Sveiki,
Šiandien Klaipėdoje atskilusi lytis nunešė 7 žmones ir niekas nepaklausė,
ko nori mergaitė! Per pusmetį mūsų lietuviška visuomenė paseno, dabar jos
amžiaus vidurkis 41 metai, o juokingiausia, ne, gal labiau graudžiausia tai,
jei sulauksiu pensijinio amžiaus, šis skaičius bus toks aukštas, kad
paprasčiausiai nebus pensijų ir reikės naujos sistemos. Žinoma, jei Venckienės
katė nebūtų dingusi mistinėmis aplinkybėmis, galėtume teigti, kad Darbo Partija
visgi klastojo rinkimų balsus, tokiu būdu užsitraukdama Biblijonio kerštingojo
Dievo rūstybę. Cha!
Jeigu būtų mano valia, aš išardyčiau primontuojamą Šimonių Ingridos krūtinę
ir jau dabar pradėčiau kamšyti euro zonos skyles, štampuoti speneliais erotinius
laiškus Kalėdų Seneliui ir prašyti geresnių metų, kurie vis ateina prastesni ir
prastesni. Beveik pritariu savo mirusiai močiutei, kuri vis sakydavo, kad
anksčiau gyventi buvo kur kas geriau, nesvarbu, kad sunkiau. Tą galvoja ir mano
senelis, kad „prie ruso“ buvo mums labai gerai, nors aš kategoriškai –
grybauskaitiškai nukertu, kad peza nesąmones
ir nieko geriau už šio amžiaus, epochos ir nepriklausomybės beprasmybę, nieko
geriau už nesibaigiančią Kedžio bylą, Kubilių, politiką, Mūtą Reilutytę bei
smagias sirgalių ašaras, prakišus dar vienas rungtynes. Gaila tik gero
šaldytuvo, krentančio iš studentų bendrabučio ketvirto aukšto, gaila nebent
pačių senelių, nes jie nežino, kokiais tuštybių laikais gyvena, gaila, žinoma,
ir mistinėmis aplinkybėmis dingusios Venckienės katės. Ar matėte ją? Tokią
pusiau ryžą „Kisę“? Ne? Gaila.
Ir visgi, senstame linksmai, turime begalės rūpesčių, dar turime
nelegalizuotą prostituciją, bet visada žinome, kur jų rasti, iškilus eksremaliais
atvejais. Ei, ir nebebijokime, šiaip ar taip, viskas bus gerai. Bus gerai šiais
metais, šį dešimtmetį, bus gerai ateinančioms kartoms, per kuriuos pagaliau
susikryžminsime su naujomis rasėmis iš kosmoso – juk ten tiek daug gyvybės. Štai
per paskutines savaites pasirašė tūkstančiai savanorių, kurie norėtų ir galėtų
Marse įkurti pirmąją koloniją, be galimybės grįžti į Žemę, mėlynąją vandens
planetą. Ne, Marse nenorėčiau gyventi, nenorėčiau palikti Žemės, kai dar
nenuvažiavau pamaitinti alkstančių Afrikoje, kol dar neišsiaiškinau, ką aš čia
veikiu ir kam rašinėju tuos baisiai nuodingus kliedesius. Mūsų eros Viešpatie,
apsaugok mus nuo beprasmybės, nes nuo prasmės patys apsiginsime. Aleliuja!
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą