Filmas: "Ida" / "Ida"

Sveiki, kino žiūrovai, 

„Kino pavasario“ repertuaras šįkart pasiūlė pažiūrėti lenkų „Oskaro“ laureatą, filmą „Ida“ (lenk. Ida) (2013). Tiesą sakant, šį filmą jau buvau nusižiūrėjęs prieš pusantrų metų, kai jis tik buvo pradėjęs pergalingus žygius per visus kino apdovanojimų forumus. Tokio filmo tiesiog negalėjau praleisti, todėl labai apsidžiaugiau, kad pagaliau turėjau galimybės pažiūrėti.

Apskritai labai mėgstu šiuolaikinį lenkų kiną – jis vienas nuostabiausių senajame žemyne. „Ida“ turėjo būti mažų mažiausiai kvapą gniaužiantis, tačiau, matyt, bus pakišusi negera lūkesčius žlugdanti koja. Iš filmo tikėjausi kur kas daugiau. Tikriausiai nutiko taip, kad tai paprasčiausiai skonio reikalas. Filmas be galo labai gražus, retro juoda-balta spalvos nepaprastai tiko šiai juostai, visi žvilgsniai, meniški kadrai atrodė išties labai gerai ir profesionaliai nufilmuoti. Tai kur šuo pakastas? Kodėl manęs filmas nesujaudino? Filmas pilnas poetinių, estetinių pauzių. Idos charakteris nykus, neįdomus, nuspėjamas, kaip ir tas skaudus siužetas, kai žydaitė potenciali vienuolė atranda savo tėvų palaikus ir toji girtuoklė teta nusivylusi karjera teisėja, ją gundo pasaulietiniu gyvenimu... Viskas lyg ir gerai, tačiau viskas nenatūralu, viskas štrichuotą, piešta, įsprausta į poetinius kontūrus. Labiausiai mane nepatiko Idos elgsena – kaip kokia, atsiprašau, susirgusi genetine liga, pavėluota reakcija, atsakymai po to, kai „atvėsta“ dialogo įtampa. Kino kritikai tai vadina tiesiog istorija papasakota nutylėjimais – taip, gal jie ir teisūs, tačiau manęs jie neįtikino, nesujaudino.

Gyviausia ir puikiausia filme man pasirodė jau puikiai žinoma iš kur kas geresnio lenkų filmo „Rožė“ aktorė Agata Kulesza – jos teisėjos tetos vaidmuo vienintelis natūralesnis, gal dėl to, kad ji Idai atstovavo kaip pasaulietinė priešprieša jos dieviškam ir sakraliam pasaulėliui. Aišku, kad sunkiai kurtas filmas, kuris turėjo itin mažą biudžetą ir balansavo ties bankrotu, turėtų patikti daugeliui kino gurmanų. 

Lietuviškus subtitrus galite rasti ČIA.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nakties klajūnas" / "Nightcrawler"

Sveiki, kino žiūrovai, 

Tikriausiai daugelis kino gurmanų jau matė arba viena ausimi girdėjo apie filmą „Nakties klajūnas“ (angl. Nightcrawler) (2014). Debiutinis režisieriaus Dan Gilroy darbas tapo maloni staigmena, labai ambicinga ir stipru. Prisipažinsiu, kad nesu iš tų, kurie mėgsta tokius tamsius filmus, kur vyrauja kapitalizmo sugadinto ambicingo žmogaus vaizdavimas, kuris siekia karjeros visais įmanomais būdais, paminant bet kokį žmogiškumą ir atkartojantis mūsų civilizacijos ydas. Ne, ne dėl to, kad jis būtų nepatogus filmas – patogios temos apskritai neįdomios kine, bet dėl to kine tamsaus vyriško prado – herojus sėdi tamsoje mašinoje ir suka ratus aplink miestą, pernelyg primena man tuos filmus „Taksi vairuotojas“, „Vairuok!“ ir pan. Aišku, tie filmai geri, tačiau manęs jie nepalietė taip, kaip tikėjausi.

„Nakties klajūnas“ be jokios abejonės geras filmas, įkūnijantis plėšrią žurnalistinę kryptį. Filmas žiaurus savo nužmogėjimo faktu, bet kartu gana įtaigus ir atskleidžiantis, kaip kai kuriose konkuruojančiose karjeros struktūrose žmogus žmogui tampa žaliava, kartais net sąmoningai. Geras siužetas, operatoriaus darbas ir, žinoma, aktoriaus Jake Gyllenhaal vaidyba – pastarojo grimas, žemyn nusvirę antakiai ir smarkiai sulysęs kūnas stebino dvasinėmis aktoriaus pastangomis atsiduoti šiam vaidmeniui. 

Galima ginčytis, kiek šis filmas yra nuostabus, praturtinantis sielą – jis man asmeniškai toli gražu toks nėra. Tai iš tų juostų, kurios provokuoja ir nepretenduoja tema pataikauti žiūrovui, juolab kad demaskuoja, desakralizuoja ir savotiškai kritikuoja plėšriąją žurnalistinę rinką. Žiūrėjau ir galvojau, argi tikrai žmogui šiandien per TV įdomu tik tas bėgantis kraujas, mirtis, žūtys, susišaudymai. Aišku, tokie kadrai sukrečia, bet už to vyksta kanalų konkurencija, uždirbama. Mirtis tampa konkurencijos rinkos dalis, tikriausiai tai labiausiai ir šokiruoja šiame filme.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meilė yra keista" / "Love is strange"

Sveiki, skaitytojai ir filmų žiūrėtojai,

„Kino pavasaris“ mums padovanojo galimybę pamatyti „Meilė yra keista“ (angl. Love is Strange) (2014). Na, reikia paminėti, kad esu matęs režisieriaus Ira Sachs filmą „Išlaikyti šviesą“ (2012) ir galiu pasakyti, kad „Meilė yra keista“ yra stipresnis darbas, gal dėl to, kad didesnio biudžeto ir aktorių žinomumo, o gal iš dalies ir siužeto. Filme pasirodo mano mėgstamas aktorius Alfred Molina bei „Trečias luitas už saulės“ aktorius John Lithgow. Šie aktoriai filme vaidina du gėjus, kurie po 40 metų bendro gyvenimo kartu susituokia, tačiau iškart po vestuvių juos ištinka finansinės bėdos, todėl jie apsistoja pas skirtingus draugus ir išgyvena tai, ką tikriausiai išgyvena kiekvienas, kai apsistoja pas draugus – jaučiasi primiršti, nemylimi, kitokie, vieniši – žodžiu, tikra rakštimi šiknoj.

Filmas, sakyčiau, labai paprastas, bet kartu ir labai nepaprastas. Aišku, kiek neįprasta, kad režisierius sugalvojo apeiti jaunystės kultą, gražius ir jaunus kūnus ir dėmesį sutelkti į pensijinio amžiaus vyrus, jų problemas, aistras, nuosmukius, skaudulius ir... ligas. Filmas gal kiek nuspėjimas, tiek jo finalas, tiek bendras emocinis fonas, kurį papuošia Šopenio muzika, vietomis uždelstas sentimentalumas, bet nuo to filmas netampa prastesnis. Kažkaip filmo natūrali organika, gyvenimiškos situacijos ir vaidyba jaudina nuo pradžių iki pabaigos. 

Tai vienas iš tų LGBT filmų, kurie nenusivažiavo į banalybes, erotiką, nepraslydo komedijinių situacijų paviršiumi. Gyvenimiškas filmas, atspindintis realybę, o ne tai, ką galbūt norėtų regėti heteroseksualios akys. Nesakyčiau, kad filmas kažkuo provokuoja, jį tiesiog buvo lengva ir jautru žiūrėti, gėrėtis puikia vaidyba, geru scenarijumi, vietomis sentimentalokomis scenomis, o retkarčiais gyvenimiškais konfliktais. Net nežinau, ar meilė jau tokia keista, jeigu du žmonės myli ir rūpinasi vienu kitu? Gal keista tik tuo, kad ji jungia ir sukuria, suriša du nepriklausančius žmones bendram gyvenimui. Tik tiek. Meilės stebuklas, nesvarbu, ar jis LGBT bendruomenėje, ar katalikų šeimoje, ar kur kitur, ji ne tiek keista, kiek nepaprasta ir daranti stebuklus. Šis filmas tik dar kartą tai paliudija. Gražu. Paprasta. Įdomu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Penki šokiai" / "Five Dances"

Sveiki, skaitytojai,

Iš filmo „Penki šokiai“ (angl. Five Dances) (2013), tiesą sakant, nesitikėjau ničnieko. Netgi buvau nusiteikęs pažiūrėti pačiu baisiausiu būdu – prasukinėjant kas 10 minučių. Labai bijojau, kad šis LGBT tematikos filmas vėl nusivažiuos į banalias klišines formas, tačiau nuo pat pradžių man užbūrė violončelės garso takelis ir tie pusiau baletiniai plastiški šokiai, kad tiesiog po to nebegalėjau atsiplėšti.

Taip, filmas labai mažo biudžeto ir istorija, sakyčiau, ne itin ypatinga. Viso labo pasakoja apie 18 metų vyruką, kuris išvykęs iš namų į Niujorką, šoka su ką tik susibūrusia trupe. Trupėje vyksta savotiškos dramos, kurios padeda susibendrauti keturiems šokėjams ir vadovui. Vaikinukas pastebi tamsaus gymio vyruką, tačiau nedrįsta, negali, bijo... Filmo struktūra gana paprasta – etapinė, penki šokiai ir penki lygmenys, atsiveriant paprastam žmogiškumui. Gražus filmas savo šokiais ir plastika, demonstruoja lankstų ir gražų jauną kūną. Juosta ryškiai poetizuota, jai suteikta ryški meninė kryptis, kad net galėtume ją iš dalies pavadinti šokių drama, kur vyrauja subtilumas, šiokia tokia sakralizuota energija, bet kartu dialogai, kai kurie bendravimo niuansai filme atrodo pernelyg nenatūralūs ir statiški, uždelsti ir toli gražu realybės neabsorbuoja.

Tie, kurie nesibaimina LGBT (homoseksualios) temos, tiems, filmas turėtų daugiau ar mažiau patikti. Man asmeniškai patiko ir jaučiausi po seanso pažiūrėjęs ne eilinę dramą, bet kažkokį subtilų šokių spektaklį su vaidybiniais intarpais, kurie vienaip ar kitaip sugebėjo paveikti mano emocinį lygmenį, todėl rekomenduoju ir jums.

Filmą galite rasti titruotą lietuviškai puslapyje torrentai.lt

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Atikos institutas" / "The Atticus Institute"

Sveiki,

Iš tikrųjų mėgstu filmus apie įvairiausius apsėdimus ir esu nemenkas „Egzorcistas“ serijos gerbėjas, tačiau tenka pripažinti, kad dažniausiai tokiais filmais tenka nusivilti. Panašiai nutiko ir su vienu naujausiu filmu „Atikos institutas“ (angl. The Atticus Institute) (2015), kurį pažiūrėjau genamas gana įdomių ir kontraversiškų nuomonių. Vienį filmą gyrė ir sakė, kad jis įdomus, kiti, kad nieko naujo jame nematę ir išjungę dar net neįpusėjus. Aš pažiūrėjau visą.

Filme kone per visas puses skanduojama skambioji frazė, kad JAV vyriausybė tik karta pripažino apsėdimą ir tas apsėdimas yra būtent šio filmo dokumentinė medžiaga. Dėl šio fakto tikriausiai filmas ir pritraukia nemažai žiūrovų. Dokumentinis formatas suteikiamas vaidybiniam filmui jau tampa tikrų tikriausia kliše siaubo kino pasaulyje ir, tiesą sakant, jau geriau būtų sugrįžti į klasikinę siaubo filmo formą, kadangi ten yra kur kas daugiau galimybių eksperimentuoti. „Atikos institutas“ galėtume sakyti gana neblogas siaubo filmas, bet labai jau neįsimenantis ir nuobodus.

Aštuntas dešimtmetis, kameros, stebėjimai, eksperimentai su apsėdimais ir antgamtinėmis galiomis, politiniai kėslai – visa ta medžiaga išties nemenka ir iš jos buvo galima išspausti tikrai daug tiek vizualiai, tiek siužetiškai, tačiau ar filmas nuėjo autentiškumo keliu, norėdamas atkurti kuo tiksliau instituto dvasią ir tą įvykį, arba tiesiog pritrūko biudžeto ir kūrybinės galios – kas dabar žino. Na, buvo nuobodoka, ypač pirmoji filmo pusė, kuri bandė intriguoti, tačiau jokių staigmenų nepateikė, buvo viskas tiesmukai nuspėjama. Finalas, kaip ir tikėtasi, nieko irgi nepateikė. Na, taip, buvo kelias scenos, kada pasišiaušė gyvaplaukiai, tačiau filmas neįspūdingas ir mažiau nei vidutinis – yra daug geresnių visomis prasmėmis filmų apie apsėdimus. Nėra jokio išgyvenimo ar jaudulio dėl apsėstosios, neišnaudotas ir valstybės pasinaudojimas apsėstąja variantas. Pasakojimas kažkoks „štrichinis“, be gelmių ir didesnių intrigų. Viskas praplaukė paviršiumi ir nieko neliko, o taip norėjosi eiti gulti su tokiu filmu, kad būtų baisu likti vienam kambaryje.

Mano įvertinimas: 3.5/10

IMDb: 5.4

Jūsų Maištinga Siela