Kūryba reikalauja kančios

Sveiki mielieji, iš tiktųjų prisipažinsiu, kad esu nusivylęs kaip „menininkas“. Taip būna dažnai kūrėjui net ir pačiam geriausiam, kai jis susimąsto, vardan ko jis kuria? Vizijos gimstančios mūsų galvose ateina ir atslūgsta tą vienintelį momentą, tada bandome desperatiškai išlieti tai ant popieriaus, ant drobės, nors iš tikrųjų vizija jau sudegusi kaip feniksas ir bandome sužerti tik jo pelenus ir atkurti jo projekciją rašydami arba tapydami ant plokštumos. Pastaruoju metu nieko nekuriu ir nieko nerašau. Kartais dėl to labai apmaudu, bet kita vertus, mokslai ir kitokia veikla išstumia kūrybingumą kaip pūlius iš įkaitusio ir išpampusio paaugliško spuogo. Taip, ir aš jaučiuosi kartais kaip pats nereikalingiausias, pats beprasmiškiausias „rašytojėlis“. Kodėl rašytojas? Todėl, kad jaučiu, kad toks ir esu, o gal intensyviai bandau tokiu tapti? Kad ir kaip bebūtų, nereikia visuomenės pripažinimo, kad vadintumeisi rašytoju, kaip ir šlavėju, keliautojui ar šiaip kokiam tapytojui, kuris tapo tik sau ne tik iš egoistinių paskatų. Dabar užplūdo net vizija, kad galėčiau parašyti traktą apie menininko kovą su realybe, su savo pasauliu, su reikalingumo jausmu, su prasmės realija. Kokį meninį katarsį išgyvenu vien pagalvojęs, kad galiu parašyti ir vieną, ir kitą, bet tai stabdo, jausmas, kad tai suprantama tik man, kitas to nepajus, nesupras, arba supras neigiama prasme. Mums juk patinka į kitą žiūrėti neigiamai, ieškoti trūkumų, o ne pozityvių, vienijančių dalykų. Panašiai taip ir menininko santykis su pasauliu, kaskart nukepu kaip drugys lyžtelėtas ugnies liežuvio. Ir visgi, kam reikia kurti? Kam reikia palaikyti kultūrą, jei didžioji dauguma visuomenės „menų degustuotojų“ (turiu galvoje ne tik kritikus) tave sumaišys su atmatomis ir išsiųs į atšiaurų nereikalingumo polį. Gyvenime jau spėjau sutikti ir tokių žmonių, kurie trokšta atstūmimo, kadangi jie tai suvokia kaip paskatą, dar daugiau tobulėti ir kurti. Galbūt aš per jautriai išgyvenu negatyviąsias puses, bet man – atspirtis ir paskata tobulėti kūryboje yra ne kritikos, atmetimo, išniekinimo, nesupratimo, nenoro suprasti kūrinį, bet atvirkščiai, skatinimas kurti, pagarba, pozityvių pusių pabrėžimas. Pastebėjau, kad visi nori užsidėti „protingos pelėdos akinius“ ir į kitą žmogų žiūrį kaip į subjektą, kuriame bet kokiais būdais turi surasti trūkumą, klaidą, bet nepabrėžti gerųjų dalykų. Aišku, tai yra be galo skaudi tema, jei Jūs suprantate, ką aš noriu pasakyti. Juk iš dalies dėl šios priežasties sustabdžiau kūrybinę veiklą. Bet visgi, nuo rugsėjo iki šiandienos man rašėsi tokie ketureiliai, kurie kad ir labai minimaliai, bet visgi mane laikė už ausų tame kūrybos sraute, nuo kurio kitų nesąmoningai paskatintas, bandau atsiplėšti ir susinaikinti savo vizijų branduoliniuose sprogimuose. Taigi pateikiu Jums šiuos ketureilius:

* * *

Vyšniomis sutraiškėme luitus granito,

Plunksnomis sušluojame bronzos smėlį dykumų

Ir visa tai tik tam, kad pavogtume erdvės,

Kad atsigertume arbatos po akacijos šešėliu.

* * *

Akla mergaitė savo spalvotame sapne,

Apkabina mano iškankintas kojas

Ir aš kaip degantis dykumų sakalas,

Nugaištu nuo paskutinio meilės lašo.

* * *

Ant aukščiausio kalno nieko nematau,

Kol stebi dievų akys – aš bejėgis

Tik bijūno žiedlapiai tarytum papirusai seni,

Man padeda užmerkt akis prieš ilgą vėją.

* * *

Šešėlis man ne draugas – per tylus,

Bet jis negali be manęs gyventi.

Užtušuoju šviesą, erdvę išnaudoju,

Bet jis kaip nuplyšęs drugio sparnas lieka.

* * *

Jei vėtra būtų jūra,

Paleisčiau savo laivą bangomis

Ir tylėčiau ant pušų kalnelio,

Kol smiltys užpustys žaizdas.

* * *

Pabusčiau dobilų žiedais ryte,

Be kojų išbėgčiau į degančius laukus,

Kad praneščiau šiam pasauly,

Jog manęs jau niekad nebebus.

* * *

Sielą sudaužyčiau į debesų šukes,

Kad skaudėtų angelams nuogiems ilgai.

Net ir trikojis šuo neišnešios laukais,

To skausmo, kuris nugaišo po širdim mana.

* * *

Ant asilo keliaučiau per pasaulį aklas,

Barstydamas dienas kaip beržas auksą,

Apsikarūnuočiau savo šaltu aklumu,

Kol išsilydytu dvasia nuo bergždžio šalčio.

* * *

Ant kregždės sparno siunčiu tau laišką,

Iš kiaurų bedugnių, aštrių kalnų viršūnių.

Kviečiu atšvęsti nuopuolį, baisiausią gėdą,

Juk kregždė žino, kur dangus subėga tyliai.

* * *

Jei turėčiau saują sauso smėlio,

Žerčiau jūrai į akis kaip tiesą,

Klaikiai mesčiausi į jūros bangą,

Kol paskęsčiau nuo rasos lašelio menko.

* * *

Pakelėse – sukniubusios obelys.

Ir aš sukniubęs tarp baltųjų žiedų.

Iki skausmo žydžiu ir juokiuos lengvai,

Niekas net neįtaria, kad prasiveria stigmos žiedai.

* * *

Gili gėda prabilti šaltą naktį,

Kai miega tavo abejingos akys po vokais...

Norėčiau prisiliesti ir paverkti tyliai,

Bet žinau, kad juoksies skaudžiai iš manęs.

Jūsų Maištinga siela