Erelis ir jo simbolis kiekvienos šalies vėliavoje ir heraldikoje: valstybės, kurios turi erelio simbolį

 

Sveiki,

 

Ar pastebėjote, kiek daug šalių naudoja vieną ir tą patį valdžios ir galios simbolį erelį? Nusprendžiau trumpai apžvelgti, ką gi reiškia šie simboliai.

 

Albanija. Albanijos vėliavoje ir herbe pavaizduotas juodas dvigalvis erelis yra vienas galingiausių nacionalinio identiteto simbolių. Jis reiškia suverenitetą, atkaklumą ir tautos išlikimą per amžius trukusią priespaudą. Erelis tiesiogiai siejamas su XV amžiaus didvyriu Gjergj Kastrioti Skanderbegu, kuris ant savo šalmo ir vėliavos naudojo šį Bizantijos imperijos simbolį. Dvi erelio galvos simbolizuoja Albanijos vienybę ir galbūt jos istorinį atsigręžimą tiek į Rytus, tiek į Vakarus, arba dvasinės ir pasaulietinės valdžios dualumą.

 

Austrija. Austrijos herbas, kuriame pavaizduotas viengalivis juodas erelis, simbolizuoja respublikos atgimimą ir nepriklausomybę po Habsburgų imperijos žlugimo. Erelis, kuris šimtmečius buvo Šventosios Romos imperijos ir vėliau Austrijos-Vengrijos (dvigalvis variantas) galios simbolis, po 1919 m. buvo modifikuotas. Svarbiausia, kad erelis laiko kūjį (simbolizuojantį darbininkus) ir pjautuvą (simbolizuojantį valstiečius), o jo galvą puošia mūro karūna (simbolizuojanti miestiečius), pabrėžiant liaudies jėgą ir demokratinę respubliką.

 

Buvusi Bizantijos imperija. Dvigalvis erelis yra pagrindinis Bizantijos imperijos (dar vadinamos Rytų Romos Imperija) simbolis, ypač Paleologų dinastijos metu. Jis simbolizavo imperijos universalumą ir valdžios dualumą: imperatoriaus, kaip Romos palikuonio, valdžią Rytuose ir Vakaruose, arba pasaulietinės (valstybės) ir dvasinės (stačiatikių Bažnyčios) valdžios dermę. Šis simbolis buvo perimtas ir tapo svarbus ne tik stačiatikių Bažnyčios, bet ir vėlesnių imperijų, tokių kaip Rusijos, simboliu, pabrėžiant jį kaip Bizantijos paveldo tęsėją.

 

Čekija. Čekijos herbe erelis nėra pagrindinis simbolis. Centrinis ir svarbiausias Čekijos (istorinės Bohemijos) simbolis yra sidabrinis (baltas) liūtas raudoname fone. Tačiau valstybės herbe yra pavaizduoti du skirtingi regioniniai ereliai: Moravijos simbolis – raudonas-baltas languotas erelis, ir Silezijos – juodas erelis. Šie trys simboliai – liūtas ir du ereliai – kartu atspindi ir simbolizuoja istorinių Čekijos Karūnos Žemių – Bohemijos, Moravijos ir Silezijos – vienybę dabartinėje Čekijos Respublikoje.

 

Egiptas. Egipto herbas naudoja Saladino Erelį, kuris yra galingas arabų tautos vienybės, jėgos ir suvereniteto simbolis. Erelis, žvelgiantis į kairę, siejamas su XII amžiaus sultonu Saladinu, kuris sėkmingai vadovavo arabų pajėgoms kovojant su kryžiuočiais ir suvienijo didelę dalį arabų regiono. Šis erelis tapo populiarus XX amžiuje, simbolizuojantis Arabų Respublikų federacijos idėją ir nacionalizmą.

 

Vokietija. Vokietijos herbe pavaizduotas Juodasis Erelis (Bundesadler) yra vienas seniausių ir labiausiai atpažįstamų Europos simbolių. Šiandien jis simbolizuoja Vokietijos Federacinės Respublikos jėgą, nepriklausomybę, suverenitetą ir federalinį stabilumą. Šis erelis tiesiogiai perimtas iš Šventosios Romos Imperijos heraldikos. Nors dabartinis erelis yra viengalvis, simbolizuojantis respublikinę valdžią, jo ištakos siekia viduramžius. Erelis vaizduojamas su išskėstais sparnais, bet nuleistomis plunksnomis, tarsi pasiruošęs skrydžiui, ir yra valstybės tapatybės tęstinumo ženklas.

 

Šventosios Romos Imperija. Dvigalvis Erelis buvo pagrindinis Šventosios Romos Imperijos (gyvavusios nuo X a. iki 1806 m.) simbolis. Jo dvejopa prigimtis simbolizavo imperatoriaus pasaulietinės valdžios universalumą ir jo titulą kaip Romos Imperijos palikuonio. Galvos, nukreiptos į Rytus ir Vakarus, žymėjo Imperijos teritoriją ir įsipareigojimą tiek krikščioniškajam Vakarų pasauliui, tiek Rytų Europai. Vėlesniaisiais laikais jis tapo imperijos galios, vienybės ir prestižo ženklu, o vėliau jo tradiciją perėmė Habsburgų dinastija ir Austrijos-Vengrijos imperija.

 

Kazachstanas. Kazachstano herbas naudoja ne šiaip įprastą erelį, o stepių erelio (dar vadinamo auksiniu ereliu) atvaizdą, vadinamą Būriu (Būrkit), kuris simbolizuoja laisvę, nepriklausomybę, didingumą ir didelį polėkį į ateitį. Šis paukštis yra giliai įsišaknijęs Kazachstano klajoklių ir stepių kultūroje, kur jis buvo jėgos, ištikimybės ir išminties simbolis. Būrkit herbe pavaizduotas virš tradicinės jurtos viršaus – šanyrako (apskrito skliauto), pabrėžiant valstybės suverenumą, senovės tradicijas ir nacionalinę tapatybę.

 

Irakas. Irako vėliavoje ir herbe naudojamas Saladino erelis, kurio simbolika panaši į Egipto. Jis simbolizuoja arabų nacionalizmą, revoliuciją ir vienybę. Erelis siejamas su XII a. sultonu Saladinu, kuris kovojo prieš kryžiuočius ir suvienijo arabų žemes. Šiandien erelis reiškia valstybės jėgą, pakilimą ir suverenitetą. Centre ant erelio krūtinės pavaizduotas skydas, kuriame yra pavaizduota Irako vėliava su užrašu Allahu Akbar (Dievas yra didis), pabrėžiančia šalies tapatybę.

 

Indonezija. Indonezijos nacionalinis simbolis yra Garuda – mitinis erelio paukštis, kuris hinduizmo ir budizmo mitologijoje buvo Dievo Višnu nešėjas. Indonezijos kontekste Garuda simbolizuoja kūrybinę jėgą, didingumą, drąsą, teisingumą ir laisvę. Paukščio penkios plunksnų eilės uodegoje ir sparnuose atspindi šalies nacionalinę filosofiją Pancasila (penkis principus). Garuda yra auksinės spalvos, reiškiantis tautos didybę ir šlovę.

 

Meksika. Meksikos herbas, kuris yra pavaizduotas ir ant vėliavos, vaizduoja aukso erelį, stovintį ant kaktuso ir draskantį gyvatę. Šis vaizdinys simbolizuoja senovės actekų legendą. Erelis rodo galybę, atkaklumą ir teisingumą, o gyvatės nugalėjimas reiškia gėrio pergalę prieš blogį ir actekų civilizacijos pamatus. Anot legendos, actekai čia įkūrė savo sostinę Tenočtitlaną (dabartinę Meksiko miestą) ten, kur pamatė šį ženklą, todėl erelis simbolizuoja tautos gimimą, tapatumą ir kultūrinį paveldą.

 

Moldova. Moldovos herbas, kuris yra ir šalies vėliavos centre, vaizduoja aukso erelį, laikantį kryžių snape ir skeptrą bei žalią alyvos šakelę kojose. Erelis yra tiesiogiai perimtas iš Rumunijos (su kuria Moldova turi bendrą kultūrinę ir kalbinę istoriją) heraldikos ir simbolizuoja lotyniškąją kilmę, drąsą, suverenitetą ir nepriklausomybę. Kryžius snape pabrėžia krikščioniškąjį identitetą, o alyvos šakelė simbolizuoja taiką. Erelis iš esmės rodo Moldovos istorinį tęstinumą ir atstovauja valstybės galią.

 

Juodkalnija. Juodkalnijos herbas naudoja dvigalvį aukso erelį, kuris yra tiesiogiai perimtas iš Bizantijos ir vėliau Petrovičių-Njegošų dinastijos heraldikos, pabrėžiant valstybės istorinį tęstinumą ir nepriklausomybės idėją. Erelis simbolizuoja suverenitetą, valdžios dualumą (bažnytinę ir pasaulietinę) ir istorinį ryšį su stačiatikių Rytų tradicija. Nors erelis laikė valdžios simbolius, dabartiniame herbe erelio krūtinę dengia liūtas (simbolizuojantis vyskupų valdžią ir jėgą), o visa kompozicija pabrėžia Juodkalnijos didingumą ir ištikimybę valstybingumo tradicijoms.

 

Lenkija. Lenkijos herbas – Baltasis Erelis (lenk. Orzeł Biały) – yra vienas seniausių Lenkijos nacionalinių simbolių, simbolizuojantis nepriklausomybę, valstybingumą ir narsą. Legendos sieja jį su Lenkijos įkūrėju Lechu, kuris pamatė baltą erelį, nutūpusį ant medžio. Erelis, pavaizduotas raudoname fone, simbolizuoja valstybės jėgą ir suverenitetą. Po komunizmo žlugimo ereliui buvo grąžinta karūna, pabrėžianti šalies atsiskyrimą nuo sovietinės įtakos ir grįžimą prie senųjų karališkųjų tradicijų.

 

Buvusi Romos Imperija. Senovės Romos Imperijoje erelis (Aquila) buvo ne tik simbolis, bet ir svarbiausias kariuomenės ženklas. Jis simbolizavo Romos valstybės galią, Jupiterio globą, jėgą ir pergalę. Kiekvienas legionas turėjo savo erelio ženklą, kuris buvo nešiojamas į mūšį, o jo praradimas buvo laikomas didžiausia gėda. Erelis buvo imperatoriaus galios ir teisėtumo ženklas, pabrėžiant Romos dominavimą pasaulyje, ir tapo visų vėlesnių Vakarų ir Rytų imperijų bei karalysčių (pvz., Bizantijos, Šventosios Romos Imperijos) erelių simbolikos prototipu.

 

Rumunija. Rumunijos herbe puikuojasi auksinis erelis, laikantis skeptrą ir kalaviją, simbolizuojantis didvyriškumą, narsą ir suverenitetą. Erelis yra tiesiogiai perimtas iš istorinės Valakijos provincijos heraldikos. Ant erelio krūtinės esantis skydas atspindi visus Rumunijos istorinius regionus (Valakiją, Moldovą, Transilvaniją), o erelio vaidmuo yra pabrėžti šių regionų vienybę po vienu simboliu. Erelis, kaip dangiškasis valdovas, taip pat simbolizuoja šalies didingumą ir apsaugą.

 

Rusija. Rusijos herbe pavaizduotas dvigalvis erelis yra tiesiogiai paveldėtas iš Bizantijos Imperijos ir vėliau perimtas Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės, ypač po Ivano III santuokos su Bizantijos princese. Erelis simbolizuoja Rusijos, kaip „Trečiosios Romos“, įpėdinę, galią, suverenitetą ir valdžios dualumą (vieną galvą atgręžiant į Rytus, kitą į Vakarus). Centre ant erelio krūtinės yra pavaizduotas Šv. Jurgis, žudantis slibiną, simbolizuojantis Maskvą, gynybą ir pergalę prieš blogį. Dvigalvis erelis Rusijoje atspindi valstybės istorinį tęstinumą ir jos imperines ambicijas.

 

Serbija. Serbijos herbe pavaizduotas dvigalvis erelis simbolizuoja valstybinį suverenitetą ir istorinį tęstinumą. Šis Bizantijos simbolis buvo perimtas ir pritaikytas Serbijos Nemanjičių dinastijos viduramžiais, pabrėžiant Serbijos, kaip stačiatikių kultūros paveldėtojos, statusą. Erelis yra baltos spalvos ir ant jo krūtinės yra mažas raudonas skydas su keturiais ugnies plieniniais (simbolizuojančiais keturias kirilicos raides S, arba tiesiog ginklus), kurie yra nacionalinis serbų simbolis. Erelis atspindi Serbijos valstybingumo ir karališkųjų tradicijų atgimimą.

 

Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV). Jungtinių Valstijų nacionalinis paukštis ir heraldikos simbolis yra Baltagalvis Erelis (Bald Eagle). Jis simbolizuoja laisvę, jėgą ir nepriklausomybę, ypač pabrėžiant Naujojo Pasaulio laisvės idealus. JAV Didžiajame Antspaude erelis laiko alyvos šakelę (simbolizuojančią taiką) ir strėlių pluoštą (simbolizuojantį karą ir pasirengimą gintis), pabrėžiant valstybės galią ir norą taikai, bet pasirengimą mūšiui. Erelis neša juostą su valstybės šūkiu E Pluribus Unum ('Iš daugelio – vienas'), akcentuojančiu valstybės vienybę.

 

Zambija. Zambijos herbas vaizduoja Afrikinį Juodąjį Žuvinį Erelį (African Fish Eagle), kuris yra pavaizduotas virš skydo. Erelis simbolizuoja laisvę, Zambijos žmonių polėkį į ateitį ir tikėjimą. Būdamas stiprus paukštis, gyvenantis virš vandenų, jis rodo drąsą ir narsą. Jis yra svarbus šalies nepriklausomybės atgavimo simbolis ir pabrėžia nacionalinį suverenitetą bei ambicijas.

 

Maištinga Siela

Estijos vėliavos istorija: kaip keitėsi Estijos vėliava, jos spalvos, formos, reikšmė?

 

Sveiki,

 

Tęsiu pažintis apie pasaulio vėliavas ir šįkart mano taikinyje – Estijos vėliava ir jos evoliucija.

 

1721 m. Nystado taika Estiją, kaip ir didžiąją dalį Švedijos Baltijos provincijų, atidavė Rusijos imperijai. Nuo tada iki pat XX a. pradžios Estija neturėjo savo valstybinės vėliavos ar jokių oficialių nacionalinių simbolių. Vietoje to, kaip ir visose Rusijos imperijos gubernijose, buvo naudojama Rusijos imperijos vėliava, kuri buvo trijų horizontalių juostų – baltos, mėlynos ir raudonos – derinys. Tai buvo visiškai kitokia vėliava nei ta, kurią mes žinome šiandien, ir ji neturėjo jokios tiesioginės sąsajos su estų tautos kultūra ar istorija. Nors estai buvo valdomi kitos tautos, jų tapatybė pradėjo formuotis per kultūrinį ir tautinį atgimimą, kuris prasidėjo XIX amžiuje, tačiau dar nebuvo sukūręs savo oficialios simbolikos.

 

Estijos gubernijos vėliava, naudota nuo 1710 iki 1918 m. Rusijos imperijos valdymo laikotarpiu, buvo sudaryta iš trijų horizontalių juostų: žalios, purpurinės ir baltos. Žalia simbolizavo miškus, purpurinė – ryšius su diduomene, o balta – tyrumą ir viltį.  Nors šis vėliavos variantas nėra plačiai žinomas ir nėra oficialiai pripažintas Estijos istorijoje, šis dizainas buvo naudotas kaip provincijos tapatybės simbolis Rusijos imperijos sudėtyje.

 

XIX a. antrojoje pusėje, prasidėjus Estijos tautiniam atgimimui, trijų spalvų – mėlynos, juodos ir baltos – derinys tapo svarbiu nacionaliniu simboliu. Ši vėliava pirmą kartą buvo sukurta ir pašventinta 1884 m. studentų draugijos "Vironia" Otepėje. Iš pradžių vėliava buvo naudojama kaip nacionalinė, nors Estija dar nebuvo nepriklausoma valstybė. Mėlyna spalva simbolizavo dangų, ežerus ir jūrų vandenis, taip pat ir estų tautos idealus, ištikimybę ir ryžtą. Juoda spalva reiškė tamsią ir tragišką tautos praeitį, o balta – viltį, snieguotą žemę ir šviesią ateitį. Šios trys spalvos tapo neatsiejama estų tautos tapatybės dalimi ir buvo plačiai naudojamos tautiniuose renginiuose bei festivaliuose.

 

1918 m. Estijos nepriklausomybės paskelbimas buvo svarbiausias įvykis Estijos istorijoje. Mėlynos, juodos ir baltos spalvų vėliava tapo oficialiu Estijos valstybės simboliu. Ji buvo oficialiai pripažinta ir įtvirtinta kaip valstybės vėliava 1920 m. Vėliavos forma ir spalvų išdėstymas nepasikeitė, tačiau dabar ji įgijo dar gilesnę prasmę. Ši vėliava simbolizavo tautos laisvę, nepriklausomybę ir suverenitetą. Ji tapo simboliu tautos kovos už laisvę. Po Antrojo pasaulinio karo, 1940 m. Estiją okupavus Sovietų Sąjungai, valstybinė vėliava buvo uždrausta, o vietoj jos buvo įvesta nauja, sovietinė vėliava. Tačiau nepaisant draudimo, estai slapta saugojo ir naudojo nacionalinę vėliavą kaip pasipriešinimo ir nepriklausomybės simbolį.

 

Sovietinės okupacijos metu Estijos vėliava neteko savo ankstesnės formos ir reikšmės. Pirma, sovietinė Estijos vėliava buvo raudona, su pjautuvu ir kūju, o po to buvo įvesta nauja, 1953 m. patvirtinta vėliava. Ši vėliava buvo raudona, su mėlyna banguota juosta apačioje. Ši juosta simbolizavo Baltijos jūrą ir Estijos priklausomybę Sovietų Sąjungai. Ši vėliava neturėjo nieko bendro su ankstesne Estijos vėliava ir simbolizavo visišką politinį ir socialinį perversmą. Tačiau 1988 m., prasidėjus "dainuojančiai revoliucijai", nacionalinė mėlynos, juodos ir baltos spalvų vėliava vėl atgijo. Ji tapo masinių protestų ir judėjimų už laisvę simboliu, o 1989 m. vėl buvo oficialiai pripažinta. Po Estijos nepriklausomybės atkūrimo 1991 m., vėliava atgavo savo istorinę formą ir reikšmę. Ji vėl tapo šalies valstybės simboliu, simbolizuojančiu laisvę, tautos istorinę atmintį ir ateities viltis.

 

Maištinga Siela

Rumunija. Rumunijos vėliava: kaip keitėsi Rumunijos vėliavos spalvos, reikšmės ir kt.?

 

Sveiki,

 

Man patinka domėtis taip pat ir šalių nacionalinėmis vėliavomis. Šįkart apie Rumunijos vėliavą!

 

Nuo 1834 metų Rumunijos vėliava keitėsi ne kartą (matote ir nuotraukoje pokyčius), atspindėdama istorinius įvykius ir politinius pokyčius. Pirmą kartą trijų spalvų vėliava paminėta 1834 m., kai Valachijos kunigaikštystės kunigaikštis Alexandru Ghica patvirtino vėliavą su horizontaliais raudonos, geltonos ir mėlynos spalvos dryžiais. Tuo metu vėliava buvo skirta tik karinei ir prekybinei laivininkystei. Spalvos simbolizavo tris pagrindinius regionus: raudona – Moldavija, geltona – Valachija ir mėlyna – Transilvaniją, nors oficialios reikšmės dar nebuvo nustatytos. Ši vėliava tapo vienybės simboliu, kuris buvo ypač svarbus 1848 m. revoliucijos metu.

 

1848 m. revoliucijos metu Rumunijos vėliava tapo plačiai naudojamu tautiniu simboliu. Siekiant pabrėžti vienybę, horizontalūs dryžiai buvo pakeisti į vertikalius. Spalvų reikšmės tapo aiškesnės: mėlyna simbolizavo laisvę (Libertate), geltona – teisingumą (Dreptate), o raudona – brolybę (Frăție), atspindėdama revoliucijos šūkį „Laisvė, teisingumas, brolybė“. Po revoliucijos nuslopinimo vėliava buvo oficialiai uždrausta. Tačiau, kai 1859 m. Moldavija ir Valachija susijungė, Rumunijos kunigaikštystės vėliava buvo patvirtinta su vertikaliais raudonos, geltonos ir mėlynos spalvos dryžiais, bet be jokių simbolių.

 

Nuo 1866 iki 1948 m., Rumunijai tapus nepriklausoma karalyste, vėliava liko nepakitusi: trys vertikalūs dryžiai be papildomų simbolių. Ši vėliava atspindėjo valstybės suverenumą. Po Antrojo pasaulinio karo, 1948 m. įkūrus Rumunijos Liaudies Respubliką, į vėliavos vidurį buvo įdėtas naujas herbas, simbolizuojantis socialistinę valstybę. Šis herbas per metus keitėsi, atspindėdamas partijos ideologiją ir požiūrį. Herbe buvo pavaizduoti javai, naftos gręžiniai ir kiti komunistinės ideologijos simboliai.

 

Galutinis vėliavos pokytis įvyko 1989 m. per antikomunistinę revoliuciją. Kadangi socialistinis herbas simbolizavo nekenčiamą komunistinę diktatūrą, sukilėliai masiškai ėmė kirpti vėliavos vidurį. Tuščias vėliavos laukas be herbo tapo revoliucijos ir laisvės simboliu. 1989 m. gruodžio 27 d. oficialiai buvo patvirtinta dabartinė Rumunijos vėliava be jokių simbolių, atspindinti pergalę prieš diktatūrą ir grįžimą prie tradicinių vertybių. Dabartinė Rumunijos vėliava yra identiška Andoros ir Čado vėliavoms.

 

Maištinga Siela

Lietuva ir Latvija: ką simbolizuoja Latvijos ir Lietuvos vėliavos ir herbai (spalvos ir sitorija)?

 

Sveiki, skaitytojai,

APIE LATVIJOS VĖLIAVOS ISTORIJĄ.

Latvijos vėliava, sudaryta iš trijų horizontalių juostų – tamsiai raudonos, baltos ir vėl tamsiai raudonos, yra viena seniausių nacionalinių vėliavų pasaulyje, pirmą kartą paminėta XIII amžiuje. Dabartinį dizainą su specifine tamsiai raudona spalva 1917 metais sukūrė latvių dailininkas Ansis Cīrulis, o oficialiai valstybine vėliava ji tapo 1921 metų birželio 15 dieną. Raudona spalva vėliavoje simbolizuoja latvių tautos pasiryžimą ginti savo laisvę ir nepriklausomybę, taip pat atspindi kraują, pralietą kovoje už tėvynę. Baltas dryžis per vidurį reiškia teisę, teisingumą ir garbę, taip pat simbolizuoja tyrumą ir nekaltumą. Šis spalvų derinys, turintis gilias istorines šaknis, yra svarbus Latvijos tautinio identiteto ir valstybingumo simbolis.

APIE LATVIJOS HERBO ISTORIJĄ.

Latvijos herbe pavaizduotas raudonas skydas, kurį laiko du skydininkai: iš dešinės – auksinis liūtas, o iš kairės – sidabrinis grifonas su auksiniu snapu ir nagais. Virš skydo yra trys auksinės penkiakampės žvaigždės, išdėstytos trikampiu. Po skydu driekiasi žali ąžuolo šakelių vainikas, persirištas raudonai-baltai-raudona juosta, atkartojančia Latvijos vėliavos spalvas.

Herbo raudonas skydas simbolizuoja drąsą, narsą ir kraują, pralietą už tėvynę. Auksinis liūtas yra tradicinis Latvijos istorinio regiono – Kuržemės – simbolis, reiškiantis jėgą, stiprybę ir didingumą. Sidabrinis grifonas su kalaviju letenoje yra Livonijos herbo elementas ir simbolizuoja Vidžemę bei Latgalą, taip pat budrumą ir drąsą. Trys auksinės žvaigždės virš skydo vienybėje simbolizuoja tris istorines Latvijos žemes – Kuržemę, Vidžemę ir Latgalą. Ąžuolo šakelių vainikas reiškia Latvijos stiprybę, ilgaamžiškumą ir tautos vienybę.

Latvijos herbo kilmė siejama su XIII amžiumi. Liūto ir grifono simboliai atkeliavo iš Vakarų Europos heraldikos ir buvo naudojami Livonijos ordino bei Kuržemės hercogystės herbuose. Dabartinis herbo dizainas buvo sukurtas po Latvijos nepriklausomybės paskelbimo ir oficialiai patvirtintas 1921 metais. Jo autorius yra grafikas Rihards Zariņš. Herbas simbolizuoja Latvijos valstybingumą, istoriją ir tautos vienybę.

APIE LIETUVOS TRISPALVĖS VĖLIAVOS SUKŪRIMO ISTORIJĄ.

Dabartinė Lietuvos valstybės vėliava yra trispalvė, sudaryta iš trijų lygių horizontalių juostų: viršuje – geltonos, viduryje – žalios, apačioje – raudonos. Šios spalvos turi simbolinę reikšmę: geltona reiškia saulę, šviesą ir gerovę, žalia – gamtos grožį, viltį ir laisvę, o raudona simbolizuoja žemę, drąsą ir už tėvynę pralietą kraują. Šis spalvų derinys pirmą kartą buvo pasiūlytas dar XIX amžiaus pabaigoje tautinio atgimimo metu, siekiant sukurti lietuvišką identitetą pabrėžiantį simbolį. Oficialiai Lietuvos valstybės vėliava šis trispalvis derinys tapo 1918 metų vasario 16 dieną, atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę. Vėliava buvo naudojama iki sovietinės okupacijos 1940 metais ir vėl grąžinta kaip valstybės simbolis 1989 metais, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, o 1991 metais įtvirtinta įstatymu.

Dabartinę Lietuvos trispalvę vėliavą sukūrė Lietuvos Valstybės Tarybos komisija. Nors konkretaus vieno autoriaus nėra, prie jos sukūrimo prisidėjo keli žymūs to meto visuomenės veikėjai ir menininkai. Dažniausiai minimi Antanas Žmuidzinavičius, kuris parengė pirminį žalios ir raudonos spalvų derinį, naudotą Vilniaus konferencijoje 1917 metais, bei Jonas Basanavičius ir Tadas Daugirdas, kurie taip pat buvo šios komisijos nariai ir prisidėjo prie galutinio varianto su geltona spalva sukūrimo 1918 metais. Taigi, Lietuvos vėliava yra kolektyvinio to meto intelektualų ir patriotų darbo rezultatas.

APIE LIETUVOS HERBO ATSIRADIMO IR SUKŪRIMO ISTORIJĄ.

Lietuvos herbas, vaizduojantis auksinį šarvuotą raitelį (Vytį) raudoname lauke, yra vienas seniausių valstybės simbolių Europoje, siekiantis XIV amžių. Jo kilmė yra glaudžiai susijusi su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) susikūrimu ir stiprėjimu. Pirmieji Vyčio atvaizdai aptinkami Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, tokių kaip Vytautas Didysis, antspauduose ir monetose. Manoma, kad šis simbolis galėjo išsivystyti iš asmeninių valdovų ženklų, įgaudamas valstybinę reikšmę kaip dinastijos ir valstybės galios reprezentacija.

Raudonas skydas herbe simbolizuoja drąsą, narsą ir kovoje už tėvynę pralietą kraują. Auksinis šarvuotas raitelis Vytis, žengiantis į kairę pusę ant balto žirgo ir laikantis sidabrinį kalaviją virš galvos, įkūnija valstybės galybę, karinę jėgą ir pasirengimą ginti savo žemę. Auksinė raitelio apranga ir žirgo aprangos detalės pabrėžia valstybės svarbą ir didingumą. Po žirgo kojomis dažnai vaizduojamas mėlynas arba sidabrinis skydas su dvigubu kryžiumi (Jogailaičių kryžiumi), kuris yra dinastinis simbolis ir pabrėžia valstybės istorines šaknis bei krikščionišką paveldą.

Nors Vyčio atvaizdas per šimtmečius šiek tiek keitėsi, jo esminė simbolika išliko nepakitusi. Lietuvos herbas yra giliai įsišaknijęs tautos istorijoje ir kultūroje, simbolizuodamas valstybės suverenitetą, istorinį tęstinumą ir tautos patriotinį dvasią. Po sovietinės okupacijos herbas buvo uždraustas, tačiau atkūrus nepriklausomybę 1990 metais, Vytis vėl tapo oficialiu Lietuvos valstybės simboliu. 

Maištinga Siela