Šios dienos citata: George Orwell iš knygos "1984-ieji" apie žmogaus išnaudojimą ir kvailinimą

 

„Jie gimsta, auga purve, pradeda dirbti nuo dvylikos metų, išgyvena trumpą fizinio žydėjimo ir seksualumo laikotarpį, dvidešimties metų susituokia, trisdešimties jau nebėra jauni, o šešiasdešimties paprastai miršta. Sunkus fizinis darbas, rūpinimasis namais ir vaikais, smulkūs ginčai su kaimynais, kinas, futbolas, alus ir, svarbiausia, azartiniai žaidimai – tai viskas, kas telpa į jų pasaulėžiūrą. Juos nesunku valdyti. Geriausiai, kad jie labai nesidomėtų politika. Iš jų reikalaujama tik primityvaus patriotizmo – apeliuoti į jį, kai reikia pailginti darbo dieną ar sumažinti maisto davinius. O jei juos apima nepasitenkinimas – taip jau yra buvę – šis nepasitenkinimas prie nieko nepriveda, nes dėl bendrų idėjų stokos jis nukreiptas tik prieš smulkias, konkrečias bėdas.“ George Orwell iš romano „1984-ieji“.

Maištinga Siela

Antikos kultūra: kokias šiaulaikines knygas skaityti apie antikos mitus ir legendas? Ariadnė, Kirkė, Achilo giesmė, Mergelių tyla ir kt.

Sveiki,

Pastebėjau, kad per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje vėl išpopuliarėjo verstinė grožinė literatūra, kuri šiuolaikiškai pertransformuoja senovės graikų legendas ir mitus. Vaikystėje turėjau N. Kuno „Senovės Graikijos legendos ir mitai“ vertimą, nepaprastai patikdavo tas hierarchinis ir sudėtingas graikų dievų pasaulis. Prieš kelerius metus perleido šį pasaulinį šedevrą nauju viršeliu ir vizualiai patraukliu leidimu.

Džiugu, kad Lietuvoje populiarūs amerikiečių rašytojos Madeline Miller romanai „Achilo giesmė“ ir „Kirkė“, kurių tiražus nuolat pakartoja „Baltos“ lankos. „Alma littera“ pradėjo versti ir leisti Jennifer Saint romanus „Ariadnė“, „Elektra“ – pastarieji leidžia mitus permąstyti iš moteriškosios perspektyvos kaip, beje, ir Pat Barker „Mergelių tyla“ ir „Trojos moterys“.

SENOVĖS GRAIKIJOS LEGENDOS IR MITAI

Nikolajus Albertovičius Kunas (rus. Николай Альбертович Кун, 1877 m. gegužės 21 d. Maskva – 1940 m. vasario 28 d. Maskva) buvo rusų rašytojas, pedagogas ir istorikas, labiausiai žinomas dėl savo knygos „Senovės Graikijos legendos ir mitai“. Ši knyga, pirmą kartą išleista 1922 m., tapo itin populiari ir buvo daugybę kartų perleista įvairiomis kalbomis.

ARIADNĖ

Jennifer Saint yra britų rašytoja, šiuo metu itin populiari dėl savo knygų, kuriose ji perpasakoja moterų istorijas iš graikų mitologijos. Jos darbai iš naujo pažvelgia į gerai žinomus mitus, suteikdami balsą moterims, kurios dažnai buvo nustumtos į šešėlį tradicinėse istorijose.

Jos debiutinis romanas „Ariadnė“ (angl. „Ariadne“), išleistas 2021 m., sulaukė didelio pasisekimo ir kritikų pripažinimo. Knyga pasakoja apie Ariadnės, Mino dukters, padėjusios Tesėjui įveikti Minotaurą, istoriją.

Po sėkmingo debiuto Jennifer Saint išleido antrąjį romaną „Elektra“ (angl. „Elektra“), kuris taip pat sulaukė didelio populiarumo. Ši knyga pasakoja apie tris moteris – Klitaimnestrą, Elektrą ir Kasandrą – kurių likimai susiję su Atrėjo prakeiksmu. 2023 m. pasirodė ir trečiasis romanas „Atalanta“ (angl. „Atalanta“). 2024 m. planuojama išleisti knygą apie Herą (angl. „Hera“).

MERGELIŲ TYLA

Pat Barker (g. 1943 m. Šiaurės Jorkšyre, Anglijoje) yra garsi britų rašytoja, labiausiai žinoma dėl savo romanų apie Pirmąjį pasaulinį karą ir moterų vaidmenį istorijoje, taip pat dėl naujų interpretacijų graikų mitų. Ji yra pelniusi daugybę apdovanojimų, įskaitant prestižinę Bookerio premiją.

Pirmąjį didelį pripažinimą Pat Barker pelnė su „Atgimimo“ trilogija (angl. „Regeneration Trilogy“), kurią sudaro romanai „Atgimimas“ (angl. „Regeneration“, 1991), „Akių vartai“ (angl. „The Eye in the Door“, 1993) ir „Kelias vaiduoklių link“ (angl. „The Ghost Road“, 1995). Ši trilogija, paremta tikrais istoriniais faktais, pasakoja apie psichologinę Pirmąjį pasaulinį karą išgyvenusių kareivių būklę. „Kelias vaiduoklių link“ 1995 m. buvo apdovanotas Bookerio premija.

„Mergelių tyla“ (angl. „The Silence of the Girls“, 2018), leidykla „Baltos lankos“, 2022 m. Ši knyga perpasakoja Trojos karo istoriją iš belaisvių moterų, Briseidės ir kitų, perspektyvos.

KIRKĖ, ACHILO GIESMĖ

Madeline Miller yra amerikiečių rašytoja, geriausiai žinoma dėl savo romanų, kuriuose ji iš naujo interpretuoja klasikinius graikų mitus, suteikdama jiems šiuolaikinį atspalvį ir gilinasi į personažų psichologiją. Jos knygos sulaukė didelio skaitytojų ir kritikų pripažinimo visame pasaulyje. Madeline Miller nuo vaikystės domėjosi graikų mitologija ir klasikine literatūra. Šis susidomėjimas paskatino ją studijuoti klasikinę filologiją Brauno universitete, kur ji įgijo bakalauro ir magistro laipsnius.

Jos debiutinis romanas „Achilo giesmė“ (angl. „The Song of Achilles“), išleistas 2011 m., sulaukė didelio pasisekimo ir buvo apdovanotas prestižine „Orange Prize for Fiction“ premija. Knyga pasakoja apie Achilo ir Patroklo meilės ir draugystės istoriją Trojos karo kontekste.

Antrasis Madeline Miller romanas „Kirkė“ (angl. „Circe“), išleistas 2018 m., taip pat sulaukė didelio populiarumo ir tapo „New York Times“ bestseleriu. Ši knyga pasakoja apie Kirkę, burtininkę, kuri Homero „Odisėjoje“ paverčia Odisėjo vyrus kiaulėmis. Miller suteikia Kirkės personažui gylio ir sudėtingumo, atskleisdama jos gyvenimo istoriją ir motyvus.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumas nr. 86: pareiga pernelyg sureikšminta, o pasitenkinamas sumenkintas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Toliau savo mintimis ir veiksmais kuriame Visatą?

 

O pernelyg dažnai užmirštame, kad kuriame, rašome kas akimirką. Manau, mūsų socialiniame ir istoriniame gyvenime pareigos ir pasiaukojimas dėl kito buvo pernelyg sureikšminti. Mums iki šių dienų „kalama“ į galvas, kad gyvenimas turi prasmę, jeigu padedi kitiems, pamiršti save, aukojiesi, pamiršti savo bėdas, nesusireikšmini, pamiršti sveikatą, dirbi nuo ryto iki vakaro, peikia, jeigu susergi ir stoja darbai – žodžiu, kartais atrodo, jog esi gyvulys, prijungtas prie pareigos aparato, o šiandien neretai jautiesi visuomenei naudingas tol, kol dirbi ir moki mokesčius, nes tokia pareiga ir toks sistemos modelis mums įkaltas. Todėl pamirštame dažnai iš pareigos ir inercijos mėgautis savimi, netgi ilgą laiką žmonės buvo mokomi save sumenkinti, paskirti savo gyvenimą vienai ar kitai tarnystei ir netgi už tai būti dėkingam, o tas, kuris rūpinasi savimi ir savo savijauta, neretai buvo priskiriamas prie egocentristinių asmenybių. Šiandien daug kalbame apie žmones narcizus. Aišku, sunku pasakyti, kur riba ir balansas tarp to, kad žmogus siekia pasitenkinimo iš gyvenimo, o kur jau prasideda perdėta savimyla, bet manau, kad mes vis dar vaduojamės iš tų įsitikinimų.

 

Gyventi patiriant asmeninį pasitenkinimą, sakyčiau būtina. Ir kelių yra įvairių. Netgi egocentrinių, netgi visai altruistinių. Mėgautis, bet kokiu atveju, reikia.

 

Jūsų Maištinga Siela

Paveikslas "Achilo pyktis", Mišelis Martinas Drolingas (Michel Martin Droling), 1810

 

Kas yra hekatombė? Iliustracijos, paaiškinimai, senovės graikų legendos, mitai, tradicijos, Homeras "Iliada"

 

Hekatomba yra senovės graikų religijoje minimas terminas, reiškiantis didelę gyvulių auką dievams. Iš pradžių šis žodis buvo vartojamas apibūdinant auką, kurioje buvo paaukota šimtas jaučių (iš graikų kalbos hekaton – šimtas, bous – jautis), tačiau vėliau jis buvo taikomas apibūdinti bet kokiai didelei aukai. Hekatombos buvo svarbi senovės graikų religinio gyvenimo dalis. Jos buvo atliekamos siekiant užtikrinti dievų palankumą, padėkoti už gausią derlių arba maldauti pagalbos sunkmečiu. Tokios aukos dažnai būdavo atliekamos per šventes arba prieš svarbius įvykius, tokius kaip karas ar olimpinės žaidynės.

 

Šiandien terminas hekatomba vartojamas perkeltine prasme, apibūdinant didelį skaičių aukų, ypač karo metu arba kitų katastrofų metu. Pavyzdžiui, Holokaustas dažnai vadinamas didžiule hekatomba.

Homero „Iliados“ pradžioje ir vaizduojama ši auka dėl to, kad Agamemnonas įžeidžia Apolono kunigą, dievas nusiunčia marą į graikų stovyklą. Kad numalšintų Apolono pyktį, graikai aukoja didžiulę hekatombą. Tai parodo, kaip svarbios buvo šios aukos graikų religijoje ir kaip jos buvo naudojamos siekiant užmegzti taiką su dievais.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Spindesys" / "Shine"

 

Sveiki,

 

Šis filmas buvo atkreipęs mano dėmesį gal prieš dešimt metų, gal dar seniau, tačiau neturėjau galimybės jo pažiūrėti, tačiau tą padariau visai neseniai. Nieko nuostabaus, nes filmas senas, jis autobiografinis ir pasakoja apie iš tikro egzistuojantį iš Australijos pianistą David Helfgott (g. 1947), pastarasis kilo iš žydų kilmės šeimos, o filme vaizduojamas jo sudėtingas ir traumuojantis gyvenimas pavadinimu „Spindesys“ (angl. Shine) (1996). Tiesą sakant, kiek net nustebino, kad scenarijus neoriginalus, o perpasakoja tikrojo asmens gyvenimą, tiksliau jį pertransformuoja ir pritaiko plačiosioms žiūrovo akims ir ausims.

 

Istorija prasideda nuo mažojo Deivido, kuris dalyvauja vietos miestelyje pianistų konkurse ir, deja, dėl per didelio talento jo nelaimi. Deivido tėvas – Piteris, sakyčiau, maniakiškai auklėja savo sūnų ir kontroliuoja kiekvieną jo žingsnį ir sprendimą. Piteris kadaise pats neteko savo visų seserų, buvo engiamas ir mušamas tėvo, kentė nepriteklių, todėl norėdamas išlaikyti šeimą kuo arčiau savęs, imasi griežtos patriarchato rankelės. Filme vaizduojama, kaip jis nuolatos nusivilia talentingu berniuku, kaip nė karto jo nepagiria ir nepaglosto. Tipinė XX amžiaus vidurio užkietėjusi tėvo mačisto ir sūnaus nesantaika, grįsta nepamatuotais tėvų lūkesčiais ir vaikų ribotomis galimybėmis. Tėvas skriaudžia ir riboja sūnų, kad šis nepaliktų namų, tačiau tuo pačiu vietiniuose konkursuose jį dresiruoja reikiau už arklį. Galiausiai Deividas ima maištauti, jis renkasi galimybes ir tėvas imasi savų sprendimų. Genialusis Deividas tiek save perlaužia, kad galų gale atlikdamas vieną sudėtingiausių kūrinių patiria priepuolį, po kurio pakrinka jo kalbėsena, mąstysena, elgesys, tačiau net liga neužgožė jo talento...

 

Filmas geras. Turėjau abejonių, kad bus pernelyg nusaldintas, netikroviškas, patetiškas ir pernelyg brėžiantis sunkio, bet talentingo žmogaus asmenybės kontūrą, nors tenka pripažinti, yra ir to braižo. Bet ėmė ir kažkaip, žinokite, sujaudino tėvo aklas bukumas ir vaikio noras susikurti iš talento savo gyvenimą. Tiesa, filmas vis tiek toks teatralizuotai parodomasis, jaučiasi 90-ųjų kino braižas ir maniera žūtbūt jautriai, bet pašmaikštaujant kalbėti apie kokius nors sutrikusius žmones, pvz., kaip 1994 metais pristatytas „Forestas Gampas“ ar tas pats 1988 metais „Lietaus žmogus“, kur išskirtinumą kine daro veikėjas su negalia arba neįvertintu genialumu, todėl žiūrovus palieka be pasirinkimo atjausti. Dabar tikriausiai tokie filmai nelabai suveiktų, nors „Oskaro“ tiesiojoje vis dar pasitaiko išimčių, pavyzdžiui, prieš kelerius metus apie kurčiuosius pasakojęs filmas CODA. 

Visgi man filmas labiausiai koreliavo ne dėl Deivido traumos, kurią galimai sukūrė tėvo įskiepytas nesveikas perfekcionizmas, bet dėl sąšaukos su kultiniu didaktinio pobūdžio filmu „Mirusiųjų poetų draugija“ (1989), kuriame tėvų lūkesčiai tiesiog pražudo internatinėje griežtoje mokykloje jaunuosius talentus, nes jiems tiesiog buvo užmestos pareigos ir lūkesčiai, kad patenkintų tėvų ego ir pasididžiavimą. Sunku patikėti, bet tikrasis Deividas dar gyvas iki šių dienų, o už jo vaidmenį garsus aktorius Geoffrey Rush pelnė „Oskarą“ kaip geriausias aktorius, nors tikriausiai turėjo dalytis su Noah Taylor, kuris irgi gan įtikinamai sukūrė Deivido vaidmenį paauglystės ir studentavimo epizoduose. Filmas jautrus, bet be provokacijos, tad tinka žiūrėti su paaugliais.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Petunija ‎– Two In Somnia / Your Highness [vinyl / LP] (2024)

 
Informacija apie albumą: Petunija ‎– Two In Somnia / Your Highness [vinyl / LP] (2024) 

Maištinga Siela