Ievos Babilaitės paroda "Švytintis Vilnius"

Iš kairės - Ieva Babilaitė, aš - centre ir vakaro vedėja

Auditorija

Ingrida Korsakaitė (Jurgos Ivanauskaitės mama ir dailėtyrininkė) šalia pasirašo I. Babilaitė

Sveiki mielieji,

Lapkričio 20 d., Dominikonų g. 7/20 teko pabuvoti Ievos Babilaitės - Ibelhauptienės parodos „Švytintis Vilnius" pristatyme. Dėkoju Asterui, kuris sugebėjo mene nusitempti į tokį, mano akimis žiūrint, „uždarą“ vakarą, kadangi vietos daug nebuvo, o viduje daugiau būriavosi kviestiniai žmonės. Visgi buvo įdomu pasidomėti šia dailės paroda ir savo akimis išvysti unikalius lietuviškuosius sakralinius kūrinius. Šioje parodoje dalyvavo pati autorė, taip pat menotyrininkės, brolis pranciškonas ir kiti meno gerbėjai, skambėjo gyvai atliekama barokinė muzika, o ant stalų laukė vaišės. Parodos metu buvo pristatinėjama ir Ievos Babilaitės kartu su drauge kurta knyga „Švytintis Vilnius“, kurioje meniškai švyti Ievos dailės darbai ir jos draugės sakralios – meditacinės miniatiūros. Pristatymo metu buvo polemizuojama stebuklo tematika. Kas yra stebuklas? Kaip jis atsiskleidžia būtent Vilniaus mieste? Buvo cituojamos 17 amžiaus rašytiniai šaltiniai, kuriuose užsiminima apie tuometinėje Lietuvoje įvykusius stebuklus. Kaip sakė pati Babilaitė, ją įkvėpė Vilniaus bažnyčios ir ta dvasia, kuri švyti iš mūsų sostinės šventųjų vietų. Visa tai atsispindi jos darbuose, kurie ne provokuoja, ne aitrina, ne šokiruoja, ne trikdo (kas būdinga šiuolaikiniam menininkui), bet atvirkščiai, teikia šilumos, harmonijos ir noru vėl tikėti: stebuklais, Dievu, meile, gėriu. Nepaprastai kruopštūs Ievos Babilaitės darbai švyti meile, į juos žiūrėdamas, pajauti jog norisi juos tyrinėti nuodugniau, kiekvieną „subarokintą“ detalytę ir įsivaizduoti, su kokia inercija, mentaline būsena buvo visa tai daroma. Žodžiu, visais jos darbai norima kvėpuoti, akimis įsiskverbti į mistifikuotą pasauly, kuriame dominuoja krikščioniškosios vertybės. Būtent krikščionybė dominuoja jos paveiksluose, o ne kokios nors mitinės būtybės. Ikonos ir kitas bažnytinis meninis asortimentas jau kurį laiką atitolęs nuo mūsų, kadangi tai sena, neproduktyvu, nebeįdomu ir, rodos, išsisėmę, bet Babilaitė, vis sugrįžta prie to ir savo darbais atgaivina tai, kuo ne vieną šimtmetį gyveno dailė ir kitos meno šakos Lietuvoje ir visoje Europoje. Glaudus ir subtilus ryšys tarp religijos, savęs ir istorijos apsijungia su mūsų labai pakitusiu pasauliu ir mąstymu ir visa tai vienokiomis ar kitokiomis formomis išsilieja Babilaitės kūriniuose. Kai minėjau čia neaptiksime nieko šokiruojančio, nieko iškreipto, pasaulis pilnas harmonijos, kuris sklinda per įvairiausius simbolius ir aliuzijas ne tik į Biblijinį pasaulį, bet ir į žmogaus gėrio fundamentą: gėrį, dosnumą ir t.t. Ne viename darbe pastebėjau laiptus, kurie man asocijavosi su laiptais į dangų, su Babelio bokšto legenda ir amžinybės troškuliu. Viską apibendrindamas noriu pasakyti, kad Ievos Babilaitės švytintis darbai yra harmoninga savo vizijų, savo bendravimu su šventais Vilniaus objektais, jų tarpusavio potyrių ir sąlyčio pavykusi interpretacijos išraiška mene. Noriu priminti, kad ši paroda vyks iki Naujųjų metų, tad nepraleiskite progos apsilankyti ir pasigrožėti, pamėginti apčiuopti ir savaip interpretuoti kito žmogaus meną. Juk galiausiai parodos daromos ne dėl savęs, bet tam, kad kitas žmogus atėjęs pasidžiaugtų, pamatytų, pasisemtų, suvoktų ir integruotų visa tai į savo gyvenimą, vidinį pasaulį. Šį kartą supratau, kad Vilnius yra ne tik magiškas ir keistai artimas miestas, kuriame gera gyventi, bet jis yra ir istorijos dalis visai Europai, net Pasauliui. Ir Vilniuje taip pat vyksta stebuklai. (Pridedu autentiškas nuotraukas).

Jūsų Maištinga Siela