Jurga Ivanauskaitė. 50 metų dar ne pabaiga.

Sveiki visi,

Šiandien, lapkričio 14 dieną, rašytojai, dailininkei ir šiaip visuomenininkei būtų sukakę 50 metų. Šiomis dienomis spaudoje nerimsta visokiausi pranešimai apie būsimus renginius, interviu su seserimi ir šiaip prisiminimai apie Jurgą Ivanauskaitę... Kažkada aš čia jau esu rašęs savo ir šios rašytojos santykį. Kažkada ji man padarė neišblėstamą įtaką literatūros pasaulyje, o ir kaip asmenybė ji man švietėsi nuostabi.

Kur dabar mano Jurga? Kažkur kapuose, po stora ir sena pušimi, kur kaskart lapkričio mėnesį, per Vėlines, nešu ir uždegu žvakę. Manding, kažkur abu nutolome, nebeatseku to tampraus ryšio, kuris buvo prieš keletą metų, o ir jos kūrybos nebeskaitau, nebevartau jo knygų ir apskritai nebeskaitau nieko, tikriausiai toks metas, toks laiko tarpas... Ką aš norėjau pasakyti? Jurga Ivanauskaitė buvo tas žmogus, kuris mane užkrėtė svajonėmis, svajonėmis, jog galima šį pasaulį pertransformuoti žodžiais, įsiūti mintis ir savo vaizdinius į tekstą, suteikti jiems prasmę, suteikti tiek pat džiaugsmo, tiek pat skausmo tekstui. Jurga buvo tas žmogus, kuris manimi patikėjo, jog galiu kurti ir štai, jos jau kuris laikas nebėra.

Esu sukūręs eilėraštį, kuriame sakau, kad atbėgu pas ją į Antakalnio kapines lyg pas mamą ir paprašau, jog pasislinktų karste ir padarytų man vietos prie savo šono. Taip ir būna, kai pasaulis tampa juodas kaip mazutas, taip ir norisi nusileisti nuo Vilniaus Naujamiesčio kalvų ir pulti į grabą pas kūrybos motiną. Tačiau visi dangčiai jau uždaryti, duobės jau užkastos, o ir Jurga man tolsta ir tolsta kaip Nojaus laivas. O šitiek buvo kalbėta, šitiek patikėta, šitiek parašyta... Kaip pasakytų koks išminčius, taip reikėjo. Tai buvo laikas gyventas su Jurgos kvapu panosėje, su jos energetika, su jos personažais, knygomis, paveikslais. Su ja pačia.

50 metų šiandien Jurgai. Ką turėčiau pasakyti? Jai? Ar gyviesiems, ją pažinojusiems? Keista, juk tai net ne šventė, tik minėjimas, prisiminimai tokie keistai artimi ir kartu ataušę... Sunku surasti žmogų, kuris būtų labiau paveikęs mano paauglystę ir jaunystės dienas. Nieko nepaneigiau, viskas buvo kaip buvo, dėl nieko nesigailiu ir nieko nebijau, nes Jurga buvo, yra ir bus, kaskart vis kitokia, kaskart vis toldama, tai artėdama, tai verkdama, tai juokdamasi. Jurga buvo, yra ir bus. Su Gimtadieniu! Linkėjimai tau ten, ant debesies!

Jūsų Maištinga Siela