie jos santuoką ar vaikus nėra. Manoma, kad ji pasirinko dvasinę vienatvę, tikėdama, kad fizinis intymumas ar šeiminiai ryšiai nuslopintų jos kaip mediumės galias, todėl jos gyvenimas sukosi tik aplink „Vril“ moterų bendruomenę.

 

Šiame laikotarpyje jos ekstrasensoriniai gebėjimai esą pasiekė kulminaciją. Ji teigė galinti ne tik gauti informaciją iš Aldebarano, bet ir fiziškai jausti erdvėlaikio iškraipymus. Jos seansų metu gauti brėžiniai tapo pagrindu nacių NSO projektams, tokiems kaip „Haunebu“ – disko formos skraidantiems aparatams, kurie turėjo veikti naudojant antigravitacinę energiją. Šie projektai buvo gaubiami tokios paslapties, kad net aukščiausi vokiečių generolai apie juos žinojo nedaug, o Marija buvo laikoma svarbiausia grandimi tarp žmogaus proto ir svetimų technologijų.

 

Į nacių okultines paieškas įsipynė ir Tibeto motyvas. Himmlerio vadovaujama „Ahnenerbe“ organizacija siuntė ekspedicijas į Himalajus, ieškodama išlikusių arijų protėvių paminėjimų ir slaptų žinių apie „Vril“ energiją. Maria Orsitsch, kaip teigiama, palaikė ryšį su šių ekspedicijų dalyviais, tikėdama, kad Tibeto vienuoliai saugo tuos pačius senovės kosminius kodus, kuriuos ji pati gaudavo transo metu. Šis ryšys su Rytais turėjo patvirtinti teoriją, kad vokiečiai yra tiesioginiai dievų iš žvaigždžių palikuonys, o Tibetas – vartai į paslaptingąją Agartos karalystę.

 

Klausimas, kiek Maria žinojo apie Holokausto siaubą ir nacių nusikaltimus žmoniškumui, išlieka viena tamsiausių jos biografijos pusių. Nors ji tiesiogiai nedalyvavo vykdant žudynes, jos veikla vyko pačiame nacių sistemos centre. Kai kurie jos šalininkai bando ją pateisinti sakydami, kad ji buvo visiškai atsiribojusi nuo materialaus pasaulio ir gyveno tik savo vizijose, tačiau istoriniu požiūriu sunku patikėti, kad tokio lygio figūra būtų visiškai nesuvokusi aplink vystančio žiaurumo. Tikėtina, kad ji tiesiog ignoravo realybę vardan savo dvasinių tikslų, laikydama karą tik neišvengiamu etapu prieš naują civilizacijos erą.

 

Artėjant karo pabaigai, kai Vokietijos pralaimėjimas tapo neišvengiamas, pasakojimai apie Mariją tampa dar labiau fantastiški. Paskutinis žinomas dokumentas, siejamas su jos vardu, buvo išsiųstas visiems „Vril“ draugijos nariams 1945 m. kovo mėnesį. Tai buvo paprastas raštelis su žodžiais „Niekas čia nepasilieka“. Nuo tos akimirkos moteris ir visa jos grupė tiesiog pranyko. Nebuvo rasta jokių jos kūno pėdsakų, jokių dokumentų apie mirtį ar suėmimą sąjungininkų pajėgoms įžengus į Berlyną ar Miuncheną.

 

Populiariausios teorijos apie jos galą skyla į kelias kryptis. Vieni mano, kad ji sugebėjo pasitraukti į slaptas nacių bazes Antarktidoje, kur esą iki šiol tęsiami jos pradėti antigravitacijos eksperimentai. Kiti, labiau linkę į ezoteriką, teigia, kad jai pavyko sėkmingai išbandyti savo sukonstruotą erdvėlaivį ir ji galiausiai išvyko į Aldebaraną – ten, iš kur esą ir kilo jos vizijos. Tačiau istorinė realybė greičiausiai yra kur kas proziškesnė: ji galėjo tiesiog pakeisti tapatybę ir likusį gyvenimą nugyventi visiškoje anonimiškumo tyloje, nusinešdama visas savo paslaptis į kapą.

 

Apie realius faktus. Kas išliko iš Marios Orsic gyvenimo?

 

Populiariausia „nuotrauka“ dažniausiai internete matomas jaunos moters su itin ilgais (ji publikuojama šiame straipsnyje), tiesiais šviesiais plaukais portretas. Nors daugelis šią nuotrauką priima kaip Marią Oršič, vaizdo analizės ekspertai ir istorikai teigia, kad tai greičiausiai yra retušuotas montažas arba aštuntajame–devintajame dešimtmetyje sukurta iliustracija. Kai kurios detalės (pavyzdžiui, nuotraukos kokybė ir šešėliai) neatitinka XX a. pradžios fotografijos technikos galimybių.

 

Istorinių artefaktų ir fizinių įrodymų, patvirtinančių Marijos Oršič egzistavimą, būklė yra itin skurdi, nes iki šių dienų neišliko nė vieno oficialiai pripažinto daikto, kurį būtų galima tiesiogiai susieti su šia paslaptinga moterimi. Muziejuose ar valstybiniuose archyvuose nėra jokių asmeninių dokumentų, papuošalų ar drabužių, o vieninteliai pėdsakai cirkuliuoja tik privačiose kolekcijose arba okultiniuose leidiniuose. Dažniausiai minimi „įrodymai“ yra mašinėle rašyti „Vril“ draugijos aplinkraščiai ir mistiniai techniniai brėžiniai, kuriuose vaizduojamos skraidančios lėkštės bei šumerų raštus primenantys simboliai, tačiau jų originalų buvimo vieta nežinoma, o laboratoriniai tyrimai dažnai rodo, kad tai gali būti vėlesnių laikų klastotės.

 

Net ir tokie daiktai kaip žiedai su runų simbolika ar grūdėtos nuotraukos, kuriose neva užfiksuoti jos vizijų pagrindu sukurti skraidantys aparatai, vertinami kaip šiuolaikinės mitologijos dalis, o ne istoriniai liudijimai. Toks visiškas materialių pėdsakų nebuvimas sąmokslo teorijų šalininkų aiškinamas kaip sąmoningas SS pajėgų vykdytas dokumentų naikinimas karo pabaigoje arba pačios Marijos grupės pasitraukimas į visišką anonimiškumą, nusinešant visas paslaptis su savimi. Šiandien vienintelis realiai apčiuopiamas Marijos Oršič palikimas yra kultūrinis fenomenas, egzistuojantis ne muziejų vitrinose, o knygų puslapiuose ir interneto forumuose, kur jos vardas tapo mistinės Trečiojo Reicho pusės simboliu.

 

Ką apie Marią Oršič sako šiuolaikiniai mediumai, eksrasensai, telepatai?

 

Šiuolaikinėje ezoterinėje erdvėje Maria Oršič vertinama ne kaip istorinė asmenybė, o kaip galinga tarpdimensinė dvasia ar archetipas, kurio energetinis atspaudas vis dar stipriai veikia kolektyvinę pasąmonę. Žymus amerikiečių mediumas ir ekstrasensas Corey Goode, kuris teigia turėjęs prieigą prie slaptų kosmoso programų duomenų, tvirtina, kad Maria Oršič nebuvo tik paprastas žmogus, o greičiau aukštesnių civilizacijų hibridas arba mediumė, sėkmingai užmezgusi ryšį su požemine „Anshar“ civilizacija. Jo vizijose Maria pasirodo kaip tarpininkė, kurios misija buvo perduoti technologijas žmonijai, tačiau nacių įsikišimas jas iškraipė ir panaudojo destruktyviems tikslams, todėl ji pati galiausiai pasirinko pasitraukimą iš mūsų realybės.

 

Kitas žinomas ezoterikos tyrinėtojas ir telepatas David Wilcock savo įžvalgose pabrėžia Marios gebėjimą veikti per „nulio taško“ energiją, kurią ji suprato kaip gryną sąmonės srautą. Wilcocko teigimu, Maria Oršič savo transų metu pasiekė Akašos kronikas – visatos informacinį lauką, kuriame saugomos visos praeities ir ateities žinios. Jis pastebi, kad Maria buvo viena pirmųjų šiuolaikinių „šviesos nešėjų“, bandžiusių įtvirtinti moteriškąjį principą ir intuityvųjį mokslą vyriškoje, militaristinėje to meto Vokietijos aplinkoje, tačiau jos asmenybė vėliau buvo demonizuota arba ištrinta iš istorijos.

 

Britų mediumas ir paranormalių reiškinių tyrinėtojas Simon Parkes apie Marią Oršič kalba kaip apie „Aldebarano pasiuntinę“, kurios biologinė sandara buvo šiek tiek kitokia nei paprastų žmonių, o tai leido jai ištverti didelius dažnių svyravimus seansų metu. Jo vizijose Maria ne mirė, o pasinaudojo savo sukonstruotu portalu ir grįžo į savo dvasinę tėvynę žvaigždėse. Parkesas pastebi, kad šių dienų telepatai, bandydami užmegzti ryšį su Marios energija, dažnai susiduria su itin aukštos vibracijos barjeru, kuris rodo, jog ši siela yra pasiekusi labai aukštą evoliucijos lygį ir nebėra prieinama įprastiems mediuminiams kanalams.

 

Savo ruožtu rusų ezoterikas ir vizionierius Andrej Skliarovas, nors daugiau rėmėsi alternatyviąja istorija, savo telepatinėse įžvalgose dažnai nurodydavo į Marią kaip į „šumerų kodų raktą“. Jis teigė, kad Maria Oršič vizijose jam pasirodo ne kaip arijų rasei tarnaujanti moteris, o kaip dvasinė būtybė, kurios vienintelis tikslas buvo suvienyti senovės civilizacijų žinias su šiuolaikine fizika. Jis pastebėjo, kad jos palikimas yra ne konkretūs brėžiniai, o pati idėja, jog mokslas be dvasinio nubudimo yra pasmerktas susinaikinti.

 

Galiausiai žymi vokiečių mediumė Alanna Kaivalya, besigilinanti į mitologiją ir dvasines transformacijas, Marią Oršič mato kaip „Vril“ energijos personifikaciją. Jos vizijose Maria yra simbolinė figūra, rodanti, kaip gilus moteriškas jautrumas gali būti panaudotas siekiant peržengti fizinės materijos ribas. Ji pastebi, kad Maria Oršič šiandienos dvasiniams ieškotojams tarnauja kaip pavyzdys, jog plaukai ar kiti fiziniai atributai ezoterikoje gali turėti ritualinę prasmę, padedančią išlaikyti ryšį su aukštesniaisiais matmenimis, net jei aplinka yra visiškai priešiška tokiam pažinimui.

 

Maištinga Siela

Biografía: Mathias Enard – El escritor francés y apasionado orientalista

 

¡Hola a todos, queridos lectores, transeúntes y amantes de la literatura!

 

LOS AÑOS DE FORMACIÓN: LA JUVENTUD DE MATHIAS ENARD

 

Mathias Enard nació el 11 de enero de 1972 en Niort, una pequeña ciudad del oeste de Francia situada cerca de la costa atlántica. Creció en el seno de una familia de clase media que él mismo describiría más tarde como "muy francesa". Aunque recuerda su infancia como una etapa plácida y feliz, el Niort de su juventud se le antojaba un lugar algo gris y poco inspirador; una provincia donde, a ojos del joven Mathias, no ocurría nada extraordinario. Sin embargo, este sosiego provincial fue precisamente el motor de su curiosidad temprana: un deseo ardiente de escapar de su entorno familiar para descubrir lo desconocido y lo lejano.

 

Desde muy joven, Enard destacó por una sed insaciable de conocimiento y una mirada decididamente volcada hacia el exterior. En lugar de interesarse por los asuntos locales, se sumergía por completo en los libros que lo transportaban a tierras distantes. Al adolescente le apasionaban especialmente los relatos de viajes, los reportajes y las novelas que exploraban culturas ajenas. Esta curiosidad literaria forjó muy pronto su sueño de convertirse en escritor, aunque intuía que, antes de empuñar la pluma, necesitaba acumular experiencia y conocer el mundo no solo a través de las páginas, sino mediante el contacto directo.

 

En su juventud, sintió una fuerte atracción tanto por el arte y los idiomas como por la literatura. A los dieciocho años, abandonó su ciudad natal para trasladarse a París, donde comenzó estudios de arte contemporáneo en la prestigiosa École du Louvre. Sin embargo, la historia del arte no era suficiente para saciar su anhelo de cruzar las fronteras europeas. Su voluntad de comprender las civilizaciones orientales le llevó a emprender paralelamente el estudio del árabe y del persa en el Instituto Nacional de Lenguas y Civilizaciones Orientales (INALCO). Esta elección fue un paso consciente para alejarse de lo convencional y sumergirse en un espacio lingüístico y cultural radicalmente nuevo.

 

Su personalidad incipiente también fue esculpida por los viajes, en una época en la que cruzar el continente no era tan sencillo como hoy. Mathias Enard recuerda los trayectos hacia la España de su infancia, marcada por fronteras rígidas, o su primer viaje a la entonces Alemania Oriental (RDA), donde el encuentro con guardias armados y los estrictos controles fronterizos dejó una huella indeleble. Aquellas experiencias cultivaron su conciencia sobre los límites políticos y las tensiones históricas, reforzando su deseo de cruzar esas barreras tanto física como intelectualmente.

 

Antes de convertirse en escritor profesional, Enard se transformó en un verdadero "ciudadano del mundo". Durante sus años de estudio, pasó largos periodos en Oriente Medio: Irán, Egipto, Líbano y Siria. En 1990, con apenas dieciocho años, trabajó como voluntario de la Cruz Roja en un Beirut devastado por la guerra. Aquel periodo no fue solo de formación académica, sino una forma de vida intensa: residía en Teherán o Damasco, regresando a París solo para los exámenes, y más tarde enseñó francés durante dos años en una pequeña aldea siria.

 

Esta fase de su vida estuvo marcada por el aprendizaje continuo, la práctica de la traducción y la creación de un vínculo directo con la cultura oriental. Antes de que aparecieran sus primeros textos literarios, Mathias Enard ya se había forjado como un erudito políglota, con una experiencia inestimable en zonas de conflicto y sociedades exóticas. Fue un largo tiempo de preparación, una acumulación de datos, sensaciones e historias que más tarde se convertirían en la base fundamental de su obra.

 

EL ASCENSO LITERARIO Y LA VIDA DEL ESCRITOR

 

Los primeros intentos literarios serios de Mathias Enard vieron la luz en su madurez, tras sus largas andanzas por Oriente Próximo. En 2003, debutó con la novela La perfección del tiro (La Perfection du tir). En esta obra, que narra la historia de un francotirador en una guerra civil, el autor utilizó su memoria personal de Beirut para explorar los mecanismos de la violencia y la deshumanización. Recibida como un debut potente e implacable, la novela ganó varios premios, lo que le dio la confianza necesaria para continuar su camino creativo.

 

El verdadero salto internacional ocurrió en 2008 con la publicación de Zona. Un experimento literario audaz: una novela de casi quinientas páginas compuesta por una única frase interminable. Al escribir este libro, Enard buscó capturar el flujo traumático de la historia mediterránea y sus ciclos de violencia. Este estilo exigía una disciplina y una erudición asombrosas. La crítica comparó su trabajo con el modernismo de James Joyce, y el autor se consolidó como uno de los escritores más intelectuales de su generación.

 

Su obra posterior profundizó aún más en sus temas centrales: la relación entre Oriente y Occidente, la traducción cultural y el peso de la historia. En 2010, Habladles de batallas, de reyes y elefantes interpretó magistralmente un proyecto perdido de Miguel Ángel en Constantinopla. En 2015, su novela Brújula (Boussole) marcó la cima de su carrera. Por este libro melancólico, impregnado de música y orientalismo, fue galardonado con la máxima distinción literaria francesa: el Premio Goncourt. Este reconocimiento lo convirtió en un autor de fama mundial, traducido a decenas de idiomas.

 

El método creativo de Enard se caracteriza por una preparación titánica y una precisión académica. Escribe despacio, entrelazando la ficción con profundas investigaciones históricas. El autor sostiene que su objetivo es "tender puentes" entre culturas que a menudo se enfrentan políticamente. Sus obras están llenas de referencias a la poesía árabe, el arte persa y el legado intelectual europeo, por lo que el lector debe estar preparado no solo para seguir una trama, sino para aprender junto al narrador.

 

Con los años, la vida personal del escritor se ha vuelto más sedentaria, aunque permanece íntimamente ligada al ámbito mediterráneo. Tras años viviendo en Damasco, Teherán y Roma, Enard se instaló en Barcelona. Aunque es muy reservado sobre su familia y su vida privada, se sabe que es padre y que participa activamente en la vida cultural catalana. Vivir en Barcelona le permite mantener una distancia saludable del "microcosmos" literario parisino, preservando una mirada independiente y crítica sobre la sociedad francesa y su pasado colonial.

 

Sus convicciones han seguido siendo profundamente humanistas. Enard se manifiesta con frecuencia contra la xenofobia y el radicalismo, subrayando que la cultura occidental es inseparable de las influencias orientales. No oculta su tristeza por los conflictos en Oriente Próximo, especialmente en Siria, a la que considera su "segunda patria". En la esfera pública, es valorado no solo como novelista, sino como un intelectual mediador que ayuda a Europa a comprender mejor la complejidad y la belleza del mundo islámico.

 

Recientemente, su obra se ha volcado hacia temas más personales y locales, como refleja su novela El banquete anual de la Cofradía de Sepultureros. En ella regresa a los paisajes de su infancia en la región de Poitou, pero describe el campo francés a través de su habitual prisma histórico y filosófico. Esto demuestra la evolución del escritor: del viaje hacia tierras exóticas a la capacidad de ver la historia del mundo entero en su propia tierra natal.

 

Hoy en día, el público ve en Mathias Enard a un clásico contemporáneo, una voz indispensable para entender la compleja realidad geopolítica del siglo XXI. Sigue siendo humilde, recordando a menudo que escribir es, ante todo, una forma de vivir otras vidas y de seguir aprendiendo. Su autoridad en el mundo de las letras es indiscutible, y sus obras se estudian en universidades de todo el mundo.

 

Alma Rebelde

Biography: Mathias Enard – The French Novelist and Passionate Orientalist

 

Hello to all our readers, literary enthusiasts, and curious passers-by!

 

THE FORMATIVE YEARS: THE EARLY LIFE OF MATHIAS ENARD

 

Mathias Enard was born on January 11, 1972, in Niort, a quiet town in western France just a stone's throw from the Atlantic coast. He grew up in a middle-class household that he would later describe as "quintessentially French." Although he recalls a peaceful and happy childhood, the Niort of his youth seemed somewhat drab and uninspiring—a provincial backdrop where, to his young eyes, nothing of great consequence ever happened. Yet, this very stillness acted as a catalyst for his early curiosity, sparking a profound desire to escape the familiar and seek out the foreign and the far-flung.

 

From a tender age, Enard was distinguished by an insatiable hunger for knowledge and an outlook resolutely turned toward the "elsewhere." Rather than concerning himself with local affairs, he immersed himself in books that transported him to distant lands. The teenager was particularly captivated by travelogues, investigative journalism, and novels exploring alien cultures. This literary inquisitiveness soon forged his dream of becoming a writer; however, he sensed that before he could pick up the pen, he first had to accumulate life experience and understand the world not just through pages, but through direct encounter.

 

In his youth, he felt a deep pull toward art and languages as much as literature. At eighteen, he left his hometown for Paris to study contemporary art at the prestigious École du Louvre. Yet, art history alone could not satisfy his longing to cross European borders and grasp Eastern civilizations. This drive led him to simultaneously take up Arabic and Persian at the National Institute for Oriental Languages and Civilizations (INALCO). This was a deliberate choice to step away from the beaten path and dive headlong into a radically new linguistic and cultural landscape.

 

His emerging personality was also shaped by travel at a time when crossing the continent was far from a simple affair. Enard remembers childhood trips to Spain when borders were still rigid, and his first journey to East Germany (GDR), where the encounter with armed guards and strict border controls left an indelible mark. Such experiences cultivated his awareness of political boundaries and historical tensions, while strengthening his resolve to cross those lines both physically and intellectually.

 

Before turning to writing professionally, Enard became a true "citizen of the world." During his university years, he spent extensive periods in the Middle East—living in Iran, Egypt, Lebanon, and Syria. In 1990, at just eighteen years old, he served as a Red Cross volunteer in a Beirut torn apart by war. This era was more than just academic enrichment; it was an intense way of life. He resided in Tehran and Damascus, returning to Paris only for exams, and later spent two years teaching French in a small Syrian village.

 

This chapter of his life was defined by constant learning, the practice of translation, and the forging of an unmediated bond with Eastern culture. Long before his first literary works appeared, Mathias Enard had already shaped himself into a polyglot polymath, possessing invaluable experience in conflict zones and exotic societies. It was a long period of gestation—a gathering of data, sensations, and stories that would eventually become the bedrock of his creative output.

 

THE LITERARY ASCENT AND THE LIFE OF THE AUTHOR

 

Mathias Enard’s first serious literary ventures appeared only as he reached maturity, following his long wanderings in the Middle East. In 2003, he made a striking debut with The Perfection of the Shot (La Perfection du tir). In this novel, which follows a sniper during a civil war, the author drew upon his personal memories of Beirut to explore the mechanics of violence and the dehumanization of the individual. Welcomed as a powerful and unflinching debut, the book won several awards, giving Enard the confidence to pursue his creative vocation.

 

The true breakthrough came in 2008 with the publication of Zone. A bold literary experiment, this nearly five-hundred-page novel consists of a single, sprawling sentence. In writing this book, Enard sought to capture the traumatic flow of Mediterranean history and its cycles of violence. Such a style demanded immense discipline and erudition. Critics likened the work to the modernism of James Joyce, and the author was honored with prestigious prizes, establishing him as one of the most intellectual French writers of his generation.

 

His subsequent work only deepened his core themes: the relationship between East and West, cultural translation, and the weight of history. In 2010, Tell Them of Battles, Kings, and Elephants masterfully interpreted a lost Michelangelo project in Constantinople. In 2015, the novel Compass (Boussole) marked the pinnacle of his career. For this melancholic book, steeped in music and Orientalism, he was awarded France’s highest literary honor: the Prix Goncourt. This recognition turned him into a world-renowned author whose works are translated into dozens of languages, and earned him a spot on the International Booker Prize shortlist.

 

Enard’s creative method is characterized by gargantuan preparation and academic precision. He writes slowly, often weaving fiction together with deep historical research. He maintains that his goal is to "build bridges" between cultures that are often politically opposed. His works are rich with references to Arabic poetry, Persian art, and European intellectual heritage, requiring the reader to be prepared not just to follow a plot, but to learn alongside the narrator.

 

Over the years, the author’s personal life has become more sedentary, yet it remains closely tied to the Mediterranean. After years in Damascus, Tehran, and Rome, Enard settled in Barcelona. While he remains intensely private about his family life, it is known that he is a father and an active participant in Catalan cultural life. Living in Barcelona allows him a healthy distance from the Parisian literary "bubble," enabling him to maintain an independent and critical eye on French society and its colonial past.

 

His views have remained consistently humanistic over the decades. Enard frequently speaks out against xenophobia and radicalism, emphasizing that Western culture is inseparable from Eastern influence. He does not hide his heartbreak over the conflicts in the Middle East, particularly in Syria, which he considers his "second home." In the public sphere, he is valued not just as a novelist, but as an intellectual mediator, helping the West better understand the complexity and beauty of the Islamic world.

 

Most recently, his work has turned toward more personal and local themes, as seen in his novel The Annual Banquet of the Gravediggers' Guild. Here, he returns to the landscapes of his childhood in the Poitou region, yet he describes the French countryside through his signature historical and philosophical lens. This reflects the evolution of the writer: from searching for exotic lands to finding the entire history of the world within his own native soil.

 

Today, Mathias Enard is seen by the public as a contemporary classic—a necessary voice for navigating the complex geopolitical reality of the 21st century. He remains humble, often stressing that for him, writing is primarily a way to live other lives and to keep on learning. His authority in the republic of letters is unquestioned, and his works have become subjects of study in universities exploring post-colonialism and intercultural dialogue.

 

Rebel Soul

Portrait : Mathias Enard, une plume française habitée par l'Orient

 

Maištinga Siela

 

Bonjour à tous, chers lecteurs, passants et amoureux des lettres !

 

LES ANNÉES DE FORMATION : LA JEUNESSE DE MATHIAS ENARD

Mathias Enard voit le jour le 11 janvier 1972 à Niort, une petite ville de l’ouest de la France située non loin du littoral atlantique. Il grandit au sein d’une famille de la classe moyenne, qu’il décrira plus tard comme « très française ». Bien qu’il garde le souvenir d’une enfance paisible et heureuse, son Niort natal lui apparaît alors comme un lieu un peu terne, une province sans éclat où, aux yeux du jeune Mathias, rien d’extraordinaire ne semble advenir. Ce calme provincial devient paradoxalement le moteur de sa curiosité précoce : un désir ardent de s’évader de son environnement familier pour découvrir l’inconnu et le lointain.

 

Dès son plus jeune âge, le futur écrivain se distingue par une soif d’apprendre insatiable et un regard résolument tourné vers l’ailleurs. Plutôt que de s’intéresser aux actualités locales, il s'immerge totalement dans les livres qui le transportent vers des contrées lointaines. L’adolescent se passionne pour les récits de voyage, les grands reportages et les romans explorant des cultures étrangères. Cette curiosité littéraire forge très tôt son rêve de devenir écrivain, mais il pressent qu’avant de prendre la plume, il lui faut d’abord accumuler de l'expérience et appréhender le monde, non plus seulement à travers les pages, mais par le vécu direct.

 

Dans sa jeunesse, il ressent un attrait profond non seulement pour la littérature, mais aussi pour les arts et les langues. À l’âge de dix-huit ans, il quitte sa ville natale pour Paris, où il entame des études d’art contemporain à la prestigieuse École du Louvre. Toutefois, l’histoire de l’art ne suffit pas à combler son désir de franchir les frontières européennes. Sa volonté de comprendre les civilisations orientales le pousse à entreprendre parallèlement l’étude de l’arabe et du persan à l’Institut national des langues et civilisations orientales (INALCO). Ce choix délibéré marque sa rupture avec le familier pour une immersion totale dans un espace linguistique et culturel radicalement nouveau.

 

Sa personnalité naissante est également sculptée par ses voyages, à une époque où traverser le continent n’était pas encore chose aisée. Mathias Enard se remémore les trajets vers l’Espagne de son enfance, marquée par des frontières rigides, ou encore son premier voyage en Allemagne de l’Est (RDA), où la confrontation avec les gardes armés et les contrôles douaniers laisse une trace indélébile. Ces expériences forgent sa conscience des limites politiques et des tensions historiques, tout en renforçant son désir de franchir ces barrières, tant physiquement qu’intellectuellement.

 

Avant d’embrasser la carrière d’écrivain professionnel, Enard devient un véritable « citoyen du monde ». Durant ses années d’études, il passe de longues périodes au Moyen-Orient : en Iran, en Égypte, au Liban et en Syrie. En 1990, à tout juste dix-huit ans, il s’engage comme volontaire pour la Croix-Rouge dans un Beyrouth déchiré par la guerre. Cette période n'est pas seulement celle de l'approfondissement académique, mais celle d’un mode de vie intense : il réside à Téhéran ou à Damas, ne rentrant à Paris que pour ses examens, et enseigne plus tard le français pendant deux ans dans un petit village syrien.

 

Cette phase de sa vie est placée sous le signe de l’apprentissage continu, de la pratique de la traduction et de la création d’un lien charnel avec la culture orientale. Avant même la publication de ses premiers textes littéraires, Mathias Enard s’est déjà construit comme un érudit polyglotte, fort d’une expérience inestimable dans des zones de conflit et des sociétés exotiques. Ce fut un long temps de préparation, une accumulation d’informations, de sensations et de récits qui deviendront plus tard le socle fondamental de son œuvre.

 

L’ASCENSION LITTÉRAIRE ET LA VIE DE L’ÉCRIVAIN

 

Les premières tentatives littéraires sérieuses de Mathias Enard voient le jour à l’âge mûr, après ses longues pérégrinations en Orient. En 2003, il fait une entrée remarquée sur la scène littéraire avec son premier roman, La Perfection du tir. Dans cette œuvre qui suit un tireur d’élite en pleine guerre civile, l’auteur puise dans ses souvenirs de Beyrouth pour explorer les mécanismes de la violence et la déshumanisation de l’individu. Salué comme un début puissant et implacable, le livre reçoit le Prix des cinq continents de la francophonie et le Prix Edmée-de-La-Rochefoucauld, confortant ainsi l'auteur dans sa vocation.

 

Le véritable tournant survient en 2008 avec la publication de Zone. Véritable prouesse littéraire, ce roman de près de cinq cents pages est constitué d’une seule et unique phrase monumentale. En écrivant ce livre, Enard a cherché à retranscrire le flux traumatique de l’histoire méditerranéenne et de sa violence. Ce style exigeait une discipline et une érudition hors du commun. La critique compare alors son travail au modernisme de James Joyce, et l’auteur, couronné par plusieurs prix prestigieux, s'établit comme l’un des écrivains les plus intellectuels de sa génération.

 

Ses œuvres ultérieures n’ont fait qu’approfondir ses thèmes de prédilection : le dialogue entre l’Orient et l’Occident, la traduction culturelle et le poids de l’histoire. En 2010, Parle-leur de batailles, de rois et d'éléphants interprète avec brio un projet inachevé de Michel-Ange à Constantinople. En 2015, son roman Boussole marque l’apogée de sa carrière. Pour ce livre mélancolique, imprégné de musique et d’orientalisme, il reçoit la plus haute distinction littéraire française : le Prix Goncourt. Cette reconnaissance internationale fait de lui un auteur de renommée mondiale, traduit dans des dizaines de langues, et lui vaut une nomination sur la « shortlist » de l’International Booker Prize.

 

La méthode créative d’Enard se caractérise par une préparation titanesque et une précision académique. Il écrit lentement, mêlant souvent la fiction à de profondes recherches historiques. L’auteur affirme que son but est de « bâtir des ponts » entre des cultures que la politique tente souvent d’opposer. Ses textes fourmillent de références à la poésie arabe, à l'art persan et à l'héritage intellectuel européen, exigeant du lecteur qu’il soit prêt non seulement à suivre un récit, mais aussi à apprendre aux côtés du narrateur.

 

Au fil des années, la vie de l’écrivain est devenue plus sédentaire, tout en restant intimement liée au bassin méditerranéen. Après avoir vécu à Damas, Téhéran et Rome, Enard s’est établi à Barcelone. Bien qu’il soit très discret sur sa famille et sa vie privée, on sait qu’il est père et qu’il participe activement à la vie culturelle catalane. Résider à Barcelone lui permet de garder une saine distance avec le « microcosme » littéraire parisien, préservant ainsi un regard indépendant et critique sur la société française et son passé colonial.

 

Ses convictions sont restées profondément humanistes au cours des dernières décennies. Enard s'exprime régulièrement contre la xénophobie et le radicalisme, soulignant que la culture occidentale est indissociable des influences orientales. Il ne cache pas son amertume face aux conflits qui ravagent le Moyen-Orient, particulièrement en Syrie, qu’il considère comme sa « seconde patrie ». Dans l’espace public, il est perçu non seulement comme un romancier, mais aussi comme un intellectuel-médiateur, aidant l'Europe à mieux saisir la complexité et la beauté du monde islamique.

 

Plus récemment, son œuvre s’est tournée vers des thématiques plus personnelles et locales, comme en témoigne son roman Le Banquet annuel de la Confrérie des fossoyeurs. Il y revient aux paysages de son enfance dans le Poitou, mais dépeint la campagne française à travers son prisme historique et philosophique habituel. Cela témoigne de l’évolution de l’écrivain : de la quête de terres exotiques à la capacité de lire l’histoire du monde entier au cœur même de sa terre natale.

 

Aujourd’hui, le public voit en Mathias Enard un classique contemporain, une voix indispensable pour déchiffrer la réalité géopolitique complexe du XXIe siècle. Il demeure humble, rappelant souvent que l’écriture est avant tout pour lui un moyen de vivre d’autres vies et de continuer à apprendre. Son autorité dans le monde des lettres est incontestée, et ses ouvrages sont désormais étudiés dans les universités pour leur analyse du post-colonialisme et du dialogue interculturel.

 

Âme Rebelle

Asmenybė. Rašytojas Mathias Enard – aistringasis orientalistas prancūzų rašytojas

 

Sveiki, mieli skaitytojai, praeiviai ir literatūros gerbėjai!

 

Tęsiu pernai pradėtą tokį visiškai atsitiktinai „Maištingos sielos“ pasaulio garsiausių rašytojų skiltį, kuriame pristatau reikšmingiausius ir man bent jau asmeniškai įdomiausius pasaulio rašytojus, o šiandien dėmesį skirsiu garsiam šiuolaikiniam prancūzų rašytojui Mathias Enard, kurio trys knygos „Kompasas“, „Vagių gatvė“ ir „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ pasirodė lietuviškai, visas jas į lietuvių kalbą išvertė Violeta Tauragienė, o išleido „Baltos lankos“.

 

ANKSTYVASIS BŪSIMO RAŠYTOJO MATHIAS ENARDO GYVENIMAS

 

Mathias Enardas gimė 1972 m. sausio 11 d. Niore, nedideliame Prancūzijos vakarų miestelyje, esančiame netoli Atlanto vandenyno pakrantės. Jis augo viduriniosios klasės šeimoje, kurią pats vėliau apibūdino kaip „labai prancūzišką“. Nors savo vaikystę rašytojas prisimena kaip puikią ir ramią, gimtasis Nioras jam atrodė gana pilka, nuobodi ir ne itin įkvepianti vieta, kurioje, jaunojo Mathiaso akimis, nieko ypatingo nevyko. Šis provincijos ramumas tapo savotišku impulsu jo ankstyvajam smalsumui – norui pabėgti iš pažįstamos aplinkos ir atrasti tai, kas svetima bei tolima.

 

Nuo pat jaunų dienų M. Enardas pasižymėjo kaip itin žingeidus ir į išorę orientuotas vaikas. Užuot domėjęsis vietinėmis aktualijomis, jis visa galva pasinerdavo į knygas, kurios nukeldavo jį į tolimus kraštus. Paauglį ypač domino kelionių aprašymai, reportažai ir romanai apie svetimas kultūras. Šis literatūrinis smalsumas anksti suformavo jo svajonę tapti rašytoju, tačiau jis juto, kad prieš pradedant rašyti, jam pirmiausia reikia sukaupti patirties ir pažinti pasaulį ne tik iš puslapių, bet ir tiesiogiai.

 

Jaunystėje jis jautė didelę trauką ne tik literatūrai, bet ir menui bei kalboms. Būdamas aštuoniolikos, M. Enardas paliko gimtąjį miestą ir išvyko į Paryžių, kur pradėjo studijuoti šiuolaikinį meną prestižinėje „École du Louvre“. Visgi vien meno istorijos jam nepakako – troškimas peržengti Europos ribas ir suprasti Rytų civilizacijas paskatino jį lygiagrečiai imtis arabų ir persų kalbų studijų Nacionaliniame rytų kalbų ir civilizacijų institute (INALCO). Šis pasirinkimas buvo sąmoningas būdas nutolti nuo to, kas įprasta, ir pasinerti į visiškai naują kalbinę bei kultūrinę erdvę.

 

Ankstyvąją jo asmenybę stipriai formavo ir kelionės, kurios tuo metu dar nebuvo tokios paprastos kaip šiandien. M. Enardas prisimena vaikystės išvykas į Ispaniją, kai dar egzistavo griežtos sienos, ir savo pirmąją kelionę į tuometinę Rytų Vokietiją, kur susidūrimas su ginkluotais kareiviais ir griežta pasienio kontrole paliko neišdildomą įspūdį. Tokios patirtys ugdė jo supratimą apie politines ribas, istorines įtampas ir kartu stiprino norą tas sienas kirsti tiek fiziškai, tiek intelektualiai.

 

Prieš pasukdamas profesionalaus rašytojo keliu, M. Enardas tapo tikru „pasaulio piliečiu“. Studijų metais jis daug laiko praleido Artimuosiuose Rytuose – Irane, Egipte, Libane ir Sirijoje. Būdamas aštuoniolikos, 1990-aisiais, jis netgi dirbo Raudonojo Kryžiaus savanoriu karo draskomame Beirute. Šis laikotarpis jam buvo ne tik akademinių žinių gilinimas, bet ir intensyvus gyvenimo būdas: jis gyveno Teherane ar Damaske, į Paryžių grįždamas tik laikyti egzaminų, o vėliau dvejus metus mokė prancūzų kalbos mažame Sirijos kaimelyje.

 

Šis jauno žmogaus gyvenimo tarpsnis buvo paženklintas nuolatinio mokymosi, vertimo praktikos ir betarpiško ryšio su Rytų kultūra kūrimo. Iki tol, kol pasirodė pirmieji jo literatūriniai tekstai, M. Enardas spėjo susiformuoti kaip eruditas, puikiai valdantis kelias kalbas ir turintis neįkainojamos patirties konfliktų zonose bei egzotiškose visuomenėse. Tai buvo ilgas pasirengimo laikotarpis, per kurį jis kaupė informaciją, pojūčius ir istorijas, vėliau tapusias pamatine jo kūrybos dalimi.

 

RAŠYTOJO MATHIASO ENARDO LITERATŪRINIS PAKILIMAS IR GYVENIMAS

 

Pirmieji rimti Mathias Énardo literatūriniai bandymai pasirodė jau subrendus, po ilgų klajonių po Artimuosius Rytus. 2003 metais debiutavęs romanu „Tobulas šūvis“ (pranc. La Perfection du tir), jis iškart atkreipė kritikų dėmesį. Šiame kūrinyje, pasakojančiame apie pilietinio karo snaiperį, rašytojas panaudojo savo asmeninę patirtį iš Beiruto, tyrinėdamas smurto mechanizmus ir individo nužmogėjimą. Knyga buvo priimta kaip itin stiprus ir negailestingas debiutas, laimėjęs „Prix des cinq continents de la francophonie“ bei „Prix Edmée-de-La-Rochefoucauld“, kas suteikė autoriui pasitikėjimo tęsti kūrybinį kelią.

M. Enardo knygos lietuviškai mano bibliotekoje.

 

Tikrasis proveržis įvyko 2008 metais, kai pasirodė romanas „Zona“ (pranc. Zone). Tai buvo drąsus literatūrinis eksperimentas – beveik penkių šimtų puslapių kūrinys, sudarytas iš vieno nesibaigiančio sakinio. Rašydamas šią knygą, Énardas siekė perteikti Viduržemio jūros regiono istorijos traumų ir smurto srautą, o toks stilius reikalavo iš autoriaus didžiulės disciplinos bei erudicijos. Kritikai šį kūrinį lygino su Jameso Joyce’o modernizmu, o autorius buvo įvertintas prestižinėmis premijomis, įsitvirtindamas kaip vienas intelektualiausių savo kartos prancūzų rašytojų.

 

Vėlesnė kūryba tik dar labiau gilino jo pagrindines temas: Rytų ir Vakarų santykį, kultūrinį vertimą bei istorijos svorį. 2010 metais išleistas kūrinys „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ meistriškai interpretavo neišlikusį Mikelandželo projektą Konstantinopolyje, o 2015-aisiais pasirodęs romanas „Kompasas“ (pranc. Boussole) tapo autoriaus kūrybos viršūne. Už šią melancholišką, muzikos ir orientalizmo kupiną knygą jis buvo apdovanotas garbingiausia Prancūzijos literatūrine premija – Goncourt’ų premija. Šis įvertinimas pavertė jį pasaulinio garso autoriumi, kurio darbai verčiami į dešimtis kalbų. Knyga pateko į trumpąjį Tarptautinio Bookerio sąrašą.

 

Énardo kūrybinis metodas pasižymi milžinišku pasiruošimu ir akademiniu preciziškumu. Jis rašo lėtai, dažnai siedamas grožinę literatūrą su giliomis istorinėmis studijomis. Autorius teigia, kad jo tikslas yra „pastatyti tiltus“ tarp kultūrų, kurios politiškai dažnai supriešinamos. Jo kūriniuose gausu nuorodų į arabų poeziją, persų meną ir Europos intelektualinį paveldą, todėl skaitytojas privalo būti pasirengęs ne tik sekti siužetą, bet ir mokytis kartu su pasakotoju.

 

Asmeninis rašytojo gyvenimas bėgant metams tapo sėslesnis, tačiau išliko glaudžiai susijęs su Viduržemio jūros erdve. Po ilgų metų gyvenimo Damaske, Teherane ir Romoje, Énardas įsikūrė Barselonoje. Nors apie savo šeimą ir privatų gyvenimą jis kalba itin santūriai, žinoma, kad jis yra tėvas ir aktyviai dalyvauja Katalonijos kultūriniame gyvenime. Gyvendamas Barselonoje, jis jaučia sveiką distanciją nuo Paryžiaus literatūrinio „burbulo“, o tai jam leidžia išlaikyti nepriklausomą ir kritišką žvilgsnį į Prancūzijos visuomenę bei jos kolonistinę praeitį.

 

Jo pažiūros per pastaruosius dešimtmečius išliko nuosekliai humanistinės. Énardas dažnai pasisako prieš ksenofobiją ir radikalizmą, pabrėždamas, kad Vakarų kultūra yra neatsiejama nuo Rytų įtakos. Jis neslepia nusivylimo dėl konfliktų Artimuosiuose Rytuose, ypač Sirijoje, kurią laiko savo „antrąja tėvyne“. Viešojoje erdvėje jis vertinamas ne tik kaip rašytojas, bet ir kaip intelektualas-tarpininkas, padedantis Europai geriau suprasti Islamo pasaulio sudėtingumą ir grožį.

 

Paskutiniuoju laikotarpiu autoriaus kūryba atsigręžė į kiek asmeniškesnes ir vietines temas, ką iliustruoja jo romanas „Metinis banketas duobkasių brolijoje“ (pranc. Le Banquet annuel de la Confrérie des fossoyeurs). Čia jis sugrįžta į savo vaikystės peizažus Puatu regione, tačiau net ir prancūzišką kaimą jis aprašo per jam būdingą istorinę bei filosofinę prizmę. Tai rodo rašytojo evoliuciją – nuo egzotiškų kraštų ieškojimo iki gebėjimo matyti visą pasaulio istoriją savo gimtojoje žemėje.

 

Visuomenė Mathias Énardą šiandien mato kaip šiuolaikinį klasiką, kurio balsas yra būtinas norint suprasti sudėtingą XXI amžiaus geopolitinę tikrovę. Jis išlieka kuklus, dažnai pabrėždamas, kad rašymas jam pirmiausia yra būdas gyventi kitus gyvenimus ir mokytis. Jo autoritetas literatūros pasaulyje yra neginčijamas, o jo darbai tapo studijų objektais universitetuose, nagrinėjančiuose postkolonizmą ir tarpkultūrinį dialogą.

 

Maištinga Siela

#14 Bašaras (Bashar): Didžiosios Egipto paramidės paslaptis, vibracijų kėlimas, meditacijų galia

 

Sveiki,

 

Bašaras (per Darrylą Anką) atveria naują požiūrį į vieną didžiausių žmonijos mįslių – Didžiąją piramidę, teigdamas, kad archeologinis jos kaip kapavietės interpretavimas yra tik paviršutiniškas. Pasak jo, piramidės buvo sukurtos kaip daugiafunkciai įrankiai, pirmiausia tarnavę kaip „Įrašų salė“ (Hall of Records). Jos užkoduoja žinias apie ciklinius planetos pokyčius, tokius kaip ašies procesija ar skirtingi amžiai, leidžiant juos teisingai perskaičiusiems pasiruošti būsimoms sąlygoms Žemėje. Tačiau dar įspūdingesnė yra technologinė piramidės paskirtis: ji veikė kaip „mašina“, skirta žmogaus sąmonės dažniui keisti.

 

Didžiosios piramidės viduje esanti Karaliaus kamera ir joje esanti akmeninė dėžė (sarkofagas) buvo sukonstruoti pagal griežtą šventąją geometriją, kad veiktų kaip gama smegenų bangų stiprintuvas. Senovės Egipto dvasininkai ir iniciatai naudojo šią erdvę, kad pasiektų gama būseną, kuri drastiškai paspartina ir palengvina astralines keliones bei išėjimo iš kūno patirtis. Šių kelionių tikslas buvo praktinis – gauti informaciją iš kitų dimensijų ar ateities laiko linijų ir parnešti tas žinias, kurios padėtų tobulinti anuometę visuomenę. Bašaras pabrėžia, kad astralinės kelionės nėra tik mistinė pramoga, o būdas susilygiuoti su savo tikrąja, nefizine prigimtimi, kurioje laikas ir erdvė neturi ribų.

 

Šiame kontekste Bašaras taip pat liečia kasdienius žmogaus iššūkius, tokius kaip nerimas. Jis pateikia netikėtą nerimo apibrėžimą: tai yra didelis jaudulys (excitement), filtruojamas per neigiamų įsitikinimų sistemą ir teisimą. Kai žmogus bando slopinti savo tikrąją energiją arba bijo kitų vertinimo, tas pats kūrybinis jaudulys virsta paralyžiuojančiu nerimu. Išeitis, anot Bašaro, yra nustoti kovoti su kūrinija dėl savo vertės – juk žmogus yra vertas vien dėl to, kad jis egzistuoja. Jis ragina „nuimti koją nuo stabdžių“ ir leisti savo prigimtinei aistrai tekėti be išankstinių filtrų, suprantant, kad neigiami įsitikinimai dažnai veikia kaip „triukai“, siekiantys nuslėpti, kaip lengva iš tiesų būtų juos paleisti.

 

Galiausiai, aptardamas įvairias dvasines praktikas, ritualus ar meditacijos technikas, Bašaras jas visas įvardija kaip „leidimo lapelius“ (permission slips). Tai įrankiai ar ritualai, kurie patys savaime neturi galios, tačiau jie leidžia žmogaus protui „duoti sau leidimą“ patirti savo vidinę galią. Nesvarbu, ar tai būtų 10 dienų tylos meditacija, ar giedojimas banginiams – tai tik priemonės pasiekti vibraciją, kuri mums jau priklauso. Bašaras primena, kad mes patys esame visata, kuri padeda, ir tik nuo mūsų sprendimo priklauso, ar tapsime ta visata, kuri aktyviai kuria pagalbą sau ir kitiems, ar liksime stebėtojais, manančiais, kad galia yra kažkur išorėje.

 

Maištinga Siela