Baltijos jūros dugnas: apie nesuderintus kasdieninius absurdiškus klausimus

Sveiki,

Naktį sapnavau, kad pas mane atėjo mano paties šešėlis. Žaidėme susėdę po stiklinėmis palmėmis baltai juodomis šaškėmis. Jis su juodais, o aš su baltais. Kalbėjome apie politiką, Putiną, propagandą ir gandrus. Spėliojome, kodėl Lietuvos nacionaliniu paukščiu laikomas gandras ir ar jis kaltas, kodėl Lietuva neskyrė Rusijai nė vieno balo „Eurovizijoje“. Kokia nuodėmė yra nesurinkti šuniuko kakučius ir ar už tai pateks kaimynė iš pirmo aukšto į pragarą, bet už vis labiausiai stebėjomės, kad Pietų Korėjoje neparduoda dezodoranto pažastims, pasirodo, korėjiečiai neturi ABCC11 geno, kuris „atsakingas“ už prasto kvapo sklidimą. Sutaupo tie azijiečiai ryžiams. O tai, kad Islandijoje kas dešimtas žmogus tampa rašytoju irgi propaganda? Gyvenimo propaganda. Atsitiktinumas, kad šiauriečiai mėgsta rašyti, norvegai mėgsta atimti vaikus iš šeimų, o mes mėgstame šaipytis iš šauktinių – o juk būta tokios temos šiemet brandos egzamine – apie juoką. Kažin, ką pati Grybauskaitė parašytų apie juoką, bet geriau jos neklausti, nes gi reikia klausimus iš anksto suderinti, kitaip liksi it musę kandęs.

Atsibundi ir supranti, kad šaškėmis visada pralaimi. Viskas aplink militarizuojasi ir nebesi tikras dėl ateities, įstatymai eina prieš žmogų, pensijinis amžius ilgėja, ligų nemažėja, tave be diskusijų gali atleisti iš darbo, nes tokie įstatymai, kažkokiems valdžios organams to reikėjo. Reikėjo iš Baltijos dugno traukti lėktuvus ir kūnus, ilgais vakarais laukti parskrendant į Lie-va-tu (L. Graužinienės terminas) Venckienės. O aš kaip tik prie jūros šiandien. Koks jausmas, kai žinai, jog molekulė ta pati dugne žino nuskendusius gyvenimus ir liečia tave, liečia su visomis išmatomis, tekančiomis į jūrą iš Kaliningrado, nes niekas ten nesutvarko vamzdžių – išdidumas, geriau tegu teka, nei priimti švedų siūlomą pagalbą. Palaukit, palaukit, o kiek kilometrų nuo Nidos iki Kaliningrado? Ak, taip, net šūdas platybėje pasimeta ir ištirpsta kaip sniegas, bet... geriau suderinkime sapnus su realybę kitoje konferencijoje, nes kol kas dėl šito klausimo nebuvo tartasi, o tai jau antras nesuderintas klausimas.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lozoriaus efektas" / "The Lazarus Effect"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šįkart trumpai noriu pakomentuoti kino filmą „Lozoriaus efektas“ (angl. The Lazarus Effect) (2015), kurį režisavo David Gelb. Tai jo debiutinis pilno metražo vaidybinis filmas, iki tol režisierius kūrė trumpas istorijas, dokumentiką, prisidėjo prie TV serialų projektų. Tiesą sakant, labai iškalbingas su ryškia aliuzija į Jėzaus Kristaus galią prikelti iš numirusiųjų šio filmo pavadinimas nelabai pateisina lūkesčių. Filmas iš dalies nuviliantis...

„Visai nieko siužetas“, turintis mokslinės fantastikos užuomazgų apeliuoja į tai, kas ir įprasta tokiose siaubo filmuose – žaidimas su mirtimi ir pasikėsinimas į amžinybę, kitaip sakant, ryškus sąlytis su pomirtinio pasaulio lygmeniu, kurio žmogus nepajėgus suvaldyti. Į kūną suleidžiamas serumas prikelia iš mirusiųjų. Frankeinšteino efektas, o ne Lozoriaus visgi turėjo vadintis šis filmas. Tačiau siužeto įdomumas tuoj pat pasibaigia, nes jis praktiškai nebepateikia jokių staigmenų, o specialieji efektai gana įprasti, gana menko biudžeto filmas drąsiai pritraukiantis mases, bet, deja, nepateisinantis lūkesčius. Siužetas, tiesą sakant, nuobodokas, nors minties lyg ir būta, personažų veiksmai vėlgi nuspėjami kartu su įvykiais. Žiūrėjau, laukiau tos staigmenos ir pamiršau, kad turėjau išsigąsti, todėl filmas net siaubo nelabai pateisina. Labai vidutiniška režisūra, neturinti jokio išskirtinumo ar savitumo, toks jausmas, kad režisierius pažiūrėjo 10-20 panašių filmų ir sukūrė dar vieną panašų produktą liaudžiai patenkinti.

Na, daugelis filmą žiūrėjo ir žiūrės dėl gražuolės aktorės Olivia Wilde arba bent jau „Amerikietiška siaubo istorija“ aktoriaus Evan Peters, tačiau jų personažai nuobodūs, aktorių kūnai ir balsai dirba, bet kai filmas negyvybingas, aktorių žinomumas nieko nepadės, nebent tik pritrauks mases. Filmą rekomenduočiau žiūrėti nebent tik tada, kai neturite ką veikti ir apskritai norite žiūrėti vidutinišką niekalą, kad galva prasiblaivytų, tada šis filmas tinka visu 100 procentu.

Mano įvertinimas: 3.5/10

Kritikų vidurkis: 31/100

IMDb: 5.2

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Fiodoras Dostojevskis "Nusikaltimas ir bausmė"

Fiodoras Dostojevskis. „Nusikaltimas ir bausmė“. – Vilnius: Margi raštai, 2008.

 Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai nėra tokio skaitytojo, kuris nebūtų girdėjęs apie garsųjį rusų rašytoją Fiodorą Dostojevskį ir jo šedevru laikomą romaną Nusikaltimas ir bausmė (1866). Tiesą sakant, po perskaityto romano Idiotas (1868) prieš beveik penkerius metus, mane ištiko lengvas šokas, nes be galo tiesiog susižavėjau šiuo rašytoju, kad tiesiog ilgą laiką bijojau prie jo kūrinių prisiliesti, tačiau gyvenimas trumpas ir reikia pasiimti iš jo geriausia, todėl perėjau prie programinio jo kūrinio Nusikaltimas ir bausmė, kurį rašytojas (sunku tuo patikėti) parašė per mėnesį. Nežinau, kokiu tempu jis dirbo, bet buvo sudaręs sutartį su leidėju, jei šis iki lapkričio pirmosios nepristatys 300 puslapių rankraščio, jis ne vienerius metus jam rašys be jokio honoraro. Nusikaltimas ir bausmė tapo F. Dostojevskiui lemtingu, kadangi jis nusisamdė padėjėją, kuri tapo ištikima jo žmona iki pat mirties. Ir... derėtų komerciškai pridurti, kad jis visgi parašė didžiulį romaną per mėnesį, kuris tapo neatsiejama ne tik rusų literatūros klasika, bet viso pasaulio literatūriniu paveldu.

Šedevrai gimsta kartais greitai ir labai produktyviai. Šis romanas atsirado jau po F. Dostojevskio katorgos Sibire, kai grįžęs į Peterburgą, atsiribojo nuo revoliucionierių ir įniko tik į rašymą. Šiame romane taip pat pilna konfrontuojančių personažų, kurie mato pasaulį kaip permainų ir carinės konservatyviosios tradicinės politikos tęstinumą. Romane labiausiai tai parodo Lužinas, kuris priklauso tradicinei tvarkai ir jo „draugas“ Lebeziatnikovas, užkietėjęs revoliucionierius radikalas ir įprastinių to meto vertybių laužytojas. Žinoma ir tai, kad F. Dostojevskis šio romano idėją tiesiog nugvelbė iš laikraščio antraštės, kuri skelbė apie vyrą, kuris kirviu užkapojo moterį. Šedevrus inspiruojantys šaltiniai neretai būna visai šalia.

Mane labiausiai nustebino leidykla Margi raštai, kuri 2008 metais išleidusi Nusikaltimo ir bausmės penktąją leidimą nepaviešino jokios vertėjo(-s) pavardės. O vertimas išties kelia man nemenką susidomėjimą, kadangi jis pilnas kalbos kultūros klaidų ir net painių nelogiškų sakinių: Ogi aš ir pats jums atvirai prisipažinau jau keletą kartų, kad ta psichologija turi du galus ir kad antrasai jos galas bus didesnis ir daug įtikinamesnis, ir kad be šito aš prieš jus jokių įrodymų kol kas ir neturiu“ (p. 476). Tokių neaiškių pasamprotavimų labai daug kur. Įtariu, kad šis vertimas darytas giliais sovietiniais laikais, o galgi net tarpukario laikotarpyje, nes pilna įvairiausių senienų ir nereikalingų kalbos šiukšlių kaip antai „visiems ir kiekvienam“. Aišku, šis vertimas kartu žavi, kadangi jis iš dalies rekonstruoja F. Dostojevskio laikotarpio kalbėsenos ir visuomenės manierą, kur dominavo visai kitokia kalba ir etiketas. Tekstas pilnas pertarų, įterpinių, tikslinimų ir netgi tiesioginių rusiškų vertalų, kuriems ne visada rasi ir lietuvišką atitikmenį, bet tai vėlgi charakterizuoja ir nuspalvina laikmečio tendencijas. Pavojų matau tik vieną: nesuvokdami, jog į vertimą galime žiūrėti kaip į rekonstrukciją, mes nesąmoningai galime perimti kalbos kultūros klaidas (ypač tai gresia mokiniams). Ar reiktų šiandien naujo Nusikaltimas ir bausmė vertimo varianto, atitinkančio visas šiuolaikines lietuvių kalbos normas – diskutuotinas klausimas.

Fiodoro Dostojevskio knygos mano lentynoje. 

Kaip visada labai sudėtinga kalbėti apie didingą knygą, tačiau reikia. Visų pirma Nusikaltimas ir bausmė turi ryškų charakterį – Rodijoną Romanovičių Raskolnikovą. Vargšas buvęs studentas skęsta skurde ir vos suduria galą su galu, glaudžiasi nykiame mažame kambarėlyje Peterburge. Jo motina ir sesuo gyvena provincijoje, jis mieste jaučiasi vienišas, dažnai alkanas ir dar spaudžiamas finansinių bėdų. Pamažu jam į galvą lenda juodos mintys, kad reiktų apiplėšti jam kambarį nuomojančią senę, kuriai pridavė užstatą. Vieną dieną jis kirviu ją užkapoja, užkapoja ir netikėtai į kambarį tuo pat metu įėjusią Lizavetą. F. Dostojevskis charakterizuodamas per moralines ir vertybines Raskolnikovo puses, atskleidžia sudėtingą žmogaus kaltės ir atpirkimo procesą. Knyga yra ištisas kaltės atpirkimo proceso aprašymas – kraupus, stingdantis, įtikinamas, smulkmeniškas. Autorius atidus detalėms, bet jam rūpi ne tiek socialinė aplinka, kiek vidiniai žmogaus dvasiniai parametrai, atsiskleidžiantys per socialinį bendravimą. Tai nėra vien tik paprastas siaubo detektyvinis trileris, visažinis pasakotojas konstruoja ir plėtoja bei kitas paralelines siužetines linijas, todėl romanas tampa daugiasluoksniu siužetų (susikertančių vieni su kitais) voratinkliu. 

Girtuoklio Marmeladovo, jo žmonos Katerinos Ivanovnos bei dukters Sonios gyvenimo istorija – vienas frontas. Kitas frontas – Raskolnikovo motina Plucherija Aleksandrovna, sesers Dunios vestuvės su pasiturinčiu Lužinu, tarp kurių įsiterpia našlys, įtariamas žmonos Marfos Petrovnos nužudymu, Svidrigailovas. Na, ir žinoma pats R. Raskolnikovas, jo vidinė kova, jo pastangos neįsiduoti geram detektyvui ir psichologui Porfirijui, kuris numano, kad Raskolnikovas kaltas dėl dviejų moterų mirties. Tarp savęs ir dviejų fronto Raskolnikovas kartu smarkiai kentėdamas tiek fiziškai, tiek dvasiškai, grumiasi su savimi ir visuomenės ydomis. Raskolnikovo fizinė būsena tampa ir dvasios būsenos atspindžiu – nuolat vaikšto išblyškęs, kliedi, karščiuoja, greitai susierzina, šnekasi su savimi, atstumia artimuosius – žodžiu, elgiasi kaip šizofrenikas. Kaltės našta tokia nepakeliama, kad ji sujaukia ne tik veikėjo vertybines ir moralines nuostatas, bet ir apskritai pažeidžia psichiką, todėl jis pamažu visiems išsiduoda, kad yra kaltas dėl moterų mirčių. Artimieji, kurie jaudinasi dėl R. Raskolnikovo (sesuo Dunia, motina ir draugas Razumichinas) tiesiog ne tik nemato akivaizdžių sąsajų su nusikaltimu, bet ir sąmoningai nenori sieti pakrikusios Raskolnikovo psichikos su įvykdytu nusikaltimu. Visai kitoks detektyvas Porfirijus, kuris užaštrina situaciją, nesuimdamas Raskolnikovą, bet provokuodamas ir veikdamas jį psichologiškai.

Romane pavaizduota daugybė ryškių charakterių, kurie formuojami visuomenės primetamų moralinių vertybių bei socialinio luomo. Nors romanas gana ilgas ir didelis, jame labai detaliai charakterizuojami ir apnuoginami veikėjų psichologiniai niuansai, tačiau vidinės įtampos nė kiek nemąžta, priešingai – F. Dostojevskis sukuria nuostabų trilerį, kartais nenuspėjamą, bet labai motyvuotą, nepalikdamas neaiškumų. Veikėjų motyvacija rašytojui labai svarbi, jis kiekvienoje scenoje stengiasi, kad veikėjai protautų ir per visažinį pasakotoją atskleistų ketinimus, veikėjų matymo „gylį“ ir suvokimą. Tekstas tirpsta puslapis po puslapio ir romano sunkumo bei didumo nebesimato ir nebesijaučia.

Viena įdomiausių šios kaltės parabolių yra Raskolnikovo ir Svidrigailovo, kuris provincijoje nužudė savo žmoną (nors niekur jis neprisipažino, kad nužudė, bet visiems aišku). Kiek svarbus šiems veikėjams yra gyvenimas, kiek po nusikaltimo ir dvasinio lūžio juose liko žmogiškumo ir noro atsinaujinti? Svidrigailovas nebeturi savyje gailesčio, jam 50 metų, jis mielai leidžiasi su nepilnametėmis į seksualinių geidulių pasaulį ir nebesistengia laikytis visuomenės moralinių standartų, jis save tapatina su padugnėmis. Raskolnikovo atvejis irgi unikalus, nes visą laiką atrodo, kad jis toks pat kaip ir Svidrigailovas, nes elgiasi pagal panašias degradavusias moralines ir vertybines nuostatas, regis, kaltė jį irgi pavertė padugne. Abu veikėjai romano pabaigoje galvoja nuo Mažosios Nevos upės tilto nusižudyti, bet tik Raskolnikovas to nepadaro ir prisipažįsta kaltas – gauna lengvinančiomis aplinkybėmis 8 metų katorgos, paskui jį seka Sonia į patį Sibirą. Svidrigailovas nusišauna ir paneigia savyje esantį žmogiškumą, kaltė jį sunaikini kaip žmogų, o R. Raskolnikovas pasuka priešingu keliu – socialiniu ir dvasiniu atpirkimo keliu.

Kodėl R. Raskolnikovas padarė šį nusikaltimą? Ar vien tik iš skurdo? Sunku pasakyti, tačiau jis nekartą Svidrigailovo ir Porfirijaus įvardijamas kaip idealistas, romantizmo laikotarpio rašytojas Šileris ar ne pačiu Napoleonu. R. Raskolnikovas iki nusikaltimo rašė straipsnį apie šio pasaulio santvarką, kuri grįsta socialinės moralės luomais – vieniems nieko negalima, jie tik paprasta liaudis, o kiti yra šeimininkai, išrinktieji, kuriems, kaip ir Napoleonui, negalioja jokios moralinės nuostatos, įskaitant ir biblijinį „Nežudyk“ įsakymą. Štai Svidrigailovas įvardina, kalbėdamas su Dunia, Raskolnikovo nusikaltimo priežastį labai panašiai: „Napoleonu jis labai susižavėjo, tai yra susižavėjo būtent tuo, kad labai daug genialių žmonių pavienio nusikaltimo nepaisė, o žengė per jį nedvejodami. Jis, rodos, buvo įsivaizdavęs, kad ir jis genialus žmogus, – tikriau, buvo tuo kurį laiką įsitikinęs. Jis labai kentėjo ir dabar kenčia dėl tos minties, kad teoriją tai jis mokėjo sukurti, bet peržengti nedvejodamas ir nebeįstengė, vadinasi, jis nėra genialus žmogus“ (p. 512). 

Galima daryti išvadą, kad F. Dostojevskis iš dalies R. Raskolnikovo personažu kritikavo revoliucionierius ir idealistus, kurie būrėsi tam, kad kaip Napoleonas, pakeistų pasaulį pagal save. Pats Fiodoras Dostojevskis buvo tai patyręs, nes ir pats buvo katorgoje, kurioje pamatė visą Rusijos tikrąją liaudį ir vėliau atsisakė visų revoliucinių judėjimų. Lygiai taip pat ir R. Raskolnikovas, pilnas idealistinių užmojų būti aukščiau už kitus, taip pat padarė savų klaidų. Nusikaltimas ir bausmė – tai įspūdingas F. Dostojevskio romanas, brėžiantis ilgą kritiškai analitinę priežastinę pasekmių grandinę per visuomenės, socialines, šeimos, individo bei jo dvasinį lygmenis, atskleisdamas moralinių  vertybių pasireiškimo svarbą visame kame.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ekskursantė" / "The Excursionist"

Sveiki,

Paskutiniuoju metu nesu itin patenkintas lietuvišku kinu, nes jaučiu ryškų proveržį formuoti pramoginį savitą lietuvišką kiną, atsisakant poetikos, egzistencinės gelmės. Lyginant su estų kinu, mūsų kinas nėra toks aštrus, socialiai įdomus, tačiau kaip visada pasitaiko išimčių. Taip galėčiau apibūdinti ir Andriaus Juzėno filmą „Ekskursantė“ (2013), kuris pelnė išties puikių įvertinimų tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų. „Vilniaus geto“ režisierius toliau lieka ištikimas istorinėms tragedijoms. Nuo žydų genocido, jis pereina prie lietuvių tremtinių pasakojimo.

Prisipažinsiu, kad pati pradžia buvo vizualiai labai graži, tačiau man trūko vietomis dramatizmo ir, tiesą sakant, buvo gana nuobodu, kaip mergaitė Marija-Maša atsiduria Altajuje ir gyvena pas vietinę močiutę. Na, sakau, grūdų sėjimo simbolika tuo ir pasibaigė, negi dabar pusę filmo žiūrėsiu, kaip ji mokosi iš močiutės rusų kalbos. Bet netikėtai siužetas pateikia įdomybių. Tai tik pradžia mažos mergaitės didelės kelionės atgal į Lietuvą, pilna moralinių, politinių principų laužymų ir mirtinų pavojų. Filmas išties geras, patiko mažosios Anastasijos Marcenkaitės vaidyba, kuri įvertinta „Sidabrinės gervės“ statulėle. Filme šmėkšteli ir rusų, ir lietuvių aktoriai, režisierius nevengia dirbti su kitataučiais nuo „Vilniaus geto“ laikų. 

Ką galiu aš pasakyti apie gamtos vaizdus? Jų išties yra labai gražių, sodrių. Dramos irgi pakanka, įdomiausia pasidaro, kai Maša patenka į vaikų mokyklą, kurioje jie militaristiškai muštruojami. Ne ką mažiau jaudina ir pati filmo baigtis. Kelionė verta pati savęs, kuri baigiasi simboliniu pralaimėjimu ir savotišku simboliniu laimėjimu, brėžiančiu punktyrą visų lietuvių tremtinių tragediją – sunaikinti mūsų šviesūs ir saulėti gyvenimai, mūsų namai, pasėliai, žydinčios obelys. Dėmesys istorinėms mūsų šalies tragedijoms nėra atsitiktinis, nes juk 50 metų kinu mes negalėjome kalbėti apie savo tautos tragedijas, todėl pasirodantys tokie filmai kompensuoja šio kino nebūvimą ir primena mums ir visam pasauliui, kad tokios tautos patirties nevalia užmiršti.

Šiaip filmas vertas dėmesio. Gal „Vilniaus getas“ anuomet man padarė didesnį įspūdį, nes buvo brutalesnis, tačiau neblogai ir „Ekskursantė“, kuri tarptautinėje filmų arenoje tikrai nedaro gėdos lietuviškam kinui.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 8.4

Jūsų Maištinga Siela