Knyga: Banana Yoshimoto "Virtuvė"

Sveiki, knygų skaitytojai,

Su japonų literatūra tikriausiai yra susidūręs kiekvienas aistringesnis knygų skaitytojas. Ir kitaip negalėtų būti, kai į lietuvių kalbą turime išverstą didžiulį kiekį Haruki Marukami kūrybos ir su ne kartą pakartotu tiražu. Leidykla Alma littera šiemet suteikė dar vieną progą žvilgtelėti į unikalią japonų literatūrą, kuri yra šiek tiek izoliuota, turinti savo gilias tradicijas, savitą evoliuciją, bet per paskutinį XX a. antrąją pusę vyko tam tikras išsilaisvinimas, kurį nulėmė Vakarų kultūra, jos literatūra.

Banana Yoshimoto (Banana Jošimoto) 1988 metais debiutuoja Japonijoje su romanu Virtuvė, kuri tampa Japonijos literatūros padangėse kultine knygą. Iš tikrųjų džiaugiuosi, kad leidykla pasirūpino, jog prie romano būtų pridėtas straipsnis, nupasakojantis Japonijos literatūros kontekstą. Šį straipsnį parašė Aušra Lapinskienė. Nors straipsnis vos dviejų puslapių, bet jis labai padeda susigaudyti skaitytojui apie Virtuvės unikalumą, kuris galbūt nelabai būtų suvokiamas perskaičius tik kūrinį, nes mums, lietuviams, tikrai mažai žinoma apie Azijos literatūros procesus. Galbūt, išėmus iš straipsnio kai kurias kūrinį demaskuojančias detales, šį straipsnį būtų galima spausdinti ne romano pabaigoje, bet priešingai – priekyje, kad skaitytojas jau iškart, pradėdamas skaityti Virtuvę turėtų šiokį tokį suvokimą apie kūrinio kontekstą.

Aš šį straipsnį perskaičiau tik įpusėjus romaną, nes pajutau, jog bus kur kas smagiau skaityti, suvokus kultūrinį kontekstą ir šį bei tą apie pačią autorę. Ir iš tikrųjų, perskaičius A. Lapinskienės straipsnį, žvilgsnis į knygą tapo kitoks.

Pati istorija, žvelgiant vakariečio akimis, mažiau nei banali – paprasta meilės istorija, kurią galimą apibūdinti vienu prisvilusiu sakiniu: jauna mergina, netekusi senelės, lieka našlaitė, ji persikrausto į naują vietą (geranorišką šeimą) ir užsimezga meilės ryšys su tos šeimos sūnumi. Viskas pasmerkta baigtis laimingai kaip kokioje muilo operoje. Sakytum, tokia knyga mažų mažiausiai turėtų leisti tik Svajonių romanų leidykla. Bet ne...

Knyga jau nuo pat pradžių išlaiko savitą ekvilibristiką tarp populiariosios, ką čia slėpti – banaliosios literatūros ir tos „rimtesnės“ – nesuprantu, kodėl visi šitaip skirsto literatūrą ir vis dar atsiprašinėja, kad šito lyg ir neturėtų būti (akivaizdu, kad yra). Į akis skaitytojui iškart turėtų kristi knygos stilius – jis nevienareikšmiškai dėl savo lakoniškumo, atrodo lengvas. Akys sultingai slysta sakiniais, kurie lyg ir vaikiškai naivūs, lyg ir turintys savyje įmontuotas kičo sprogstančias granatas. Įdomiausia tai, kad granatos nesprogta, o čia pat jaučiamas kičas nepasiekia skaitytojo gomurio iki galo, tai tik emocinė optinė apgaulė. Infantilumas gimsta iš pagrindinio personažo naivumo ir mokyklinės mąstymo formos – Mikagė reflektuoja savo jausmus, praradimus, įgytą naują patirtį skaidydama smulkmeniškai, neretai buitiškai (per virtuvę, gėlių vazoną ir t. t.), bet neišsiplėsdama, tausodama tiek jausmus, tiek egzistencinį sunkį, todėl iš pradžių nesupranti, ar tas lyg ir lengvas, bet nebanalus romano pasaulis yra sąmoningai pasirinktas flirtas su skaitytoju, ar tai... japoniškos kultūros tradicijos liekanos.

Rašytoja Banana Yoshimoto.

Čia mus kaip tik gelbsti mano minėtas Aušros Lapinskienės kontekstinis straipsnis, kuris vėlgi, manding, galėjo būti ir labiau išplėstas ir labiau konkretizuotas. Tenka grįžti į 1988 metus, kai pasirodė B. Yoshimoto Virtuvė. Šie metai ir dešimtmetis iš esmės buvo japonų literatūros stagnacijos laikas, kai, rodos, nieko naujo nepasirodė. B. Yoshimoto pavyko apjungti tradicinę japonų literatūrą su vartotojiška pramogine literatūra, ypač komiksais. Mūsų, lietuvių kultūroje, komiksai nėra ta atspirtis, dėl kurios jaunimas kraustėsi iš proto, tačiau kitose kultūrose šis reiškinys labai paveikė populiariąją literatūrą. Virtuvėje jaučiamas personažų mąstymas, charakteristika, tipinis vieno svarbaus įvykio sudrumstimas (kuris lyg būdingas labiau „mūsų“ novelei) buvo išskrostas ir adaptuotas šiam romanai. Iš tikrųjų tai idėjų kryžminimas, perkėlimas į romano žanrą. Galbūt mums tai lyg ir didelės reikšmės neturi, tačiau 1988 metais japonų literatūrai tai buvo sukrečiantis įvykis. 

Lietuviai jau ėmė aptarinėti šį ką tik pasirodžiusį romaną ir nuo komentarų ir apžvalgų nedingsta H. Marukami pavardė, mat, Japonijoje 1987 metais pasirodo kaip tik jo Norvegų giria – dar viena japonų tradiciją ir vakarų kultūras apjungiantis kūrinys. Man asmeniškai, šiek tiek skaičius H. Marukami, neatrodo, kad šie rašytojai turėtų itin daug glaudžių sąsajų. Visgi H. Marukami yra magiško savito pasaulio kūrėjas, o Virtuvė turi gana mažai pranašiškų „keistenybių“ – personažai susapnuoja tokius pat sapnus vienu metu, juose kalba ir bendrauja, taip pat išskirčiau „marukamiškumą“ liguistą personažo trauką virtuvei, pilnaties simboliką, o visa kita gana tolima. Man asmeniškai Virtuvė yra artimesnė kitam japonų rašytojui, Nobelio laureatui, Yasunari Kawabata, kurio romanus Tūkstančiai gervių ir Sniegynų šalis ta pati Alma littera yra perleidusi. Y. Kawabatos kūryba labiau orientuota į tradicijos ir naujumo vakarų ir Japonijos kultūrų sandūrą. Panašus prieskonis jaučiamas ir B. Yoshimotos romane, tik ji čia modifikuoja, atnaujina ir praplečia savo šalies literatūros lauką, suteikdama komiksams būdingo lakoniškumo, esmingumo ir karikatūriškumo. 

Vienas labiausiai šokiruojančių Virtuvės personažų yra Juičio motina Eriko, kuri pasirodo besanti vyras. Tai nuolat akcentuojama knygoje. Šituo akcentavimu sukuriamas skiriamasis ženklas, kuris išskiria personažą kaip ypatingą super herojų komiksuose. B. Yoshimotai ne itin rūpi lyčių, transeksualumo klausimai, todėl kyla klausimas, kam toks išsišokimas, kontrastas, gal net nemotyvuotumas tokiame lėtame, subtiliame romane kaip Virtuvė? Vėlgi dėl žanrų modifikacijos. Nebūnant Eriko personažui, romanas išties taptų labai pilkas...

Suvokiant šiuos procesus kaip unikalius Japonijos literatūros pokyčius, romanas įgauna visai kitokį atspalvį, jis pakylėja visu savo torsu į intelektualesnį lygį. O ir ką čia slėpti – savo subtilumu, keistumu, karkasiniu jausmų pateikimu teikia keisto magiško malonumo ir be magiško realizmo vaizdų.

Jūsų Maištinga Siela

"Metų knygos 2014" rinkimai: apžvalga, prognozės ir nuojautos

Sveiki,

Apie knygas galėčiau kalbėti ir kalbėti, bet dažniausiai tyliu. Kitą vertus, kodėl nepakalbėjus apie „Metų knygos 2014“ rinkimus. Beveik kaip kokie „Miss Lietuva 2014“ rinkimai, tačiau šįkart vertiname ne tik gražią poligrafiją, bet verčiau turinį. O kodėl negalima prognozuoti? Neseniai praėjusi „Nobelio premijos“ manija netgi sukėlė ginčus ir muštynes lažybų punktuose. H. Murakami ir vėl negavo „Nobelio“, kaip ir kasmet, nušluoja jam (gal labiau jo skaitytojams) iš panosės mažiau žinomi rašytojai. Tiesą sakant, ne tokie jau ir nežinomi, beveik visada turime išsivertę būsimus „nobelistus“ į lietuvių kalbą, ilgai trūnija lentynose, o kai įvertinimas paskelbiamas, tada jau griebiame skaityti. Kaip visada.

„Metų knygos“ rinkimai mano akys stebimi jau daugel metų. Mačiau jų evoliuciją, naujų kategorijų atsiradimus ir t. t. Šiemet būsiu aistringesnis skaitytojas pagal šį „privalomą“ sąrašą – na, ir kas, kad reklamiškai motyvuotą, bet geriau taip, negu niekaip. Komercijos, konkursų ir loterijų nesibaidau.

„Metų knygos“ rinkimų kategorijos yra keturios: vaikų, paauglių, suaugusiųjų proza ir poezija. Vaikų ir paauglių literatūra beveik nesidomiu, palieku tai paaugliams ir ekspertams. Mane didžioji aistra – suaugusiųjų proza, šiuolaikinė lietuvių literatūros šerdis, tegu poetai nesupyksta.

Jau surijau pernai Andriaus Tapino „Vilko valandą“ tapusią „Metų knygos“ karaliene, belieka kantriai laukti, kas iš šiųmečių kandidatų taps pačiu pačiausiu. Kol kas iš šios kategorijos esu skaitęs tik Jaroslavo Melniko „Maša, arba Postfašizmas“, kuris (kaip visada Melniko kūryboje) man paliko nevienareikšmiškas emocijas. Ar ji gali tapti „Metų knyga“? Šis rašytojas jau buvo atsidūręs rinkimuose, galiu tik prognozuoti, kad šansų iš šių penkių knygų jis šiek tiek turi, bet nemanau, kad laimės. Kodėl? Ogi todėl, kad lietuviai šiek tiek atšiaurūs filosofinei, neosimbolinei ir dar fantastiniai literatūrai. Vėlgi sau prieštarauju, nes pernykštė „Vilko valanda“ lyg ir panaikina šį stereotipą, bet Melniko fantastika visiškai kitokia, ji labiau intelektualinė ir toli nuo nuotykinės-pramoginės dvasios, kurią skleidžia Tapino kūrinys.

Deja, kitų kūrinių nesu skaitęs, bet jau kuris laikas domiuosi A. Žagrakalyte ir jos kūryba. Šis storas romanas labai jau krenta į akis – jauna autorė, paskutiniu metu daug spaudoje kalbanti ir net labai anksti skelbėsi rašanti romaną, kaip jau įprasta, nelietuvišku pavadinimu „Klara“. Norėtųsi žvilgtelėti į jos „Eigulio dukrą“. Ar ji gali laimėti? Manau, šansų turi, tačiau tikėtina, kad nelabai. Tiesiog sako nuojauta.

Paulina Pukytė. Neskaityta. Nematyta. Negirdėta. R. Rastauskas „Literatūroj ir mene“ jau prasitarė, kad jos knyga „Bedalis ir labdarys“ paliko itin gerą įspūdį. Negaliu atsilaikyti prieš tokius komentarus, nes iškart tirta rankos griebti ir perskaityti. Galbūt tai ir nutiks. Autorę esu jau matęs su „Netikru zuikiu“ paauglių knygų kategorijoje. Šįkart autorė žaidė žanrais – mačiau interviu ir baisiai sudomino. Ar ji gali laimėti? Velnias žino, bet nuojauta purto galvą – ne. Mažai žinomumo, komercijos, straipsnių apie knygą, kas balsuos, jei neskaitė šios knygos? Iš principo? Nemanau.

Rasa Aškinytė su knyga „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“. Palaukit, iš kur ši autorė atsirado? O žiūriu, „Vaga“ dar gyva ir nemirusi leidykla? Kaip tai? Ir dar leidžia lietuvių autorius? Kažkaip paskutiniu metu man ši leidykla „vos vos gyva“, bet savo kandidatę visgi surado, o kritikai ir komisija „prastūmė“. Neskaičiau, knygyne mačiau, patūrėjau rankose, kvepėjo, bet negaliu kalbėti apie tai, ko nežinau. Šansų gal ir turi, bet yra...

... Romualdas Granauskas. Senas veteranas, vilkas, paskutiniu metu leidžiantis kūrinius vieną po kito ir ne šiaip kokius, o rauna kaip reikalas visokiausias premijas. Romualdas Granauskas yra gerai, o jo knyga „Trečias gyvenimas“, nors kol kas neskaityta, bet manau, yra rimčiausias pretendentas tapti „Metų knygos“ karaliumi. Dabar – kodėl? Nes Granauskas „ant bangos“, jį visi perka, skaito – pats mačiau! Jis klasikas, yra mokyklinėse programose, jį skaito ir pagyvenusi karta, o ankstesnė knyga „Šventųjų gyvenimai“ buvo išrinkta meniškiausia knyga. Jį mėgsta kritikai ir kolegos kaip autorių ir, žinoma, „Lietuvos Rašytojų sąjungos“ leidykla, kuri turi nerašytą etiketę leidyklų gretose, kad bet kokio š**o nespausdina ir skaitytojams nepateikia, nors galima apie tai ir diskutuoti.

Kas liko už borto? Ogi Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“. Kur? Nėra. Matyt, komisijai atsibodo, o ir autorė nieko naujo nepateikia, ji tik tęsią pradėtą ciklą. Ir ko čia slėpti – būtų laimėjusi, todėl būtų nuobodu. Parulskio nėra, nes nieko neišleido, senas vilkas atkrenta. Ir net nežinau, kas čia dar galėjo į šiuos rinkimus patekti? Nustebino, kad nebuvo „prastumtas“ Rimvydo Stankevičiaus apvalantysis esė rinkinys „Betliejaus avytė“. Kulinarija? O My God, gal nereikia, kaip nereikia ir kelioninių knygų per Sacharas, Himalajus – kažkaip netinka jos šioje kategorijoje. Kaip ten sakoma? Geriau mažiau, bet kokybiškiau. Gal ir gerai. Užtat kad ir mažai, man skaitymo tikrai bus.

Poezijos kategorija vėlgi yra keista. Nesu didelis poezijos aistruolis. Paskaitau, žinoma. Visiškai nenustebau aptikęs Kęstučio Navako knygą „100 du“ – ką jis beparašo, viskas prastumiama į priekį. Net rankos dreba imant iš lentynos „Šiaurės Atėnus“, beveik galiu statyti lažybų, kad jis vėl bus kažką parašęs pirmajam puslapiui. Nesakau, kad tai blogai, bet Navakas ten, Navakas šen... Nepasakyčiau, kad jį itin skaitytų liaudis, nekalbu apie kolegas iš periodinės spaudos ir pačius kritikus. Tiesiog. O gal Navako niekada nebus per daug? Kad ir kaip ten bebūtų, manau, jis yra realiausias pretendentas laimėti šioje kategorijoje.

Giedrė Kazlauskaitė su „Meninos“ rinkiniu. Kažkada stypsodamas per lietų knygyne skaičiau „Heterų dainas“. Na, patiko. Ta moteriškas įtartina erotika ir „visa kita“. Šios nevarčiau, bet traukia mane. Nenuostabu, kad pateko į šį „Miss“ konkursą, bet visai nenustebčiau, kad ir laimėtų ne vien dėl poezijos, o dar ir dėl to, kad yra viena dailiosios lyties atstovių tarp poetų. Poetas, kiek suvokiu, apskritai labai vyriška, liežuvis neapsiverčia sakyti, profesija.

Mindaugas Nastaravičius „Mo“. Neskaitytas ir nedominantis autorius. Tiesiog dar neatrastas, neįkritęs į rankas. Na, ką padarysi? Ogi belieka laukti. Gal įkris. Tą patį sakau be sąžinės graužaties ir apie Antaną Gailiaus „Penkiapėdžio sugrįžimas“ – itin nepatogus liežuviui pavadinimas, bet gal atneš sėkmę. Na ir Vytautas Stankus „Iš veidrodžio, už“. Va, šito autoriaus rinkinuką kažkodėl norėčiau paskaityti, nors ir perskaičiau vieną žlugdančią recenziją, bet ištraukos man vis tiek patiko. Gal pasigedau probleminio lauko, bet kas sakė, kad poezijoje jis turi būti? Ar neužtenka kartais vien tik žodžių kaip balzamo akims, ausims ir sielai?

P. S. Daugiau apie „Metų knygos“ rinkimus ir kaip balsuoti, galite sužinoti apsilankę Paspaudę ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Danutė Kalinauskaitė "Niekada nežinai"

Danutė Kalinauskaitė „Niekada nežinai“. – Vilnius: „Baltos lankos“, 2008.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Niekada nežinai, kokia knyga ateis į rankas ir kaip ji pakeis tave, tavo požiūrį į knygas, skaitymą ir netgi tavo paties gyvenimą. Danutė Kalinauskaitė su savo novelių rinkiniu Niekada nežinai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Tiesiog nesitikėjau, kad įsibėgėjus rudeniui galėsiu atsikvėpti ir pasakyti, kad perskaičiau tikrai puikią knygą. Žinote, taip ir buvo, kai užverčiau pabaigtą skaityti knygą. Žvilgsnis susirado langą ir ilgai spoksojau į niūrų vaizdą, nors nežinau, kas tą akimirką dėjosi už lango, bet tiesiog žiūrėjau kiaurai, tarsi anapus rūko, plaukė gausybė žodžių iš novelių. Begalės minčių sukėlusi knyga tikrai bus viena geriausių šiemet perskaitytų iš lietuvių autorių kūrinių ir sakau tai be jokio pataikavimo.

Novelių rinkinį sudaro devynios novelės. Derėtų paminėti, kad pirmoji pavadinimu Namo 2003 metais gavo Vaičiulaičio literatūrinę premiją. Po to šie kūrinėliai pakaitomis vis rodėsi spaudoje, o, surinkus juos į pluoštą, 2008 metais išėjo kaip rinkinys Niekada nežinai. 16 metų atotrūkis nuo Danutės Kalinauskaitės pirmosios knygos pasirodymo. Dabar suabejojau, ar kada nors besulauksime trečiosios, nes šioji, rodos, buvo parašyta ne iš noro rašyti, bet iš egzistencinės būtinybės. Novelės daugiau ar mažiau gaubia praradimų ilgas šleifas, autobiografiškumas, jos kai kam gali pasirodyti graudžiai niūrios, pernelyg pilkos emocijomis, skaudžios, bet man tokia literatūra turi aukščiausią karatą.

Žinote, skaičiau, ir mintimis perbėgau kitos lietuvių rašytojos bibliografiją. Ji man pasirodė be galo artima tiek savo stiliaus raiška, tiek probleminiu temų lauku. Žinoma, tai yra trumpųjų sakinių meistrė Vanda Juknaitė, kuri tikriausiai sintaksiškai ir akmenį pravirkdytų. Tai yra toji rašytoja, kuri ne tik žodžio neieško kišenėje, bet ir nesivargina rašyti tada, kol kūrinys nepasiprašo išleidžiamas į pasaulį. Būtent su tokiomis intencijomis, manding, Kalinauskaitė rašė ir šias noveles. Juose yra artimųjų praradimo leitmotyvo, kone kiekvienoje novelėje rasite ligoninę, mirties laukimo epizodą, nykstančio pasaulio nuojautas, refleksiją apie kintantį santykį su daiktais ir pasauliu. Daiktų novelėse išties daug, jie kūriniuose ne tik vienas iš žmogaus egzistencinių įprasminimo pagrindų, bet ir priemone papasakoti žmogaus, dažniausiai paties naratoriaus dvasinę būseną, konkretų įvykį. Daiktai novelėse tampa sudvasinti, funkcionuojantys ne tik kaip daiktai novelių veikėjams, bet ir bylojantys apie atskirą gyvenimą, o man jie dar tapo ir teksto estetinėmis detalėmis.

Jaučiau, kad autorė retkarčiais bėga nuo autobiografinių faktų, nors jos asmeniškai nepažįstu, tačiau jutau, kaip ji mėto iš novelės į novelę pėdas, keisdama aplinkybes, situacijas, veikėjus. Beveik visur išliko nepakitęs stilius ir noras pratrūkti pačia banaliausia žodžių tirada, bet kiekviena novelė to išengia, ji subtiliai eina plonu ledu ir impulsyviai atranda tą žodį, jį išmatuoja energetiškai ir įsodiną į atitinkamą sakinio vietos vazonėlį. Nepaprastas stilius, kuris atrodo ir žaismingas, ir išplėtotas, bet nė iš tolo nekvepia daugžodžiavimu, netgi priešingai – žodis tausojamas, jis kvėpuoja sakiniuose, atsiranda daugybe sakiniuose ir tarp jų loginių pauzių, kurie išplečia novelės potekstes, o šios remiasi į esmingiausius žmogaus egzistencinius klausimus. Akivaizdi vertybių skalė, pasaulėžiūra ir pasaulėjauta lydi visas noveles, ši ašis unikali, ji įleidžia Kalinauskaitę į literatūrą kaip savito subtilumo unikalią autorę, todėl K. Navakas kitapus viršelio gal išties nė kiek neperdeda sakydamas, kad Kalinauskaitė „viena pačių svarbiausių šiuolaikinių lietuvių prozininkių.“

 Rašytoja Danutė Kalinauskaitė.

Žinoma, unikaliausia yra tai, kad Danutė Kalinauskaitė išplečia novelės žanrą apskritai lietuvių literatūroje, suteikia jai naujų ypatybių, bruožų. Iki šiol turėjome gana klasikinio tipo noveles, su Ivanauskaitės karta pabudo siurrealistinė novelės banga, Bitė Vilimaitė atnešė miniatiūrinės novelės formą, o Kalinauskaitė viena pirmųjų, o gal ir pirmoji, apjungė novelės ir esė žanrus į visumą – kodėl mums čia nesugalvojus kokią kitą literatūrinį žanrą? Du viename, kaip tirpios kavos pakelis, sakytume. Surasti tas konkrečias ribas tekste tarp novelės ir esė gana keblu, jas reikia atidžiai tyrinėti. Žinoma, tokių apčiuopti galima nemažai, bet jie vienas kitą papildo, persilieja, susilieja labai gražiai ir harmoningai, kad tiesiog nebeseki, kur ta takoskyra tarp šių žanrų pasireiškia. Ši žanrų koreliacija kartojasi iš novelės į novelę, bet vėlgi, pvz., novelė Kalėdos su svetimu man pasirodė „švari“ novelė, be priemaišų, netgi savo pasakojimo požiūriu turinti siurrelististinių bruožų, tarsi S. Beckett Belaukiant Godo.

Žinoma, viena įspūdingiausių novelių yra Namo – pirmoji novelė ir šitoks emocinis smūgis skaitytojui. Kaip gražiai ir tikroviškai, tarytum Tarkovskis, užfiksuoti visi tie kaimo namų padargai, daikteliai, palangės, skudurai, kvapai, Tuzikas, tėvo emocijos, su intarpais apie brolius, ligoninėje gulinčią mamą, praeitį... Visuma išties įspūdinga, pasakojimo forma – moderni, o aktualijos – tiesiog stulbinamai, kaip sakant, į dešimtuką. Kol kas dar neperskaičiau lietuvių literatūroje taip taikliai ir įdomiai parašytą apie demografinį lietuvių sklidimą po pasaulį ir kaimiškos kultūros, apskritai kaip namų ir savo identiteto pokytį (praradimą? susitaikymą?) kaip Kalinauskaitės novelėse. Žavu ir tai, kad novelėse švysteli labai saikingas humoras, autorė nepiktnaudžiauja ir nesigriebia humoro tuščios terbos, kad prisidengtų nuo realybės sunkio. Cinizmo, ironijos, saviironijos šiuolaikinėje lietuvių literatūroje tiesiog kaip srutų iki kaklo, gal dėl to paskutiniu metu it velnias kryžių apeinu lentynas su Sigito Parulskio vardu.

Labai įstrigo ir novelė Kartą Tunise, kuri tapo bene pirmuoju mano įdomesniu motinos ir sūnaus (ne motinos ir dukros!) santykių analize. Iš tikrųjų šitokių „vaizdelių“, jeigu taip būtų galima pavadinti, aš lietuvių literatūroje labai pasigendu, ypač tokių išgrynintų, nemitologinių, kaip Černiauskaitės, Juknaitės ir dabar jau Kalinauskaitės kūryboje.

Žinoma, novelės šiek tiek dvelkia autoterapine gaida – ji ateina iš esė žanro pusės, bet čia pat viską lyg suvirintojas užlituoja izoliuota literatūriškesnė novelės prigimtis. Išeina labai įdomus derinys, tarsi drugys, kuris nori išskirsti iš uždaro stiklinio, tai suteikia novelių kontekste keistą plyštančio kokono, bet niekaip nesuplyštančio, kvėpavimą. 

Žinote, taip nesinori, kad šiomis novelėmis Kalinauskaitė ir padėtų plunksną į stalčių, visgi sunku patikėti, kad išsisunko visa kūrybinė esencija. Viename interviu rašytoja prasitarė, kad vienas didžiausių jos įkvepėjo šaltinių yra A. Camus Svetimas. Ir netikėti jos žodžiais neįmanoma, ta sudėtinga egzistencialistinė dvasia gyva Niekada nežinai novelėse, klūpant prie mirštančio žmogaus, ar skrendant lėktuvu į Tunisą, juk šiaip ar taip, niekada nežinai, kas tave gali ištikti už kampo.

Ir aš atsargiai, bet vis tiek prakeikdama save už žodžius, kurie, kad ir patys jautriausi, supratingiausi, tebus – nuotoliniai, paskiau, kad kai iš tavo gyvenimo dingsta artimas žmogus, daug ko, net viso pasaulio, tenka mokytis iš naujo: vėjo lietaus, sniego, šalčio, iltinių dantų, tamsos, tos – ypač, pusryčių ir vakarienių, telefonų ir durų skambučių, pilvo skausmo, net nuospaudų batuose – visko, iš pradžių būna nekas, bet ilgainiui... (p. 188-189). Nors knyga beveik autoterapinė, „išgyventa iki kraujo“ paties autorės, bet visi tie, kurie nors kažką kažkada gyvenime prarado, ši knyga sukrės iki širdies gelmių. Mane sukrėtė. Ir ačiū už tai.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šiandien noriu grįžti vienas" / "Hoje Eu Quero Voltar Sozinho" / „The way he looks“

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Šiandien noriu grįžti vienas“ (portugal. Hoje Eu Quero Voltar Sozinho) (2014). Tai brazilų režisieriaus Daniel Ribeiro pilnametražis filmas, pasakojantis apie aklą vaikinuką Leo, kuris trokšta būti savarankiškas, išvažiuoti į užsienį ir tapti kažkuo, o kuo – nė pats dar nežino. Mokykloje jis turi draugę, kuri rūpinasi juo ir neleidžia kitiems vaikams jo užgaulioti, bet vieną dieną į klasę ateina Gabrielis, kuris tampa ne tik geriausiu Leo draugu, bet ir meile...

Filmas iš pradžių buvo trumpametražis, o šioje versijoje jis išplėtotas, neblogai įvertintas kritikų, pelnęs keletą svarių apdovanojimų. Braziliškas kinas labai retai atkeliauja iki mano akių, bet kas atkeliauja, tas sulaukia visada keistų vertinimų. Negalėčiau pasakyti, kad šis filmas sužavėjo. Aišku, žavūs aktoriai, nebanali tema, yra sukurta šiokia tokia atmosfera, bet ant liežuvio galo kabo tas nujaučiamas noras įtikti žiūrovui. Siužeto vingiai nėra aštrūs, jie nugludinti, nuspėjami ir pikantiškumu toli gražu nekvepia. Problema lieka iškelta paviršutiniškai ir manęs bent jau iki galo neįtikino. 

Kadras iš filmo "Šiandien noriu grįžti vienas".

Filmas yra visų santykių užuomazga ir nesiorientuoja vien tik į vienalyčius paauglių santykius. Labiau demonstruojamas Leo besikeičiantis pasaulis ir jo pastangos priimti viską taip, kaip reikalauja jo prigimtis. Man asmeniškai kur kas įdomiau būtų, jeigu filmas būtų prasidėjęs nuo tos vietos, kur filmas pasibaigė – nuo projekto mokykloje atsiskaitymo, paauglių vienalyčių santykiai, tėvų reakcija, tapatybės klausimai ir t. t. Dabar viskas atrodo pernelyg paspalvinta kreidelėmis, sušvelninta, bet kas sakė, kad kino režisierius, kuris ne kartą jau kūrė filmą LGBT temomis, nenorėjo būtent šito ir pavaizduoti?

Filmas patiko, bet nesužavėjo. Tiesiog vietomis kažko trūko, kažkas buvo pernelyg iškarpoma kaip iš žurnalo, o kai kada išties buvo įdomu. Filmą laikyčiau vidutinišku, kuris tikrai suras savo žiūrovą.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb:8.0

Jūsų Maištinga Siela