Sveiki skaitytojai,
Per paskutinį pusmetį labai nutolau nuo knygų ir skaitymo, tai tikriausiai
byloja man asmeninis pasikeitęs gyvenimas. Pastarąjį pusmetį skaičiau vieną ir
tą pačią knygą – Jurgos Ivanauskaitės „Ragana ir lietus“, kurią buvau skaitęs
mokykliniais laikais. Tąkart romaną ryte surijau ir beveik nepagavau tikrojo
skonio, taip ir nesupratau, kodėl būtent šis rašytojos kūrinys yra laikomas
vienas iš geriausių kūrinių ne tik jos karjeroje, bet ir pirmajame dešimtmetyje
po Nepriklausomybės atkūrimo lietuvių literatūros kontekste. Šįkart skaičiau
labai lėtai, knyga su manimi keliavo ir autobusais, ir prie jūros, ir gulėjo po
pagalve naktimis – skaitydavau po puslapį, pasinerdamas į pasakojimo gelmę,
kuri po tiek laiko atsivėrė visai kitomis prasmėmis, nei kažkada mokykliniais
laikais.
„Ragana ir Lietus“ pasirodė 1993 metais – šįkart skaičiau būtent senąjį „Vagos“
leidimą, tą, kurį buvo kelioms savaitėms uždraudę pardavinėti knygynuose ir
galėjai įsigyti nebent intymių prekių krautuvėlėje – šis faktas labai sukrėtė
pačią rašytoją, kuri pasijuto persekiojama cenzūros kaip tikra viduramžių
ragana. Nepaisant to, šiam romanai šis faktas padėjo smarkiai išpopuliarėti. Dabar
knyga yra išversta bene į daugiausiai, žvelgiant į lietuvių autorius, į kitas
kalbas – estų, latvių, švedų, čekų, vokiečių, kroatų... „Ragana ir lietus“
anuomet sulaužė tabu, nes beveik niekas nerašė tokių erotinių scenų kaip J.
Ivanauskaitė, o jei ir rašė pirmieji maištininkai – tai jie buvo vyrai ir jiems
buvo tai atleista ir dovanota. Moteris visgi dar negalėjo taip ryškiai ir
laisvai berti su smulkiausiomis detalėmis apie intymiausius dalykėlius, bet
skaitant šiomis dienomis „Raganą ir lietų“ bei lyginant su verstine literatūra,
kuri neretai prisodrinta netgi pornografinių aprašų, trūkčioji pečiais ir
nesupranti, kodėl ši knyga iš pradžių sulaukė tokios atmetimo reakcijos.
„Raganą ir lietų“ laikyčiau vienu sakraliausiu Jurgos Ivanauskaitės
kūriniu, kuris primena labiau pačios autorės savęs paieškas ir apsivalymą. Kai
kurių šaltinių teigimu, knyga buvo rašyta Paberžėje, apsistojus pas Tėvą
Stanislavą, kurio aplinka autorei buvo įvardijama kaip „nuskausminamoji“ – apie
tai galite daugiau sužinoti biografiniame ir dokumentiniame filme „Šokis
dykumoje“. Romanas tiesiog intensyviai pulsuoja giliais sielos skauduliais,
išdavystėmis bei meilės realizacijos griūtimis. Romano struktūra taip pat nėra
eilinė, čia iš skirtingų istorinių taškų žvelgiama į moterį, kuriai užginta
mylėti dvasininką. Pasakojimas apima du tūkstančius mūsų paskutiniųjų
civilizacijos metų. Tai pasakojimas apie Mariją iš Magdalos meilę Jėzui Kristui,
viduramžių moters Marijos Viktorijos aistra šventajam Povilui Paukštiečiui bei
šiuolaikinės moters Viktorijos meilė ir aistra kunigui. Trys istoriniai taškai,
skirtingos moterys, nors jas saisto panašūs paradigmoje vardai, tačiau jų
kančios transliacija romano eigoje atsikartoja kaip koks nesibaigiantis Ievos
prakeiksmas, retsykiais netgi tais pačiais žodžiais.
Moteris ir seksualumas čia yra neatsiejami dalykai – tai įgimta, atsinešta
nuo Ievos išvarymo iš Rojaus laikų, tačiau jokiu būdu nebanali. Intensyvi ir
spalvinga kalbinė raiška tinka giliems moterų dvasinės destrukcijos bei yrimo
nupasakojimams. Pasaulio atmetimo reakcija, meilės alkis, žlungančios viltys,
netgi begalinis noras nusižudyti, persikąsti venas, bet vis tiek išgyventi,
išgyventi be meilės, vilties, su neišmatuojamu liūdesiu byloja apie moters archetipinę
stiprybę; ji nemiršta, ji išsisemia iki paskutinio kraujo lašo ir pasitraukia į
dykumą, viena pasirinkdama asketišką gyvenimo kelią – kaip vienintelį
apsivalymo sprendimą.
Užgintas vaisiaus leitmotyvas pasikartoja nuolat Ivanauskaitės kūryboje ir
vėlesniuose romanuose, ypatingai „Sapnų nublokšti“ vėl, kada moterys vėl
atsiduria šalia dvasininko, kurio jos negalės turėti. Šiame romane Jurga
Ivanauskaitė nesistengė tiksliai nutapyti istorinių laikotarpių – Viduramžių ir
Kristaus laikų, veikiau tai atskleista per nereikšmingas detales. Moteris – čia
visa ko dominantės, bet jų pasauliai permirkę vienatvės ir meilės troškulio –
jos be vyro yra niekas, tačiau vis vien be jų išgyvena – tai irgi yra man
paslaptis. Žinote, moterys pasirodė kaip Anakondos, kurios įsitveria į vyrą
kaip į stabą, kaip į nemirštančią viltį, jį smaugia, pačios save dusindamos. Ir
klausimas – kaip atsisakyti, kaip susitaikyti, kaip išgyventi, kaip pakilti
virš chroniško kančių liūno? Moterys renkasi savęs žalojimą, kerpasi plaukus,
nuolat galvoja apie savižudybę, grauždamos save be paliovos, eina į
psichoanalitikų seansus...
Pačia plačiausia prasme, tai pasakojimas ne tiek apie moteris ir jų norą
įsisiurbti ir išgyventi abejingumo pasaulyje, kiek apie galimybę nulaužti
nusistovėjusias tabu normas. Romanas padarė nemenką perversmą lietuvių
literatūroje, tačiau ir jame būtent ir kalbama, kiek moteris gali būti atskirta
nuo sakralumo, nuo dvasios, nuo sudvasintos vyrijos – kunigų, šventųjų, paties
Jėzaus, lyg jos būtų antrarūšės, lyg mylėti kūniškai ir dvasiškai užgintą vyrą
būtų pražūtis. Pražūtis ir buvo visoms trejoms moterims, tačiau jos prisilietė,
nepaisant stereotipų, prakeiksmų, pasmerkimo. Naujas žvilgsnis į nuodėmę, kuri
neatsiejama nuo mūsų krikščioniškųjų šaknų, kurios daugelį žmonių gyvenimus
suskaldo ir paverčia vienu nesibaigiančiu kentėjimu.
Manau, kad „Ragana ir lietus“ puikus apmąstymas, apsivalymas skaitant, ypač
tiems žmonėms, kurie savo gyvenime patyrė išsiskyrimą, po kurio nešiojasi
didelius randus ir skaudulius. Nesusitaikymas su išsiskyrimu, uždraustu ar
atstumtu vaisiu gali sugriauti žmogaus protą ir dvasią – kokią kainą sumoka
moterys, galite pasiskaityti būtent „Raganoje ir lietuje“, tačiau praradimo ir
užgintumo jausmą patiria visi. Apie tai ir dar daugiau Jurgos Ivanauskaitės
knygoje „Ragana ir lietus“.
„Klūpau lyg ant stiklo šukių. Į
mano kelius pjaute pjaunasi anksčiau čia kentėjusiųjų kaulai. Ir aštrūs
Golgotos akmenys. Rausiu rankomis žemę. Nusilaužau nagus ligi gyvnagio. Sausvėjis
plikiną veidą. Tarp dantų grinkši prakeiktosios Jeruzalės dulkės. Ausų
būgneliai spengia. Iš skausmo. Rodos – tuoj sprogs. Apsipils krauju. Minia
bliauna it skerdyklon genama kaimenė. Nepanarinti galvos. Neužmerkti akių. Žiūrėti.
Matyti.“ (p. 231)
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą