Kalbos kilmės problema

Ši informacija labiau skirta besimokantiems ar bestudijuojantiems lietuvių kalbą.

Kalbos kilmės problema žmonės jau domisi nuo seniausių laikų. Kaip atsirado kalba? Kokia ji buvo žiloje senovėje? Kodėl pasaulyje yra tiek daug kalbų? Tai klausimai, į kuriuos mėgino vienaip ar kitaip atsakyti ir nežinomi visokių mitų bei legendų kūrėjai, ir garsūs filosofai, rašytojai, kalbininkai.

Seniausiuose įvairių tautų mituose kalba paprastai laikoma arba dievybės dovana, arba kokio nors išminčiaus išradimu. Pavyzdžiui, viename Biblijos Mozės I knygos skirsnyje sakoma, kad dievas davęs visiems daiktams pavadinimus, o kitame — atvirkščiai, kad pirmajam žmogui dievas parodęs visokius gyvius ir tas žmogus juos pavadinęs. Vienoje estų liaudies pasakoje pasakojama, kad kartą senas išminčius uždėjęs ant ugnies katilą su vandeniu. Vanduo pradėjęs kaisti, gurgėti, virti ir šnypšti. Tada senis pasiuntęs šauklius, kad jie jam sukviestų visas tautas. Ir pagal tai, kada atvykdavusi kuri tauta, ji gaudavusi kalbą, panašią į tą garsą, kurį sukeldavęs katile vanduo (todėl vienos tautos ėmusios švilpti, kitos — šnypšti, trečios — gurgėti). Estai buvę tokie mitrūs, jog jie atėję anksčiau už kitas tautas. Todėl senis juos išmokęs kalbėti taip, kaip jis pats kalbėjęs.

Nors tokie mitai yra žmonių fantazijos vaisius ir nieko bendra neturi su tikrąja kalbos kilme, tačiau jie įdomūs kaip savotiški senovės žmonių mėginimai atskleisti kalbos, tos ryškiausios žmogiškosios savybės, atsiradimo paslaptį.

Pirmieji, kurie bandė moksliškai spręsti kalbos kilmės problemą, buvo senovės graikų filosofai. Jie šią problemą siejo su bendra pažinimo teorija, su klausiniu, koks yra santykis tarp žodžio ir juo žymimo daikto, tarp žodžio garsinės struktūros ir jo reikšmės. Vieni iš jų (vad. analogistai) tvirtino, kad įvairių daiktų pavadinimai remiasi tų daiktų prigimtimi ir todėl kalba esanti gamtos dovana. Kiti (vad. anomalistai) — priešingai: manė, kad daiktų pavadinimai esą žmonių susitarimo rezultatas. Žymiausias analogistų atstovas buvo filosofas Heraklitas iš Efeso (VI—V a. pr. m. e.), o anomalistų — Demokritas iš Abderos (V—IV a. pr. m. e.). Pastarasis atmetė analogistų tvirtinimus, kalbos dieviškosios kilmės hipotezę ir materialistiškai aiškino pavadinimų atsiradimą.

Senovės graikų filosofų pažiūros kalbos kilmės klausimu buvo įtakingos ir vėlesniais laikais. Ypač didelio populiarumo susilaukė garsų pamėgdžiojimo, arba onomatopėjinė, teorija. Šios teorijos šalininkai aiškino, kad kalba atsiradusi žmogui pamėgdžiojant įvairius išorinio pasaulio garsus (vėjo ošimą, žvėrių staugimą, paukščių čiulbėjimą ir t.t.). Pagrindą tokiai teorijai davė tai, kad visose kalbose iš tikrųjų yra onomatopėjinės kilmės žodžių (pvz., liet. miaukti, pypsėti, vok. Kuckuck, angį. cuckoo, pranc. coucou „gegutė" ir kt.). Tačiau šiai teorijai, kurios daugiau ar mažiau laikėsi garsus XVII —XVIII a. pradžios vokiečių filosofas ir matematikas G.Leibnicas, žymūs XIX— XX a. lingvistai V.Humboltas, Š.Baly,prieštarauja keletas

aplinkybių. Visų pirma tai, kad pamėgdžiojamųjų žodžių kalbose yra palyginti nedaug. Antra, būtiniausias, žmogaus egzistencijai reikalingiausias sąvokas (tokias, kaip akmuo, diena, duona, saulė, vanduo, žemė ir pan.) reiškiantys žodžiai nerodo jokių garsų pamėgdžiojimo žymių. Trečia, sunku įsivaizduoti, kaip iš onomatopėjinių garsų kompleksų galėjo atsirasti abstrakčias sąvokas reiškiantys žodžiai. Pagaliau ketvirta, išorinio pasaulio garsams pamėgdžioti reikia labai išlavėjusio šnekos aparato, o tokio pirmykštis žmogus dar negalėjo turėti.

Kita populiari, iš antikinių laikų paveldėta kalbos kilmės teorija — jaustukinė, arba emocinė. Jos šalininkai kalbą kildino iš jausmažodžių, arba jaustukų, kuriais pirmykštis žmogus reikšdavęs skausmą, džiaugsmą, baimę ir kt. emocijas. Tie jaustukai ilgainiui įgavę simbolinę reikšmę ir šitaip virtę tam tikro žmonių kolektyvo vartojamais žodžiais. Jaustukinės teorijos laikėsi XVIII a. prancūzų rašytojas ir filosofas Ž.Ruso, garsus XIX a. anglų gamtininkas Č.Darvinas, kalbininkai H.Šteintalis, A.Potebnia ir kt. Tačiau šiai teorijai galima padaryti bemaž tuos pačius priekaištus kaip ir onomatopėjinei, būtent: jaustukinių žodžių kalbose yra mažai, būtiniausias žmogui sąvokas reiškiantys žodžiai neturi jaustukinės kilmės požymių, be to, sunku taip pat įsivaizduoti ir abstrakčių žodžių atsiradimą iš jaustukų.

Naujesniais laikais pasirodė ir daugiau įvairių kalbos kilmės teorijų bei hipotezių. Pavyzdžiui, XIX a. antrojoje pusėje filosofų L.Nuarė ir K.Biucherio buvo sukurta vad. „darbo šūksnių" teorija, pagal kurią kalba atsiradusi iš pirmykščių žmonių darbą lydėjusių sušukimų. XX a. pirmosios pusės danų kalbininkas O.Jespersenas iškėlė „originalią" hipotezę apie kalbos atsiradimą iš pirmykščių žmonių dainavimo bei žaidimo („Die Sprache entstand als ein Spiel", — rašė jis).

Visų čia suminėtų teorijų bei hipotezių svarbiausias trūkumas tas, kad jos kalbos atsiradimo problemos nesieja su paties žmogaus kilme ir žmonių pirmųjų kolektyvų susidarymu. Tuo tarpu kalba yra visuomeninis reiškinys, nes nėra kalbos be visuomenės ir atvirkščiai — nėra visuomenės be kalbos.

Svarbiausi metodologiniai kalbos kilmės problemos sprendimo principai yra tokie: 1) kalbos kilmė negali būti tiriama be sąryšio su žmogaus kilme; 2) kalbos kilmės negalima atsieti nuo mąstymo atsiradimo ir 3) kalbos kilmės negalima atsieti nuo pirmykščio žmogaus darbinės veiklos.

Tam, kad būtų galėjusi atsirasti kalba, visų pirma reikėjo atsirasti pačiam žmogui, t.y. reikėjo jam išsiskirti iš gyvulių pasaulio. Biologinės tokio išsiskyrimo, o kartu ir kalbos atsiradimo prielaidos buvo: priekinių galūnių atsipalaidavimas ir vaikščiojimas stačiomis, atitinkamas smegenų ir šnekos padargų išsivystymas, o socialinės — primityvių gamybos įrankių gaminimas ir kolektyvinis darbas, sukėlęs poreikį bendrauti.

Remiantis paleontologijos (t.y. mokslo, tiriančio senųjų organizmų iškasenas) duomenimis, manoma, kad maždaug prieš milijoną metų tam tikrose žemės vietose bandomis gyvenusi labai išsivysčiusi beždžionių rūšis — australopitekai (lot. austrais „pietinis", gr. „beždžionė"). Jie šliaužioję žeme, jau naudojęsi priekinėmis galūnėmis ir galėdavę paimti įvairius daiktus, taip pat turėję gana dideles smegenis, bet dar nemokėję gaminti darbo įrankių. Vėliau (vad. kainozojinės eros ketvirtajame periode) gyvenusios kitos beždžionių rūšys — pitekantropai, sinantropai, neandertaliečiai, kurie, sprendžiant iš jų skeletų iškasenų, jau mokėję gaminti primityvius darbo įrankius ir vaikščioti stačiomis. Jie, ypač neandertaliečiai, kaip tik ir buvę žmogaus (homosapiens) pirmtakai, beždžionžmogiai.

Tie beždžionžmogiai sugebėję ne tik gamintis iš akmens, kaulo ir medžio primityvius darbo įrankius, bet ir ištarti tam tikrus artikuliuotus garsų kompleksus, kurie ilgainiui kaskart vis labiau ir labiau buvę įprasminami ir, dažnai kartojami, virto pirmykštės kalbos elementais. Iš štai maždaug prieš 50 000 metų, akmens amžiaus (neolito) pabaigoje, jau gyvenę dabartinio tipo žmonės, kurie turėję gerai išvystytas smegenis, abstrakčiai mąstė ir mokėję šnekėti.

Mokslas dar negali tiksliau nustatyti, kaip ir kada atsirado kalba, juo labiau atsakyti į klausimą, kokia ji buvusi pradinėje savo kūrimosi stadijoje, nes šią stadiją nuo mūsų laikų skiria šimtai tūkstančių metų. Remiantis įvairių mokslo šakų (kalbotyros, paleontologijos, antropologijos, archeologijos ir kt.) duomenimis, galima tiktai nustatyti, kokioje Žemės geologinės istorijos eroje ir kokiomis sąlygomis bei aplinkybėmis turėjo atsirasti žmogiškoji kalba.

Nėra abejonės, kad pirmykštė kalba, susikūrusi daugybės šnekos aktų pagrindu, buvo primityvi ir skurdi, nepasižymėjo nei raiškos priemonių gausumu, nei įvairumu. Tiktai vėliau, per šimtus tūkstančius metų pamažu tobulėjant darbo įrankiams ir plečiantis žmogaus mąstymui, kalba darėsi vis turtingesnė ir įvairesnė bendravimo ir minčių reiškimo priemonė.

Su klausimu, kaip atsirado kalba, glaudžiai susijęs ir kitas klausimas — ar ji atsirado vienoje kurioje žemės rutulio vietoje, ar keliose? Į šį pastarąjį klausimą taip pat nelengva atsakyti. Tačiau daugelis mokslininkų linkę pritarti vad. poligenezės (gr. „daug" + „kilmė") teorijai, t.y. kad kalba atsirado ne vienoje vietoje. Jeigu ji būtų atsiradusi vienoje vietoje (monogenezės teorija), tada sunku būtų paaiškinti, kodėl pasaulyje yra tiek daug ir labai skirtingos struktūros kalbų.