Sveiki mielieji! Na pagaliau pasiryžau parašyti įspūdžius po perskaitytos Emilės Brontės romano „Vėtrų kalno“. Ir vėl galiu pasakyti, kad buvo verta skaityti, nes apie šią knygą buvau prisiklausęs pačių įvairiausių nuomonių, nors didžioji dalis buvo teigiama. Man ši knyga taip pat kažkuo „užkabino“. Galbūt savo siužetu ir ta įkūnijančia „Vėtrų kalno“ niūriąja dvasia. Tokią knygą patartina skaityti šiltuose namuose, įsisupus į švelnų pledą su arbatos puodeliu, kai už lango snyguriuoja arba lyja. Literatūriškai ši knyga dabar nėra labai originali, bet tais laikais, ji sukėlė nemažas diskusijas. Juk tai klasika tapusi knyga! Kaip ir dar dviejų seserų Brončių knygos. (Šarlotės Brontės „Džeinė Eir“, Anės Brontė „Agnesė Grei“) Kas keisčiausia, kad visos trys seserys taip ir numirė paeiliui nuo džiovos. Bet visos trys įėjo į klasiką ir tapo didžios rašytojos. Po metų pasirodymo „Vėtrų kalno“ (1837) mirė ir pati autorė Emilė Brontė, ji mirė pirmoji iš seserų. Ir tų laikų aura ir dvelksmas labai jaučiasi romane. Be jokios abejonės Emilės knygos fabula buvo tikrai verta pagyrimo, kadangi pasakotojai nuolatos manosi ir keičiasi. Atrodo čia pasakoja pasakotojas, bet ji istorija patiki kitam herojui, tas kitas herojus tarnaitei Nelei, ši savo atsiminimams ir veikėjų atsiminimams. Galvojau jau nebus galo pasakotojų riboms, bet visa tai man be galo patiko. Iš tikrųjų - tai minorinė istorija, džiugios pabaigos nesitikėkite, net viršelio recenzija tai išduoda žodeliu „tragiška meilės istorija“. Džiaugiuosi, kad viena draugė gavo dovanų būtent šį romaną, tai norėsiu ir jos nuomonę išgirsti. Knyga lengvai skaitosi, yra tikrai gražių, už širdies griebiančių minčių, galbūt jautresni ir sugraudins, bet yra ir žiaurių, smurtinių, privartos tekstinių vietų. Kalba eina apie tą patį kaip ir dauguma romanų – apie nepaliaujamą žmogaus norą būti mylimam, bet meilės negaunant. Meilė tampa kančia ir atrama žmogui, kol galiausiai ji sunaikina patį žmogų. Galbūt kas nors galvos, kad nėra nieko banaliau kaip skaityti meilės romaną. Bet visgi iš tokių knygų mes mokomės, mokomės iš filmų, teatro apie gyvenimą, jo spalvas, skonį ir diferenciją. „Vėtrų kalną“ empiriškai priskirčiau tikrai ne saldiems svajonių romanams, kurie net menkiausio grieko neverti ir gaila net nukirsto medžio tokioms rašliavoms. „Vėtrų kalnas“ ne mano recenzijoje buvo parašyta, kad kūrinys yra ypatingas tuo, kad jame, tarp eilučių glūdi tai, ko mes negalime sau materialiai įvardyti. Galbūt tai laiko dvasia, kuri jau eina iš kartos į kartą kaip ir knygos veikėjai, ypač ryškus Hiklifo paveikslas, kuris net baugina, primena Fantomą, atsiskyrusi mizantropą, kuris neturi jokių žmogiškųjų skrupulų. Jeigu norite pabuvoti šiaurės Anglijoje, tais laikais, kai dar nebuvo elektros, žmonės šildydavosi krėsluose prie židinių, moterys neturėjo teisių, apie langus staugė atšiaurūs vėjai, audros, namai būdavo seni ir pilni ūbaujančių vaiduoklių, senų prisiminimų, tai ši knyga yra kaip tik Jums! Prisipažinsiu, man patinka romanai persmelkti dvasia, iš „Vėtrų kalno“ to ir tikėjausi. Ir nenuvylė.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą