Sveiki visi,Pabudau ryte kažkieno bute. Langas buvo aklinai baltas, dvokė agurkais, degtine, gira, be garso ėjo televizorius. Jokio mėlyno dangaus. Tik balzgana dulksna. Ir kažkodėl įsistebeilijau į nuotrauką ant sienos. Joje – kažkokia vaikino nuotrauka, daryta Pilies gatvėje. Kiek nuotraukai metų? Staiga pajuntu, lyg pats savo noru perveriu savo paties vyzdį ir milisekunde esu ten, fotoaparato sprigtelėjime, kada pagaunu vaikino atvaizdą ir tai, kas jį supą. Jis iškvėpia ir lūpų kampučiuose vos vos girdimas garsas, kurį sukuria burnoje esančios seilės ir besiskleidžiančios šypsenos. Antrame plane – gatvės praeivis, vos pasukęs galvą, žiūri, ar papuls į kadrą.
Kas šioje nuotraukoje? Nesuprantu. Ar tai aš? Laikas? Jausmas? Svetimumas? Kažkieno prisiminimai? Nežinau. Bet ar tai svarbu – žiūrėti į nuotrauką ir būti ten, kur ji buvo daryta? Kitaip sakant, būti pačia nuotrauka. Nežinau.
Kokia nesąmonė. Nieko nebežinau. O kad nieko nebežinau, dar didesnė nesąmonė, nes tai teikia vilties, jog kažkada žinojau. O jei ir žinojau, tai dabar jau pamiršau.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą