Eilės (eilėraščiai) apie žiemą (1 dalis)

Sveiki gyvi,

Kažkada čia buvau patalpinęs pluoštą įvairių trumpų eilių apie rudenį, o dabar vėl toks užklupo mane metas, kad pratrūkau vėl keistais posmais, tik šįkart apie žiemą. Nežinau, kaip Jums ši ir ateinančios žiemos, kokios nuotaikos Jus užklumpa šį sezoną, tačiau reikia tikėtis, kad geros, kad ir kokios jos ten bebūtų. Taigi pridedu savo „šlagerius“. Jeigu pasiryžote jas skaityti, siūlau Jums pasileisti šitos puikios ir senos, iki skausmo įsismelkusios melodijos:

***

lauko akmuo

ant kurio Jotvingiai džiovino mėsą

jau užpustytas gruodžio pelenais

ir tik klampojantis speigas užkliūva

ir baltais bijūnais sudūžta

į mano langą

***

žiemą sapnuoti saugu

apsikabinus karšto vandens plastiko butelius

pripiltus prekybos centruose

benamiu įsilipus į išdaužtą kolumbariumą

klausytis šerkšno

ir vienatvės cunamių

 

 

***

Tiesos vyzdyje

Visata duoda palaiminimą žiemai

Ir ši kaip Orleano mergelė

Įjojusi į mano kiemą

Nesusidegina be pavasario

***

Veneroje – žiema.

Prasidėjo...

Undinių poravimosi metas po ledu.

Briedis žiūri į apsnigtą šermukšnį

Ir per šerkšnotą girią klausosi,

Kaip pianino klavišai skraido vakarėjant

Iš namo, degančiais jaukumu langais.

 

***

traukinys Kareninos

jau lekia į Sibirą

o mes nuo stogo

su harpūnais

medžiojame laimę

lyg banginio vaiduoklį

virtusį vėju

***

žiemos Ganešas

straubliuoja

šerkšnotą oktavą

apledijusiomis laidų

penklinėmis

 

***

Žiemos saulėgrįža

Sugrįžta iš anos svarstyklių pusės

Šešėliai lyg dulkių maišai

Prispaudžia mano krūtinę prie speigo

Ir tamsiausią metuose naktį

Manęs nebegirdi niekas

Netgi Dievas

***

Žiemos gyvatės

Pūgų gyslomis

Šliaužioja kiemais

Ir glaustydamos

Sustumdo

Baltąsias kopas

***

Laukinės snaigės

Bastosi ir bastosi

Palaidodamos

Mažais kauburėliais

Visas pėdas

Be gėlių ir

Atminimų lentų.

***

Vilkas ir žiema –

Abu išbadėję kaip broliai

Žiūri susitikę į ledo veidrodį

Iš skirtingų Anapusybių.

***

Akmenį po žemėmis

Apsiraizgo meilės medis.

Gruodį Ieva ir Adomas

Išeina iš Rojaus.

Visiems laikams.

***

Vandens akmenėjimo era.

Akla geiša tapo prisiminimus

Į šerkšno ir ledo kasas

Susimetusias vandens srovėmis.

Raudonos skalbėjų rankos

Praskrostose skalavimo eketėse

Gręžia nugyventas dulkes

***

po sniegu - kapai

palaidoti keliai su laukais vienodai

ir tik atmintis bei nuojauta

lyg žengiant per ledą

man piešia kelią

pas tave

***

furijų pūgos

ir tuoktuvių rūbai -

iki skausmo balti...

nuvažiavus joms į Šiaurę

paskui ratus lyg tuščios skardinės

skamba mudviejų sušalusios širdys -

gruodis ir žiema susituokė

 

***

kaip auga nagai

palaidoto tėvo karste

ir niekas jų nenukirps

kaip gruodžio saulė

jau nenukirps iš asbesto briaunų

užaugusių varveklio ragų

***

Gruodžio valkirijos

Nešė vėjuotus šiltnamius...

Medžiai mojavo atsisveikinimo giesmes...

Klykė kūdikis šakose,

Išaugęs pirmąjį lopšį.

 

***

Upės dugne –

Akmuo,

Žiūrintis

Į šokančių

Ižų valsą.

***

Eskimų karavanai

Baltam ašigalio laiške

Veja raidžių šunis

Priešais pasipylusias

Ašarų pašvaistes

***

Aštuntas gyvenimas

Po Didžiojo Nuopuolio

Visi šildosi lokio kailyje

Ir žiūri iš urvo prieangio

(Kaip mudu kadaise pro langą)

Kaip sninga gruodžiu į Žemę

***

Išgriuvę vaikų namai

Šaltis apsimeta draugu

Ir glaustosi prašydamas prieraišumo

O namuose taip tuščia ir vaiduokliai

Lošia iš kortų kuris ir vėl

Galės pasikarti ant gruodžiu

Aplipusios šakos

***

Neprisimenu gatvių.

Susnigo žemėlapiais

Mūsų nueitų takų drauge...

Lyg du vergai pabėgę

Iš vargo ir laimės plantacijų

Liūdime medvilnių

Snyguriavime 

***

Gruodžio rugiai

Siūbuoja voratinkliais

Užšalęs uostas

Ir laivas neišplauks dar mėnesį

Ir nepasieks butelis su laišku

Besitrankantis į rūdijantį bortą

Įspęstas ledo mozaikų

***

Sniego pianinas

Vandenynas teka upe į kalną

Pilkame danguje

Drugių pelenai be druskos

Krenta ant artimųjų kapų

Lyg atsisveikinimo bučiniai

***

Gruodžio bliuzo

Klausydavomės

Apsnigtoje mašinoje

Tokie velniškai saugūs

Lyg ką tik išlipę

Iš Nojaus laivo

Ant netikros salos

***

Jonvabalių žiema

Namuose dingsta elektra

Ir žvakės – lyg kas miręs

Vaikščiotų iš namų į namus

Ir ieškotų tavęs

Atsiminimų skryniose

***

Pūkų sutvėrimai

Sninga plytos sunkumu

Išplėšta širdis

Svirduliuoja šaligatviu

Ir žiūri vaiko žvilgsniu

Į Kalėdoms papuoštus langus

Ir neranda savųjų

***

Balta kreida

Sniego fosilijoje

Džiaugsmo įspaudas

Kurį atidengus

Verki visą gyvenimą

Savo viduje

***

Baltų ėriukų eilė

Į kasmetinę skerdyklą šventėms

Jie mekena mamų ir vilties...

Peiliai žvanga gruodžio mišias

Sniegas parausta iki gėdos karščio

Bet mirtinai nesutirpsta

 

Autorius,
Jūsų Maištinga Siela