Man reiktų vėl atgaivinti seniai pamirštą rubriką „Šios
dienos daina“, kurią tai apleidžiu, tai vėl prisimenu. Ir šįkart pas mane nuo
pat ryto sukasi ši puiki grupės „Studijos“ daina, kurios pagrindinę partiją
atlieka Gintaras Litinskas „Debesų laivai“. 2009 metais, kai niekas dar
nežinojo šios dainos, teko gyvo garso koncerte ją išgirsti kaip premjerą, tada
susižavėjau vokalu, pačia daina ir jos žodžiais, tokia ilgesinga, primenanti
dainuojamąją poeziją, ir kartu labai šviesi mintis aplanko jos klausantis. Po
tiek metų šįryt dingtelėjo, kad noriu pasiklausyti būtent šios dainos, tad
skubu pasidalyti šia daina su Jumis, nors ir gal ne kokia įrašo kokybę, bet gal
Jums patiks.
Šiandien noriu pristatyti Kanų festivalio repertuaro prancūzų
vaidybinį filmą „Berniukas su dviračiu“ (Le gamina au velo) (2011 m.). Na, ir
iš tikrųjų geriausia žiūrėti filmą neskaičius, jokių anotacijų, jokių
komentarų, nieko, tik pamačiau, kad Kanų festivalio filmas ir ramiau sau naktį
sužiūrėjau ir nepasigailėjau, nes filmas man pasirodė geras, tuojau pasakysiu
kodėl. Filmas visiškai nenori nieko dirbtinai šokiruoti, įtikti, patikti, nieko
nesaldina, bet ir nieko neperspaudžia, toks nepretenzingas ir ramus filmas apie
vaikystės gaires, kai tavęs atsisako tėvas ir tu, mažas berniuk, turi
susitaikyti su tuo žiauriu likimu.
Filme užfiksuota labai organiška, tiksli berniuko
psichologija, elgsena, tokie, kokie iš tikrųjų yra tokio amžiaus berniuko
galvoje ir sieloje, čia nereikia jokių piratų, titanų mūšių, galingų Persėjų,
ypatingųjų Poterių, nes berniukas ir yra berniukas, kuriam reikia šeimos. Tiksli,
realistiška drama su natūraliu dramatizmu, su tuo, kas būnant berniuku tau
brangu, kur tavęs tyko tikri pavojai, kuo galima ir kuo negalima pasikliauti,
pirmosios gyvenimo klaidos, sprendimai, vedini karštligiškų jausminių
instinktų, štai, ko man tąkart reikėjo. Žiūrėjau ir gėrėjausi tiek aktoriais,
tiek natūralumu, nes filmas matomai nėra ypatingai didelio biudžeto, praktiškai
nufilmuotas per vieną pavasarį, esu pastebėjęs, kad kuo mažesnis biudžetas, tuo
filmas neretai būna geresnis, mažiau dirbtinių manipuliuojančių šablonų ir kitų
iki kaulo smegenų atsibodusių klišių.
Būti berniuku taip pat nėra lengva, nors filme to
neatskleidžiama, tačiau herojai be galo vieniši, nors ir tarpsta sociume,
tačiau galima užčiuopti vienatvės gaires, tos moters, kuri pasiėmė berniuką
įsivaikinti, to paties berniuko pasaulis, kurio dviratį, kaip vienintelį namų
ir tėvo atminimą nuolat bando pavogti kiemo berniukai. Pasaulis toks trapus,
toks pažeidžiamas ir berniukas už jį kovoja grubiame ir ne itin švelniame
pasaulyje tapdamas vyru. Skaudu žiūrėti, kad būtent grubumas ir suformuoja
jaunuolį. Tai filmas apie vaikystės tragediją, kuri nebūtinai pasibaigia
tragiškai, nes netgi berniukai gali pasimokyti iš klaidų ir įvertinti savo
gyvenimo ir pasirinkimo galimybes.
Mano įvertinimas: 8/10 Kritikų vidurkis: 87/100 IMDb: 7.4
Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Klausyk savo
širdies“ (Listen to Your Heart) (2010 m.). Tai amerikiečių romantinė drama,
kuri pasakoja meilės istoriją apie vieną vaikiną, dirbantį padavėju ir kurčią
merginą, kurie vienas kitą įsimyli iš pirmo žvilgsnio. Iš esmės, iki pusės
filmo žiūrėjosi „visai nieko“, bet po to prasidėjo marazmai. Filmas grynų
gryniausias šablonas, kuris iš esmės priminė tuzinus kitų panašios stilistikos
filmų – „Augustas Rašas“, „Įsimintinas kelias“ ir t.t. Žinot, filmas pasirodė,
mano galva, siužetiškai nuvalkiotas ir nebeįdomus, aišku, buvo ten keletas
scenų, kada ima mausti ir skausti širdį, tačiau gerai pasvėrus, labai daug
banalybių, pradedant neįtikėtinom scenom, Lotynų Amerikos muilo operų siužetai
tiesiog vertė iš klumpių, pvz. motina atima dukters kompiuterį ir prirašo vaikinui
nesąmonių ir šis nebesupranta, kodėl mergina nebenori bendrauti. Žodžiu, tos
scenos tokios išluptos iš dar banalesnių serialų, kad į patį filmą, kaip
kūrinį, pretenduojantį sudominti žiūrovą, buvo, švelniai tariant, graudu
žiūrėti.
Maniau, kad filmą išgelbės šiek tiek „ale pasunkintas“
siužetas, nes aktoriai mokėsi gestų kalbos, o kurčiosios motyvas irgi šiek tiek
leido išplėsti akeles ir žiūrėti, kas čia jau dabar bus tokio, bet nieko
nebuvo, filmas nuėjo pačiu populiariausiu būdu – pagraudinkime žiūrova ir
parodykime, kaip galima pasiaukoti dėl meilės. Kai kurie dialogai tiesiog vertė
antrą kartą iš klumpių, kaip ten ligos patale gulintis vaikinas ima taukšti – „atsakymas
yra meilė“, nors jam nė konvulsijos, nei priešmirtiniai kliedesiai, bent jau
pagal vaidybą, dar nesiartino. Taip, buvo ir gražių, romantiškų vietų, kaip
važinėjimas dviračiu, sėdėjimas ant tiltų, dainavimas, bet viskas taip
nusaldinta ir iš sukrečiančios dramos padarytas „Valentino dienos“ maskaradas.
Šiaip tikiu, kad filmas daugeliui patiks, nes jis
pakankamai toks prieinamas visokio plauko žiūrovams, lengvai perkandamas,
išjaučiama be jokių vidinių žmogau dramos įtampų, vien tik rodant gražias ir
perdėm meilės prisodrintas prasmingas scenas, tačiau taip gyvenime nebūna, bet
filmas ir nepretenduoja į gyvenimą, jis man pasirodė labiau paaugliškai naivus.
Apie siužeto liniją net nekalbu, nes ji kartojasi per tiradas filmų, galima
sakyti „copy paste“ – paėmiau iš to filmo, pridėsiu to filmo ir dar kito, o
viską nufilmuosiu kaip, vat, ano filmo. Šiaip persiritus į antrą filmo pusę,
darėsi nuobodu, tas merdėjantis vaikinas, naivioji mergina beatgaunanti garso
jutimą, kurie, taip, deklaruoja aukščiausias vertybes, bet įspęsti į beviltišką
situaciją, man pasirodė jau NUOBODU IR MATYTA, todėl norėjosi prasukinėti
paskutines filmo scenas, tačiau vardan pagarbos to nepadariau. Deja, filme
neaptikau nieko ypatingo, originalaus nei prasmės, nei raiškos būdais.
Šiandien noriu trumpai pristatyti ir pakomentuoti kino
filmą „Aš nužudžiau savo motiną“ (J'ai tué ma mère) (2009 m.). Jau esu seniau pristatęs Xavier Dolan filmą „Įsivaizduojamos
meilės“ (2010 m.), pamatęs antrąjį filmą, galiu jau drąsiai pasakyti, kad
galėčiau atpažinti X. Dolano režisūrinį braižą, kadangi tik jis kuria sau
būdingu stiliumi – mažos erdvės, vengiama masinių scenų, gamtos motyvas,
sulėtintos ir ištęstos scenos su melancholišku garso takeliu, rudens dvelksmai,
bėgimo motyvas, homoseksualumo propagavimas ir kiti dalykai, kurie sudaro
visumos pasaulį, kuris išskiria Xavier Dolaną iš kitų ne tik prancūzų, bet ir
pasaulio režisierių. Filmas buvo labai gerai sutiktas kino kritikų, o ir Kanų
kino festivalyje sulaukė nemažai dėmesio ir pripažinimo.
Jeigu „Įsivaizduojamos meilės“ labiau išsiskiria savo
galantiškumu ir estetiškumu, tai „Aš nužudžiau savo motiną“, mano galva, labiau
akcentuoja sutrūkinėjusį dvasinį ryšį, kuris taip dažnai kyla šeimose, kai skirtingos
kartos nesusikalba ir kyla begalės konfliktų. Siužeto epicentre – motinos ir
sūnaus santykiai, kurie man dvelkia režisieriaus autobiografiniais motyvais. Yra
begalės filmų apie motinas ir dukras, tačiau labai mažai tokių filmų, kurie kalbėtų
apie motinos ir sūnaus gyvenimą kartu. Taip, filme daug kivirčo scenų, kurios
netgi laikui bėgant pereina į monotoniją, kasdienybės polėkį. Motina negirdi
sūnaus, o sūnus negirdi motinos – skirtingos sielos ir pasauliai turi grumtis,
kad galėtų lygiaverčiai egzistuoti po vienu stogu, tačiau pagrindinis herojus
Hubertas nėra pilnametis, o jo laisvės sparnai ir kūrybinės ambicijos jau dairosi
tolių, tačiau nesutarimai su motina veda iš proto ir, rodos, kad jis tuoj kažką
blogo padarys savo motinai...
Labai patiko, kad motinos ir sūnaus santykių bylinėjimą neužgožė
Huberto homoseksualiniai santykiai, mat šis turi vaikiną, pas kurį leidžia
laiką ir mato, kad jo motina visai kitokia, kad jo vaikino santykiai su ja
visai kitokie, tada jis supranta, kad kažkas su juo ir jo motina negerai. Džiugu,
kad režisierius susilaikė nuklimpti į banalybes ir imti nagrinėti
homoseksualizmo peripetijas su tėvais, ką mėgsta daryti panašaus pobūdžio
prancūzų filmai, vis dėl to filme užčiuopiama didžioji problema ne tapatybės
klausimai, bet pamesto sakralaus ryšio su gimdytoja faktas, kuris skaudina ir
žeidžia herojus, nes šie neberanda giluminio ir archajinio kraujo ryšio, kuris
turėtų būti elementarus ir atviras, tačiau toks nėra. Motiną skaudina ne tai,
kad jo sūnus gėjus, bet dėl to, kad ji tai turi sužinoti iš svetimų žmonių, jos
sūnus jai nebepasakoja, nebeatsiveria kaip kadaise, kai būdavo mažas. Iš esmės
tai virsmo pasaulis, arba kaip pasakytų Remarkas, „leiskit jūsų vaikams
atkeršyti, kad juos pagimdėte“, tai motinos nenoras suprasti, kad jos sūnus jau
užaugęs ir yra ant brandos slenksčio, jai sūnus tebėra toks pat, koks buvo
vaikystėje, tačiau realybė sudaužo motiniškas iliuzijas. Iš esmės tai
ilgesingas, bet kartu ir pakankamai stilingai kondensuotas pasakojimas apie
tai, kad niekas mums nepriklauso, nei mūsų vaikai, nei tėvai, mes tik sau
tegalime priklausyti, bet kartu paaiškėja, kad mes vieni be kitų taip pat
nepajėgiame egzistuoti, tad vienintelė išeitis yra surasti balansą ir priimti
besikeičiantį gyvenimą.
„Aš nužudžiau savo motiną“ – tai metaforinis pavadinimas,
kuris iš tikrųjų sunaikiną senąjį sūnaus ir motinos ryšio modelį, perkanda
bambagyslę tam, kad ryšys atgimtų brandesnis, platesnis ir supratingesnis,
paremtas vieno kito supratimu, o ne egoistiška paskata.
-Mama, o ką tu darytum, jei aš šiandien pat numirčiau?
-Numirčiau rytoj.
Džiaugiuosi, kad „Tolerantiško jaunimo asociacija“
2012 gegužės 4 dieną savo būstinėje
surengė būtent šio filmo seansą, kurio metu galėjo pamatyti visi, kas netingėjo
ir norėjo. Na, o jeigu jus netyčia susidomėjote ir parsisiųsite filmo
originalą, kaip visada galite kreiptis į mane ir gauti lietuviškus subtitrus.
Mano įvertinimas: 8/10 Kritikų vidurkis: 83/100 IMDb: 7.5
Niekada neabejojau žodžio galia, kaip ir minties galia,
nes žodžiai – tai minčių materija, ar ne taip? Žodis tai gydo, žodis tai
žeidžia, ir mes esame apsupti žodžių, mąstome jais, mąstome sąvokomis,
guodžiame jais, o kai reikia subarame. Šįkart, bevartydamas savo paaugliškus
užrašus, aptikau Motinos Teresės žodžius, kurie įkvepia gyventi oriai, kurie
įkvepia džiaugtis šia diena, vertinti ir mylėti, tad norėčiau jai pasidalyti,
kas žino, galbūt jie Jus nuskaidrins bent akimirkai ir gyvenimas pasidarys gražesnis.
Šiandien skubu pristatyti vieną iš „Kino pavasario 2012“
filmų laikytą favoritą – tai drama „Gėda“ (Shame) (2011 m.). Iš tikrųjų labai
laukiau šio filmo, o žiūrovų komentarai, kurie festivalyje matė šį filmą,
garantavo saugumą, jog pasinersiu į intriguojančios ir nepamirštamos dramos
pinkles, tačiau taip nenutiko. Nežinau, gal jau kaip taisyklė tampa, kad kuo
ilgiau lauki filmo, kuo daugiau viduje pretenzijų ir nusiteikimo keli, tuo
labiau tenka nusivilti. Iš esmės šiek tiek nusivyliau filmu „Gėda“, nes
patrauklus ir intriguojantis siužetas šiek tiek pravažiavo pro šalį.
Manęs nė kiek negąsdino seksualinės scenos, o jos buvo
pakankamai atviros, kaip ir dera tokio pavadinimo filmui, tačiau norėjosi, kad
už tų scenų slėptųsi didesnė drama, o dabar kažkoks keistas kovojimas prieš
savo psichologinę priklausomybę nuo sekso ir pornografijos – vidinės dramos
užpildymas tiek operatoriaus darbuose, tiek aktoriuje, mano galva, nebuvo
tolygiai atsvertas sekso scenoms, kurios pasirodė kur kas stipresnės. Taip,
filmas gan aiškiai parodo, kad tokios priklausomybės garantuoja, jog vyrui bus
itin sunku susikurti šeimyninę laimę, tokia niumfomano dalia. Iš esmės filmas
kalba ne tik individualia priklausomybės prasme, tačiau apskritai apžvelgia
tokio gyvenimo ir išgyvenimo galimybes visuomenėje, nes tokią priklausomybę
galima laisvai terpti, nes mes išliberalėjimo, o ir laisvos moterys noriai
pasiduoda tokiems vienkartiniams donžuanams.
Šiaip gražiai nufilmuota drama, gražūs, gal ir ne
modeliai, tačiau natūralūs ir saviti aktoriai – Michael Fassbender ir jau mano
pamėgta iš kitų filmų aktorė britė Carey Mulligan. Garso takelis kai kuriuose
vietose pasirodė itin subtilus ir tinkantis, o kai kada man jo trūko. Kai kas
porina, kad filmas atskleidžia mūsų amžiaus problemą, kad esame sekso eroje,
tačiau drįstu pareikšti, kad anksčiau sekso tikrai nebuvo mažiau, juk antikoje
vykdavo orgijos, viduramžiuose pilyse būdavo tas pats, žmonos gimdydavo po 12 –
15 vaikų, kaimynės jau nebeskirdavo kieno čia vyro, kieno kaimyno vaikas ir nemanau,
kad sekso tada būdavo mažiau, tik jo viešinimas ir problemos buvo aptarinėjamos
tyliai. Manau, kad pakito ne problema, bet pats santykis su problema, nes mūsų
laikuose viskas prieinama kur kas lengviau ir kur kas labiau išviešinama,
filmas ne tiek sutelktas į sociumą, kiek į žmogaus mėginimą valdyti savo
priklausomybę, kuri ardo jo individualią laimę, ar tai filmas būtų sukurtas
apie rūkorių, ar apie alkoholiką, vis tiek problema yra savęs valdymo ir
kontroliavimo problema, kad mes pataikaujame savo silpnybėms, kurios neatneša
ilgalaikio laimės pojūčio, įpročiai tik pamaitina hamburgeriais.
Kitas dalykas, kas mane trikdė ir kas galvojau nors kiek
pakels filmo įdomumo reitingus, tai sesers ir brolio santykiai. „Mes neblogi žmonės, mes tik iš blogos
aplinkos“, sakė sesuo Sisi telefonu, kai ši po to norėjo nusižudyti. Maniau,
kad brolį ir sesę sieja kur kas artimesnis, net kūniško seksualumo ryšys, bent
jau taip sudvejodavau iš tų scenų, kurios nė iš tolo nepriminė sesers ir brolio
santykių, tačiau filmas to ir nepaneigia, tarsi palikdamas terpę pačiam
žiūrovui nuspręsti brolio ir sesers meilės ribas ir jo galimas apraiškas. „Aš dulkinu. Aš mėgstu tai daryti.“ –
sako pagrindinis herojus, kuris ir lieka įspęstas savo psichologinės
priklausomybės gniaužtuose, ir visas filmas rodo vien tik problemą ir jos
keliamas pasekmes, bet nė šiukštu neužsimina apie galimybę ją išspręsti, nes
vien atsisakyti ir atsiriboti nuo seksualinio gyvenimo, niumfomanui yra tiesiog
neįmanomą.
Šiaip filmas gan neblogas, tačiau jis manęs nesužavėję,
deja, kažkur aš su juo prasilenkiau ir likau ant ledo.
Mano įvertinimas: 7/10 Kritikų vidurkis: 72/100 IMDb: 7.3
Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Paskutinė naktis“
(Last Night) (2010 m.). Pastarasis filmas pagal potekstę, kai pažiūrėjau filmą,
mano supratimu turėtų verstis „Pastaroji naktis“, nes būtent pagal siužetą,
pastaroji naktis viską apverčia ir kartu sutvarko dviejų herojų gyvenimus. Iš esmės
neišsiplėsdamas galiu pasakyti, kad filmas man savotiškai patiko, turi savo
skonio ir žavesio, ypač labai patiko pagrindiniai aktoriai – Keira Knightley ir
„Įsikūnijimo“ žvaigždė Sam Worthington. Man asmeniškai Keira yra paskutinio
pusmečio atradimas ir nepaprastai susižavėjau šia jauna, tačiau be galo daug ir
įvairių vaidmenų sukūrusi aktore. Pastaroji buvo kaltinama anoreksija, nes
pasirodė kai kam labai liesta, o aktorė, matomai jautri kritikai, buvo
sumaniusi net mesti aktorės karjerą, bet ačiū Dievui, to neatsitiko. Šiame filme
man taip pat ji pasirodė labai jau menkutė, labai liesa, neturinti krūtų, pečių
kaulai tiesiog blizgėjo per odą, tačiau viską kompensavo vidinis žavesys ir
verksmingas jos balso tembras.
Šiaip filmas kaip filmas, sakyčiau, romantikams turėtų patikti,
ypač rekomenduočiau pažiūrėti porelėms, kurios galvoja, kad gyvenimas
santuokoje yra ypač saldus, kad jie vienas kito niekada neišduosią, kad niekada
vienas kitam neatsibosią ir nepavyduliausią, tačiau gyvenime būna kitaip. Galbūt
dėl gyvenimiškumo filmas ir patiko, tačiau jame daug nenatūralumo ir keistumo,
jau nekalbant apie tai, kad viskas vyksta vienu metu ir žmona susitikusį seną
draugą ir jos vyras išvažiavęs su žavia kolege į komandiruotę, abu atsiduria
ties balansavimu ant ištikimybės ir neištikimybės ribos, abu pastatyti atskirai
ir tik jiems individualiai belieka nuspręsti, ar pasiduoti aistrai, sugriaunant
savo vertybių skalę, ar ne, ar verta laikina seksualinė laimė prieš santuokos
mūrą. Iš esmės gundymas, flirtas, juokas pokalbiai, ramus veiksmo vystymasis
šiek tiek banalus, kad abu nenori išduoti vienas kito, bet kartu neatsitraukia
nuo traukos objektų, tarsi balansuodami ir mėgindami savo ištikimybės gumą.
Žiūrovas iš esmės pririšamas kaip ožys prie mieto laukti
tik su viena mintimi – tai permiegos jie pagaliau su savo potencialiais
melužiais ar ne? Tai bene vienintelis variklis, kuris vedė mane per visą filmą,
o visa kita, kažkur dingo, pasimetė, nutrūko ir filme daug kažkokios
nepaaiškinamos tuštumos, daugžodžiavimo, kuris neturi nei estetinio, nei
prasminio pagrindo. Iš tikrųjų rimtesnio filmo pigus triukas – vesti žiūrovą su
vieninteliu smalsiu ištikimybės pagrindo klausimu. Jeigu jūs pasiruošę tokiam
filmui, tada žiūrėkite, tačiau man pritrūko iš paties filmo kažko daugiau.
Mano įvertinimas: 7/10 Kritikų vidurkis: 50/100 IMDb: 6.6
