Serialas: "Dauntono abatija" / "Dowton Abbey" (Pirmojo sezono apžvalga)

Sveiki, skaitytojai,

Vis kažkaip neprisiruošdavau padaryti šio įrašo... Apie serialą „Dauntono abatija“ (angl. Dowton Abbey) ir jo pirmąjį sezoną. Kažkaip norėjosi itin gero ir kokybiško serialo ir štai šis jau buvo kažkada patraukęs mano dėmesį. Galbūt po pirmojo sezono peržiūros būčiau padaręs platesnę apžvalgą, tačiau vis tiek norėjosi jo nepamiršti, juolab, kad serialą sužiūrėjau praktiškai keliais prisėdimais. 

Na, tikriausiai pradėsiu savo įspūdžius nuo to, kad 2011 metais serialas pateko į Gineso rekordų knygą kaip labiausiai kritikų aptariamas serialas, todėl tai sustiprino mano ryžta pažiūrėti, kuo gi šis serialas jau tok svertas kritikų plunksnos? Ogi vertas, pasirodo. Jau nuo pat pirmosios serijos tiesiog neįmanoma atsispirti, o jeigu jums dar patinka kostiumų dramos, britiška atmosfera, aktoriai ir istorinės detalės – tai „Dauntono abatija“, sakyčiau, kaip tik Jums! Serialas jau greitai pristatys šeštą savo sezoną, o aš tik įpusėjau antrąjį ir... kažkodėl sustojau, gal dėl to, kad ėmiau paskutiniu metu daugiau dėmesio skirti kinui ir literatūrai, o gal iš dalies ir dėl to, kad norėjosi pristabdyti arklius ir patausoti serialą juodesniems laikams. Visgi serialas gana trumpas, pirmąjį sezoną viso labo septynios serijos. Kiti sezonai truputį ilgesni keliomis serijomis.

Žinote, apie režisierių Julian Fellowes nieko nežinojau, tikriausiai ne itin žinojo ir platusis pasaulis, kol 2010 metais nepristatė televizinio serialo „Dauntono abatija“. Tai išties retas egzempliorius, kada išties filme daug britiškos dvasios ir kultūros raidos atšvaitų. Serialas prasideda nuo žinios apie „Titaniko“ nuskendimą ir tęsiasi maždaug iki Pirmojo pasaulinio karo išvakarės. Serialas man labai priminė Kazuo Ishiguro romaną „Dienos likučiai“, kuriame jis aprašo pirmųjų XX a. dešimtmečių perdėtą kultūros kruopštumo. Rašytojas knygoje vaizdžiai klasifikuoja tarnų herachiją ir fiksuoja tobulą „namų valdymą“, būtent panašiai prasideda ir „Dauntono abetija“. Namų tvarkymas, priežiūra, virtuvė, patarnavimas tiesiog, šiandienos žmogui, atrodo pasibaisėtinai preciziškas. Iš tikrųjų anuomet tarnauti didikų dvarui buvo didžiulis pasididžiavimas...

Na, istorija sukasi apie namiškius: apie kilmingąją šeimą, ypač apie dukras, kurias nori ištekinti tėvai ir žinoma „mažosios dramos“ apie pačius tarnus. Žinokite, atrodo istorija labai paprasta, tačiau visi dialogai, veikėjų personažai ir charakteriai taip įtikina, kad sunkoka garsiausius britų aktorius įsivaizduoti atliekant kokius nors kitus vaidmenis, nes jų amplua tiesiog „prikepęs“ ir toks įtikinamas, o serijos tiesiog bėga tarp akių ir negalima atsiplėšti. Režisierius tiesiog pats mėgaujasi ir mums pateikia neįtikėtinai sodrią laikmečių, britiškų tradicijų prisodrintą dramą, kartais blyksteli vienas kitas britiškas humoras. Pirmoji sezono drama sukasi apie vyriausiąją dukrą, jos nenorą tekėti ir apskritai apie „Dauntono“ abatijos peveldėjimą. Gal visos šios istorijos neperpasakosiu, tačiau istorija jaudina, ji nenuobodi, kaip ir pačių abatijos tarnų gyvenimas, kur daugiau ar mažiau yra ir „gerųjų“ tarnų ir „blogųjų“ – dvi stovyklos.

Gal tiesiog visko neaprašinėsiu, o pateiksiu jums iliustracijas, kurias parengiau, kad pamatytumėt, kaip aktoriai atrodo seriale ir realiame gyvenime, trumpai charakterizuosiu veikėjus: 

 

Hugh Bonneville (g. 1963) atliko Robert Crawley vaidmenį – visos abatijos galva ir sprendimų vykdytojas, jo charakteris dažniausiai pagrįstas teisingumu, geranoriškumu, jam svarbi, kad visi jaustųsi gerai ir patogiai, nėra linkęs bausti, išklauso. Tai nėra mano mėgstamiausias personažas, tačiau jo būvimas ir įtaka jaučiama netgi tada, kai virėja ragauja sriubą, o jis išvykęs darbo reikalais. 

 

Aktorė Laura Carmicheal atliko viduresniosios sesers Ledi Edith Crawley vaidmenį. Keistas charakteris, tačiau jis suprantamas, nes Edita visada jaučiasi užgožta vyresniosios sesers, todėl jausdama besikaupiančias nuoskaudas, ima pamažu iš pavydo daryti negerus darbus. Tai ieškantis personažas, bet niekaip iki galo nerandantis savo vietos nei namuose, nei kitur. Galbūt ji smarkiai pasikeis kituose sezonuose, bet iki šiol man ji pasirodė įdomi tik tiek, kiek ji pakenkia savo seserim.

Aktorius Brendan Coyle sukuria John Bates vaidmenį – ganėtinai nepavydėtina, nes anksčiau turėjęs juodą praeitį ir tapęs šlubiu iš pradžių tampa abatijoje nelabai tinkamas, tačiau visgi jis pasilieka ir nuolat kenčia „blogųjų“ tarnų rezgamas intrigas, o pamažu sumezga ir meilės istorija, kuriai dar ilgai negalima realizuotis... Neįmanoma šiam personažui atsispirti, jis toks sąžiningas, metęs alkoholį ir toks kartu nepažeidžiamas. Mielas kaip meškinas.

Jim Carter – vyriausias namų valdytojas tarnas, aukštesnių už jį nebėra. Jis tas, kuris dažniausiai sprendžia tarnų konfliktus ir prisiima gėdą už nepavykusius darbelius. Vienas pilkesnių personažų, bet visumoje labai reikalinga persona.

Aktorės Michelle Dockery sukurtas vyriausiosios dukros Ledi Mary Crawley sukurtas personažas atrodo vienas įdomiausių seriale – maištinga, užsispyrusi, nesutramdoma ir valdinga, norinti pati valdyti savo likimą, tačiau jai lemta paklusti tradicijoms. Kitose sezonuose jos personažas patirs dar daugiau išbandymų, na, o pirmajame ji labiau laikosi aikštingosios didikės amplua. Pati aktorė man labai panaši į kitą amerikiečių aktorę – Anna Paquin. Aktorė už šį vaidmenį nominuota Auksiniam gaubliui ir Emmy.

Aktorė Joanne Froggate už tarnaitės Anna Bates vaidmenį jau spėjo neseniai pelnyti kaip geriausia antraplanį vaidmenį Auksinį gaublį ir buvo nominuota Emmy. Jos personažas išties puikus, nors galbūt visame kontekste nėra itin svarbus, tačiau jos meilės istorija su šlubu vyru, atkaklumas ir sąžiningumas paperka.

Aktoriaus Rob James-Collier sukūrė vieną prieštaringiausių serialų personažų – tarną Thomas Barrow, kuris ilgą laiką gyveno nepritekliuje ir nebenorėdamas į jį grįžti, svajoja ir siekia aukštumų, nors jam ir nelemta praturtėti. Tai vienintelis homoseksualus personažas, kuris šantažuoja ir užima „blogiuko“ pozicijas, tačiau nuo to serialas tampa tik dar įdomesnis.

Aktorė Meggie Smith ( g. 1934) – tikra britų kino legenda ir ikona, sukūrusi be proto daug gerų ir įsimintinų vaidmenų, tar kurių ir filmuose apie Harį Poterį. Šiame seriale ji vaidina močiutę, kuriai rūpi, kaip ištekės anūkės, kokia šeiminė padėtis, bet labiausiai jai svarbu konkuruoti su Isobel‘e. Mielas personažas, teikiantis nemažai juoko, jeigu suprantate, kaip britai vaidina „bobas, kurios visur kišasi“?

Žavioji aktorė Elizabeth McGovern sukūrė labai šiltą ir jaukų personažą – Cora Crawley, trijų dukterų motiną. Būtent šios aktorės buvimas kadre ir personažo „minkštumas“ iškart nuimdavo tą įtampą, kuri virdavo tarp tarnų. Už šį vaidmenį aktorė buvo nominuota Emmy ir Auksiniam gaubliui.

Aktorė Sophie McShera personažas Daisy Mason gal negali pasigirti stipria valia, nes šioji nykštukė amžinai priplūkusi prie puodų ir ją nuolat varinėja storulė vyriausioji vyrėja, tačiau aktorė gali pasigirti Auksiniu gaubliu, kurį pelnė už „amžinos Pelenės“ vaidmenį būtent šiame seriale.

 

Trečioji gražuolė sesuo Lady Sybil Crawley suvaidino aktorė Jessica Brown Findlay. Ji iš visų seserų išsiskyrė savo novatoriška mąstysena ir atitiko laikmečio moterų ir feminisčių revoliucijos pradžią, kas kilmingiems giminaičiam ne itin tiko ir patiko, todėl žinoma, kad toks personažas turi anksčiau ar vėliau nudegti.

Griežtas ir valdingas Siobhan Finneran personažas Sarah O‘Brien, kuri priklauso „blogiukų“ aljansui, tačiau man į ją visada įdomu žiūrėti ir mėgautis tiek jos charakteriu, tiek kietumu.

Štai ir viskas, gal visų personažų nesuminėjau, paminėjau tik pačius pačiausius, o serialas tiesiog puikus ir vertas tikros gurmanų akies. Tikiuosi ateityje pavyks pažiūrėti ir likusius sezonus.

Jūsų Maištinga Siea

Knyga: Ursula Poznanski "Penki"

Ursula Poznanski „Penki“. – Vilnius: Alma littera, 2015. 

Sveiki, knygų skaitytojai,

Yra tokių knygų, kurios galbūt negali pasigirti intelektualiais detektyviniais lygmenimis kaip antai Umberto Eco Rožės vardas, tačiau esama tokių, kur intelektualumas tiesiog ištirpsta ir sunku jį suvokti kaip intelektualumą. Panašiai nutiko skaitant austrų rašytojos Ursula Poznanski detektyvinį romaną Penki, kuris, tiesiogine to žodžio prasme, prikaustė mane kaip vergą prie knygos. Na, tai trečioji rašytojos knyga lietuviškai. Pirmųjų dviejų neskaičiau, bet jos skirtos labiau paaugliams: Erebas bei Seaculum – U. Poznanski knygas išleido leidykla Alma littera. Romanas Penki skirtas jau suaugusiai auditorijai ir tai kraupus detektyvas, kuris įtrauks ir nepaleis iki paskutinio puslapio.

Prisipažinsiu, kad detektyvus kažkodėl sąmoningai aplenkiu knygyne, nes daugiau ar mažiau, jį suvokiu kaip pramoginį žanrą, kaip antai meilės romanai. Galima klausti, ar detektyvai apskritai yra kažkuo geresni už įprastus meilės romanus, kuriuos moterys „graužia“ ant sofutės ilgai žiemos vakarais? Juk perskaitai kelis detektyvus ir jau žaidimo taisyklės puikiai atpažįstamos, bent jau taip nutinka skaitant antrąjį Agatos Kristi tomelį. Visgi detektyvą mūsų sąmonė priima kaip „aukštesnio“ laipsnio-lygio literatūrinį žanrą, kuris reikalauja įtaigos, įdomios istorijos ir netgi idėjos, o svarbiausia – nenuspėjamumo bei ne vienos interpretacinės galimybės. Šiuo metu, pripažinkime, skandinavų literatūroje klesti būtent detektyvinis žanras ir, sakyčiau, labai aukštas pilotažas, o paskaičius skandinavų detektyvų rašytojų interviu, ryškėja tendencija, kad parašyti gerą detektyvą darosi vis sunkiau. Bet šįkart ne apie skandinavišką detektyvą, o apie austrės U. Poznanski trilerį, kuris pribloškia savo paprastomis, sakyčiau, „įžemintomis“ intelektualiomis idėjomis, kitaip sakant, genialumas slypi paprastume.

U. Poznanski pasiremia savo mėgstamu realiai egzistuojančiu hobiu – ieškoti paslėptus lobius su koordinatėmis ir užuominomis. Toks užsiėmimas išties egzistuoja, tik reikia užsiregistruoti, gauti žemėlapį ir nuorodas bei leistis į lobių medžioklę. Rašytoja sumanė sukurti detektyvą pagal šį principą, kai nusikaltėlis veikia su nuorodomis, o policininkai-detektyvai visais įmanomais būdais stengiasi kuo greičiau užbėgti nusikaltėliui prieš akis. Pagrindinė detektyvo veikėja klasikinė – detektyvė Beatrisė, vieniša dviejų vaikų motina, kuri nesutaria su buvusi vyru ir blaškosi tarp asmeninio gyvenimo ir sudėtingo darbo, kuris iš jos išsunkia visą energiją. Beatrisė pasižymi intelektualumu, intensyviu ir greitu loginiu mąstymu – tokie „protai“ tinka būti detektyvais, o kažin, ar kitaip įmanoma? Na, ir žinoma, darbiniai santykiai – keisti ir iki galo nereflektuoti santykiai su kolega Florinu, ant galvos lipantis viršininkas Hofmanas bei asmeninį gyvenimą imantis stebėti ir įvairius ženklus duodantis žudikas... Detektyvas išties paremtas klasikiniais detektyvų parabolės principais: dektyvinė aplinka, žiupsnelis asmeninio gyvenimo ir rutinos, truputis jausmų, išbalansuojančių aštrų loginį veikėjos mąstymą, interpretacinių galimybių, susijusiu su žudiku ir bandymas išnarplioti istoriją. Pripažinkime, žaidimo taisyklės gana įprastos ir priimtinos.

 

Rašytoja Ursula Poznanski.

 

Įvairių šalių romano "Penki" knygos viršelio variantai.

Taigi, kas lemia, kad nuo šios knygos negalima atsiplėšti? Tiesą sakant, labai baiminausi, kad knygos stilius bus lėkštas, kad autorė „užvilkins“ tekstą įvairiais psichologiniais inkliuzais, tačiau viskas įvyko priešingai – dinamika, įvykis, mažai refleksijos, žudikas veikia greitai, šakojasi interpretacijos ir tiesiog nebelieka laiko galvoti nei apie rašytojos stilių, nei kankintis su tekstu, „prieinant“ prie kokios nors kitos užuominos, nes autorė viską kurpia tiesiog žaibiškai ir „neužsimala“ bereikšmiais teksto inkliuzais, todėl skaitytojas nepavargsta, o verčia puslapį po puslapio ir negali atsiplėšti. Tiesą sakant, man irgi teko įjungti naktinę lempą ir skaityti, nes tiesiog buvo sunkoka atsiplėšti, vis norėjosi sužinoti, kas nutiko, kokių staigmenų pateiks autorė, kurdama intrigą. Toks masinis knygos vartojimas bėgo prieš akis kaip filmas, bet juk, sutikite, būtent to ir siekia geri detektyvų rašytojai – prikaustyti skaitytoją prie knygos. Įtariu, kad pati autorė labai mėgavosi rašydama, juk jai pačiai patinka lobių medžioklė, todėl spęsdama paslaptis turi įtaigos ir galios mus per Beatrisę vedžioti už nosies.

Ar mane nuliūdino pats detektyvinis finalas? Tiesą sakant, ne. Kažkaip nebrėžiau savų interpretacijų, nes žinojau, kad neverta, nes U. Poznanski gali mane apgauti. Aišku, turėjau savo kelis „tylius“ variantus, tačiau nelabai mintyse jais žongliravau. Tiesiog leidausi būti „prikalamas“ prie knygos, kad net nereflektavau nei knygos vertimo kokybės, nei terminų, nes niekas nekliuvo į akis, viskas buvo logiška, suprantama ir tiesiog mėgavausi mokėjimu vedžioti skaitytoją už nosies. 

Manau, šios knygos intelektualumas nepastebimas – jis slypi autorės idėjoje, kurti kriminalinę liniją pagal lobių medžioklės principus, tačiau tai ir viskas. Autorė neįpina nei istorinio konteksto, nei kokių nors perdėm intelektualių lygmenų, todėl knyga tampa labai dinamiška, „lengva“, labai „detektyviška“, įtaigi ir... atitinkanti tiesiog geros pramoginės literatūros žanrą. Tiesiog belieka tik mėgautis. Na, o šiaip, kas nežino, tai paminėsiu, jog U. Poznanski apie detektyvinę Beatrisę yra parašiusi trilogiją, bet lietuviškai kol kas turime tik pirmąjį trilogijos dalį, kuris Austrijoje pasirodė 2010, kitos dalys – Nematomi paukščiai (2013), Balsai (2015). 

Beje, patiko šįkart ir Alma littera sukurtas Agniaus Tarabildos knygos viršelio dizainą – tos karvės ant viršelio išties atrodo puikiai, o intensyvi geltona atgalinė viršelio dalis su pabirusiomis žemėmis irgi atrodo labai gerai. Jeigu autorė gavo nors vieną egzempliorių į Austriją, tai tikriausiai jai turėjo labai tikti ir patikti. Džiaugiuosi, jog ši knyga atsidūrė ir mano bibliotekoje.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Švelnumo kalba" / "Terms of Endearment"

Sveiki, kino žiūrėtojai,

Filmas „Švelnumo kalba“ (angl. Terms of Endearment) (1983) anuomet buvo vienas geriausių metų filmų, nominuotas net 11 „Oskarų“ ir net penkis iš jų pelnęs. Tai tikriausiai buvo antroji priežastis, kodėl pažiūrėjau šį filmą, pirmoji – aktoriai, kurie nuraškė „Oskarus“. Na, filmas šiandien primintų mums komedijos ir dramos derinį, bet filmas, sakyčiau, daugiau turi dramos elementų. Ekranizuotas pagal romaną ir anuomet sulaukė netgi kultinės sėkmės. Visų pirma aktorė Shirley MacLaine, kurią paskutiniu metu itin pamėgau, pelnė „Oskarą“ kaip geriausia aktorė, o Jack Nicholson antrąjį savo karjeroje „Oskarą“ už antraplanį vaidmenį – abu vaidmenys įsiminti, tačiau man labai šiame filme patiko ir aktorė Debra Winger, kuri pasitenkino tik nominacija.  

Na, toli gražu man filmas nepasirodė „superinis“, bet kad kultinis, tai jautėsi ir veržlumas, ir scenarijus, ir vaidyba. Sakyčiau toks „lengvas“ su ilgo šeimyninio gyvenimo nuotrupomis ir aistromis. Filmas pasakoja apie motinos ir dukters santykius ir jų atskirus ryšius su vyrais – lengva ir sudėtinga gyvenimo ir tarpusavio santykių tėkmė. Filme esama visko – ir holivudinių dvelksmo, šablonų, ir įdomių scenų, praradimų, dramų, skirtingų charakterių, ir liūdesio. Lyg iš pirmo žvilgsnio atitiktų šiuolaikines mūsų romantines komedijas diapazoną, tačiau čia svarbus ne tiek romantinės meilės aspektas, kiek vieningos šeimos portretas. Filme esama ir itin skaudžių praradimų, susijusių su sunkiomis ligomis...

Tiesiog filme visko radau po truputį. Sužiūrėjau su lengvu atodūsiu, mėgavausi siužetu, lėta ir jaukia tėkme, aktoriais, tačiau tas mėgavimas liko be kažkokio didesnio jaudulio, nors filmo pabaigoje jau beveik norėjau išspausti ir ašarą. Filmas, manau, vertas savo žiūrovo, jį gali žiūrėti ir paprasti žiūrovai, ir kino gurmanai, nes, kaip jau sakiau, juostoje rasite visko.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: "Nerija" ir Stasys Povilaitis - "Tu man atleisk"

Sveiki, 

Šįkart mane aplankė tikras klasikas – Stasys Povilaitis ir grupė „Nerija“. Prisipažinsiu, kad „lietuviškasis Sinatra“ man vaikystėje kėlė šypseną, na, kaip daugeliui tikriausiai koks nors Rytis Cicinas, Radži ar kiti, tačiau tenka pripažinti, kad šiandien labai populiari grupė Sovietų Sąjungoje turėjo tikrų mega hitų. Daina „Tu atleisk man“ įrašyta 1974 metais tikriausiai daug kam tiko ir patiko, o šiandien šioji daina gerokai primiršta, o manojoje karta daugelis net nėra girdėjęs.

Dainą "Tu man atleisk" įrašė Stasys Povilaitis su grupe „Nerija“, o dainos tekstas priklauso poetui Vytautui Bložei. Būtent tekstas, sakyčiau, yra stipriausia šio kūrinio pusė, na, ir žinoma tai, kad dainos kūrėjams pavyko išgauti ir pritaikyti to meto muziką – truputį orkestro, truputį hipiško dvelksmo, truputį bardiškumo – anuomet tik tokia muzika, kuri šiandien atitinka mūsų populiariąją muziką, ir teskambėjo. 

Siūlau tiesiog akimirkai pasiklausyti. Man dabar šioji daina primena vaikystę, kelia sentimentų ir tiesiog įsimečiau į savo mp3 grotuvą. Nors sakysite, kad esu senamadis, tačiau tikrai yra gerų dalykų ir senojoje lietuviškoje estradoje.

Pridedu ir dainos žodžius, V. Bložės eilėraštį:

Tu man atleisk

Kai slenka vakaro karčiai stiklinė prieblanda,
kai virpa sutemos, šešėliuose ištįsdamos,
kada širdies gėla suranda savo prieglaudą, –
aš vėlei sau sunkus ir nepažįstamas.
Kodėl kodėl tave, kodėl tave aš įžeidžiau?
Buvau negeras tau, buvau tamsus kaip vakaras.
Dabar aš vėl tau geras geras būt pasižadu.
Tegul rusens mūs židinio ugniakuras...

O paukšte paukšte, ko skrendi į tolį? Kokie šešėliai medžiuos ir gamtoj! Sakau tau: būsiu tau šešėliu, būsiu tavo broliu, – šiandien man atleisk, atleisk rytoj! Nors rytoj! Sakau tau: būsiu tau šešėliu, būsiu tavo broliu, – saule šviesk planetoje šaltoj!

Užgeso plėnys, vėjas žarsto laužo nuodegas...
Netikra viskas vėl, netikra ir pažeidžiama...
Atleisk atleisk tu man, atleiski mano nuodėmes:
tu man atleisk, jei visa tai atleidžiama!
Jei žūsta gulbė, – žūsta, krinta žemėn gulbinas,
sparnus suglaudęs, krinta žemėn neplasnodamas...
Atleiski viską, gerumu mane apstulbinus:
Tu man atleisk, atleisk nebūtas nuodėmes!..

O paukšte paukšte, ko skrendi į tolį? Kokie šešėliai medžiuos ir gamtoj! Sakau tau: būsiu tau šešėliu, būsiu tavo broliu, – Šiandien man atleisk, atleisk rytoj! Nors rytoj! Sakau tau: būsiu tau šešėliu, būsiu tavo broliu, – saule šviesk planetoje šaltoj!

Bložė, Vytautas. Dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.

Jūsų Maištinga Siela