Filmas: "Verksmas tamsoje" / "A Cry in the Dark" / "Evil Angels"

Sveiki, skaitytojai,

Vėlgi tęsiu Meryl Streep „Oskatui“ nominuotus filmų peržiūras ir šįkart Fred Schepesi režisuota biografinė drama „Verksmas tamsoje“ (angl. A Cry in the Dark) (1988), o kai kur filmą galite išvysti ir pavadinimu „Evil Angels“, tačiau tai vienas ir tas pats filmas. Manau, šiuo vaidmeniu M. Streep buvo labai arti „Oskaro“, kadangi už šį vaidmenį ji pelnė Auksinę palmės šakelę – tai vienintelis aktorės šio festivalio apdovanojimas per visą karjerą.

Na, filmas išties intriguoja, kadangi jis pasakoja apie vieną garsiausių pasaulyje kriminalinių teismų ir garsiausią Australijos nuteistą moterį, nors, kaip ji teigė, šios moters vaikelį sudraskė laukinis šuo dingo. Kai filmo režisierius režisavo šią kino juostą, teismų procesas buvo atsinaujinęs ir tai nulėmė kitonišką filmo pabaigą. Iki šiol, jau praėjus daugiau nei 30 metų nuo realių įvykių, australai prisimena šią bylą, dėl kurios žmonės netgi susimušdavo gatvėje – primena jums Garlevos ir Drąsiaus Kedžio sukaustytą Lietuvą? Tokio masto byla, nors savo siužetu man kiek labiau priminė kitą mūsų šalies vaikžmogžudystinę bylą – tai Almos Bružaitės byla.

„Verksmas tamsoje“ išties gerai surežisuota drama – jame įvykių ir slogių nuotaikų bei teismo procesų netrūksta. Labiausiai mane asmeniškai šiurpino ne tiek tas faktas, ar motina nužudė savo devynių mėnesių dukrelę, kiek tai, kaip lengva žiniasklaidos priemonėmis paveikti visuomenę ir padaryti iš normalios moters raganą, dar įdomiau, kad ši formuojama mintis įsismelkia į teismų sales ir net paveikia prisiekusius bei teisėją. Aišku, filmas konstruojamas įtaigiai, nes ir pats žiūrovas ima abejoti moters nekaltumu, nors pasirodo M. Streep kuriamo personažo ir ciniškoji pusė. Daug emocijų, truputis detektyvo ir šeima per mikroskopą – filmas išties geras ir vėlgi priminė 1989 metų nufilmuotą „Muzikinę dėžutę“ su Jessica Lange, kur viskas vystoma irgi panašiai – patariu pažiūrėti ir šį filmą!

Iš esmės filmas man patiko, nors šiaip teismo procesai, liudijimai ir kiti dalykai mane kine nervina ir nuo jų pabosta, tačiau režisieriui intrigą pavyko išlaikyti. Išties sunku patikėti, kad taip galėjo nutikti XX a. antroje pusėję, lyg būtume grįžę į Salemo laikus. Aišku, puiki M. Streep vaidyba, įtaigiai suvaidino ir aktorius Sam Neill. Ką aš begaliu pridurti? Tai drama iš didžiosios raidės. Rekomenduoju visiems.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Viskas apie Ievą" / "All About Eve"

Sveiki, kino žiūrovai,

Joseph L. Mankiewicz režisuota drama „Viskas apie Ievą“ (angl. All about Eve) (1950) laikoma viena įtakingiausių juostų kino industrijoje – šį faktą sužinojau jau pažiūrėjęs juostą ir gerokai nustebau. Nominuota net 14 „Oskarų“ statulėlių, šešis iš jų gavo ir iki pat 1997 metų pasirodant „Titanikui“ nebūta tokio pripažinto filmo. Na, žinoma, galėtume paklausti, už ką gi filmas toks įvertintas? Žiūrėjau ir, tiesą sakant, jutau, kad žiūrėjau „pro šalį“, nes filme aptikau visas įmanomas melodramines klišes, kokios tik naudojamos muilo operose. Būtent šių klišių iki „Viskas apie Ievą“ kino industrija nenaudojo arba naudojo mažai.

„Viskas apie Ievą“ – tai gana paprasto, žiūrint iš šiandienos taško, scenarijaus filmas. Apie kino ir teatro industrijos konkurenciją, grįstą melu, manipuliacijomis, interesų „draugystėmis“. Apskritai šiame filme rasite klasikinį geros moters ir blogos moters tipažą, kuri siekia turtų, pripažinimo ir vyro meilės. Žodžiu, filme dominuojančios žaidimo taisyklės yra tos pačios, kokias turi beveik visi Lotynų Amerikos televiziniai serialai. Filmo scenos atrodo labai teatrališkos, vietomis itin nenatūralios, kad net žagtelėti galima, kaip viskas sudėliota, veikėjai sustingsta ir nieko neveikia, kol partneris neišberia teksto, po to vėlei „įeina į veiksmą“ ir pasako savo tekstą – gyvybingumo truputį pasigedau. Priminė kapotą gaminį, prastokai susuktas scenas, brėžiančias banaloką istoriją. Žinoma, klasika yra klasika ir sunkoka nepabrėžti fakto, kad anuomet filmas buvo išties geras, siužetas intriguojantis ir įdomus, filme pasigedau gelmės, viskas „praslydo“ muilo operos paviršiumi.

Bet... Yra ir daug gerų dalykų! Visų pirma laikmečio kino tendencijos – graži ir savita, kas kad teatrališka, atmosfera, kostiumai, grimas ir apskritai tie nespalvoti kadrai tampa tarsi atodanga penkto-šešto dešimtmečio kinui, kuriam sunku nesimpatizuoti. O ką jau sakyti apie aktorių brigadą. Nors pagrindinį Ievos vaidmenį sukūrė Anne Baxter, tačiau visa charizma visgi spinduliavo itin ryškus Margo charakteris, kurį sukūrė aktorė Bette Davis – išties puikus vaidmuo, pelnęs jai „Oskarą“, „Auksinę palmės šakelę“ ir kt. Na, tikriausiai reiktų paminėti ir tą faktą, kad šiuo filmu savo legendinę, bet trumpą karjerą pradėjo garsioji Merilyn Monroe, atlikusi trumpą antraeilį vaidmenį.

Apskritai filmas turi savito žavesio ir jį galima žiūrėti kaip klasiką ir vertinti kaip klasiką, anuomet turėjusį išties puikų pasisekimo ir įtakos tiek kino, tiek televizijos serialų raidai. Šiandien, mano akimis, filmas šiek tiek praplaukė paviršiumi, tačiau nesigailėjau žiūrėjęs.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 8.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kartą Niujorke" / "The Immigrant"

Sveiki, kino žiūrovai, 

Šįkart noriu aptarti filmą „Kartą Niujorke“ (angl. The Immigrant) (2013), kurį režisavo mano gana aukštai vertinamas režisierius James Gray. Kaip visada noriu pareikšti pasipiktinimą dėl kūrinio pavadinimo vertimo – nežinau, kokių piliulių ir kiek degtinės išgėrė tas asmuo, kuriam į galvą šovė filmą duoti savo pavadinimą „Kartą Niujorke“! Kažkoks pasityčiojimas, dievaži, o juk filmas vertas tikro grieko!

Puikus filmas, subtilus su puikiais aktoriais ir siužetu. Jau nuo pat pradžių užburia perteikiama atmosfera – skurdo ir emigracijos metai ir dvi moterys, sprunkančios iš Europos, kurią tuoj užguis Antrasis pasaulinis karas. Aišku, čia nemažai padirbėta su siužetu, dėliota abejotinos moralės, apgaulės ir atleidimo istorija, na, ir žinoma, šiokia tokia meilės trikampio istorija. Tiek kostiumai, tiek atmosfera, tiek negausios masinės scenos įtikina nuo pradžių iki pabaigos. Aktorius Joaquin Phoenix su šiuo režisieriumi jau dirbo prie filmų nebe pirmą ir nebe antrą sykį ir visi jo vaidmenys puikūs, kaip ir režisieriaus filmai. Šįkart jis vaidina gana abejotiną tipelį, kuris blaškosi tarp gėrio ir blogio, bet visgi pirmutinis vaidumo suteiktas mano jau kadais pamėgtai prancūzų aktorei Marion Cotillard, kuri dar sykį įrodė, kad yra aukštos klasės meistrė tiek savo vaidmenyse, tiek besirinkdama projektus. Apskritai vien dėl aktorinio darbo filmą galima žiūrėti drąsiai, o ką jau pasakoti apie filmo gelmes, apie tai, kaip režisierius perteikia kaltę ir atpirkimą, pasiaukojimą ir savo nuodėmių pripažinimą, jau nešneku apie epochos detales.

Filmas tiesiog labai geras, siūlau visiems kino gurmanams be išimties – emocija ir istorija jus lydės nuo pradžių iki pabaigos. Aukšto lygio filmas, kuris neturėtų praslysti žiūrovams, todėl ir aš, vertindamas jį, nepagailėsiu balų.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Linkėjimai nuo bedugnės krašto" / "Postcards from the Edge"

Sveiki, kino žiūrovai,

Taigi, vėl tęsiu „Oskarui“ nominuotus Meryl Streep filmus ir šįkart Mike Nichols režisuotas komedijinė drama „Linkėjimai nuo bedugnės krašto“ (angl. Postcards from the Edge) (1990). Na, žinokit, po šio filmo jau visai baigiu įsimylėti senąjį kiną, nes jame randu tiek daug dvasios ir įdomių režisūros manevrų, kad tiesiog stebiuosi, kaip mus šiomis dienomis pasiekia tiek daug prastų filmų, o senieji filmai nueina užmarštin. „Linkėjimai nuo bedugnės krašto“ – tai to paties pavadinimo romano ekranizacija, scenarijų parašė pati romano autorė, o režisierius tiesiog pribloškė motinos ir dukters aktorių pasirinkimo duetu.

Filmas išties puikus, nors jis turi ir nemažai komedijai būdingų bruožų, tačiau filmas nelėkštas, dialogai šmaikštūs, kandūs, bet tikslūs, kažkaip išvengiantis sintetikos ir banalumo. Istorija pasakoja apie motiną ir dukrą, kurios abi aktorės, tačiau dukra turi didelių nuoskaudų motinai dėl vaikystės ir jos girtuokliavimo, kad pati pasineria į narkotikus, kol neatsiduria reabilitacijos klinikoje ir nepradeda gydytis ir susigrąžinti karjerą. Gal aplinkybės gan niūrios, tačiau visumoje esama yra gyvenimiško pokšto, šmaikščių ir ironiškų scenų. Filmas tiesiog net netipiškoje situacijoje skleidžia nenusakomą lengvo gyvenimo pozityvią energiją. Taip, filmas išties šviesus ir žadinantis nelėkštas svajones.

Žinoma, Meryl Streep mane nustebino, dar nesu matęs, kad ji atliktų tokį infantilios moters vaidmenį, kuri tarsi dar nesuaugusi, aikštinga, bet kartu jau jaučianti savo amžiaus ribas. Gražus komedijinis vaidmuo. Meryl Streep švystelėjo ir kitu talentu – dainavimu! Čia ji atlieka kelias bliuzo dainas savo balsu, nors nenuostabu, kad ji kažkada ketino stoti į operinį dainavimą, o ir vaidmuo miuzikle „Mama Mia“ irgi rodė savitą aktorės registrą, tačiau kaip ji atliko pirmąją dainą prie pianino, tiesiog net už širdies suėmė. Pamaniau: „Myliu tą velnišką bliuzą!“. Tiesą sakant, iš M. Streep buvo galima tikėtis daug ko, bet bene didžiausias atradimas šiame filme buvo aktorė Shirley MacLaine, kuri tiesiog pulsavo veržlumu, charizma – tiesiog negalėjau atitraukti akių nuo jos, nes jos personažas tiesiog užburiantis ir tikrai vertas „Oskaro“ nominacijos! 

Gera ir įkvepianti istorija, filmo lengvumas, veržlumas, bet kartu mokėjimas viską pateikti nebanaliai tiesiog neleidžia parašyti prasto įvertinimo. Filmą rekomenduoju ne tik kino gurmanams, bet ir tiems, kurie mėgsta M. Streep ir komedijos-dramos žanrų derinius. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.6

Filmo anonsas:

Ištrauka, kai Meryl Streep atlieka dainą „You don‘t Know Me“: 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Širdies muzika" / "Music of the Heart"

Sveiki,

Tęsiant „Oskarui“ nominuotus Meryl Streep filmų peržiūras, šįkart norėčiau aptarti „Širdies muzika“ (angl. Music of the Heart) (1999). Jau nebepamenu, kuri tai M. Streep nominacija, tačiau eiliškumas čia nėra jau toks svarbus. Filmas, pasirodo, esąs biografinis, nors IMDb puslapyje šiai kategorijai juosta nepriskiriama. Tai apie vieną muzikos mokytoją Roberta Guaspari, kuri balansuodama ties depresija dėl to, kad ją paliko vyras, vedama dviejų auginamų sūnų padrąsinimo, susiranda toli gražu ne prestižiniame rajone muzikos mokytojos darbą. Na, ir visa kita – santykiai su vyrais, parama vaikams, finansiniai sunkumai ir t.t. Visa tai rasite šioje muzikinėje dramoje.

Tiesą sakant, iš filmo daug nesitikėjau, nes pradžioje jis pasirodė toks tipinis, pasaldintas atsidūsėjimais, primenančiais Disnėjaus kuriamus filmus vaikams ir paaugliams. Režisūra, nepasakyčiau, kad auksu blizganti, veikiau tokia lengvai vidutiniška, bet bežiūrint, nė pats nepajutau, kaip susižavėjęs Meryl Streep kuriamu personažu, ėmiau dėl visko smarkiai išgyventi, o filmo pabaigoje norėjosi nubraukti ašarėlę. Žinoma, tai nėra stipriausias M. Streep vaidmuo kine, nors aktorė karštligiškai šiam vaidmeniui mokėsi griežti smuiku, bet pati drama, kurią išgyveno šioji moteris, pateikta pernelyg, nepabijosiu išsireikšti, didaktiškai-didvyriškai-holivudiškai. Žinoma, istorija pavyzdinė, bet nuo to kenčia šiek tiek individualioji režisieriaus Wes Craven pusė, nes dabar susidaro šioks toks įspūdis, kad filmas buvo užsakytas kaip koks produktas.

Filme pasirodo ir mano pamėgta aktorė Angela Bassett, kuri atliko ryžtingos direktorės vaidmenį, taip pat kine debiutuoja dainininkė Gloria Estefan – sakyčiau, visai įtikinamai ir laisvai suvaidino, nors jos vaidmuo antraeilis ir beveik nereikšmingas. Apskritai galima gėrėtis Meryl Streep kuriamais kadrais ir kažkodėl man iš dalies priminė panašaus stiliaus filmą „Muzika, suradusi mus“ arba dar kitaip vadinamą „August Rush“ (2007) – toks lengvai holivudiškas, bet irgi neprastas. Rekomenduoju „Širdies muziką“ ramiam jausmingam vakarui.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela