Knyga: Leene Lander "Tegul užeina audra"

Sveiki mielieji, kaip jūs gyvenate? Tikiuosi, kad gerai ir nesergate kiaulių gripu! Kol kas ir jis manęs nepuola, kažkaip nesinorėtų juo susirgti, nes vaistai tai kainuoja vieną jautį! O tai, mano akimis, yra daug. Bet galvokime pozityviai ir neprisišaukime sau bėdos. Šiandien noriu pakalbėti apie knygą. Kaip bebūtų keista, po gerų knygų virtinės ateina ir tokia knyga, kurios net valios pastangomis negali įveikti ir perskaityti. Šį kartą man taip ir nutiko. Knygyne įsigijau labai patraukliu viršeliu ir recenzija papuoštą knygą Leene Lander „Tegul užeina audra“. Iš tikrųjų recenzija mane suviliojo tuo, kad joje kalbama apie moteris, tradicijas, magišką bendravimą su akmenimis. Ši tema man aktuali, kadangi panašia tema jau kuris laikas renku medžiagą, bet knyga mane išties nuvylė. Negaliu pasakyti, kad tai – bloga knyga. Tai per daug individualu, kad būtų galima skirstyti knygas į geras ir blogas, jos gali skirstytis į banalias, intelektualias ir t.t. Ši knyga nėra iš banaliųjų, bet šios istorijos koncepcijos pateikimas manęs „neužvedė“. Prasikankindamas perskaičiau vos 100 puslapių ir neapsikentęs mečiau. Prisipažinsiu, buvo vietų, kurios tikrai įtraukdavo, bet siūlas tuojau nutrūkdavo ir gaudavosi tokia išmėsinėta fabula, kad iš faršo turi imti dėlioti kiaulę. O tai ne man. Šiaip mėgstu knygas, kurios yra „sunkesnės“, o fabula netradicinė, bet šioje man žiojosi per didelės skylės, be to, ir pats siužetas nė iš tolo nekvepia ta dvasia, kuria švytėjo knygos viršelio recenzijoje. Mielai šią knygą išmainyčiau į kitą arba parduočiau bei nusipirkčiau naują, bet jaučiu, kad ji liks pas mane kaip pavyzdys, kad ne visas knygas galiu imti į rankas ir tatai skaityti, kaip sakė mūsų literatūros tėvas Martynas Mažvydas. Galbūt man trūko valios ir kantrybės, galbūt knygai persiritus į kitą pusę, būčiau jau atradęs aliuzijų į bendrą suvokimą, bet pajutau, kad šios knygos skaitymas man neatneša jokio katarsio (meninio kūrinio suvokimo orgazmo), todėl nutariau nebekankinti savęs, kai eilėje laukia jau nebe dešimtys knygų, o šimtai, kurias turiu ir noriu perskaityti. Vertinu autorės pastangas individualią grožinę fikciją sujungti su moksliniu stiliumi ir visa tai pateikti kaip faktus (intarpus kūrinyje) apie uolienų klodų susidarymą, jos kasybą ir išgaminimą. Prie visų šių sunkiai prisimenamų dalykų paraleliai vystosi ir intriguojantis siužetas apie mirusią mergaitę. Kodėl ji mirė? Šis kabliukas mane ir traukė skaityti tuos šimtą puslapių, bet nuolatinis blaškymasis tarp senelės pasakojimo ir dabarties pasakojimų, kurie kaskart vis totaliai skiriasi ir neabsorbuoja bendrosios fabulos, mane pradėjo erzinti. Ką galiu pasakyti apie stilių? Kadangi ši knyga versta iš suomių kalbos tai ir vėl nuopelnai – vertėjai, kuri iš dalies ir formulavo šios knygos stilių. Autorė rašo lengvai, bet nepaprastai, kiekvienas žodis šį bei tą reiškia. Nėra ilgų pastraipų, ilgų beprasmių aprašinėjimų, perdėtų detalizavimų ir bereikalingo daugžodžiavimo. Bet kartu knygos leksikonas nėra sausas, kadangi kaip sakiau, jis sumišęs su moksliniu stiliumi. Ar verta skaityti šią knygą? Galbūt ir verta, kad susivoktumėte literatūriniame kontekste, o kas žino, galbūt jums ši knyga kaip tik patiks.

Jūsų Maištinga Siela