Filmas: "Vėtrų kalnas" / "Wuthering Heights"

Sveiki, filmų žiūrovai,

Šiandien noriu trumpai aptarti kino filmą „Vėtrų kalnas“ (angl. Wuthering Heights) (1992). Na, su šiuo Emilės Brontės romano ekranizacija tikriausiai nebūtų jokių problemų, jeigu jis nebūtų tiek daug kartų kine ekranizuotas vis konkurencingai vieni su kitais lyginami. Nežinau, ar ši versija yra pati geriausia, tačiau net neabejoju, kad viena populiariausių. Šį perliuką netyčia nugvelbiau žiūrėdamas per TV, iškęsdamas neiškenčiamas reklamas.

Iš tikrųjų nebuvau suplanavęs žiūrėti šio filmo, tiesiog taip išpuolė, kad nuo pirmųjų kadrų filmas įtraukė ir nebepaleido. Subtiliai sukurta atmosfera, dūžtantys stiklai, pro skyles išlendančios moters rankos netgi priminė gotikinį siaubo filmą, bet tik priminė, nes iš esmės tai viena įspūdingiausių meilės istorijų ne tik literatūroje, bet ir kine. Ir, žinoma, nelaiminga istorija...

Taigi. Paliko įspūdį to senojo gero filmo atmosfera, detalės, kurios šiomis dienomis atrodo ypač skaniai, nors kine turime daug naujovių techniniu požiūriu, bet atmosferas kurti nebemokame arba jų vengiame kurti... Kostiumai, namai, aktoriai... Viskas čia labai tiko ir patiko. Filme pagrindinius vaidmenis sukuria prancūzė Juliette Binoche, kuri, neslėpsiu, man labai patinka ir pasistengiu pažiūrėti visus filmus, kur švysteli jos pavardė. Na, ir britų aktorius Ralph Fiennes - daugeliui jau seniai pamėgtas ir ne tik už savo sugebėjimus kine išlikti organišku, bet ir skaisčias it Kristaus akeles, kurios šiame filme žaižaruoja kaip niekad.

Norite skanaus pyrago? Nusipirkite prekybos centre ar konditerinėje. Norite skanaus filmo? Pažiūrėkite seną gerą „Vėtrų kalną“. Va taip.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Rimvydas Stankevičius "Laužiu antspaudą"

Sveiki, knygų skaitytojai,

Paskutiniu metu esu užsibrėžęs tikslą perskaityti neoficialią Rimvydo Stankevičiau poezijos trilogiją: Laužiu antspaudą (2008); Patys paprasčiausi burtažodžiai (2010); Ryšys su vadaviete (2012). Kas antri metai pasirodantys rinkiniai turi bendra dvasinį temų ir nuojautų lauką, todėl daugelis šias knygas vadina viena kitos tąsa, kitaip sakant, trilogija.

Su Rimvydo Stankevičiaus kūryba beveik neturėjau niekada jokių sąsajų. Taip, tekdavo kur nors girdėti jo paties skaitomų eilėraščių ar kalbant apie jo kūrybą, tačiau nebuvo taip, kad griebčiau ir skaityčiau. Ne, bet norėjosi. Kažkaip per penkerius metus jaučiu, kad ima pamažu net susiformuoti tam tikras Rimvydo Stankevičiaus statusas kaip naujas lietuvių poezijos atskaitos taškas - Stankevičius yra labai gerai. Tą pajutau apskritai iš recenzentų, kurie kalba apie kitas knygas vis brūkšteldami į kontekstą Rimvydo pavardę kaip potekstę, kad kažkas bando jį kopijuoti, kad bando rašyti kaip Stankevičius ir t. t., ir pan. 

Žodžiu, kad ir kaip ten bebūtų, nutariau, kad išaušo kaip tik toji diena, kada iš bibliotekos reikia parsitemti visą šią „trilogiją“ ir pačiam nuodugniau susipažinti. Pradėjau nuo pirmosios dalies, kitaip sakant, ketvirtosios R. Stankevičiaus knygos, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjunga 2008 m., pavadinimu Laužiu antspaudą. Na, išties, pavadinimas gal kiek turintis brutalumo, kažkokį numatomą virsmą, netgi maištininko dvasios. Tik pabaigęs rinkinį žvilgtelėjau į vieną iš recenzijų ir supratau, jog tai tikrai dvasinis, kūrybinis lūžis. Sulūžo R. Stankevičius, kitaip sakant, prisikėlė ir užbrėžė rimtą brūkšnį tarp dabarties ir ankstesnės savo kūrybos, paskelbdamas karą arba paliaubas - jau kaip supras skaitytojai.

Laužiu antspaudą nebuvo itin lengva skaityti. Prisipažinsiu, kai kurių eilėraščių nesupratau, arba užsisvajojęs pamesdavau mintį ir tiesiog nebesivargindavau grįžti atgal ir skaityti iš naujo. Nesu tas poezijos skaitovas, kuris mėgsta obliuoti eilėraštį, kol nebelieka šiurkštumo arba sėdėti ir laužyti galvą, ką čia dabar Stankevičius norėjo pasakyti. Ką norėjo, tą, sakykim, supratau, jeigu daugiau neduota, tai neprivalgius neprilaižysi. O eilių radau visokių - ir labai patikusių ir tokių, kurie praplaukė kaip ledkalniai ir manęs drungno net nepalietė.

Galiu daugiau pakalbėti apie bendrą rinkinio audinį, kuris mane maloniai nustebino, teikė pasigėrėjimo. Rimvydas Stankevičius eilėmis kalba apie egzistencinį žmogaus būvį, kitaip sakant, gyvenimą, priartėjusį prie mirties. Nors rinkinys gali pasirodyti „tarp gyvenimo ir mirties“ ir tokių būsenų, būklių nusakančios leksikos labai daug - katarsis, malda, koma, sapnas, amnezija, Valhala ir t. t. Vis kažkokie žmogaus sąmoningumo paribiai, pąsamonės atsivėrimo ribos, tarsi tuoj ištiks tikras regėjimas, atsivers tiesa, visa tai nusakyta sumistinta kasdienybe be didesnės mitologizacijos ar sodrių aliuzijų į kultūrologinius niuansus. Stankevičiui reikia akmens, vėjo, paukščio ir pūgos, ir jis jums sukurs keistai malonų egzistencinio trapumo jauseną, kalbės jums apie dvasios ilgesį, kalbės daiktais, bet aplenkdamas buitiškumą, kalbės apie jausmą, atsisakydamas sentimentalumo. Įžvelgiau esant neoromantinių aspektų, bet Stankevičius jau įsirašė savo vardą į lietuvių poezijos istoriją, sukurdamas savitą eilėraščio vibraciją. 

Skaitydamas tuos eilėraščius, kuriuose kalbama apie maldą, lyg ir senolė švysčioja, mokindama lyrinį subjektą poterių... Velniai rautų, panašiai kūrė pats Vytautas Mačernis, pagalvojau, tik Stankevičius atrado savo būties formulę, išplėtodamas savaip Vytauto Mačernio poezijos temas. Netgi sąmoningai garsiai skaičiau kai kuriuos eilėraščius bandydamas pagauti neoromantikams būdingą skambumą, bet Stankevičiaus eilutės dužo, nepasidavė, nors kai kurios savaime liejosi aliteracijomis ir asonansais viena prie kitos, čia pat papildydamos ir suteikdamos tik akimirkai tobulos harmonijos, o vėliau, žiūrėkit, ir vėl išyra į suprozintą kalbėjimą, todėl kartais atrodė, kad kai kurie eilėraščiai įgyja savirefleksinės maldos kalbėjimo procesą.

Aptikau labai daug gražių poetinių palyginimų, dvasinių būties esminių užčiuopimų, o prologas iš vis tapo kaip koks neformalus pasiteisinimas, šiek tiek panašus į Hamletą, nors ir užsimenama apie vietą, kurioje nebuvo Dantė. Daugelis eilėraščių yra tarsi mirštančio arba jau mirusiojo rankos čiupinėjimas, bandant įminti gyvenimo ir mirties paslaptį. Rinkinys tiesiog pulsuoja mirties nuojauta, netgi nemažai dedikacijų jau mirusiems: Sauliui Mykolaičiui, Gintarui Beresnevičiui... Šie eilėraščiai ypač sugėlė širdį. Nors daug apie mirtį, tačiau čia pat subtiliai flirtuojama su Dievu, kai kada Dievas sudaiktinamas arba jaučiamas kaip dvasinis būvis, o kai kada sąmoningai su juo polemizuojama, prisimenant, tik parketas ir Dievas...

Ką gi, neišsiplėtosiu, nes dar liko du rinkiniai. Pajutau Rimvydo Stankevičiau kūrybos koloritą, energiją, slėpinį ir seksime, žiūrėsime, kaip jis keisis rinkinyje Patys paprasčiausi burtažodžiai.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gelbėk mus nuo pikto" / "Deliver Us from Evil"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šįkart trumpai, kaip visada, per daug neišsiplėsdamas apie filmą „Gelbėk mus nuo pikto“ (angl. Deliver Us from Evil) (2014), nesumaišykite su tokiu pačiu pavadinimu pasirodžiusiu dokumentiniu filmu 2006 metais apie kompromituojančią katalikų bažnyčią.

Na, šis filmas skirtas, kaip jau supratote, labiau pramogai. Siaubo trileris sukaltas pagal įprastinius rėmus, niekuo pernelyg neišsiskiria savo misticizmu, siaubo elementais ir pasakojimo istorija bei pobūdžiu. Kitaip sakant, tai filmas vidutinybių vidutinybė. Aišku, buvo smagu naktį spoksoti į velnio apsėstus žmones, išgeriantį kunigą, kuris menkai kuo skiriasi nuo gatvės baikerio (kino šablonas!) ir visur abejojantį aktoriaus Eric Bana kuriamą personažą. Ir šiaip filmas daug kuo ir laikosi ant šio pagrindinio personažo. Recenzijose ir anotacijose bei interviu būta mėginimu visaip spekuliuoti filmu, kad pritrauktų daugiau žiūrovų, imta pasakoti, jog filmas paremtas tikrais įvykiais, tačiau faktų niekas nepristatė ir mums belieka tikėti, kad realybėje daugiau ar mažiau taip turėjo nutikti. Jeigu pasižiūrėsime, bene visi filmai rėkia tai savo anotacijose ir žmonių bei žiūrovų tai tikrai nebestebina.

Filmo atmosfera gana niūri. Su kolega kikenom, negi policininkai visada ten atseit dirbo tik naktimis ir tik per lietų, ypač geriausia sekti nusikaltėlius naktimis, o dieną miegoti, nors personažai rodėsi kaip paprasti dieniniai policininkai, ne kokie super detektyvai, vampyrai ar FTB naktiniai patruliai. Tai irgi buvo keista... Čia tikriausiai viskas dėl įdomesnės filmo atmosferos, bet, manding, nieko įspūdingo. Jau nebepamenu, kiek kine esu matęs egzorcizmo seansų - viskas panašiu principu, formulė ta pati. Vėl nieko naujo ir nieko unikalaus, lyg žiūrėčiau primiršto filmo kartojimą.

Aišku, buvo baisesnių scenų, bet jos irgi nieko nenustebino. Žodžiu, filmas totali vidutinybė, nieko per daug rimto ir pretenzingo, ir nieko, ko nebūtų matęs vidutinis kino žiūrovas, kuris pasižiūri retkarčiais kokį „siaubeką“. Va, taip.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 40/10

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alvydas Šlepikas "Mano vardas - Marytė"

Alvydas Šlepikas „Mano vardas – Marytė“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014

Sveiki, knygų skaitytojai,

Žinote, kalbėti apie jau spaudoje daug kartų apkalbėtą kūrinį tikrai nėra labai lengva. Alvydo Šlepiko romanas Mano vardas - Marytė pirmiausia atsiduoda keistu infantilumu. Ar tai knyga vaikams? Paaugliams? Kas čia dabar su tokiu pavadinimu juokauja? Ogi, Alvydas Šlepikas, kuris žino, kaip reikia žaisti tiksliai, kryptingai, neperžengiant beprotiškos cinizmo ribos. Kažkas jau spėjo romaną pavadinti „lietuviškos literatūros perlu“, gal jis todėl tiek daug sulaukė dėmesio ir tapo net „Metų knyga 2012“! Komerciškai knyga taip pat sėkminga, tą liudija mano rankose atsidūręs egzempliorius, kuris pradžioje skelbia, kad tai jau penktasis pakartotas leidimas. Supraskit, tai jau yra tikras lietuviškas bestseleris ir nieko čia neprikibsi.

Pirmą kartą apie šią knygą išgirdau „kurioziškai“, plaudamas indus virtuvėje. Per radiją kaip tik tuo metu ėjo tokia šauni ir nuotaikinga laida „Tetos Beatos viktorina“, kurios metu buvo galima išlošti šią knygą. Aš, aišku, nelošiau šio žaidimo - neturiu tiek drąsos skambinti į tiesioginį eterį ir draskytis prieš, kaip dabar jau įprasta sakyti, „visą Lietuvą“. Klausimas buvo tada paprastas - kas tie „vilko vaikai“, apie kuriuos rašo Alvydas Šlepikas. Bet tai konkursų didžiulis absurdas yra dovanoti knygą, kurios nesi skaitęs ir iš jos klausti klausimą. Aišku, kad knyga „nuraškė“ iš pačios Tetos Beatos rankų tas, kuris šį romaną perskaitė. Žodžiu, Teta Beata labai pagyrė knygą, sakė, tai buvo jai atradimas, o man kaip per širdį, sužinojus atsakymą apie „vilko vaikus“ ir išgirdus komentarą apie kūrinį... Bet taip jau būna, kad vardai, knygos kaip ir kiti dalykai nusikelia į priekį, pasimiršta ir nieko nebelieka.

Bet, pasirodo, šitaip nenutiko su Maryte, ji visgi rado prieglobstį mano knygų lentynoje. Ir labai tuo džiaugiuosi, nes tikriausiai labai trūko tokio kūrinio, kuris vėl mane priverstų trūkčioti, skaitant apie žiemoje trūkinėjančius žmonių likimus. Tokį jausmą berods paskutinį kartą sukėlė Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai iš tremties Lietuviai prie Laptevo jūros. Mano vardas - Marytė yra iš tų knygų, kur nereikia laužyti galvos, ką autorius tuo norėjo pasakyti, nereikia gliaudyti intelektualių humoro pažertų perliukų, metaforų ar simbolių, čia priešingai - viskas labai paprasta, gyveni tarp vėjo perpučiamų lentų ar ant sniego su herojais ir viskas.

„Vilko vaikų“ terminas, kaip aiškina pats autorius, yra kilęs iš vokiečių kalbos. Tai pokario vokiečių vaikai dabartinėje Kaliningrado srityje (Rytprūsyje), kurie keliaudavo į Lietuvą duonos arba šiaip sprukdami nuo bado ir išsekimo. Tokie vaikai turėjo nepaprastą likimą, nes nežinia, kur ta jų kelionė ir kur tas jų tikslas nuves, kai ant tilto stovi rusų kareiviai, o po Lietuvą išsibarstę karininkai medžioja čionai atkakusius vokiečius ir šaudo juos kaip paukščius. Tai istorinė, nedaug ištyrinėta medžiaga, mažai žinoma tiek patiems vokiečiams, tiek lietuviams. Alvydas Šlepikas apie „vilko vaikus“ rašė iš susitikimų su dar gyvais išlikusiais tos kartos žmonėmis, o dar seniau buvo numatytas lyg ir dokumentinis filmas, tačiau jo kūrimas taip niekada ir neįvyko...

Turint tokius prisiminimus, turint traumuojančią, bet įdomią istorinę patirties medžiagą galima išties kalnus nuversti literatūroje, tereikia noro ir talento. Alvydas Šlepikas turi šią dovaną, jis pasaulį regi kaip per kino kadrus, tuos kadrus nupasakoja ir šitaip jam gimsta literatūra. Knyga be jokios abejonės kinematografiška, vaizdai dėliojami tarsi filmų kadrai ir paties romano struktūra yra paremta šiuo principu. Išsišakoję Evos vaikų likimai pasakojami taupiai, koncentruotai, šokinėjant nuo vienos linijos prie kitos. Toks šokinėjimas tikrai nevargina skaitytojo, nes A. Šlepikui pavyksta išlaikyti gana darnų ir nuoseklų pasakojimą. Kitaip sakant, kaip kine. Tas, kas žiūri daug kino, intuityviai jaučia tiek vidinę logiką, tiek veiksmų, tiek įvykių struktūras, tas pajaus jas esant ir šiame romane. Kartu autoriui pavyko išvengti ir scenarijaus išsausėjimo, nes scenarijus buvo tiesiog apvilktas literatūriniu žanru - romanu. Nepaisant apvalkalo, kinas išlieka, kaip ir nuojauta, kad šį kūrinį būtų labai gerai ekranizuoti. O kodėl gi ne?

Dabar nežinau, ar šis kūrinys išverstas į vokiečių kalbą, o jeigu ne - tai kodėl? Kam delsti? Štai suomių rašytoja S. Oksanen su romanu Valymas visam pasauliui prabilo apie sovietinę Estijos istoriją. Negi kas nors kitas, jeigu ne mes pasirūpinsime vertimais? Kaip antai Balio Suogos Dievų miškas, tiesiog šedevras, kuris Europai beveik niekam nežinomas, o labiau skaitoma kitų šalių kūriniai, nors irgi versti. Patys save pareklamuokime, juk turime puikios literatūros.

Nuo pat pradžių Mano vardas - Marytė „paima“ skaitytoją emociškai. Tie vaizdiniai, karas, kultūra, mėginimai išgyventi, žiemos peizažai, vaikai, prievarta, netektys, skausmas... Viskas nuo pirmojo puslapio iki pat paskutiniojo. Nereikia pykti net dėl to, kad nesužinojome kai kurių vaikų galimų likimų, jie tarsi liko užkloti sniegu tarp puslapių. Taip, ir nereikia. Paprasta kalba, be daugžodžiavimo, gana kietu, tausojančiu stiliumi, kaip dabar derėtų sakyti, vyriškai be sentimentalumo papasakota išlikimo istoriją. Tos išlikimo istorijos literatūroje visada sukrės, visada bus gyvenimo liudijimas, visada bus įdomios mene, nes tai paliečia mūsų pamatinį egzistencinį nervą. Tokia literatūra išsigraužia savo didelį tunelį ir vis randa skaitytoją. Tokia literatūra - aukso vertės, ji nesensta.

Jūsų Maištinga Siela