Quote: writer Olga Tokarczuk on Poland, homophobia, the LGBTQ rainbow flag, and literalism

 

Hello, dear friends,
 
"One of the recent examples of literalism is the struggle over the rainbow taking place in Poland. One might even laugh about it, were it not for the fact that people are being put in jail. The rainbow has lost its multitude of meanings and has been literalized; it has lost its status as a symbol or metaphor and turned into a symbol of everything that deviates from a wrongly understood normality. It has been recognized as an enemy flag and seriously hated. A person suffering from literalism sees everything separately, devoid of contexts and connections, and, to their own misfortune and that of others, loses the sense of synthesis necessary to experience a comprehensive and multidimensional world. <...> Perhaps this partly happened because we have stopped participating in the narrative. In that multidimensional, indirect, intellectual challenge that reflects the complexity of the world." Olga Tokarczuk
 
I felt compelled to make this post because the exact same things are happening in Poland as in Lithuania. Individual compatriots gather and shout that gays and lesbians have stolen the rainbow from the children, completely lacking any broader understanding. What is this "literalism," according to Olga Tokarczuk? Literalism is a way of thinking where the world loses its multidimensionality and wholeness, turning into separate fragments devoid of context. It is an inability to interpret complex symbols or ideas, resulting in the false simplification of reality into primitive, often hostile labels.
 
In her book The Empathetic Teller, the author puts forward the idea that it is deep reading, identification with literature, and empathy for characters that allow a person to form a nuanced understanding and acceptance of the world. The crisis of reading has essentially fragmented people; they tend to fragment diversity and cast out the parts they do not like from the whole, pitting them against each other and creating imaginary enemies. The LGBTQ case is just one of many examples. Interestingly, politics and politicians take advantage of this; they understand the power of darkness and the benefits of primitivism for their interests, which is why literalism is surreptitiously promoted through, I would say, the lowering of the standards of education and science, and the switching off of critical thinking.

M. S.

Raidiškumas ir raidiškas mąstymas. Kas yra raidiškumas? (Paaiškinimas ir pavyzdžiai)

 

Sveiki!
 
Raidiškumas – tai pasaulėžiūra, kurioje prarandamas gebėjimas matyti visumą, kontekstą ir gilesnes prasmes, o pasaulis suskyla į atskirus, tarpusavyje nesusijusius fragmentus. „Raidiškas“ žmogus ar visuomenė viską interpretuoja tiesmukiškai, pažodžiui, atmesdami metaforas, simbolius ir daugiamatiškumą. Toks mąstymas yra mąstymo tingumo arba baimės priimti pasaulio sudėtingumą pasekmė, vedanti į aklą tikėjimą primityviomis dogmomis.
 
Žmogaus individualiame gyvenime raidiškumas pasireiškia kaip psichologinis nelankstumas ir empatijos stoka. Individas, kenčiantis nuo raidiškumo, užsidaro savo įsitikinimų kiaute ir nesugeba suprasti kitokio požiūrio. Jis praranda sintezės jausmą, todėl negali sujungti atskirų faktų į prasmingą visumą. Pavyzdžiui, žmogus gali matyti tik vieną konkrečią detalę (pvz., kaimyno tautybę ar religiją), ignoruodamas visą jo asmenybės kontekstą (gerumą, talentus, istoriją). Tai veda į stereotipinį mąstymą, išankstinį nusistatymą ir negatyvius jausmus kitokiam. Raidiškumas atima iš žmogaus galimybę patirti visapusišką pasaulį, kupiną niuansų ir prieštaravimų, paliekant jį vienišą ir izoliuotą savo siaurame pasaulėvaizdyje.
 
Politinėje plotmėje raidiškumas tampa pavojingu įrankiu manipuliuoti masėmis ir kurstyti nesantaiką. Politiniai lyderiai ar ideologijos gali pasinaudoti žmonių polinkiu į supaprastintą pasaulio suvokimą, suformuodami aiškius, dažnai priešiškus „mes“ ir „jie“ vaizdinius. Olgos Tokarczuk pateiktas pavyzdys su vaivorykšte Lenkijoje puikiai iliustruoja, kaip daugiareikšmis simbolis (taikos ir įvairovės ženklas) yra „supažodinamas“ ir paverčiamas „priešo vėliava“. Politinis raidiškumas skatina aklą neapykantą, susipriešinimą ir netgi smurtą prieš tuos, kurie yra laikomi „kitokiais“ ar „nuklypusiais“. Jis naikina demokratijai būtiną dialogą ir kompromisų paiešką, pakeičiant juos griežta hierarchija ir autoritarizmu.
 
Visuomenė, apimta raidiškumo, praranda gebėjimą spręsti sudėtingas problemas ir tampa lengvu taikiniu populistams. Diskusijos tampa neįmanomos, nes kiekvienas argumentas yra priimamas arba atmetamas pagal griežtus, iš anksto nustatytus kriterijus. Kritinis mąstymas yra nuslopintas, o žmonės aklai seka lyderiais, kurie siūlo paprastus, bet neteisingus sprendimus. Tokia visuomenė tampa susiskaldžiusi, nepasitikinti ir nelaiminga. Raidiškumas yra lėta socialinė liga, kuri naikina bendruomeniškumą ir veda į stagnaciją bei konfliktus.
 
Kaip susidaro raidiškumas? Tai yra kompleksinis procesas, kurį lemia įvairūs veiksniai. Vienas iš jų – švietimo sistema, kuri skatina faktų įsiminimą, o ne kritinį mąstymą ir interpretavimą. Kitas veiksnys – informacinės technologijos ir socialiniai tinklai, kurie sukuria „informacinius burbulus“ ir palengvina greitą, bet paviršutinišką informacijos vartojimą. Taip pat svarbų vaidmenį vaidina socialinė ir ekonominė nelygybė, kuri skatina nepasitikėjimą ir ieškojimą „atpirkimo ožių“. Galiausiai, raidiškumas gali būti perduodamas iš kartos į kartą per šeimos ir kultūrines tradicijas.
 
Kaip panaikinti raidiškumą? Tai reikalauja pastangų tiek individualiu, tiek visuomeniniu lygmeniu. Individams svarbu ugdyti kritinį mąstymą, empatiją ir gebėjimą toleruoti neapibrėžtumą. Tai galima pasiekti per meną, literatūrą, filosofiją ir keliones. Visuomeniniu lygmeniu būtina reformuoti švietimo sistemą, kad ji skatintų dialogą, bendradarbiavimą ir problemų sprendimą. Taip pat svarbu kovoti su dezinformacija ir kurti erdvę atviroms ir sąžiningoms diskusijoms. Galiausiai, politinėje srityje reikia skatinti politinius lyderius, kurie ieško kompromisų ir vienija visuomenę, o ne skaldo ją.
 
Analizuotini pavyzdžiai
 
Rasizmas ir ksenofobija. Tai yra vienas ryškiausių raidiškumo pavyzdžių, kur žmonės yra vertinami pagal savo rasę ar tautybę, ignoruojant jų individualias savybes ir kontekstą.
 
Religinis fanatizmas. Griežtas religinių dogmų laikymasis, atmetantis kitas religijas ir pasaulėžiūras, yra raidiškumo forma.
 
Politinė poliarizacija. Skirstymas į „kairiuosius“ ir „dešiniuosius“, atmetant bet kokį bendradarbiavimą ar kompromisą, yra politinio raidiškumo pavyzdys.
 
Komercinis redukcionizmas. Produkto supaprastinimas iki jo kainos ar prekės ženklo, ignoruojant jo kokybę ar gamybos procesą, yra vartotojiško raidiškumo pavyzdys.
 
Interneto komentarai. Anoniminiai ir pikti komentarai, kurie yra pagrįsti ne faktais, o emocijomis ir išankstiniais nusistatymais, yra skaitmeninio raidiškumo pavyzdys.
 
Šie pavyzdžiai rodo, kad raidiškumas yra paplitęs reiškinys, kuris pasireiškia įvairiose gyvenimo srityse. Jis yra pavojingas, nes riboja žmogaus galimybes ir skatina socialinį susiskaldymą. Todėl svarbu suprasti jo prigimtį ir kovoti su juo visomis įmanomomis priemonėmis.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Olga Tokarczuk apie raidiškumą, LGBTQ+ padėtį Lenkijoje ir vaivorikštės metaforiškumo praradimą

 

Sveiki, mielieji!

„Vienas naujausių raidiškumo pavyzdžių – Lenkijoje vykstančios kovos dėl vaivorykštės. Gal iš jų būtų galima ir pasijuokti, jeigu žmonės nebūtų sodinami į kalėjimus. Vaivorykštė neteko savo daugybės reikšmių ir buvo supažodinta, neteko simbolio arba metaforos statuso, virto simboliu visko, kas nukrypsta nuo neteisingai suprantamo normalumo. Ją pripažino priešo vėliava ir visiškai rimtai ėmė nekęsti. Nuo raidiškumo kenčiantis žmogus viską mato atskirai, be kontekstų ir sąsajų, ir, savo ir kitų nelaimei, praranda sintezės jausmą, reikalingą, kad patirtume visapusišką ir daugiamatį pasaulį. <...> Galbūt iš dalies taip nutiko dėl to, kad nustojome dalyvauti pasakojime. Tame daugiamačiame, neakivaizdiniame, intelektiniame iššūkyje, atspindinčiame pasaulio sudėtingumą.“ Olga Tokarczuk iš „Jautrusis pasakotojas“ (p. 214-215).

Kažkaip norėjau padaryti šį įrašą dėl to, kad Lenkijoje darosi lygiai tas pats, kas ir Lietuvoje. Susirinkę pavieniai tautiečiai rėkia, kad gėjai ir lesbietės pavogė iš vaikų vaivorykštę, neturėdami jokio bendro suvokimo. Kas tas raidiškumas, anot Olgos Tokarczuk? Raidiškumas – tai mąstymo būdas, kai pasaulis praranda savo daugiamatiškumą ir visumą, virstant atskirais, konteksto neturinčiais fragmentais. Tai nesugebėjimas interpretuoti sudėtingų simbolių ar idėjų, dėl kurio tikrovė klaidingai supaprastinama iki primityvių, dažnai priešiškų etikečių.

Knygoje „Jautrusis pasakotojas“ autorė iškelia idėją, kad skirtingą pasaulio suvokimą ir priėmimą žmogui leidžia formuoti būtent giliamintis skaitymas, susitapatinimas su literatūra ir atjauta veikėjams. Skaitymo krizė žmones iš esmės suskaldė, jie įvairovę linkę fragmentuoti ir nepatinkančias dalis išmesti iš visumos, jas supriešinti, nusilipdyti tariamus priešus. LGBTQ atvejis yra tik vienas iš daugelio pavyzdžių. Įdomu tai, kad politika ir politikai tuo naudojasi, jie supranta tamsumos galią ir primityvizmo naudą jų interesams, todėl raidiškumas pogrindyje skatinamas per, sakyčiau, švietimą ir mokslo kartelės mažinimą, kritinio mąstymo atjungimą. Ką puikiai dabar ir daro ministrė Rasa Popovienė „gelbėdama“ nesimokančius mokinius ir jiems atkeldama vartus klestėti mokslo pasaulyje be jokio žalio supratimo apie visumą ir įvairovę, be pastangų ir žinių, nes būtent jiems (nesakau, kad visiems) yra būdingas raidiškumas.

Maištinga Siela

Knyga: Ann Patchett "Bel Canto"

 Ann Patchett. „Bel Canto“ – Vilnius: Jotema, 2013. – p. 384.

Sveiki, mielieji skaitytojai!

Į vasaros kelionių krepšį įsimečiau kokius penkerius metus mano knygų lentynoje pradūlėjusią garsios amerikiečių rašytojos Ann Patchett (g. 1963) romaną Bel Canto (angl. Bel Canto), kurį į lietuvių kalbą išvertė Janina Masaitienė. Pastarąją įsigijau už kelis eurus mugėje. Nedaug Lietuvoje knygų sulaukia perleidimų, tačiau šioji visgi sulaukė. Leidykla Jotema pirmąkart lietuviškai šią knygą pristatė kietu viršeliu 2004 metais, o kišeniniu ir minkštu viršeliu perleido 2013 m., pastarąją aš ir skaičiau, nes puikiai tinka formatas ilgose kelionėse, nors kišeninio formato nemėgstu ir beveik niekada neskaitau.

Visgi Ann Patchett mano akiratyje atsidūrė ne dėl kišešinio formato, o dėl to, kad man patinka, kaip ji rašo. Kol kas geriausias jos kūrinys man asmeniškai tebėra Olandų namas (Baltos lankos, 2021), labai patiko ir kitas kūrinys – Vieningieji (Baltos lankos, 2017). Namų lentynoje tebėra ir kitas, dar neskaitytas romanas Nuostaba (Baltos lankos, 2018). Taigi Ann Patchett verčiama ir skaitoma lietuvių skaitytojų, tad tikėtina, kad ateityje turėtų pasirodyti ir prieš kelerius metus pasirodęs angliškai bene geriausiai vertinamas autorės kūrinys Tomas Leikas. Raginu leidyklas suklusti ir įsigyti šios knygos vertimo ir leidimo teises, nes girdėjau daug gerų jutuberių atsiliepimų.

Ann Patchett – garsi šiuolaikinė amerikiečių rašytoja, knygyno savininkė ir laikoma įtakinga literatūros pasaulio asmenybių, garsėjanti gebėjimu jautriai narplioti sudėtingus šeimos bei bendruomenės santykius. Ji išgarsėjo tarptautiniu bestseleriu Bel Canto, kuris originalo kalba pasirodė 2001 metais ir beregint tapo itin populiarus. Beje, šią knygą 2018 metais ekranizavo režisierius Paul Weitz, o pagrindinį vaidmenį sukūrė mano mėgstama aktorė Julianne Moore. Tiesa, filmas įvertintas pusėtinai, tad ekranizacijos peržiūrą nusprendžiau pažiūrėti po perskaitytos knygos. Autorė išsiskiria tuo, kad jos knygose nėra tradicinių piktadarių – ji fokusuojasi į paprastų žmonių gerumą, atjautą ir tai, kaip jie elgiasi netikėtose gyvenimo krizėse. Be to, ji yra aktyvi nepriklausomų knygynų gynėja: kovodama prieš Amazon dominavimą, savo gimtajame mieste ji atidarė sėkmingą knygyną Parnassus Books. Įdomu ir tai, kad jos knygų audioversijas su malonumu garsina tokios Holivudo legendos kaip Tom Hanks ir Meryl Streep.

Pasirodo, romano siužetas įkvėptas tikrų 1996 m. įvykių Peru (įkaitų krizės Japonijos ambasadoje). Knygos veiksmas vyksta neįvardytoje Pietų Amerikos šalyje, kur prabangioje viceprezidento rezidencijoje vyksta vakarėlis japonų magnato garbei. Šventės „vinis“ – magnato dievinama garsi operos solistė Roksana Kos. Vakarėlio įkarštyje pastatą užgrobia vietiniai teroristai-ginkluoti sukilėliai, daugiausia iš jų džiunglėse apmokyti neišsilavinę jaunuoliai ir paaugliai. Planuotas greitas politinis išpuolis virsta kelis mėnesius trunkančia įkaitų drama. Uždaryti nuo išorinio pasaulio, nemokėdami vieni kitų kalbų (tarp įkaitų yra japonų, italų, prancūzų, rusų), įkaitai ir teroristai pradeda bendrauti per universalią kalbą – muziką ir meną. Roksanos dainavimas tampa tiltu, kuris pamažu ištrina ribas tarp nusikaltėlių ir aukų, sukuriant netikėtus draugystės ir meilės ryšius.

Visą romaną sudaro 10 skyrių ir epilogas. Tai įkaitų istorija, bet ji nepaprastai viltinga ir graži, nors Ann Patchett nestokoja ir įtampos, dažniau psichologinės, nei veiksmo. Pagrindinis veikėjas – japonų verslininkas Hacumi Hokosava, kuris dievina operą, todėl jo 53-čiojo gimtadienio proga jam specialiai nusamdoma dainininkė Roksana Kos ir rengiamas vakarėlis. Deja, viskas baigiasi kelių mėnesių apgultimi, per kurią veikėjai ne tik užmiršta gyvenimą išorėje, bet ir atranda ilgai užgniaužtus talentus, įsiplieskia meilės istorija tarp teroristės Karmen ir vertėjo Dženo, tarp operos solistės Roksanos ir verslininko Hokosavos. Vaizduojamos ir paralelinės istorijos, kurios autorei leidžia atskleisti sudėtingą daugiasluoksnį kosmopolitinį atskirą pasaulį. Jungiamasis veikėjas Dženas, poliglotas vertėjas, padeda susikalbėti ne tik teroristams, bet verčia liguistiškus ir kiek komiškus meilės prisipažinimus. Gal ne viskas įtikina ir istorija labiau komponuojama kaip koks būsimo filmo scenarijus, tinkantis masinio kino adaptacijai, bet skaityti vis vien smagu. Dženas ne tik rūpinasi komunikacija, bet ir pats įsimylį teroristę beraštę Karmen, kurią naktimis slaptai sandėliuke ima mokyti rašto ir kalbos. Auka moko budelį, o tai primena nuspėjamą Tūkstantis ir viena naktis naratyvą, kai meilė užsiplieskia dėl kuriamo intelektualiai pagarbaus mokinio ir mokytojo santykio. „Tavo mylimoji kaskart pasideda ginklą šalia mėlynos laivelio formos padažinės, kad galėtum mokyti ją skaityti. Į savo gyvenimą ji atėjo pro ventiliacijos angą, o kaip išeis – tai klausimas, neleidžiantis tau užmigti tas kelias laisvas akimirkas (p. 248).“

Ann Patchett

Bene svarbiausias romano idėjinis matmuo yra tai, kad pakitus gyvenimo sąlygoms veikėjai suvokia savo buvusio gyvenimo beprasmiškumą ir dirbtinumą. Gyvendami įkaitų gyvenimą, jie staiga suvokia, kad visą gyvenimą norėjo rūpintis ne savo verslu, o labiau ravėti sodą ir auginti pomidorus, klausytis visą laiką operos, darinėti ir kepti viščiukus. Veikėjų butaforiniai gyvenimai griūva, vedę vyrai įsimyli naujas pasijas, pamiršta žmonas ir verslus, svajoja apie laisvą ir tikrą gyvenimą. Pavyzdžiui, taip Hokosava apmąsto savo santuokinį gyvenimą su žmona: „Matė ją skaitančią romanus, bet ji niekada apie juos nekalbėjo. Žmona mokėjo gražiai užrašyti atvirukus. Puikiai auklėjo dukras. Staiga jam parūpo, ar pažinojo savo žmoną. Ar ji kada nors jautėsi laiminga? Jis laimingas jausdavosi būdamas atskirai nuo jos, kai grįžęs iš priėmimų atsisėsdavo prie grotuvo. Laimę jam suteikdavo (jei jis teisingai suprato tą žodį) tai, ką patirdavo klausydamasis muzikos. Ir dabar laimę jis patyrė per muziką. Skirtumas tik tas, kad tą muziką atlikdavo gyvas asmuo (p. 204).“

Nepaisant to, kad Ann Patchett stengiasi šiame kūrinyje atskleisti teroristų gerąsias savybes, vis dėlto kūrinys paklūsta trilerio būdingoms taisyklėms. Man regis, tai schematiškiausias skaitytas Ann Patchett romanas, kuris mažiausiai patiko iš visų jos kūrinių. Bet neapsigaukite, romanas įtraukia, jį skaityti lengva, autorė gerai žanriškai plėtoja įkaitų vyksmą, sugretina iš pirmo žvilgsnio prieštaringus veikėjus, bet daugiau ar mažiau jie pasirodo trafaretiški, įrėminti socialinių standartų ir kaukių, o romano tikslas tampa parodyti, kad galima suabejoti savo gyvenimu, kai tos socialinės kaukės, įsipareigojimai, sukurti patogūs ir inertiški gyvenimai ima eižėti ir skilinėti.

Skaitytojas yra nuolat paliekamas su klausimu: o kas nutiks, kai šis įkaitų vakuuminis pasaulis suskils? Ar veikėjai vėlei grįš į įprastinius savo vaidmenis ar iš tikrųjų leisis į nuotykį, į pasaulį, kurį mano susikursią po visko iš naujo? Tam tikra prasme pats geriausias romano psichologinis aspektas yra apie teroristų ir įkaitų iliuzijų susikūrimą ir tų iliuzijų trumpalaikiškumą. Ar tie keli mėnesiai, praleisti prabangiuose namuose, buvo tikresni už visą tai, ką jie patyrė laisvame gyvenime? Kur toji išsilaisvinimo riba? Patchett atskleidžia paradoksą: kartais nelaisvėn patekęs žmogus yra kur kas laisvesnis, nei būdamas socialiniame įsipareigojimų ir vaidmenų pasaulyje, tad įkaitų naujoji aplinka tampa tarsi komuna, kurioje iš dalies nebelieka teroristų ir įkaitų vaidmenų, toje terpėje kuriasi nauja tiesa ir tikrovė. Tiesa, šiek tiek viskas holivudiška, o kai kurie siužetiniai sprendimai labai neįtikina, pvz., staiga sopranu pragydęs ir gaidų nežinantis (vien iš klausos imituojantis Roksanos Kos balsą) berniukas Cezaris, ar vien tik šachmatų žaidimą stebėjęs Izmaelis, kuris sėdasi ir pradeda puikiai žaisti šachmatais. Keista, kad visi neišsilavinę teroristai žavisi kaip kokie inteligentai operiniu dainavimu, o ne kokiomis vietinėmis kaimo folklorinėmis dainelėmis. Kur kas labiau įtikina jų aistra žiūrėti muilo operą apie Mariją per televiziją. Atrodo, kad tie paaugliai tiesiog vaikščiojantys vunderkindai, niekada neturėję potencialo realiame gyvenime, tačiau visus juos autorė bando dirbtinai paryškinti esant ypatingus. Visi veikėjai su kažin kokiais ypatingais gebėjimais, turintys išskirtinumo ir primenantys ekspozicinius egzempliorius, todėl ir pati istorija, nors ir įtraukiai skaitoma, dvelkia schematiškumu. Knyga lengvesniam skaitymui, tinkanti atostogoms, tarp rimtosios ir populiariosios literatūros.

Maištinga Siela

Turistinės subalansuotos atostogos – Hermio dovana Maištingai Sielai

 

Skaitytojai!
 
Joninių išvakarės! Esu pasiruošęs šiek tiek pakeliauti ir atsijungti nuo kompiuterio, kuris yra neatsiejamas mano kasdienybės (kartais ir rutinos) įrankis. Lagaminai jau sukrauti, bilietai nupirkti ir viskas jau suruošta. Ramu, gera ir paprasta širdyje. O ko daugiau reikia? Per pastaruosius kelerius mėnesius gyvenau ganėtinai emociškai sudėtingai, labai troškau kokių nors esminių pokyčių, o kas gali būti geriau už keliones? Pažintines ir prasmingas, kur pamiršti savo kasdienybės rutiną ir pasineri į kitų tautų istoriją, kultūrą, atmosferą. Kas, kad šiek tiek turistiškai sukurtą? Nemanau, kad esu koks Aurimas Valujavičius, kuris savo tikromis kelionėmis gali kurti savitą ir unikalią pirčių istoriją, tačiau mano kelionių tikslas ir nėra iššūkiai. Veikiau naujas raibuliavimas, praplečiantis kasdienybės kontekstus, švelniai ir nepretenzingai. Nesu ir tas, kuris sugalvotų vienas įkopti į kokį didžiulį kalną ar dviračiu nusigauti į Ispaniją su 120 eurų kišenėje. Esu absoliučiai žinių ištroškęs turistinis keliautojas, kurio smalsumą galima greitai patenkinti. Tą tai jau tikrai žinau.
 
Ar galima pykti ant Olgos Tokarczuk, kuri su ironija sako, kad kelionės po visą pasaulį suvienodėjo: tie patys patogumai, viešbučiai, viešbučių maistas, tempas, pro ausis tekančios gido istorijos, išsilaipinimas ir įlaipinimas... Judesys, kiniški tie patys suvenyrai iš to paties fabriko Islandijoje ar Kroatijoje. Autentiškumui reikia drąsos. Nepatogumams kelyje reikia jėgų. O dažnas iš mūsų norime greitai, efektyviai ir patogiai. Aš išties esu statistinis turistas, tas kuriam subalansuota, bet nepernelyg nepatogiai. Hermis – kelionių dievas ir tegu lydi šią vasarą visus keliaujančius, tegul jo sparneliai maloniai kiekvienam pagal poreikį plasnoja kur nors virš galvų. Taigi... Gerų ir Jums atostogų!
 
Maištinga Siela
 

Knyga: Olga Tokarczuk "Jautrusis pasakotojas"

 

Olga Tokarczuk. „Jautrusis pasakotojas“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – p. 248.

 
„Iš tokiu būdu sukauptų lėšų būtų galima įkurti stipendijų fondą tiems rašytojams, kurių rinka nepamilo. Duokime rašytojoms ir rašytojams pinigų vaiko priežiūrai, kad jie pusę dienos galėtų skirti darbui. Garantuokime jiems galimybę išvykti į kelionę ir atlikti naujam romanui reikalingą tyrimą. Nesivadovaukime tuo, ar jie žinomi, ar gavo kokių nors premijų (nevertinkime pagal tai, ar verta į juos investuoti). Padrąsinkime tuos nedrąsiuosius, tuos savimi nepasitikinčius provincialus, nežinančius, kas yra „Plan B“ prie Išganytojo aikštės, ir neturinčius galimybių prasiskverbti į viską lemiančias visuomenės grupes (p. 108-109).“
 
Sveiki, mielieji skaitytojai!
 
Olgos Tokarczuk (g. 1962) eseistinis rinkinys Jautrusis pasakotojas (lenk. Czuly narrator) pas mane knygų lentynoje prastovėjo penkerius metus. Šie metai pas mane eseistikos skaitymo metai, todėl ėmiausi Jautriojo pasakotojo, į kurią autorė sudėjo pandemijos periodo pasakojimus, Lodzės paskaitų tekstus ir anksčiau, dar 2014-2018 metais rašytus tekstus spaudoje. Į lietuvių kalbą didžiąją teksto dalį išvertė, galima sakyti, Tokarczuk kūrybos specialistas Vyturys Jarutis, o kai kuriuos tekstus Birutė Jonuškaitė ir Rimvydas Strielkūnas.

Pradėsiu nuo to, kad pirmieji tekstai skaitėsi gana nuobodžiai. Ognozija – skyrelis, kuris vertė suabejoti, ar man apskritai patiks ši knyga, nors esu nemažas Olgos Tokarczuk prozos gerbėjas, ypač man patiko knyga Bėgūnai. Bet kuo toliau skaičiau, tuo tekstai labiau tapo literatūriniai ir iš esmės apie literatūrą, o tai yra vienas iš svarbių mano interesų, tad perkopus 50 puslapių ribą, galima sakyti, knyga mane visiškai įtraukė. Kai kas jau atrodo šiek tiek pasenę, pavėluota, nenumatyta, pavyzdžiui, apie dirbtinio intelekto kuriamą literatūrą, kurio poveikį dabarties rašytojo profesijai nieko nerasite. Tiesa, Olga Tokarczuk šį pavasarį sukėlė socialiniuose tinkluose tikrą audrą, kai parašė, jog yra sužavėta šiuo įrankiu ir kad pastaruoju metu naudojasi rašydama naująjį kūrinį dirbtiniu intelektu. Žmonės net piktinosi, ar nevertėtų atimti Nobelį, tačiau kitame įraše rašytoja patvirtino, kad dirbtinis intelektas tėra tik paieškos ir idėjų apdorojimo pirminė priemonė, sutrumpinanti medžiagos rinkimo kelią iki darbo su tikraisiais šaltiniais, ir kad visus faktus ji kruopščiai tikrinanti, o pats dirbtinis intelektas tikrai už ją kūrinių nerašantis. Taigi.
 
Grįžtant prie Jautrusis pasakotojas, autorė iš esmės šiuose tekstuose dalijasi savo suvokimais apie prozos rašymą, o kaip pavyzdžius pateikia savo kelių dešimtmečių kūrybinę praktiką, ypač tekstuose, skirtuose Lozdės universiteto klausytojams. Taip pat į tekstus prasprūsta autobiografiniai labai įdomūs fragmentai, kurie man pačiam sukėlė didelį susidomėjimą. Pavyzdžiui, Olgos Tokarczuk keistieji skaitymo ritualai: „Skaičiau gulėdama, klūpėdama, ant sofos, ant grindų, vonioje. Visados šalia turėjau pasidėjusi ką nors sūraus – druskos figūrėlių iš Veličkų (begalę jų parsivežiau iš kelionės su klase), kurias nuolatos po gabaliuką graužiau, arba lėkštutę druskos, į kurią padažydavau pirštą ar kramtomą gumą (tų laikų prabangą donaldą kramtydavome daugybę dienų). Dabar kiek gėdydamasi turiu pripažinti, kad taip pat valgau „Maggi“ kubelius ir sultinius (p. 89).“
 
Vienas įdomesnių literatūrinių viražų yra autorės teorijos gretinimas su Antikos mitologija. Ji randa archetipinių įvaizdžių nusakyti kūrybos galiai ir procesams atskleisti, pavyzdžiui, niekada pernelyg nesidomėjau pirklių ir kelionių dievu Hermiu, kuris, pasirodo, atsakingas ir už literatūrą bei vertimus (koks ten dar Apolonas ar kokia ten mūza Kaliopė – Hermis valdo literatūrą!). Tai mėgstamiausias O. Tokarczuk dievas: „Nieko keista, kad amžių amžius vertėjų dievas, užtarėjas ir globėjas buvo Hermis. Neaukštas, lankstus, greitas, galvotas, sumanus dievas, lakiojantis pasaulio keliais: pasak Plutarcho, mažiausias ir gudriausias iš dievų. <...> Jis veda mus per tyrus, moko skaityti žemėlapius, padeda kirsti sienas. Bet pirmiausiai jis pasirodo ten, kur mezgasi koks nors bendravimas. Vos tik praveriame burną ką nors sakyti kitam žmogui – kaipmat šalia išdygsta Hermis. Kai skaitome laikraščius, naršome internete, rašome trumpąsias žinutes, jis stovi čia pat. Jeigu dabar iškiltų jo šventykla, ji būtų pilna spausdintuvų, telefonų ir kopijavimo aparatų (p. 63).“ Visgi Tokarczuk iškelia ir mintį, kad kelionės suvienodėjusios ir vis labiau pritaikomos turistams, ar mes keliautume į Kiniją, ar Etiopiją, ar Graikiją – visur matysime vakariečiams pritaikytus panašius variantus, panašius viešbučius, o tos tikrosios kultūrinės patirties – tik turistams pritaikyti patogumai, neturintys nieko bendro su, pavyzdžiui, Marko Polo laikų kelionėmis, kai išlipus kitapus pasaulio tekdavo pačiam susipažinti ir susikalbėti nuo nulio.
 
Tenka pripažinti, kad autorė teisi dėl pasaulio suvienodėjimo, o visų patirtys daugiau ar mažiau yra panašios, komunikavimo galimybės beribės ir viskas mūsų patogumui. Apskritai Jautrusis pasakotojas į literatūrą ir apskritai į kultūrą žvelgia iš smarkiai globalizacijos paveikto pasaulio, kurį visų pirma suformavo vienoda rinka, t. y. noras parduoti save, savo istoriją, savo kultūrą. Mes net kalbame panašia patirčių kalba: „Matyti Tantalo sodus pas Homerą, „stebėti Napoleono karus pas Tolstojų“, „gydytis džiovą pas Manną“, „medžioti banginius pas Melville‘į, „būti nelaimingu įsimylėjėliu pas Prusą“ – turbūt lakoniškiausiai, bet sykiu nepaprastai tiksliai apibrėžia, ką mums daro literatūra. Literatūra, kurdama ypatingo ontologinio statuso pasaulius, ištraukia mus iš savęs pačių ir leidžia dalyvauti išgyvenimuose, kurių kitaip nepatiriame. <...> Turbūt niekada jokie psichologai iki galo neišsiaiškino šio skaitymo stebuklo. Visuotinio stebuklo, nes kas sekundę jis įvyksta skirtingose Žemės rutulio vietose, – stebuklo, kurį pati esu patyrusi, nes pirmiausia esu skaitytoja, o tik paskui rašytoja (p. 78-79).“

Olga Tokarczuk

 
Prisiminiau, kad manęs pernelyg nesužavėjo autorei labai brangus romanas Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus. Kažkodėl žudikė savamokslė astrologė, buvusi tiltų architektė manęs anuomet neįtikino, tačiau šioje knygoje ji pati analizuoja Janinos Dušejko personažą, kaip jis atsirado ir kaip sukūrė jos pasaulį ir charakterį. Autorė kelia prielaidą apie tariamą tarpžeminę erdvę (susiedama su dievu Erotu, kuris yra tarp dievų ir mirtingųjų – aliuzija į Platono Puotą), kurioje randasi egzistuojančios idėjos ir literatūros personažai. Tokarczuk iškelia idėją, kad rašytojas ne visada gali valdyti personažą, kai kada pats personažas mistiniais būdais iš tarpžeminės erdvės pasisako, kas jis yra, ir jokia kita protu valdoma idėja rašytojui nebetinka. Kaip vieną iš pavyzdžių ji pateikia savo begalinį susijaudinimą, kai baigė rašyti romaną apie astrologę Dušejko. Kitą dieną autorė susapnavo visus savo veikėjus, pamatė ryškiai jų veidus ir bendravo kaip su kokiais kino filmo aktoriais...
 
Apskritai Tokarczuk pasikliauja mistiniais likimo siužetais, kurie patikrina jos magiško realizmo turinčius pasakojimus. Vienas įdomesnių sutapimo iš Dienos namai, nakties namai romano Martos personažas, kuris buvo labai panašus į realiai gyvenusios Martos jos pačiame nusipirktame name, kuriame apsilankę čionai kažkada gyvenę vokiečių vaikaičiai jau po knygos pasirodymo papasakojo močiutės istorija. Apie nerealius sutapimus ir kūrybos paslaptis, ji užsimena ir apie bene svarbiausią savo romaną Jokūbo knygos užkulisius: „ <...> daugybę kartų, stovėdama su taure kokiame nors priėmime, paimdavau iš lentynos pirmą pasitaikiusią knygą ir atsivertusi pirmą pasitaikiusį puslapį, savo nuostabai, rasdavau būtent tai, ko man reikėjo – veikėją, įvykį, informaciją, asociaciją, man negirdėtą titulą. Ir daug sykių, be niekur nieko, sutikdavau kokį nors žmogų, kuris padėdavo man išspręsti su romanu susijusią problemą. Nekalta išvyka į tokią nors atsitiktinę vietą užvesdavo mane ant nė nesapnuoto kelio. Tokiu atveju iš pradžių imi nepatikliai žvalgytis į šalis, paskui į galvą vis dėlto ateina keista mintis, kad kažkokių priežasčių pasauliui rūpi, kad ši knyga būtų parašyta. Suprantu, kad tai skamba nerimtai, na ir leidžia susidaryti apie mane nevienareikšmišką nuomonę. O kas man! (p. 173).“
 
Ne veltui knyga vadinasi Jautrusis pasakotojas, nes autorė pabrėžia, kad kuriant literatūrą jai labai svarbu yra girdėti pasakotojo balsą, kaskart vis kitokį ir tinkantį pasirinktam pasakojimui. Svarbiausias dalykas, anot autorės, išreiškiantis pasakotojo jautrumą yra net ne empatija, t. y. gebėjimas suprasti kitą, bet atjauta. Atjausti pasaulį, atjausti gyvūnus, atjausti savo kuriamus literatūros veikėjus, nes atjauta yra tas, kas sieja kūrėją, personažą ir skaitytoją, bendras susitikimo laukas, pagrįstas aukščiausiais emociniais išgyvenimais. Bet tuo pačiu Tokarczuk nuogąstauja, kad šiuolaikinis pasaulis, nors ir pasiūlo daugybę dalykų, bet jis plokštėja, banalėja, o literatūra vis labiau tampa šabloniška, žanrinė, atpažįstamai „saugi“ ir sunkiai konkuruojanti, tarkim, su kokybiškai serialais. „Tai reiškia, kad sutrik omūsų gebėjimas daugiapusiškai (konkrečiai, istoriškai, tačiau ir simboliškai, ir mitologiškai) dalyvauti įvykių grandinėje, vadinamoje mūsų gyvenimu. Gyvenimas kuriamas iš įvykių, tačiau tik tada, kai gebame juos interpretuoti, bandyti suprasti ir suteikti jiems prasmę, jie virsta patirtimi. Įvykiai yra faktai, tačiau patirtis yra kai kas nenusakomai kita. Būtent ji, o ne įvykiai, yra mūsų gyvenimo materija. Patirtis yra interpretacijos apdorotas ir atmintyje išsaugotas faktas. Ji remiasi tik tikru mūsų prote esančiu pagrindu, gilia reikšmių struktūra, nuo kurios atsispirdami gebame išskleisti savo gyvenimą ir nuodugniai jį tyrinėti (p. 229-230).“
 
Išties Jautrusis pasakotojas yra tai, kas iš esmės rašytojai O. Tokarczuk rūpi ne tik kaip literatūros kūrėjai, bet apima ir kai ką plačiau, sakyčiau, globalius dalykus, susijusius su Vakarų civilizacijos vertybėmis. Visų pirma, man šis esė rinkinys yra apie besikeičiantį pasaulį ir laiką, kuriame asmeniškai ir jautriai atsisveikinama su senuoju pasauliu ir su nerimu laukiama naujojo. Skaitymas yra pamatinis dalykas, kas žmogų verčia mąstyti pajungiant estetinius, emocinius ir protinius išgyvenimus. Pasaulyje, kuriame visi laukia greitų ir gerų rezultatų, kur iš tavęs tikimasi optimalumo ir produktyvumo, kur sunkiai belieka laiko ramiam skaitymui, paliekant pasaulio triukšmą ir banalybes, Jautrusis pasakotojas lyg ir primena, koks kartais yra turtingas lėtas pasaulio ir gyvenimo tempas, kiek daug jis suteikia išminties ir kokybės, gelmės. Man knyga patiko, prisižymėjau ją nuo pradžios iki pabaigos pieštuku – visko čia ir nepacituosi, bet visumoje ji yra apie meilę literatūrai ir knygų galią keisti išmintingai pasaulį.
 
Maištinga Siela 

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 197: gebėjimas atleisti

 

Sveiki!
 
Vienas iš didžiausių žmogaus be empatijos ir atjautos taurumo bruožų yra gebėjimas atleisti. Pats Mahatma Gandis yra pasakęs: „Silpni niekada negali atleisti. Atleidimas yra stipriųjų savybė.“ Man regis, labai svarbu yra atsikratyti perdėto kaltės jausmo, kuris diena iš dienos gali slėgti žmogų ir privesti prie savidestrukcijos. Labai svarbu gebėti ne tik kitiems atleisti, bet ir atleisti sau. Nes kas gi yra gijimas, jeigu ne kaltės jausmo paleidimas, kuris ištuština mintis, emocijas ir sielą nuo perdėto įsiciklinimo į dramatišką kaltę, kuri gali privesti prie to, kad žmogus yra ano ar kitko nevertas, todėl dažniausiai jis pasirenka aukos poziciją.
 
Soren Kierkegaard yra taip pat sakęs: „Atleisti sau yra sunkiausia užduotis, nes tai reikalauja susidurti su savo pačių šešėliais ir juos priimti.“ Kai kada priimti savo šešėlius ir dėl jų nejausti kaltės ar gėdos mes mokomės visą gyvenimą. Vien tas suvokimas, kad reikia kasdien tą daryti, sakyčiau, jau veda prie gero.
 
Maištinga Siela