Negalėjau nepasidalyti Dariaus Kuolio paskelbtomis
citatomis iš naujausios Viktorijos Daujotytės knygos „Kai rašai, nebijai“ (beje,
fantastiškas knygos pavadinimas!). Labiausiai mane sujaudino šioji citata. Apie
Vilnių. Nes irgi su šiuo miestu turiu santykį. Jaučiuosi kažkuo tapatus su
Daujotyte (turime neįtikėtinai daug sąlyčio taškų). Tad man suprantamas jos terminas,
nustebinęs mane patį: ĮEIVĖ.
Nemėgstu karinių filmų, tiesiog man nesuvokiama, kodėl
įsigalėjo toks štampas, kad karinius filmus būtinai mėgsta vyrai, o romantinius
– moteris. Tai ne tiesa. Nors kiekvienoje taisyklėje esama išimčių ir aš
retsykiais pasižiūriu karinio turinio filmą. Pavyzdžiui, T. Malick „Raudona
plona linija“ ar David Ayer „Įniršis“ bei C. Nolano „Diunkerkas“ yra puikūs
filmai, kuriuos po kiek laiko galima žiūrėti vėl ir vėl. Tiesą sakant, net
nežinau, ko buvo galima tikėtis iš Alex Garland režisuotos karinės juostos „Pilietinis
karas“ (angl. Civil war) (2024) – dar vienos holivudinės
pseudoapokalipsės? Galbūt.
Šiaip iš filmo tikėjausi visiškai ne to, ką gavau. Maniausi,
kad tai paturbintą holivudiniais triukais kokia nors didvyrės fotografės
istorija, kuri galiausiai atskleidžia žaidybiniais ir manipuliatyviais
triukais. Scenarijus visgi pasirodė įdomesnis, nes filmas susitelkia į
pagrindinių veikėjų emocijas, o ne politinius manevrus. Trokštantiems susišaudymų
ir staigių rokiruočių – bus ir to, tik jau pačioje finalo pabaigoje, patausotai,
o šiaip filmas gana dramatiškas ir lėtokas. Įtampa rezgama ne tokia jau didelė,
bet jos, sakyčiau, pakanka. Būrelis žurnalistų keliauja per JAV į Vašingtoną,
kur slepiasi menamas dabarties prezidentas, sukėlęs šalyje perversmą. Distopinė
idėja: Kalifornija ir Teksasas sumano atsiskirti nuo likusių valstijų ir įkuria
sąjungą, todėl žmonės susiskirsto į stovyklas ir beveik kaip Abraomo Linkolno
laikais kovoja vieni prieš kitus.
Esmė tame, kad filmas parodo, jog greitai pilietiniame
kare nebėra nei įsitikinimų, nei politizuotų stovyklų, tiesiog smagu žudyti ir
vaizduotis, kad saugaisi. Žodžiu, žaidžiama gyvybėmis, todėl viena labiausiai
patikusių scenų buvo, kai veikėjai įžygiuoja į nuošalios valstijos miestelio
parduotuvę, o ten pardavėja ramiai skaito knygą. Jų politika niekur nesikišti,
nes kur du pešasi, ten trečias laimi. Visgi didžiausias filmo konfliktas
vystomas tarp kartų. Senesnioji ir prityrusi fotografė nenoriai pamažu
prisijaukina jaunėlę fotografę, savo aršią gerbėją ir pamoko psichologinių
triukų. Pamaniau: siaubas fotografuoti prieš akis deginamus ir visaip kitaip
žudomus žmones. Kaip su tuo visu miegoti? Įdomiausia, kad žurnalistai taip
laisvai kaip paukščiai migruoja tarp stovyklų ir negauna kulkos ar spyrio į
užpakalį. Tarsi žurnalisto statusas veikia kaip koks skydas nuo kulkų. Pagirsiu
Kirsten Dunst, ji puiki draminė aktorė. Visai neseniai pamačiau paauglišką jos
filmo ištrauką, kur ji besišypsanti šoka pagal Britney Spears dainas prieš 24
metus, o dabar... Tik pažiūrėkite kokia rimtuolė! Čia ji susitinka su kitu
aktoriumi Jesse Plemons, kuris yra jos gyvenimo vyras. Jam, beje, rožiniai
akiniai labai tinka, tarsi pratęsė makabriškąjį pasirodymą Yorgos Lanthimos filme „Malonės rūšys“ (2024).
Pernai, lapkričio 10 dieną, garsusis prancūzų DJ David
Guetta kartu su vokiečių kilmės atlikėja Kim Petras paskelbė naują
klubinę dainos „When We Were Young (The Logical Song)“ dainos
versiją. Kodėl naują? Tikriausiai tiems, kuriems per 30, yra šią garsią
melodijos atkarpėlę girdėję 2000 metų hitų sraute, todėl dainą nesunkiai
atpažins. Visgi tik retesnis žino, kad pirmoji dainos versija priklauso britų
roko grupei „Supertramp“, kuri gyvavo nuo 1969 ir su nemažais
pertrūkiais koncertavo iki pat 2015 metų. Pirminė daina „The Logical Song“
išleista 1979 metais ir, patikėkite, skamba absoliučiai kitaip, nei daugelis
vėlesnių cover‘ių.
Pastaruoju metu David Guetta daug dirba ties 2000-ųjų
medžiaga ir prikelia anuomet itin populiariai skambėjusius kūrinius, kai kurie
man labai patinka ir vienas iš tokių yra nostalgiškai skambantis „When We Were
Young“ su Kim Petras. Atgimęs kūrinys Lenkijoje ir Belgijoje tapo platininiu,
auksiniu – Prancūzijoje ir Šveicarijoje, Didžiojoje Britanijoje – sidabriniu.
Lietuvoje hitas pasiekė 45, o kitoje platformoje 22 poziciją, Estijoje – 7,
Vengrijoje tapo pirmuoju numeriu. Šiandien kviečiu pasiklausyti ir pasižiūrėti
vaizdo klipo, kuris atspindi 2000-ųjų nuotaikas.
Supertramp - The Logical song versija
David Guetta and Kim Petras – When We Were
Young (The Logical Song)
[žodžiai / lyrics]
When we were young, it seemed that life
was so wonderful
A colorful miracle
Remember how everything was so beautiful?
I miss the old days when the skies were
blue
I miss the long nights stayin' up with you
I miss the summer 'cause we were in it
together
I miss my hometown, don't you miss it too?
Drivin' to nowhere, nothin' else to do
I miss the old days, I wish they lasted
forever
When we were young, it seemed that life
was so wonderful
A colorful miracle
Remember how everything was so beautiful?
Whoa, when we were young, it seemed that
life was so simple then
So innocent, infinite
Look at us now, it's so different, isn't
it?
I miss the ocean, the hair across your
face
The little moments before we moved away
And lookin' back now, we shoulda stayed
there forever
And now we're over the moon and we're
under the stars
Know where we've been and we know who we
are
And even as time goes by, I'll always
remember
When we were young, it seemed that life
was so wonderful
A colorful miracle
Remember how everything was so beautiful?
Whoa, when we were young, it seemed that
life was so simple then
Mėgstu užlėkti užsienyje į knygynus ir padaryti greitą
fotoreportažą. Šįkart nuotraukos iš Milano, Italijos garsaus knygyno „Rizzoli“,
kuris turi didelę pasiūlą. Šis knygynas ne kokiam merdinčiame kampe, o būtent
viename prabangiausių Milano gatvių – Vittorio Emanuelle II galerijoje. Tai didžiulė
prašmatni įstiklintais kupolais gatvė, seniausia Italijoje prekyvietė, netoli
Milano garsiosios katedros. Šioje gatvėje yra savo parduotuves išsipirkę
garsiausi madų dizaineriai ir čia yra, žinoma, „Rizzoli“ knygynas. 3 aukštų! Jam
apeiti ir nuodugniau pamatyti viską reikia laiko, o man pavyko tik aplėkti
aukštus per 10 minučių, nes, kaip visada, nėra daug laiko. Apskritai italai gan
skaitanti tauta, turiu galvoje, pačius milaniečius, nes Milanas iš esmės knygų
leidyba aprūpina visą šalį. Taigi, pasidairykite po knygyną „Rizzoli“.
Taip atrodo Milano
garsioji Galleria Vittorio Emanuele II.
Nusileidus į rūsį, 0
knygyno aukštą, aptinkame didžiules erdves. Tai specialieji leidiniai. Čia gausu
medicinos, gamtos ir meno knygų bei albumų. Italai turi labai daug išsileidę
knygų apie savo šalies meną ir paveldą.
Trečiajame „Rizzoli“
aukšte yra vaikų ir jaunimo populiariosios literatūros skyrius. Taip pat
nemažas. Didžiąją dalį leidybos užima japonų mangai, kurie itin išpopuliarėję
ir Lietuvoje.
Italai taip pat neseniai
išsivertė ir išsileido Rebecca F. Kuang bestselerį „Geltonveidė“. Tik kiek
kitokiu, sakyčiau, patrauklesniu viršeliu.
Pačios naujausios knygos –
pirmame aukšte, tai, ką skaito iš esmės lietuviai ir visas likęs pasaulis, nes
leidyba čia taip pat labai greitai reaguoja į populiariąsias tendencijas.
Taip pat krūva
bestselerių, kurie niekaip neišeina iš mados ir šios knygos tiek pas italus,
tiek ir pas mus yra tarp perkamiausių knygų topų, todėl jų ieškoti toli
nereikia. Hanya Yanagihara „Mažas gyvenimas“, Donna Tartt „Slapta istorija“ ir
kt.
„Kai nėra tradicijos, ji neperduodama ir
jaunajai kartai. O jaunoji karta iš karto prašapo išmaniuosiuose įrenginiuose.
Jie bando aiškinti, kad naujienas ir literatūrą skaito technologijų pagalba,
bet nelabai tas vyksta. (...) Elektroninių skaityklių populiarumas taip ir
neišsiplėtė. Skaito dalis žmonių, bet ne tiek, kiek turėjo jų atsirasti,
palyginus su tuo, kiek sumažėjo knygų skaitymas. (...) Tūkstantį knygų
perskaitęs žmogus ir tas, kuris yra perskaitęs vieną knygą yra nutolę
šviesmečiais, turbūt nelabai ir susišnekėtų, nes jie tiesiog skirtinguose
pasauliuose. Skiriasi jų savivoka, akiračio plotis, žodynas, temų ratas,
išmintis.“ Gintaras Sarafinas
Kad ir ką bekalbėtume apie knygų skaitymą ir
išradinėtume dviratį, kad skaityti neapsimoka, kai galima tekstą pažiūrėti
vizualizuotą YouTubėje, visgi skaitymas lemia tautos sėkmę. Cituoju: „Paskutiniais
„Eurostat“ duomenimis (2022 m.) per 12 mėnesių vos 52,4 proc. lietuvių per 12
mėnesių perskaitė bent vieną knygą. O tai reiškia, kad lietuviai skaito mažiau
nei kitų Europos Sąjungos šalių piliečiai (EU vidurkis – 52,8 proc).Šiek
tiek mus lenkia ir kaimyninė Lenkija (54,6 proc.). O iš trijų Baltijos šalių
daugiausiai skaito estai – 70,7 proc. (latviai – 50,3 proc.)“
Žiūrint iš ekonominės pusės, šiandien estai yra Baltijos lyderiai, mes vos šiek
tiek lenkiame latvius. Kodėl ekonomikos našumas, inovacijos taip siejasi su
skaitymo kultūra? Toli baksnoti nereikia, kad suvestume savišvietos ugdymąsi su
gyvenimo kokybe.
Visgi Gintaras Sarafinas teisus, kad neturime skaitymo
tradicijos, kokią turi, tarkim, islandai ar tie patys estai. Knygų skaitymas ne
visada 100 procentų garantuoja saugų ir aprūpintą gyvenimą, tačiau akivaizdu,
kad du kart du yra keturi, o ne penki ir ne trys. Kas tą skaitymo kultūrą
turėtų puoselėti, jeigu švietimas to neįstengia padaryti? Mūsų švietimo sistema
merdinčios būklės, ten tokie pinigai sukasi, bet naudos beveik jokios. Tėvų,
sakyčiau, atsakomybė yra ugdyti vaiko skaitymo įgūdžius. Pats baisiausias
dalykas yra, kai tėvai nusimeta atsakomybę ir tikisi, kad pagarbos, kultūros ir
dalykinių įgūdžių išmokys mokykla. Deja, mokykla tik užtvirtina tai, kas jau
daroma namuose, o jeigu namuose niekas nedaroma, o tėvas nėra vaikui matant knygos
pakėlęs, tai iš kur bus tau skaitymo kultūra, jeigu YouTube ar kitos veiklos
patrauklesnės? Reiktų prisiminti, kad skaitymas, nors ir malonus be galo
dalykas, tačiau jis ir generuoja, komplektuoja asmenybę, todėl nereikėtų
nuvertinti literatūros galios. Bet tenka pripažinti, kad ji visada pralaimės,
jeigu namuose nebus knygų ir jeigu jos nebus skaitomos tėvų ir vaikų.
Internetas – pilnas visokiausių įdomybių! Jau kuris
laikas vienoje socialinėje platformoje seku puikųjį Sacha Coward. Lietuvoje
tikriausiai niekam nė nežinomą vyruką, kuris visai neseniai išleido knygą
pavadinimu „Queer as folklore“. Pastarojoje jis, remdamasis įvairiais
muziejiniais šaltiniais, aprašo ir tyrinėja queer, LGBTQ mitus ir mitologiją.
Tai gana neįprastas mokslinis žvilgsnis į britų ir iš esmės ir viso pasaulio
pasakas, padavimus, sakmes, mitus, susijusius su vienokiu ar kitokiu queer
pasireiškimu. Nesakau, kad mums, lietuviams, reiktų tokios knygos, tačiau
siūlau skaitantiems angliškai pasidomėti ir nepraeiti pro šalį, jeigu tai yra
jūsų interesai. O tuo tarpu siūlau apsilankyti oficialiame Sacha Coward
internetinėje svetainėje: https://www.sachacoward.com/