Sveiki visi,
Jau seniai troškau pamatyti Janinos Lapinskaitės vaidybinį filmą pagal Vandos Juknaitės apysaką „Stiklo šalis“. Nesitikėjau, kad galbūt kada išvysiu šį filmą, tad dėkui Lietuvos Edukologiniam Universitetui, kuris surengė susitikimą su pačia režisiere J. Lapinskaite ir parodė šį 2004 metais kurtą ekranizaciją. Pati režisierė susitikimo metu kalbėjo apie savo darbą, apie savo santykį su Vandos Juknaitės kūryba ir tai, kokiomis idėjomis gimė šis kūrinys.
Tenka sutikti su pačia režisiere, kad pati apysaka pasirodžiusi 1996 metais neprarado savo aktualumo ne tik filmo statymo metu, bet iki šios dienos. Man apskritai „Stiklo šalis“ yra kone vienas mylimiausių lietuvių rašytojų kūrinių mokyklinio periodo metu, o ekranizaciją pats norėjau pamatyti, nes buvau girdėjęs labai kritiškų atsiliepimų. Lapinskaitė beveik jau gindamasi pasakojo apie literatūros kūrinio perkėlimo procesą į filmą ir teigė, kad ekranizacija nėra ir neturi būti tiksli kūrinio kopija, juk remiamasi kūrinio motyvais, o ne visa jos tiksli chronologija, be to, kitas dalykas – tai asmeninis režisierės santykis su kūriniu.
Man filmas ir Juknaitės kūrinys, aišku, yra du skirtingi dalykai, juolab, kad nemažai interpretuota ir keista pati istorija. Žmonių dialogai filme šiek tiek netikroviškai, bet tai yra tik dėl vieno ir to paties veikėjų filosofinio mąstymo lygmens. Vaikas, šįkart berniukas filme yra pakeistas į mergaitę, vaiko filosofija tokia pati naiviai išlaikyta viename lygyje su tėvais, gyvenime šitaip niekas nesielgia.
Man asmeniškai, labiausiai patiko pati filmo erdvė ir jos užpildymas. Čia viskas minimalu, nėra masinių scenų, veikėjai nekinta emocionaliai, bet filmas turi ir kulminacinių taškų, tai pastebima ir pačioje apysakoje. Labai daug mėlynos ir melsvos spalvos: mėlynos grindys, namų langai šviečia tamsoje mėlynai, mėlynas sniegas, net kvėpavimas kartais aktorių atrodo mėlynas. Patinka ši spalva, labai suteikia estetikos, kuri primena Tarkovskio filmus.
Filmas prisodrintas simbolikos, puikių aliuzijų į plačius vandenis. Ėjimo ir kelio motyvas, važiavimas, bėgimas, traukinio dardėjimas. Galima žiūrint pamanyti, kad filmas pakankamai statiškas, nes herojų charakteriai suledėję, mažai kintantys, bet kažkur tame yra paslapties, tose spalvose, kameros pasukiojimuose, pvz.: kameros būvimas vietoj šuns akių. „Ką aš tau sakiau?“ – filmo pradžioje klausia motina dukters, o duktė paklausia to paties filmo pabaigoje, lyg viskas būtų apsivertę, visi herojai su kartėliu, nusivylę gyvenimu ir su tuo lyg ir susitaikę dalinai. Galbūt nepatiko man toks aptakus pačių herojų dirbtinas šaltumas, kažkoks jis truputį dvelkė sintetika, gal dėl kalbinės raiškos, gal dėl dar kažko... Aktoriai atliko darbą neblogai, bet irgi nepasakyčiau, kad vaidyba labai sužavėjo, ji man tokia suskaldyta į scenas, truputį neorganiška, negyvumas juose kalba, bet galbūt to buvo sąmoningai siekta, nes taip režisierė suvokė moters pasaulį.
Šiaip filmą buvo verta pamatyti, nesakysiu savo auksinės frazės: „tikėjausi daugiau“, ne, nesitikėjau, bet ir nenuvylė. Buvo filmą įdomu analizuoti kaip meninį kūrinį, juk jis nėra populiariosios vartosenos publikai sukurtas produktas. Filmą vertinu teigiamai, stengdamas jį atsijoti nuo pačios Vandos Juknaitės kūrinio originalo.
Įvertinimas: 8/10
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą