Ką darai, kai pamatai seną pažįstamą po ilgo laiko?

Sveiki visi,

Taip, tas keistas jausmas, kai po daug metų kažkur sutinki žvilgsniu pažįstamą žmogų minioje, tačiau nebėgi su juo pasisveikinti, o tiesiog apsimeti, kad nieko nepastebi, neatpažįsti. Tikriausiai tai yra patyręs beveik kiekvienas žmogus – beveik kiekvienas, nes būna tokių super atlapaširdžių, kurie nepraleis progos prieiti, pasiglėbesčiuoti, paklausinėti, kaip susiklostė gyvenimas ir porins ištisas valandas kur nors kavinėje apie savo sėkmes ir nesėkmes – priklauso nuo to, ar žmogus pagyrūnas arba mėgstantis paverkšlenti. 

Tas jausmas, kai makaluojiesi po prekybos centrą ir žinai, kad tą žmogų matei, tačiau bijai ir vėl susidurti su juo akis į akį, nors tas žmogus gyvenime nieko blogo nėra padaręs, tiesiog nesinori rodytis akyse senam pažįstamam, tarsi būtų dėl kažko gėda: kad nerašei, kad neskambinai, kad dingai... O dar „gražiausia“, kad tas žmogus, kuris yra kitoje barikados pusėje ir kuris tave taip pat pastebėjo, jaučia tą pačią klaikią paniką, norisi greitai nešti klumpes iš prekybcentrio, sėsti į artimiausią mašiną, autobusą ar traukinį ir skuosti iš kur atvykus, arba dar geriau, kad išvyktum iš šalies, dingti, kad niekas nesuuostu, kad dar egzistuoji, kad tave dar prisimena buvusiame smagiame ar nesmagiame – priklauso nuo aplinkybių – gyvenimo nugyventoje dalyje. 

Nekenčiu to jausmo, nekenčiu, kai mane kas pastebi – turiu galvoje seną pažįstamą, nepakenčiu apsimesti, kad nieko nematau, kad viskas gerai, lyg būčiau kokiam Seule, kur visų azijiečių veidai ir odos spalva tokia vienoda, kad veidai tampa visi klonuoti. Ir visgi, netikiu, kad žmogus gyvenime nėra to padaręs ir nepatyręs to jausmo. Geriausiu atveju jis sako: o gal tai ne jis ar ji, bijau pasirodyti kvailiu, jei reikės, pats/pati prieis ir pasisveikins. Tačiau... Mes juk žinome, kad tokiu būdu mes patys save apgaudinėjame.

Ir visgi, nemėgstu šio jausmo...

Jūsų Maištinga Siela