Filmas: "Valentinas vienas"

Sveiki visi,

„Valentinas vienas“ (2013) lyg ir turėjo būti dar vienas sėkmingas mėginimas kurti lietuvišką komercinį kiną. Tiesą sakant, režisieriui Donatui Ulvydui pavyko tai padaryti – kino teatro salės tiesiog lūžo per šio filmo seansus, nesvarbu, kad iš paskos ir iš visų pusių skandavo nepatenkintų žiūrovų skalijimas. „Reikia pamatyti, nes lietuviškas!“ Gal kiek makabriškai ir negražiai nuskambės, tačiau į filmą būtų dvigubai daugiau žmonių atėję, jei Šapranauskas „tai“ būtų padaręs prieš filmo premjerą – toks tas komercinio kino likimas, visada priklauso nuo aplinkybių.

„Valentinas vienas“, žinoma, remiasi į Holivudo standartinį kiną. Tiesą sakant, graudoka buvo žiūrėti, kaip ambicingas režisierius gauna pinigų šio filmo kūrimui, o koks nors talentingas ir gatvėje švilpaujantis režisierius neturi galimybių kurti. Bet tai jau atskira tema. Juk per metus ilgametražių filmų pasirodo tiek nedaug, kad galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o iš jų dar kiek gali pasigirti kokybe? Manau, kad lietuviams geriau kol kas kurti pigesnius, tačiau kur kas labiau meninio pobūdžio filmus, nei bandyti įpūsti amerikietiškų spalvų į mūsų šalies kino istoriją. Visgi manau, kad geriau nekurti nieko, nei kurti tai, kas nepateisins lūkesčių...

Na, ir apie filmą. Filmas akivaizdžiai nevykusi liūdna komedija. Komedija dar jos nepavadinsi, veikiau „pagyvenęs vyrukas su degtukais“ – tokias mintis sukėlė Andersono pasakos parodija. Šį kūrinį pavadinčiau erotine tragikomedija. Žinoma, nedaug turime savo kine erotikos, tačiau ką pamačiau čia buvo Tinto Brasso kažkoks klonas su tiesmukais dialogais. Valentino diena – sekso diena, visa potekstė aiški kaip atviras delnas. Skurdūs scenarijai, aktoriai nors ir Lietuvos profesionalai, nemanau, kad pasirodė įtikinamai, o tuo labiau jautėsi gerai vaidindami. Komedija, kuri turėjo kelti šypsnį, virto kažkokiu nevykusiu valsu, kur šokėjas nuolat mindo kojas. Juokiausi tik kartą, kai į kambarį įėjo Gabija Ryškuvienė su guminiu falu ir pasakė, kad „jį“ laimėjo loterijoje, todėl dabar padulkins vyrą – kažkaip negalėjau slėpti šypsnio. O šiaip filmas prikamšytas lietuviškų dainų hitų, kurias stačiai bruka į ekraną, neva žadindami, o gal labiau pataikaudami, lietuviui žiūrovui. Filmo finalas turėjo sukelti nostalgiją, ilgesio ir artumo jausmą – gal kam ir sukėlė, aš nežinau, tačiau po viso tarkavimo apie nieką ir šį bei tą, finale pateiktos staigmenos, jausenos ir garso takelis tiesiog nebeturi prasmės, žiūrovas jau pernelyg prisvilęs.

Didžiuojuosi tais, kuriems šis filmas „pats geriausias lietuviškas filmas“ – teko girdėti tokių komentarų. Ir šie komentarai buvo daug juokingesni ir įdomesni, nei visas filmas.

Mano įvertinimas: 3/10

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela